Skip to content

Gatvės menas Pierre‘o Bourdieu meno lauko ribose

parašė Veronika @ 2010 Gruodžio 20

Pierre‘as Bourdieu tiesiai perspėja nepatyrusį, bet entuziastingą jauną teoretiką, pasiryžusį nagrinėti, kur prasideda ir kur baigiasi meno laukas: atsargiai, lauko ribas galima nustatyti tik empiriniu tyrimu! Išgirdus kyla klausimas, ar apskritai vertingi teoriniai pasvarstymai apie meno lauko struktūrą neturint konkrečių duomenų apie jame veikiančių agentų pozicijas, jų ryšių sistemą, agentų habitus? Ne, jei pretenduosime į precizišką tikslumą, jei sieksime meno lauko ribas apibrėžti kaip sociologinį faktą. Tačiau taip, jei atsižvelgsime į P. Bourdieu pastebėjimą, jog „lauko ribos yra ten, kur baigiasi lauko veikmė“ (Bourdieu, Wacquant, 2003: 134-135). Meno lauko veikimas šiuo atveju tikrai apims tokį gana sudėtingai apibrėžiamą reiškinį kaip gatvės menas – nepaisant tam tikrų prieštaravimų dėl toli gražu ne tik estetinių šios praktikos komponentų. Šiuo būdu savo darbe ir pamėginsiu teoriškai modeliuoti gatvės meno santykį su meno lauku, jo ribomis.

Trumpai apie šio darbo objektą. Gatvės menas – iš anglų kalbos termino street art – apibūdinamas kaip viešųjų erdvių žymėjimo praktika arba patys viešosios erdvės žymenys. Gatvės menas yra graffiti (teritorinio erdvės žymėjimo tradicijos) modifikacija, fiksuojama nuo devintojo XX a. dešimtmečio, kai padidėjo stilistikos ir technikų įvairovė, atsirado naujos santykio su miesto erdvėmis formos (Manco, 2004: 7). Gatvės meno darbai atpažįstami pagal tuos pačius kriterijus kaip ir graffiti: tai yra nelegaliai viešoje erdvėje piešinio arba užrašo pavidalu įkūnyta vizualinė raiška (Navickas, 2008: 9).

Marginali nelegalios estetinės raiškos pozicija meno lauke

Galima diskutuoti dėl gatvės meno kaip išskirtinai meninio judėjimo traktuotės, kadangi ideologiniai, deviaciniai, komunikaciniai ir kiti šio reiškinio komponentai dažnai nusveria estetinių reikšmių indėlį. Tai išties daugialypis, kompleksinis reiškinys, aprėpiantis keleto skirtingų laukų veikmės sritis. Tačiau būdamas ir deviacinis, ir komunikacinis, ir politinis, gatvės menas visų pirma egzistuoja kaip vizualinė raiška, kuriai apibūdinti taikomi estetiniai kriterijai.

Įrodžius, kad reiškinys priklauso meno sferai, galima svarstyti jo padėtį meno lauko struktūroje. Svarbu atsižvelgti į tai, kad meno laukas yra nevienalytis. Egzistuoja įvairūs sub-laukai (pvz., kūrėjų, kritikų, meninės produkcijos sklaidos laukas, skirtingų meno sričių laukai, etc.) bei skirtingos paties meno lauko hierarchinės plotmės. Šia prasme P. Bourdieu skiria išorinę (heteronominę) ir vidinę (autonominę) meninės kūrybos hierarchizacijos taisykles. Pagal pirmąją, heteronominę, meno lauko taisyklę, kūrinių vertė nustatoma remiantis pirmiausia ekonominiais ir politiniais interesais, o ne estetikos kriterijais. Tokia yra, pavyzdžiui, akademistinė tapyba, TV serialai, žurnalistika, bulvarinis teatras. Antroji hierarchizacijos taisyklė remiasi autonominiu kriterijumi arba ideologija menas menui. Šią nomos – pamatinę meno lauko taisyklę, kuri yra meninės kūrybos vertinimo atskaitos taškas, įtvirtina avangardiniai judėjimai nuo XIX a. impresionistų iki XX a. ready-made meno šalininkų (Gaižutytė-Filipavičienė, 2005: 177-179).

