Skip to content

Z. Baumano kvietimas veikti

parašė Agne @ 2010 Spalio 8

Pirmąkart Lietuvoje viešės prof. Zygmuntas Baumanas. Ši antraštė patraukė daugumos sociologijos studentų dėmesį. Apie jo atvykimą ėmė kalbėti dėstytojai, ragindami eiti. Kelias dienas prieš tai fakulteto koridoriuose ėmė girdėtis klausimai – eisi į Baumano paskaitą? – ir tarimasis eiti kartu. Įkvepiantis šurmulys aplink patalpą, kur vyko paskaita – susirinkę sociologai ir filosofai, visi, ką tik domina vartotojiška visuomenė ir globalizacija. Nenuvylė, tačiau…

Ką pasakė Z. Baumanas, Sociologas iš didžiosios raidės, kad paliko keistą šiek tiek neramią nuotaiką? Jis kelis kartus pakartojo – negaliu pateikti jums receptų, nežinau jokių. Paprastas žmogus. O visi to ir klausinėjo, įvairiomis formomis pateikdami savo pageidavimą žinoti – o ką gi daryti? Kai matai, kas vyksta aplink, kai nesi tuo patenkintas, ką gi gali padaryti? Šitoks klausimas slypėjo ir mūsų mintyse. Mes, sociologai, stengiamės suprasti, kur gyvename, ir neišvengiamai ateina vertinimas, mūsiškoje kompanijoje dažniau pesimistiškas, kad gyvename nelabai kokioje vietoje su nelabai kokiomis perspektyvomis. Mažų mažiausiai, mes tikrai galėtume gyventi geriau. Pasaulis be vartotojiškumo, be kapitalizmo ir įkalinančios globalizacijos, be technologijos ir biurokratijos, pateisinančios blogį. Esmi žmonės su skauduliu širdyse. Trokštame geresnės visuomenės, šiltesnių ir tikresnių santykių, galimybės pasireikšti ir būti savimi. Sėdim ir kalbam apie tai. Bet, mielas sociologe, o kurgi minėtoji praktika? Jei mums taip skauda, tai kodėl neišeiname iš kabinetų ir auditorijų ir kažko dėl to nedarome?

Baumanas nėra iš tų žmonių, kurie sakytų – eikite ir darykite. Ar apskritai jis gali tai pasakyti? Užsiimdamas visuomenės būklės diagnozėmis, būdamas, kaip sakė, ne pesimistas ar optimistas, bet žmogus su viltimi, jis mano turįs per mažai laiko, kad kažką dar pats padarytų. Ir dažnai jau nuo kažkada kartojamas jo pasakymas: „globalioms problemoms nėra lokalių sprendimų“. Vieno žmogaus veiksmas vargu ar ką padarys. Tada sociologas lieka ganėtinai liūdnoje padėtyje. Jis tegali žiūrėti, kaip, jo nuomone, pasaulis garma prarajon, ir nieko dėl to negali padaryti, net negali pasakyti kitiems – darykite, nes netiki, kad vienam kitam žmogui, ar net jų būreliui, ar net visai nacionalinei valstybei ką nors padaryti pavyks.

Tačiau buvo ir kitas jo atsakymas į tokį klausimą: reikia klaust ne ką reikia padaryti, bet kas tai padarys („who is going to do it?“)? Globaliu lygmeniu.

Taigi kas?

Klausimas „kas?“ man nėra marksistinis raginimas veikti. Manau, pirmiausia reikia paklausti, kokios būtų suplanuotų veiksmų pasekmės. Nebėkit, vaikai, laukan su šautuvais! Nes imsite ir nušausite tuos, kurių geriau būtumėt nenušovę. Nebėkit, vaikai, laukan su lozungais masėms! Nes masės gali turėti neprognozuojamą ir nebesuvaldomą jėgą, kuri nuneš jus kartu su jūsų artimaisiais. Pirmiau užvaldančio troškimo veikti ir gaminti rojų turi būtų atsakomybė už tai, kas nutiks. Net jei nutiks rojus (dieve apsaugok nuo to).

9 Comments
  1. Julija @ 2010-10-25 11:55

    Su kvietimu veikti galima svarstyti Baumano “Likvidžioje meilėje” pateiktą užuominą į atsakymą klausimui “Ką daryti?”.

    Kiek ilgoka citata:

    “Mūsų pasaulyje neįmanoma įteisinti tobulybės. Negalima jam primesti dorybės, bet taip pat negalima įtikinti jo elgtis dorai. Negalima paversti pasaulio geru ir maloniu žmonėms, kurie jame gyvena, ir tiek jo pritaikyti jų svajonėms apie orumą, kiek idealiai trokštum. Tačiau būtina mėginti. Teks mėginti. (…)
    Tačiau kaip mėginti? Truputį panašiai kaip seno stiliaus utopiniai vizionieriai, kurie, nepajėgę apskaičiuoti saugumo ir laisvės apskritimo kvadratūros Didžiojoje Visuomenėje, tapo uždarų visuomenių, parduotuvių alėjų ir teminių parkų dizaineriais… Mūsų atveju – ginant orumą, su kuriuo gimsta kiekvienas žmogus, nuo vagių ir klastotojų, siekiančių jį pavogti, iškreipti ir sužaloti; ir teks aukoti gyvenimą saugoti jį tuomet, kai dar lieka laiko, kai tas orumas dar mokyklinio amžiaus. Teks pamėginti užrakinti arklidę iki žirgas pabėgs ar bus pavogtas.
    Vienas ir veikiausiai protingiausias būdas tai padaryti – suteikti vaikams prieglobstį nuo pasaulyje, kurį užteršė ir sugadino žmogaus pažeminimas ir orumo stoka, tvyrančio nuodingo tvaiko, užtverti kelią džiunglių įstatymams, kurie pradeda veikti už prieglobsčio durų. (…) vos palikę prieglobstį, vaikai išmoks bijoti, žemintis, neapkęsti. Jie prarastų pačią brangiausią vertybę – savąjį orumą. Kartą netekus šios vertybės, kokia prasmė likti gyvam? Pati didžiausioji žmogaus vertybė, žmogiškumo atributas sine qua non, yra orus gyvenimas, o ne išlikimas bet kuria kaina. ”

    Nenurodomi nei konkretūs veiksmai, nei problemos, kurias reiktų tuoj pat griebtis ir spręsti. Tačiau pateikiama užuomina į atrankos principą, į būdą atskirti, kas yra svarbiausia. Gal neveikimo priežastis – tai nusistatymas gyventi dėl išlikimo (dėl kitos algos, dėl išlaikytų egzaminų, dėl kąsnio)? Tiesa, nepaaiškinta lieka ir tai, ką šiame kontekste apima orumo sąvoka. Turite idėjų?

  2. Agnė @ 2010-10-25 13:44

    Orumo sąvoka man irgi kelia klausimų. Veikiausiai turimas omeny savasties išlaikymas, gebėjimas kažko priešingo tam, ką Bauman vadina “bijoti, žemintis, neapkęsti”. Ir taip, prie šito reikia pratinti nuo vaikystės. Tik ar pratinti, ar nežlugdyti jau įgimtos šios savybės? Ar čia Bauman teisus, manydamas, kad vaikai “sugenda” pakliuvę į vadinamai užnuodytą pasaulį?
    Kita neveikimo priežastis gali būti paprasčiausiai pakankamai stipraus poreikio tam nebuvimas. Ar žmonės pakankamai patenkinti (arba nemato problemos), kad tingėtų kažką daryti, ar jie pernelyg tingūs (arba kovojantys dėl išlikimo), kad kažką darytų dėl savo nepasitenkinimo – štai kur klausimas.

  3. Regimantas @ 2010-10-27 10:24

    Spėju, kad žmonės nėra nei tingūs, nei patenkinti. Tiesiog išeiti keisti pasaulio – pernelyg “purvinas” darbas: išsigelbėti galime tik patys – uždarose visuomenėse, stebuklų parkuose ir kitokio pobūdžio prieglobsčiuose.
    Utopija privatizuojama: taip, manau, ir reiktų suprast Baumano žodžius apie laimės ir orumo saleles. Nėra tvarkos ir orumo už jų: tik baimė, pažeminimas ir neapykanta (ar koks kitas smagus derinys). Todėl išeit pasaulin orumo norintiems vaikams – pavojinga: neprabėgs nė akimirka ir tapsi – ar būsi pavadintas – “marksistu su šautuvu rankose”. Teisus profesorius Aleksandras Dobryninas, paskaitose teikdamas metodologinį patarimą: žiūrėkit į rankas tų, kurie kalba apie ketinimus daryti pasaulį geresniu; dažnai šios būna purvinos ir suteptos krauju.
    Bet ar orumas nėra ta kaina, kurią mes dažnai mokame norėdami išlaikyti savo rankas švariomis? Ar nėra taip, kad kartais, paklusdami šio pasaulio taisyklėms ir gėriams, virstame jo vergais?
    Čia negaliu nepritarti tam pačiam Marxui (o kartu ir Baumanui), ieškančiam galimybių žmogui susigrąžinti tai, kas prarasta: socialinės tikrovės kontrolę.
    Tad galbūt klausti reikia to, ar ši kontrolė būtinai reiškia prievartą? Ir ar ši prievarta blogesnė už tą, kurią patiriame iš savaime suprantamos esamybės? Dar šis tas: Baumanas kalba apie sugrįžimą to, kas nuslopinta – moralę. Ar galima moralė pasaulyje, už kurį nesame atsakingi?

  4. andrius.at @ 2010-12-04 15:37

    “Mažų mažiausiai, mes tikrai galėtume gyventi geriau. Pasaulis be vartotojiškumo, be kapitalizmo ir įkalinančios globalizacijos, be technologijos ir biurokratijos, pateisinančios blogį.”

    Skamba, jog autorius pageidauja (jei tai nebuvo ironija) pasaulio, kuriame gyventų, geriausiu atveju, šimtai milijonų žmonių. Nesakau, jog tai blogas pageidavimas. Tačiau, ką daryti su šešiais jau esamais milijardais žmonių?

  5. Agnė @ 2010-12-05 23:07

    Ar pasaulis su dideliu skaičiumi žmonių negali sukurti visuomenių be vartotojiškumo, be kapitalizmo, be įkalinančios globalizacijos, be technologijos ir biurokratijos, pateisinančių blogį? Manau, kad gali. Pasaulis neturi būti viena ištisa visuomenė. Galime kalbėti apie pagrįstą skaičių žmonių tokioms visuomenėms (bendruomenėms) sukurti. Jeigu jis būtų kad ir dešimt žmonių, tai kodėl gi negalėtume turėti pasaulio iš milijardų bendruomenių po dešimt žmonių? Taip, jų bendradarbiavimas veikiausiai būtų privalomas (dėl išlikimo), bet ar jis būtinai turėtų įgyti tas globalaus bendradarbiavimo formas, kurias turime dabar?
    Kita vertus, terminas “pasaulis” čia veikiau reiškia pasaulį siauresne prasme – gyvenamąjį, pvz., apsiribojant Lietuva. Ar šitas pasaulėlis, vienas iš daugelio, sudarančių pasaulį apskritai, tikrai negali sukurti kažko nors kiek alternatyvaus? Alternatyvaus – nebūtinai kito pasaulio požiūriu, bet esamos situacijos šitame pasaulėlyje požiūriu.
    Žinoma, Bauman čia pasakytų, kad vargu ar beturime vilčių, nes juk mūsų pasaulėliai nebėra pasaulėliai, jie visi priklauso globaliam pasauliui, kurį pakeisti mums nėra vilties.
    Įdomu, ką turite omeny, darydami prielaidą, kad aprašytas pasaulis yra įgyvendinamas tik jame esant, geriausiu atveju, šimtui milijonų žmonių?

    Patikslinimas: autorius nėra tikras, ar jis šito pageidauja. Galbūt iš tiesų tai yra geriausias pasaulis iš visų esamų ir galimų būti (ar žiūrėtume į tai kaip optimistai, ar kaip pesimistai). Tokiu atveju jokie pakeitimai nevertingi. Autorius tik transliuoja aplink besisukiojančias mintis. Bet jeigu mes esame įsitikinę, kad kažkas ne taip, galbūt verta pagalvoti apie visas galimybes kažką padaryti, kol tai nekenkia rimčiau, negu padeda, prieš nurimstant ir susitaikant su esama situacija.

  6. andrius.at @ 2010-12-06 18:32

    Pasvarstymui: kiek Lietuvoje gali išsilaikyti žmonių be naftos produktų? Nekalbu vien apie kurą, automobilius (kurių pagaminimui naudojama naftos produktai), dantų pastą, kramtomą gumą (taip pat reikalinga nafta), kai kurias medžiagas (nailoną), bet ir trašas. Kaip pakistų žemės produkcija grįžus prie pelenų ar gyvuliukų palikimo? Aiškiai sumažėtų ir sumažėtų smarkiai. Lietuva turi šiek tiek naftos, tačiau tik ne trijų milijonų gyventojų dabartiniams poreikiams tenkinti. Naftai, kaip ir kitų importuojamų žaliavų atveju, reikalingos ir technologijos, ir biurokratija.
    Čia noriu atkreipti dėmesį, jog kalbant apie visuomenę reikia atkreipti dėmesį ir į medžiaginius išteklius, ne tik idėjas, savijautas, viltis ir kitas simbolines konstrukcijas.
    Globalizacija taip pat verta atskiro aptarimo, tačiau nesu tikras, jog šiuo metu galėtume susikalbėti – nežinau ką Jūs vadinate globalizacija.
    Gal geriau pasinaudosiu proga ir paklausiu:
    ar matote visuomenę (bet kuriuo laikotarpiu, bet kurioje pasaulio vietoje), kuri būtų sveikesnė nei šiuo metu esama (konkrečiai, Lietuvos)? Sakydamas “sveikesnė”, turiu omenyje Jūsų pasirinktus kriterijus (vartotojiškumas, globalizacija, biurokratija, technologijos, kapitalizmas)

  7. Agnė @ 2010-12-08 21:00

    Sugrįžti prie pelenų ar gyvuliukų palikimo nėra būtina. Yra pakankamai besirandančių kitokių energijos šaltinių. Taip, tai nėra argumentas, nes jie dabar dar neaktualūs. Be to, jų vadybai reikėtų tos pačios biurokratijos ir technologijų. BET. Ar tos pačios biurokratijos ir technologijų būtinai? Technologijos ir biurokratija gali būti kitokios, nei tos, kurias Bauman laiko XX a. blogio šaltiniu. (galbūt Bauman klysta ir dabar jau tai yra pasikeitę)
    Globalizacija savaime veikiausiai yra gana neišvengiamas dalykas (nors vaizduotė gali pateikti keletą scenarijų, kurie parodytų, kaip mūsų planetos žmonės arba tam tikri jų būreliai galėtų staigiai jos nusikratyti; kai kur veikiausiai taip ir daro; nesprendžiu, ar tai gerai, ar blogai), tačiau ji nebūtinai turi būti įkalinanti.

    Nemėgstu kalbėti apie visuomenių sveikatą. Kadangi nedaug ką galiu pasakyti apie kitas visuomenes (reikėtų atidesnio žvilgsnio ir analizės), pabandysiu apibrėžti, kokias formas galėtų įgyti tie reiškiniai, jeigu kalbėtume apie geresnę (pagal Bauman ir pan., bet tai nebūtinai yra mano nuomonė) visuomenę:
    vartotojiškumas – be susvetimėjimo ir betiksliškumo, be vartojimo rutinos: vartojimas neišvengiamas, ir šia tema reiktų šnekėti su biologais, bet dabartinė “konsumerizmo” visuomenė pasižymi tuo, kad yra trokštama suvartoti kuo daugiau vien dėl paties vartojimo, užpildant tuštumą;
    globalizacija – be įkalinimo ir prievartinio lokalizavimo: visų žmonių susietumas vėlgi nėra išvengiamas, nemėginsiu argumentuoti transporto bei telematinių kontaktų nukirtimo būtinybės, nes nemanau, kad tai yra išeitis, bet problema yra, kai reiškinys, vienų sveikinamas kaip visuotino prieinamumo prie galimybių, lygybės užtikrinimas, kitų yra laikomas dar didesnės nelygybės, šiuo atveju pasaulinės, priežastimi, esame lokalizuoti ir nesvarbūs, mums primetama tvarka, kurios mes nebegalime kontroliuoti pilietiniais veiksmais savo valstybės ribose;
    biurokratija ir technologija – nenešančios blogio: savaime tai yra tik instrumentai, biurokratija – kažkiek apsunkinanti betarpišką sąveiką tarp žmonių, bet veiksminga tvarkant didelius darinius, bet jeigu mes užmirštame, kad tai yra instrumentai, o ne savaiminiai tikslai, arba jeigu užmirštame, kad yra bendražmogiškos vertybės (čia aš jau su savimi ginčyčiausi, bet palieku kol kas ramybėje), tai netrukus šie instrumentai gali imti tarnauti minėtajam XX a. blogiui (arba dabar – XXI a. blogiui);
    kapitalizmas – … keblu kalbėti, nes viena yra tai kaip vertybinė nuostata arba klasinių skirtumų pagrindas (jeigu tikėsime Marx’u), kita – kaip gamybos būdas; kaip pastarasis jis pasiteisino (jeigu mes manome, kad visuomenės gerovės požymis yra jos turtas ir gebėjimas aprūpinti žmones gyvenimo reikmenimis), o kaip vertybinė nuostata – ar mes tikrai turime visur siekti tik pelno ir turto? (aišku, šią sąvoką galime imti kaip tam tikrą žiūrėjimo į pasaulį kampą ir kalbėti apie investicijas į jausmus ir pan., bet čia jau kita tema) Tas pats susvetimėjimas.
    Kodėl nemėgstu kalbėti apie visuomenių sveikatą? Nes tai reiškia, kad žinau apie tai, kokia visuomenė yra teisinga, kokia ne, esu teisėjas, sprendžiantis, kaip mes turime gyventi. Nežinau.

    Kalbant apie idėjas ir viltis, viskas priklauso nuo to, ar mes manome, kad socialinė kaita vyksta dėl technologijų ir medžiaginių išteklių raidos, ar atvirkščiai. Ar Didžioji prancūzų revoliucija buvo judėjimas iš idėjos, ar jis radosi dėl susiklosčiusių palankių materialinių sąlygų? (palankių viena prasme, kad buvo praktinių resursų ją įvykdyti, ar kita prasme, pg. Marx, kad tam tikri gamybiniai santykiai supriešino tam tikras visuomenės grupes ir jas paskatino maištui prieš sistemą) O Spalio revoliucija?
    Materialinės sąlygos yra svarbu. Tačiau esant tam tikroms materialinėms sąlygoms, įskaitant ir praktinę reikalo pusę, išteklius, kuri geriausiai išreiškiama fraze “kiek mums tai kainuos?”, galime turėti daug socialinio veiksmo alternatyvų. Apribojimai nėra absoliutūs, net jei visada ir tenka sverti, ar apsimoka.

    Jūs, kaip supratau, manote, kad net jeigu ir kažkas yra negerai tame, kaip gyvename (ar taip manote?), vis tiek nieko nebus įmanoma pakeisti, nes esame pernelyg surišti su likusia pasaulio dalimi? Ir jeigu kalbėtume apie situaciją bendrai pasaulyje, turite omeny, kad vargu ar kur nors rastume kitokią, vadinamai “geresnę” visuomenę, ir vargu ar turime galimybių alternatyvoms dabartiniam būviui, nes tokia jau yra pasaulinė išteklių struktūra?

  8. andrius.at @ 2010-12-10 00:56

    “Jūs, kaip supratau, manote, kad net jeigu ir kažkas yra negerai tame, kaip gyvename (ar taip manote?), vis tiek nieko nebus įmanoma pakeisti, nes esame pernelyg surišti su likusia pasaulio dalimi?”

    Manau, jog aplink apstu problemų. Manau, pokyčiai vyksta nepaisant ar to, kaip individai, norim ar ne. Klausimas yra, ar galime įtakoti kuria kryptimi vyksta? (ką Jūs ir iškeliate rašinyje)

    “Ir jeigu kalbėtume apie situaciją bendrai pasaulyje, turite omeny, kad vargu ar kur nors rastume kitokią, vadinamai “geresnę” visuomenę, ir vargu ar turime galimybių alternatyvoms dabartiniam būviui, nes tokia jau yra pasaulinė išteklių struktūra?”

    Neteigiu, jog nerastume “geresnės” visuomenės. Neteigiu, jog nėra alternatyvų. Teigiu, jog jas svarstant reikia atkreipti dėmesį ir į medžiaginius išteklius (ir į simbolinius, ką šiek tiek aptarėte).

    Bijau, jog dalis nesusikalbėjimo kilo dėl teiginių abstraktumo (tiek mano, tiek Jūsų), todėl pateiksiu konkretesnį pavyzdį:

    sveikata aiškiai įtakoja žmonių savijautą, tarpusavio bendravimą. Sveikatą aiškiai paveikia oras, kuriuo kvėpuojame. Oro būklė aiškiai priklauso nuo to kokie ir kiek teršalų išmeta į aplinką.

    Tą žinome. Nutariame, jog Lietuvos visuomenė bus laimingesnė, jei ženkliai sumažinsime teršalų kiekį ore (nes mažiau sirgs, bus darbingesni, sveikesni vietiniai maisto produktai, atsiveria didesnės eksporto galimybės ir t.t.). Kaip sumažinti teršalų kiekį ore?

    Vienas atsakymas yra paprastas. Mažiau terškime aplinką, oras savaime per kažkiek laiko išsivalys. Bėda, jog praktiškai orų tarša priklauso ne tik nuo to ką darome Lietuvoje, bet ir nuo to ką daro Kinija, kuri šiuo metu yra daugiausiai teršalų į aplinką išmetanti valstybė. Taip yra dėl to, jog orams visai nesvarbu valstybių ribos, keliauja savo tikslais. Nemaloni išvada, jei norime kvėpuoti švariu oru, reikės ne tik apsikuopti savo kieme, bet ir kažkaip įtikinti Kiniją, jog suvaržytų savo pramonę.

    Jei sugebėtume įtikinti Kiniją, pastebėtume, jog prekių asortimentas Lietuvoje pakistų. Dalis buitinių prekių ir drabužių gerokai pabrangtų (į kainą reikėtų įskaičiuoti valymo įrenginių statymo ir veikimo išlaidas). Daliai Lietuvos gyventojų tai reikštų sudėtingesnį priėjimą prie tokio tipo prekių. Nebent, darbo užmokesti šiems žmonėms padidėtų. Jis galėtų padidėti, jei valstybė sumaniai išleistų sutaupytus pinigus (sutaupytus sveikatos priežiūros srityje).

    Tokį aptarimą būtų galima tęsti ir toliau, bet čia svarbiau pastebėti, jog konkretūs svarstymai turėtų priklausyti nuo konkrečių įvertinimų: kiek teršalų į orą išmetama per metus Lietuvoje? kokia dalis per metus Kinijoje išmetamų į orą teršalų pasiekia Lietuvą? kiek resursų galime skirti oro valymui (pav. ar galime plėsti miškus)?

    “Kalbant apie idėjas ir viltis, viskas priklauso nuo to, ar mes manome, kad socialinė kaita vyksta dėl technologijų ir medžiaginių išteklių raidos, ar atvirkščiai.”

    Abejoju, jog ryšys yra toks paprastas. Pavyzdžiui, nauja technologija (Gutenbergo spausdinimo mašina) greitai pakeitė verslo tempus Europoje, kurie savo ruožtu kiek pakeitė turto pasiskirstymą, kuris pakeitė medžiaginių išteklių naudojimo pasiskirstymą, kas leido sparčiau plėtoti kitas technologijas.

    Bandau pasakyti, jog technologijų raida, medžiaginių išteklių raida ir socialinė kaita yra susiję, tačiau ne tokiais paprastais priežastiniais ryšiais.

    “Ar Didžioji prancūzų revoliucija buvo judėjimas iš idėjos, ar jis radosi dėl susiklosčiusių palankių materialinių sąlygų?”

    Sakyčiau dėl idėjų ir tam tikrų materialinių išteklių trūkumų (plačiau: http://chnm.gmu.edu/revolution/chap1a.html)

    “O Spalio revoliucija?”

    Tuo metu Rusijos imperija buvo arti finansinio bankroto, tad vėlgi, idėjos ir prieinamų medžiaginių išteklių trūkumas (plačiau: http://en.wikipedia.org/wiki/October_Revolution)

    Sakyčiau, jog idėjos revoliucijų atveju yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga.

  9. Agnė @ 2011-01-12 22:33

    Dėl idėjų kaip nepakankamos sąlygos revoliucijoms ir tam reikalingų materialinių sąlygų, kyla pastebėjimų iš kitos pusės. Jūsų nurodytuose tekstuose teigiama, kad revoliucijos įvyko dėl (ar iš didelės dalies dėl) susiklosčiusių materialinių sąlygų, bet veikiau juose yra kalbama ne apie palankias materialines erdves idėjoms įgyvendinti, o apie palankias materialines erdves idėjoms užgimt ir plėtotis (o tai ilgainiui skatina nebetverti idėjų buvimo tik idėjų lygmenyje ir veikti). Žinoma, svarbu ir materialinės erdvės idėjoms įgyvendinti, ką reikštų, supaprastintai pasakius (labai supaprastintai) pinigų revoliucijos organizavimui buvimas; bet tai gali būti dėl to, kad žmonės, turintys resursų, arba paremia idėjas iš idėjos, nes mano, kad revoliucijos siūlytojai, tarp kurių gali būti tie patys žmonės su resursais, teisūs savo ideologija, arba paremia idėją dėl jos naudos jiems (įskaitant materialinę).

    Bet kokiu atveju, susikalbame. Visiškai Jums pritariu dėl minimų argumentų.
    Tiesiog šiuo tekstu norėjosi sulaukti ir priešingos pozicijos, nei ta, kurią užimu pati – nuolatinis mąstymas apie ap(si)ribojimus, kuris yra būtinas, bet dėl jo niekaip neprasideda veikla.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS