Ar Delfi anonimai laukia diktatūros?
Gruodžio 19, sekmadienį, įvyko Baltarusijos prezidento rinkimai. Tema dėkinga ir turinti daugybę vektorių. Galima būtų analizuoti skirtumus tarp profesionalių ir diletantiškai rengiamų “revoliucijų” (šis žodis čia reiškia, be abejo, tik ironišką romantizavimą), vienodai niūrias bet kokio situacijos išsirišimo perspektyvas, demokratiją puoselėjančių valstybių dviveidiškumą savo piliečių atžvilgiu, kai jos smerkia Minską už veiksmus, nesvetimus joms pačioms. Tačiau šį kartą renkuosi pasižiūrėti į vieną labai siaurą aspektą – viešus anoniminių lietuvių pasisakymus, kuriais jie išreiškia savo nuostatas po keletu skirtingo turinio delfi.lt straipsnių apie pastarųjų dienų įvykius Baltarusijoje.
Straipsniai apie tai, apie tai, kaip prabalsavo Lukašenka (695 komentarai) ir kaip Baltarusijos OMONas reagavo į opozicijos suorganizuotą protesto renginį (1322 komentarai). Atrodo, dar niekur anksčiau lietuviškoje terpėje neteko matyti tiek komentarų, kurie ne tik džiaugiasi bei palaiko Lukašenkos pergalę, bet ir sudaro atviro pavydo įspūdį. Tyčia pažiūrėjau, po lygiai tokio pat Lukašenkos laimėjimo paskelbimo 2006 metais (2175 komentarai) pasisakymų įvairovė ir proporcijos atrodė visiškai kitaip. Lygiai taip pat skiriasi ir tinklaraščiuose jaučiamo atgarsio stiprumas, šį kartą – jokių palaikymo akcijų, aktualių tekstų vertimų ar ilgų diskusijų (viena kita užuomina, kiek išsamesnė pasirodė tik Rokiškio transliacija). Beje, tiems, kurie giria baltarusiškąjį OMONą už tai, kad “nešaudė” į demonstrantus “kaip mūsiškiai” 2009 sausį, galiu pasakyti viena: jeigu reiktų, OMONas spardydamas žmones galėtų dar ir baletą sušokti – elegantiškai, sinchroniškai ir žinodamas, ką daro. Bet kokiems “mūsiškiams” profesine prasme iki jų kol kas dar kaip iki stratosferos.
Dar griežtesni komentarai buvo po trumpu pranešimu apie tai kaip 10 parų arešto buvo nuteista ir viena Lietuvos pilietė (319 komentarų). Reziumuojant atrodo, kad elementari komentuotojų reakcija buvo “Jeigu studentė, lai tupi po šluota ir mokosi, o ne po mitingus vaikšto, taip jai ir reikia”. Stebėtinai atliepia Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkės L. Jermošinos pareiškimą apie OMONo spardytas moteris, tik šis dar ir seksistinis: “Сидели бы дома, борщ варили, а не по площадям шастали. (…) Это позор для женщины – участвовать в подобных мероприятиях.” (Sėdėtų sau namie ir barščius virtų, o ne po aikštes baladotųsi. (…) Moteriai turi būti gėda dalyvauti tokiuose renginiuose).
Iš karto noriu apsidrausti dėl atrankos ir pateikimo – jokio išsamaus tyrimo neatlikau, klioviausi Delfi straipsnių komentarais, kurie jau savaime yra painus analizei žanras. Vis dėlto, manau, kad šie paviršutiniški sąmonės “atrajojimai” gali atliepti tam tikrą laikmečio dvasią, kuriai išreikšti kažkas skiria dėmesio, laiko ir nervų. Kad ir kokie virtualūs būtų anonimai, tūnantys kitoje ekranų pusėje, ne virtualios asmenybės spaudo klaviatūrų mygelius, o gyvų žmonių pirštų raumenys.
Subjektyvi ir asmeninė diagnozė peršasi dvejopa, trumpesnė ir ilgesnė.
Trumpesnė: tam tikros PR agentūros padirbėjo, užsidirbo pinigų ir visų labui pakėlė BVP.
Ilgesnė: Delfi komentuotojo stereotipas – “pamazgų pylimas”. Ką mes matome pastarųjų komentarų atveju? Tipiškas smurto kultūros viešasis diskursas – susigyvenimas su nuolatine ko nors neapykanta. Tačiau jeigu komentatorius ir nereflektuoja savo neapykantos liejimo, ji(s) vis dėlto gali sąmoningai pasirinkti, prieš ką jį nukreipia, o tuo pasirinkimu atskleisti tam tikras nuostatas. Pasikeičia kaltinimų ir priekaištų kryptis: kalta (tarkim) ne Lietuvos konsulinė tarnyba, kuri nieko nepadaro, gindama savo pilietę, o pati eitynėse dalyvavusi studentė (net nesvarstomas variantas, kad ji galėjo būti sulaikyta netyčia, pakliuvusi tarp kitų niekuo dėtų areštuotų praeivių, kurie niekaip nebuvo susiję su renginiu); piktinamasi ne represiniais Lukašenkos pareiškimais prieš mass media, o savo darbą dirbančiais žurnalistais; dėl netenkinančios (ekonominės, socialinės, politinės) padėties Lietuvoje kalti ne konkretūs politikai ar abstrakti “valdžia”, o visa konstitucinė santvarka (šioje vietoje manau, kad tai skirtingi dalykai, nes nenoriu visiškai sutapatinti nusivylimo demokratija su diktatūros troškimu – kad ir subtili skirtis, bet ji vis dėlto yra).
Panaši nuojauta, kaip dabar, mane kamavo, kai kadencijos pradžioje D. Grybauskaitė buvo palaikoma (šiuo atveju neliečiu konkrečių jos veiksmų, tik bendrą atgarsį) ne dėl ko kito kaip “tvirtos rankos” ir “tvarkos padarymo” potencialo. Ar tokie smulkūs, gal tik paranoiko vaizduotę sudirginantys, gal tik senamadiškai Freudiški kolektyviniai riktai tikrai negali reikšti vis palankesnių diktatorinei santvarkai nuostatų? Tokio atsitiktinai palanakaus žvaigždynų išsidėstymo, kuriuo nebus sudėtinga netyčia pasinaudoti? Godspeed, žinote, bet, po velnių, kaip nelinkėčiau.
Subjektyvu, bet tiesa – tikėjimo savo galėjimu, o tuo pačiu – ir solidarumo mažiau, nei 2006.
‘nusivylimo’.
Na, vis dėlto ne taip viskas tuščia. V. Dekšnys išverčia A. Adamovič esė “Lelija” http://sienosgrius.projektas.lt/ , Grybauskaitė tyli, bet kažkas krebžda seime. Įdomu, ar kas nors pakalbins Lietuvos pilietę, kuri vakar turėjo būti paleista į laisvę.
Primena Nils Christie minėtą totalitarinę kultūrą.
Lietuvos žiniasklaidoje daug rašyta, daug aistrų, visko buvo. Galima su daug kuo sutikti, tuo pačiu ir su jūsų išreikšta pozicija. Tiesiog kaip žmogus, eilinis, kaip sakoma “iš gatvės”, tiesiog bendraujanti su “bulbašais”, noriu pasakyti, kad iš dalies jie yra sukaustyti totalitarinio režimo, taip, jie nesijaučia laisvi kalbėdami/rašydami, vengia tam tikrų dalykų. Tačiau, kita vertus, jie nenori to Lietuvos likimo, ką išgyvename ir ką turime mes šiandien. Jie to kategoriškai nenori. Ir džiaugiasi, kad ta “kieta ranka” daro daug kitų gerų dalykų, kas kompensuoja aukščiau išvardintus “nepatogumus”. Eilinis žmogus, vidurinis sluoksnis, ten jaučiasi gerai. Įskaitant visas socialines garantijas, sveiką maistą, adekvačias kasdieninio gyvenimo kainas ir darbą, kurį dauguma turi. O kur dar švietimas, medicina ir kt. dalykai.
Mes galime piktintis, kritikuoti, kt., tai kiekvieno teisė. Bet jų gyvenimas, kasdieninis rutininis, patogus, aiškus, saugus, užtikrintas, žinomas, jiems yra toks pat būtinas ir reikalingas, kaip tai jau praradusiems lietuviams. Patinka jums tai ar ne, bet Lietuva jau atsilikusi nuo tos pačios keikiamos Baltarusijos nežinia kiek kartų.
Paskaičius paskutinį komentarą atėjo įvairios mintys.
Nešnekėsiu apie galimybes visa tai pamatuoti, kur geriau visais išvardytais požiūriais, Lietuvoje ar Baltarusijoje.
Šnekėsiu apie pasiūlytą mąstymo alternatyvą.
Ar gyvenimo gerovė yra svarbiau, už laisvę? Eiliniam žmogui? Keista. Mėginu mąstyti apie tai atvirkščiai. Noras gyventi patogiai, aiškiai, saugiai, užtikrintai – visiškai suprantamas, pateisinamas ir siektinas įgyvendinti. Bet noras paaukoti dėl to dalį laisvės… Suprantamas? Esminis klausimas – kas svarbiau, laisvė ar saugumas?
Iš paprasto žmogaus pozicijos: sausio 13 d. buvo toks keistai nykus oras, ėjau Gedimino prospektu ir svarsčiau, kas būtų, jeigu nebūtų savaime suprantama galėti užsiimti bet kokia užklasine veikla, laisvai kurti tinklapius, reikšti bet kokias mintis bet kur, rašyti savo tekstus nesvarstant, ar jie bus patvirtinti saugume, ir kaip jie formuos mano kaip rizikingo ar ne asmens įvaizdį. Net jei tai reikštų garantuotą darbą, garantuotą būstą, o laisvės turėjimas reikštų, kad aš garantuotą darbą ir garantuotą būstą turėčiau iškovoti laisvoje rinkoje pati, vis tiek, mažų mažiausiai būtų liūdna.
Kas yra žmogus be saviraiškos galimybių?
Tebūnie tatai tik filosofinės idėjos. Bet visa filosofija yra apie gyvenimą ir egzistencines bėdas, iškylančias kasdienybėje.
Skaitant jūsų nuomonę šovusi pirma mintis “a žrat to chočetsa”. Kai žmogus patenkina visus socialinius poreikius, jis jaučiasi saugus, ateina laikas kitiems poreikiams. Nekalbam apie išimtis, kalbam apie eilinius šalies gyventojus. Kita vertus, nesutikčiau su nuomone, kad Lietuvoje gali laisvai reikšti savo nuomonę, poziciją, už nuomonę taip pat persekiojama, identifikuojami anoniminiai komentatoriai, nuomonei persekioti pasitelkiama įstatymais ir drausmėmis, neva kursto ir kt. punktai. Tiesiog norėčiau priminti, tuo pačiu, kad baltarusiai negyvena už geležinės uždangos, jie laisvai keliauja po pasaulį, gauna vizas, perka tą patį, ką ir kiti. Vienintelis kas jiems kelia rūpestį – tikslinga, suinteresuotų svetimų šalių propaganda. Apie pastarąją galima daug ir nuobodžiai diskutuoti, bet faktas toks – jie nenori nei Ukrainos, nei Gruzijos, nei LT likimo. Nenori. Kaip ir nemato prasmės svetimų šalių nore reguliuoti vidaus reikalus. Vienetai tuo suinteresuoti, kurie neturi galimybės šiandien “prichvatizuoti” valstybines įmones ir sukti kitus asmeninius “verslus”. Bet apie ką mes čia?
Rekomenduoju paskaityti šį straipsnį http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/esu-persekiojama-del-komentaro-ne-nepasiduosiu.d?id=40907415
Subjektyvi, labai jau drąsiai apibendrini kalbėdama apie “juos”. Taip ir knieti užklausti apie reprezentatyvaus viešosios nuomonės (“Jie to kategoriškai nenori”) tyrimo atlikimą, bet tiek to.
Įdomu, nes mano pačios įspūdžiai gan smarkiai skiriasi, jei nesakytume kardinaliai. Apie tavo minimas visuomenės nuotaikas, socialines garantijas, “adekvačias kasdieninio gyvenimo kainas ir darbą, kurį dauguma turi”, apie geležinės uždangos nebuvimą (teko domėtis vizų kainomis ir išdavimo procedūrų ypatumais bei trukme?).
Neturiu nieko prieš subjektyvias nuomones, išskyrus tas, kurios mėgina apsimesti objektyviais faktais.
Vadinasi pačios įspūdžiai, kurie kaip supratau kardinaliai skiriasi, yra objektyvūs? O kaip vizų kainos susijusios su geležine uždanga? Kai mes perkame vizas ar tenka praeiti kad ir JAV mėsmalę, kad patekti į šią šalį, nesiskundžiame geležine uždanga. Tiesa, kartais paburnojame, kad su mumis elgiasi kaip su trečiarūšiais aborigenais, tik tiek. Nes LR pasas šiek tiek skiriasi nuo D. Britanijos ar pan. lygio šalies.
Savo įspūdžių nemėginu pateikti kaip nekvestionuojamų ar juolab kaip objektyvių faktų, o tik noriu priešpastatyt gana kategoriškai pačios nuomonei.
Dėl “geležinės uždangos” – vizų kainos (60 eu) ir ištęstos procedūros labai smarkiai apriboja judėjimo laisvę, kai vidutinis darbo užmokestis yra maždaug 200 eu (neduočiau rankos nukirsti dėl statistikos patikimumo) ir tais atvejais, kai šalį palikti norisi kuo skubiau (kas buvo aktualu nemažam būriui žmonių po 12-19 įvykių).
Oho, kokia čia, pasirodo diskusija išsivystė.
Pirma, dėl ramaus ir užtikrinto vidutinės klasės gyvenimo: kontrolės priemonė yra paprasta – tas pats darbas. Turi darbą – esi užtikrintas. Darbą duoda valstybė. Iš darbo išmeta valstybė. Iš esmės, ar gali užsitikrinti pragyvenimą (ir kokį) lemia valstybė. Tai reiškia, kad jeigu šiandien kažkam pasakysi, kad kažkas neužtikrinta tavo gyvenime, tai rytoj tikrai būsi nebeužtikrintas. Tai aišku, kad niekas niekam nepasakys, kad darbas neperspektyvus, o pinigų trūksta. Tiesiog tokia konstrukcija iš principo negali būti naudojama.
Antra, jeigu dažniausiai tenka lankytis Minske ir bendrauti su tenykštės vidurinės klasės atstovais, tai yra vienas dalykas. Dar aštuoni milijonai (daugiau nei dvi Lietuvos) gyvena ne Minske. Ir nepriklauso jokiai vidurinei klasei. Kaip ir kuo gyvena tie žmonės? Kas nors tai žino? Aš, prisipažinsiu, nežinau, bet tai, ką nujaučiu ir atsimenu iš vienos kitos kelionės “į išvirkščiąją pusę”, nėra labai jauku.
Trečia, pats “modus vivendi”, gyvenimo būdo atskaitos taškas – priklauso nuo to, kurioje vietoje yra idealo kartelė. Nežinau, kur kiekvieno mūsų ta kartelė yra (atskira plati tema), bet ten labai dažnai kartelė yra ne “pavalgyti skaniai” ir ne “kad tvarka būtų” ir ne dar kažkas, o “kad nebūtų karo”. Tokiu atveju, idealas yra labai paprastas – dvetainis (“yra” arba “nėra”, jokių kokybinių kriterijų) ir lengvai įvykdomas. Tai jeigu Lietuvoje būtų toks pat požiūris, mes irgi jaustumės gyveną puikiai, ar ne?
Ketvirta, dabar įsivaizduokite, kad gyvenate Baltarusijoje, auginate mažą vaiką ir dėl kokios nors priežasties nutariate, kad jis auklėjamas baltarusiškai. Na, čia kaip ir asmeninis pasirinkimas, nieko iš principo blogo, tiesa? O dabar įsivaizduokite, kad vedate kelių metų vaiką patikrinti, ar jis psichiškai sveikas, ir psichiatras įrašo į kortelę, kad vaikas “neturi pakankamai protinių gabumų”. Kodėl? Nes nesupranta rusiškai. Čia kaip suprasti? Kokybiška sveikatos apsauga?
Penkta, dėl sveikatos apsaugos, o taip pat ir sveiko maisto. Tai va, po Černobylio katastrofos 1986 metais, visi radiaciniai debesys buvo ardomi virš Baltarusijos (kad nenuskristų į Maskvą) ir todėl būtent Baltarusijos teritorijoje nusėdo didžioji dalis radioaktyvių dulkių. Reiškia, dalis teritorijos yra užteršta. Tuo tarpu, kad visiems kliūtų vienodai, kontaminuotas maistas maišomas su nekontaminuotu (pieno, mėsos produktai). Jau 20 suvirš metų. Čia normalu?
Apibendrinant, manau, kad su Baltarusija viskas atrodo tvarkoj (ir labiau tvarkoj nei Lietuvoje), tol, kol mūsų žvilgsnis yra pakankamai paviršutiniškas ir nepradeda užkabinti kasdienybės detalių ir faktų, kurių niekas neparodys per televizorių (nei per baltarusišką, nei per “užsienietišką”). O tada jau – laikykis, kaip pasakoj – kuo toliau, tuo baisiau :)
O ir beje, man labai knieti išgirsti nors vieno žmogaus, kuris žavisi Lukašenkos tvarka, atsakymo į klausimą, kodėl jis vis dar neemigravo?
Tačiau galime sėkmingai konstatuoti, pagal subjektyviąją statistiką (nes ne visi deklaruoja išvykstantys), kiek “patenkintųjų” Lietuvos valdžios tvarka emigravo per pastarąjį dešimtmetį. Daugiau nei akivaizdu, kad ne viskas gerai, toli gražu, net gi sakyčiau vykdoma kažkokia savotiška blaiviu protu nepaaiškinama šalies destrukcija. Ar galite paaiškinti, Julija, šį paradoksą? Laisva šalis, demokratija, o tokia įvykių politika? Gal norėtumėt praplėsti korupcijos ir pan. profilio temą? Būtų įdomu paskaityti, ką manote šia linkme: Lietuva ir korupcija. Kur link einam ir kuo viskas baigsis, nes pvz. aš nematau čia jokių perspektyvų artimiausiame penkmetyje. Kaip eilinis statistinis šalies vienetas.
Ką gi, žvelgiant į diskusiją, regis, reikia keliauti į Baltarusiją ir pabandyti atlikti tyrimą. :) Prieš tai kaip nors užsitikrinus, kad niekas, kam tokia idėja nepatiktų, nepagaus.
Akivaizdu, kad čia užsiimamos keistos pusės: viena pusė argumentuoja už tai, kad Baltarusijoje gyventi nėra taip jau gerai ir blogiau, nei Lietuvoje, o kita pusė – iš pradžių kad Baltarusijoje gyventi geriau, nei Lietuvoje, paskui – kad Lietuvoje gyventi yra blogai. Pirma, priklauso nuo to, ką mes vadiname gerai (šis klausimas jau buvo iškeltas, bet atsakymas liko neaiškus). Antra, priklauso nuo to, kokius indikatorius pasirenkame to mūsų pasirinkto “gerai” matavimui (šis klausimas irgi buvo iškeltas – kalbant apie objektyvumą).
Pritariu, kad Baltarusijoje gyventi, pagal mano įsivaizdavimą, kas yra geras gyvenimas ir pagal turimus ne visai objektyvius duomenis apie gyvenimą ten, nėra gerai. Pagal tuos pačius kriterijus, kurie keliami Baltarusijai ir remiantis tokiais pat ne visai objektyviais duomenimis, galiu pasakyti, kad Lietuvoje gyventi yra geriau, nei Baltarusijoje.
Svarbu – tai jokiu būdu nereiškia, kad manau, kad Lietuvoje besąlygiškai gyventi puiku. Trūkumų yra. Neaišku, kas vyksta, žmonių nuotaikos negeros (įdomu, kodėl?). Tikrai yra ką keisti. Tačiau manau, kad Baltarusijoje situacija blogesnė. O ten dar ir keitimo galimybės mažesnės.
Beje, Subjektyvi, galbūt galėtumėte išplėsti, ką turite omeny sakydama “blaiviu protu nepaaiškinama šalies destrukcija” ir “tokia įvykių politika”?
Ar manote, kad Baltarusijoje gyventi geriau, nei Lietuvoje? Kodėl? Ar manote, kad Baltarusijoje nėra diktatūros arba kad gyvenimo gerovė yra atskiras nuo režimo klausimas? Kodėl? Ir dar, ar manote, kad jeigu pas mus būtų ne demokratija, būtų geriau? (šis klausimas, kiek pamenu, ir buvo diskusijos esmė)
Nesiplėtodama paklausiu tiesiai: kuo Lietuvoje eilinio lietuvio gyvenimas yra geresnis už eilinio statistinio baltarusio Baltarusijoje? :)
Aš teigiau ir teigiu, kad visose šalyse yra ir blogų, ir gerų dalykų. Bet pasakoti į vienus vartus “koks baisus gyvenimas Baltarusijoje” yra daugiau nei savotiškas.
Ir dar daugiau. Nemanau, kad Lietuvoje yra demokratija. Dėl labai daugelio dalykų: žmonių persekiojimas už nuomonę, žmonių persekiojimas už nusikaltėlių ar nusikalstamos veiklos atskleidimą, žmonių išnaudojimas, žmonėms primestų monopolijų. Be to priimami įvairūs žiniasklaidą ”tramdantys” įstatymai, kur net klausimo forma gali būti trauktuojama kaip nusižengimas. Ir t.t. Jau minėta korupcija, kuri milžiniška. Apie kokią demokratiją jūs turite omeny?
Subjektyvi,
iš tiesų ačiū už komentarus ir pasidalinimą nuomonėmis, manau, kad net nepasiekus bendro sutarimo, vien klausimų kėlimas ir diskutavimas jau savaime vertingas dalykas.
Taip pat ačiū ir už temų pasiūlymus – bandysime po truputį plėstis ir apimti kuo daugiau Lietuvos aktualijų. O dėl Baltarusijos – tikriausiai reiktų ištaikyti laiką ir nuvažiuoti pasidairyti, kokia dabartinė situacija (asmeniškai paskutinį kartą ten buvau prieš penketą metų, po šios diskusijos pamaniau, kad gerokai pasenusi gali būti ta atmintis).
Kol kas tiek minčių :)