Kokia būtų gatvės meno ir jo kūrėjų vieta daugialypėje meno lauko terpėje? Visų pirma, svarstydami gatvės meno vietą hierarchinių meno lauko plotmių atžvilgiu pamatysime, kad autonomine taisykle besivadovaujanti nelegali estetinė raiška viešojoje erdvėje yra sunkiai įmanoma. Kiekvienas kūrinys gatvėje dėl raiškos specifikos (conditio sine qua non – nelegalumo) yra deviacinis, prisodrintas tam tikro krūvio, kuris dažnai įgauna socialinės kritikos bruožų.

Menas kaip socialinės kritikos įrankis, taigi ideologiškai „įkrautas“ heteronominės plotmės menas, pasak P. Bourdieu, yra lakmuso popierėlis, žymintis santykinės meno lauko autonomijos ribas. Tai išryškėja studijuojant gerokai politizuotą vokiečių kilmės JAV menininko, P. Bourdieu bičiulio Hans Haacke kūrybą (Bourdieu, Wacquant, 2003: 145-146; Bourdieu, Haacke, 1995). Menas, turintis socialinę paskirtį, taigi toks menas, kokia yra H. Haacke kūryba, pažeidžia meno lauko nomos – pamatinę lauko autonomijos taisyklę, kurios turinys, kaip minėta, nuo antrosios XIX a. pusės simbolinės modernistų revoliucijos sutelktas posakyje menas menui.

Tiek politinis H. Haacke menas, tiek įvairių „pašalinių“ konotacijų kupinas gatvės menas bendrajame meno lauko kontekste užima marginalią elitinio (vadinasi, atliepiančio lauko nomos) meno atžvilgiu poziciją, kadangi dėl savo „šalutinių“, ne estetinių savybių šios meninės raiškos formos yra priskiriamos heteronominei, menkiau kotiruojamai meno lauko sričiai.

Mediatorių vaidmuo gatvės meno pozicijos kaitoje

Meno laukas yra įvairialytis ir dėl didžiulės agentų, veikiančių jame, įvairovės. Visų pirma, dėl simbolinės galios pozicijų meno lauko struktūroje konkuruoja agentai-kūrėjai, kurie yra labai skirtingi: elitiniai menininkai, avangardistai, atsiskyrėliai, art moyen – „vidutinio meno“, t.y. tarpinių formų tarp elitinio meno ir popkultūros, kaip, pavyzdžiui, kinas, fotografija ar džiazas – kūrėjai (Gaižutytė-Filipavičienė, 2005: 157). Tačiau autoriai neapibrėžia meno lauko agentų visumos. Meno lauko agentai P. Bourdieu koncepcijoje kur kas įvairesni nei akcentuojama tradicinėje arba socialinėje meno istorijoje, nes jis neapsiriboja tik išorine sociokultūrinio kūrybos konteksto ar tik vidine paties kūrinio analize. P. Bourdieu akcentuoja lygiagretų meninės produkcijos ir jos recepcijos genezės tyrimą, kuriam labai svarbus meno lauke tarpininkaujančių agentų ir institucijų vaidmuo. Mediatoriai – tarpininkai tarp kūrėjo produkcijos ir jos recepcijos – taip pat labai susiję su meno lauko ribų dinamika (Ibid., 2005: 174-175).

Tarpininkaujantys institutai, pasak P. Bourdieu, meno lauke vaidina vieną iš itin svarių rolių, kadangi dalyvauja kuriant simbolinę (ir tuo pačiu – ekonominę) meno vertę. Šį procesą P. Bourdieu analizuoja esė „Historical Gaze of a Pure Aesthetics“. Visų pirma, pati meno, jo vertingumo samprata ir menininko kaip išskirtinio, neeilinėmis galiomis apdovanoto kūrėjo institutas yra kuriami, įteisinami ir reprodukuojami lauke veikiančių meno analitikų: istorikų bei meno kritikų. Medijuojančių institutų pagrindu funkcionuoja kultūrinių vertybių ekonomika, čia itin svarbią vietą užima ekspozicijų erdvės (galerijos, meno muziejai), institutai, atsakingi už meno vertės įtvirtinimą (akademijos, salonai), meno gamintojų bei vartotojų reprodukciją (meno mokyklos), taip pat specializuoti kultūrinių vertybių mainų agentai (kolekcionieriai, prekybininkai). Visi šie tarpininkai yra lauko veikmės formuojamų dispozicijų „turėtojai“, disponuojantys specifinėmis meno suvokimo bei vertinimo kategorijomis, kurios yra įgalios primesti menininko ir jo produkcijos vertės matus (Bourdieu, 1993: 259-260). Trumpai tariant, amatininko tapsmą meno kūrėju, o jo produkcijos – meno kūriniu lemia meninio lauko institucijų bei agentų visuma. Vadinasi, meno lauko ribų dinamika yra tiesiogiai priklausoma ne tik nuo naujų kūrybos principų atsiradimo, bet ir nuo tarpininkų, kurie apsprendžia, kuri meninės raiškos forma, kuriuo metu, kokią vietą užims hierarchinėje meno lauko struktūroje (Gaižutytė-Filipavičienė, 2005: 175, 209).

Šiame kontekste prisimenant gatvės meno problemą paaiškėja, jog šio reiškinio kaip meninės kūrybos atpažinimas, įvertinimas bei įtvirtinimas meno lauke gali vykti (ir vyksta) tik minėtų tarpininkaujančių institutų dėka. Tarpininkaujant meno analitikams ir meno vertybių rinkos atstovams, gatvės menas patvirtinamas kaip galima estetinės raiškos forma, ir užima vietą oficialiajame meno diskurse. Apibrėžti, kokią tikslią vietą meno lauke užima tarpininkų aprobuotas gatvės menas, nėra tikslinga neatlikus specialių empirinių tyrimų. Galima tik numanyti, kad šis reiškinys talpinamas į populiariosios kultūros sritį, kurioje aukštosios ir žemosios kultūros ženklai tarpusavyje susimaišo įgaudami ir vienai, ir kitai būdingų savybių, pavyzdžiui, tokiose XX a. meno kryptyse kaip popmenas arba kičo estetika (Jurga Jonutytė, 2002: 302). Dėl populiariosios kultūros specifikos šalutinės (t.y. nesusijusios su estetika) gatvės meno konotacijos „nukenksminamos“. Akcentuojama estetinė reiškinio pusė, ir taip apeinama aukščiau minėta gatvės meno marginalumą įtvirtinusi sąlyga – jo politinės konotacijos ir socialinės kritikos aspektai.

„Prijaukintas“ gatvės menas kaip estetinė stilistika

Labai svarbus, netgi esminis žingsnis link oficialiosios kultūros pripažinimo yra gatvės meno įmuziejinimas, t.y. darbų perkėlimas iš gatvės konteksto į privačią ekspozicijos erdvę, į meno muziejus ir galerijas. Pirmąsyk gatvės menas (graffiti forma) įmuziejintas neilgai trukus nuo paties reiškinio atsiradimo viešojoje miesto erdvėje – 1973 metais. Tokiu būdu gatvės meno darbai paverčiami oficialia kultūrine vertybe, tačiau taip pakeičiama kūrinių semantika, neutralizuojamas atlikimo būdo kuriamas ir estetinę raišką papildantis ideologinis krūvis. Pačiame gatvės meno sub-lauke vyksta aštrios diskusijos apie tai, ar įmuziejintos gatvės meno formos dar atitinka kriterijus, kuriais remiantis tam tikrą veiklą apskritai galima apibrėžti kaip gatvės meną (Dickens, 2008: 485-487).

Kitas žingsnis institucionalizuojant gatvės meną – tapsmas meno analitikų dėmesio objektu. Meno istorikai bei kritikai išskiria kultinius gatvės meno atlikėjus, kurių vardai įrašomi į naujausius oficialios meno istorijos veikalus. Tokiu būdu įtvirtinama nauja meno rūšis naujojo meno ir jo produkcijos vertė. Šia prasme vieni labiausiai meno istorijos lauke įsitvirtinusių atlikėjų, siejamų su gatvės meno raiškos forma bei ideologija yra Keith Haring ir Jean-Michel Basquiat (Lucie-Smith, 2001: 190-192).

Meno muziejai bei galerijos, kaip ir meno istorija bei kritika, yra institutai, perskirstantys simbolinį kapitalą ir priskiriantys galimybę tam tikram autoriui ar visai meno sričiai užimti hierarchiškai aukštesnę poziciją lauke. Dėl to kūriniai bei atlikėjai, oficialiai eksponuojami galerijose ir įtraukti į meno istorijos kanoną, tampa aukštai kotiruojamais meno rinkos dalyviais. Meno rinkoje įmuziejinto kanoninio gatvės meno simbolinis kapitalas virsta ekonominiu kapitalu dviem būdais: tam tikro kūrėjo braižą paverčiant paklausiu prekės ženklu arba kūrinius parduodant tiesiogiai – kaip kolekcines vertybes. Vienas akivaizdžiausių tokio atvejo pavyzdžių – britų gatvės meno atlikėjo Banksy kūrinių pardavimai aukcionuose ir tuo pačiu šio gatvės menininko braižo, jo parašo virsmas plačiai atpažįstamu ir ekonomiškai vertingu prekės ženklu. Panašiai nutiko ir su K. Haring stilistika, kuri iš piešinių kreida ant tuščių reklaminių stendų orginalioje miesto (New Yorko metro požemių) aplinkoje buvo perkelti į ilgaamžiškesnius ir labiau apčiuopiamus formatus, iš šių – į meno galerijas, iš kurių pasklido po visą pasaulį knygų, atviručių, marškinėlių ir įvairiausių aksesuarų pavidalu.

Visų šių institucionalizacijos procesų pasekmė – prasminė gatvės meno subversija. Gatvės meną „prijaukinus“ galerijoms, meno istorijos vadovėliams ir meno rinkai, nyksta pamatiniai reiškinio kriterijai – viešumas ir nelegalumas, minimizuojami socialinės kritikos momentai. Vadinasi, gatvės menas kaip daugialypė viešosios erdvės žymėjimo praktika meno lauko hierarchijoje kyla tik keičiantis jo vidinei struktūrai. Atsisakant šalutinių prasmių ir tikslų, lieka nuoga vizualinė raiška arba gatvės menas kaip estetinė stilistika, paklūstanti pamatinei meno lauko taisyklei – gatvės menas vardan gatvės meno.

Trumpai apibendrinant mėginimą atsekti gatvės meno pozicijas P. Bourdieu meno lauke, galima išskirti dvi galimybes. Gatvės menas orginaliąja savo forma, būdamas nelegali viešosios erdvės vizualinė raiška, funkcionuoja meno lauko paribyje kaip marginali šalutinių konotacijų kupina estetinė praktika. Tačiau tuo atveju, kai kalbame apie modifikuotą gatvės meną kaip grynai estetinę stilistiką, meno lauke įgyjama hierarchiškai aukštesnė pozicija šalia panašių XX a. pabaigos pop-meno raiškos būdų. Gatvės menas kaip savarankiška meno kryptis konkurencingą poziciją lauke įgauna tik per prasminę subversiją.

Literatūra

1.Bourdieu, P., The Field of Cultural Production: Essays on Art and Literature. Columbia, 1993.
2.Bourdieu, P., Haacke, H., Free Exchange, Stanford, 1995.
3.Bourdieu, P., Wacquant L. J. D., Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius, 2003.
4.Dickens, L., Placing post-graffiti: the journey of the Pentham Rock // Cultural Geographies; 2008, 15, pp. 471-496; (prieiga per d.b. SAGE publications, žiūrėta 2009-05-19).
5.Gaižutytė-Filipavičienė, Ž., Pierre‘as Bourdieu ir socialiniai meno žaidimai, Vilnius, 2005.
6.Jonutytė, J., Kičo kriterijai // Darbai ir dienos. Nr. 31. Kaunas, 2002, pp. 301 – 308.
7.Lucie-Smith, E., Movements in Art Since 1945 (new edition). London, 2001.
8.Manco, T., Street Logos. New York, 2004.
9.Navickas, V., Graffiti kaip nelegali vizualinė raiška. Vilnius, 2008.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS