Skip to content

LUNI darbininkų tyrimas sociologo akimis

parašė Julija @ 2011 Rugpjūčio 4

Prieš kelias savaites su mumis susisiekė LUNI ir pasiūlė prisijungti prie jų planuojamo atlikti dirbančiųjų tyrimo. Pasidomėjus tyrimo kontekstu, „Socialiai sociologijai“ iškilo daug klausimų tiek dėl paties tyrimo tikslų ir idėjų, tiek dėl bendradarbiavimo formos, kuri galėtų būti mums priimtina tokiame kontekste. „Sociali sociologija“ nėra aktyvistų grupė ir kol kas neketina tokia tapti, aktyvizmas – kiekvieno sociologo asmeninis reikalas kaip žmogaus ir piliečio, o ne kaip sociologo. Todėl atsiliepdami į kvietimą pasirinkome kitą – viešosios recenzijos – prieigą. Manome, kad tokia prieiga vertinga dėl kelių priežasčių. Pirma, daugelis akademinių ir pan-akademinių diskusijų, kurios įvyksta auditorijose, virtuvėse ir kitose susitikimo vietose yra prieinamos tik žmonėms, kurie tąkart sudalyvauja – jų priklausomybė nuo žmogiškosios atminties nepalieka aiškaus, uždokumentuoto pėdsako, nuo kurio galima atsispirti. Antra, viešumas leidžia į diskusiją įsijungti visiems norintiems ir tokiu būdu plėtoti idėjas bei teikti naujus argumentus, kurie gali reikšmingai pakreipti suvokimą apie diskusijos objektą. Trečia, mūsų tinklaraštis yra virtualus projektas, todėl kuo didesnę savo veiklos dalį norime plėtoti ir viešinti internete.


Taigi, LUNI darbininkų tyrimas. Iš karto noriu įspėti, kad recenzija orientuojasi tik į paties tyrimo turinį ir siūlomą jo formą, o ne į ideologinius pamatus, kurie yra tokie kokie yra ir atspindi autorių požiūrį, dėl kurio ginčytis ar nesiginčyti – kiekvieno asmeninė teisė ir reikalas. Be to, mano susidaryta nuomonė gali skirtis nuo bet kurio kito „Socialios sociologijos“ autoriaus nuomonės. Todėl kviečiu visus šio teksto skaitytojus kuo atviriau pasisakyti komentaruose arba savo nuosavuose tinklaraščiuose bei tinklavietėse. Nagrinėta medžiaga – tyrimo idėjos aprašymas LUNI tinklapyje, du Kasparo Pociaus sutrumpintai išversti į lietuvių kalbą tekstai, kurie nurodomi kaip teorinis pagrindas (pirmas, antras), ir anketos „juodraščio juodraštis“. Kadangi teorinių tekstų ištraukos yra pateiktos labai fragmentiškai, recenzuodama rėmiausi originalais – „From Workers‛ Self-Inquiry to Communist Re-composition“, kurio autorius ar autorė pasirašo pseudonimu „A communist refuse worker“ ir Martos Malo de Molina tekstais „Common notions, part 1: workers-inquiry, co-research, consciousness-raising“ bei „Common Notions, Part 2: Institutional Analysis, Participatory Action-Research, Militant Research “, kurie sudaro jos su bendraautoriais parašytos knygos „Common Notions. Experiences and Essays at the Intersection of Research and Militancy“ prologą. Pasirinkau tris kritikos vektorius: tyrimo koncepcija, teorinis pagrindimas ir tyrimo dizainas.

1. Tyrimo koncepcija

Visų pirma, tyrimo koncepcija – jo idėjos, tikslai bei išankstinės prielaidos. Tyrimo autoriai leidžia suprasti, kad nori jį naudoti kaip priemonę, kuri paskatintų socialinį sujudimą ir tam tikrus pokyčius. Tačiau tyrimo aprašyme nėra aiškiai išskirta, kokia socialinė problema sprendžiama, kokių konkrečių pokyčių reikalaujama ir kaip tai bus įgyvendinta. Teigiama, kad „visi mes esame išnaudojami kapitalo ir norime sisteminių pokyčių. (…) Tiek kapitalas, tiek valstybė išgyvena krizę (…). Krizė mums, dirbantiesiems, nebūtinai turi tapti socialine katastrofa – (…) pajungdami savo vaizduotę ateities alternatyvų kūrimui, galime paversti niekais kapitalistų ateities planus ir sukurti orų gyvenimą sau.“. Šios frazės, turinčios apibrėžti problemą ir siūlomą sprendimą, tik iškelia dar daugiau klausimų. Aptakiai naudojami terminai nepaaiškina, kas ir kokio kapitalo yra išnaudojamas, kas yra „sisteminiai pokyčiai“ (kieno ir kokioje sistemoje? ekonominėje? politinėje? kultūrinėje?), apie kokią kapitalo ir valstybės krizę kalbama ir kokie jos požymiai, galų gale – kokie gi yra kapitalistų „ateities planai“ ir kaip nuspręsti, ar atskirai paimto visuomenės nario gyvenimas jau yra „orus“?

Bet kuris socialinių pokyčių inžinierius ar inžinierė pasakys, kad pasirinkta veikimo priemonė turi atitikti tikslą, o tikslas, savo ruožtu, turi atitikti tikrovėje aptinkamas prielaidas apie tikrovės funkcionavimą. Jeigu bent vienoje vietoje įsivelia neatitikimas tarp šių grandžių, darbas bus bergždžias, o sėkmės tikimybė – maža. Būtent todėl yra svarbu kuo tiksliau apibrėžti problemą, jos apimtį ir poveikio priemones, kurios būtent šios konkrečios, o ne jokios kitos problemos kontekste bus veiksmingos. Pristatydami tyrimą, autoriai teigia: „Klausimas „Ar tikrai manai, kad niekas tavęs neišnaudoja darbe?“ – tai pirmas žingsnis į dirbančiųjų pasipriešinimą, kurio žengti dažnai neleidžia visuotinė apatija ir pasyvumas“. Tačiau įvardinant problemą, atsispirti dera ne nuo tyrimo klausimo, o nuo tikrovėje sutinkamų prielaidų, kurios apibūdina problemą ir galimas už jos glūdinčias „povandenines sroves“.

Pažiūrėkime, į kai kurias prielaidas, kuriomis remiasi autoriai. Be papildomos literatūros apžvalgos, iš esmės, daugelio jų neįmanoma nei paneigti, nei patvirtinti, tačiau galima aptarti kai kurias hipotetines silpnąsias vietas:

  1. Prielaida, kad darbininkų problemų priežastis – kapitalistinis išnaudojimas. Ją galėtų iliustruoti aukščiau cituotas teiginys „visi mes esame išnaudojami kapitalo“. Visų pirma, kaip tokiu atveju sąvoka „visi mes“ gali apimti žmones – tarp jų ir dirbančiuosius – kuriems kaip tik kapitalizmas kuria palankias gyvenimo sąlygas? Antra, jeigu kalbėsime apie šiuolaikinę Lietuvą, kodėl nesvarstoma apie tai, kad problemas gali kelti ne kapitalistinė santvarka per se, o tam tikros po(st)komunistinės transformacijos, kurios sąlygoja specifinės verslo etikos susiformavimą? Trečia, koks santykis tarp „kapitalistinio išnaudojimo“ sąvokos ir tokių reiškinių, kaip postkapitalizmas, postfordizmas, postindustrializmas (kuris jau savaime implikuoja, kad darbininkų era baigėsi)? Kodėl pasirinktas būtent toks priėjimas prie problemos?
  2. Prielaida, kad šiuolaikinėje Lietuvoje galime operuoti „klasinio pasidalijimo“ sąvoka (koks šis pasidalinimas – niekur neįvardinama, bet atsižvelgdama į kontekstą leidau sau tarp eilučių interpretuoti jį kaip perskyrą tarp „dirbančiosios klasės“ ir „kapitalistų“). Apie tai, ar ekonominės klasės sąvoka vis dar aktuali, nagrinėjant 21 amžiaus socialinius procesus, akademikai nesutaria. Prieštaraujantys siūlo alternatyvius skirstymus, tokius kaip gyvenimo būdas arba skonio bendruomenės. Kodėl atsispiriama būtent nuo klasės? Galbūt šiuolaikinėje Lietuvoje, kur neveikia klasikinis skirstymas pagal pajamas į aukštesnę, vidurinę ir žemesnę klasę, kaip tik naudingiau naudoti, pavyzdžiui, gyvenimo būdo skirstymą?
  3. Prielaida, kad dirbantieji turi problemų ir yra nepatenkinti savo padėtimi. Visų pirma, autoriai taip apibrėžia „dirbančiuosius“, kad įtraukia į jų tarpą viską ir bet ką – samdomus darbuotojus, dirbančius pagal autorines sutartis, studentus ir bedarbius. Tokiu būdu, jeigu „bet kas yra dirbantysis“, kokia šios sąvokos prasmė ir kas jai priešpastatoma? Antra, jeigu „visi“ yra dirbantieji, ar į tyrimą lygiai taip pat bus įtraukiami ir žmonės, kurie turi savo verslus, vadovauja įmonėms, užsidirba pragyvenimui iš akcijų biržos (kas dažnai irgi – laiko ir įgūdžių reikalaujantis „darbas“), savo noru dirba šešėlinėje ekonomikoje, dirba nevyriausybiniame arba akademiniame sektoriuje, arba nedirba, nes neturi tam poreikio? Trečia, kokia jų dalis iš tikrųjų nepatenkinta savo padėtimi? Ir, juo labiau, kokiai jų daliai reikalingi konkretūs pokyčiai? Ketvirta, kaip su šia prielaida galima susieti naujai atsirandančias arba populiarėjančias darbo formas – tokias kaip bendradarbystė, savarankiškas darbas, smulkūs šeimyniniai verslai, elektroninė prekyba ir kitos?
  4. Prielaida, kad tarp dirbančiųjų neegzistuoja solidarumo formos. Manau, kad atvirkščiai – šiuo metu tam tikros solidarumo formos tik stiprėja, nes atsiranda vis daugiau interneto technologijų, kurios įgalina lengvai užmegzti ir palaikyti ryšį su bendradarbiais ir kitais savo srities kolegomis. Tai – profesinio solidarumo socialiniai tinklai, kuriuose galima dalintis informacija, žiniomis bei gandais, siūlyti darbą arba jo ieškoti, vienam kitą rekomenduoti, diskutuoti dėl darbo metu kylančių problemų. Tai, kad šiuo atveju solidarumas nukreipiamas ne į kovą, o į bendradarbiavimą, nepaneigia fakto, kad bent tarp dalies dirbančiųjų solidarumas visgi egzistuoja.

Panašių neargumentuojamų prielaidų autorių tekste galima rasti ir daugiau. Tačiau vertinant tyrimo koncepcijos visumą, krenta į akį dar viena, pagrindinė, spraga. Kalbama apie pokyčio būtinybę, tačiau nepasiūloma jokių alternatyvų. Kokia yra vizija, kokiu būdu autoriai matuotų savo projekto sėkmę – kokiais įvykiais ar kokiu diskurso pasikeitimu ir kokio būtent diskurso? Kaip konkrečiai turėtų pagerėti dirbančiųjų padėtis projektui pasibaigus?
Taip pat noriu pastebėti, kad tokio pobūdžio tyrimą yra nekorektiška vadinti „sociologiniu“ – taikliau jį būtų pavadinti bent jau socialiniu, o dar aiškiau – aktyvistiniu. „Sociologiškumo“ etiketė tik klaidins būsimus skaitytojus ir gali turėti neigiamą įtaką tyrimo vertinimui, nes „sociologiškumas“ implikuoja vadovavimąsi griežtu sociologiniu metodu, o jo nesilaikant – susidarys įspūdis, kad tyrimas tiesiog prastai paruoštas. Galbūt autoriai nori suteikti „sociologinio tyrimo“ sampratai kokybiškai naują, nuosavą apibrėžimą, tačiau bijau, kad tai nepavyks – šiuo atveju, akademinės sociologijos tradicija yra labai giliai ir stipriai įsišaknijusi. Apie akademinio diskurso tvarką čia galima turėti kad ir labai neigiamą nusistatymą, bet neigti šios tvarkos egzistavimą kol kas nėra įmanoma.

2. Teorinis tyrimo pagrindas

Teoriniu tyrimo pagrindimu laikiau dvi ištraukas, į kurias autoriai pateikia nuorodas – „from workers’ self-inquiry to communist re-composition“ ir Martos Malo de Molina „Common Notions“ prologą.

Pirmajame tekste svarbiausiais įvardinčiau du epizodus. Pirmas epizodas – išvardinamos galimos „kolektyvinių pokalbių“ su darbininkais temos. Šios temos formuluojamos pakankamai atvirai – jos neslepia savyje numanomo atsakymo, o orientuojasi į šiuolaikinės darbo rinkos transformacijas, pavyzdžiui: „Kokie yra šiuolaikiniai konfliktai [darbe], kaip jie sprendžiami, kokie šiuo metu yra materialūs galios santykiai, kokios yra kolektyvinio veiksmo galimybės.“
Antras itin svarbus epizodas – tai, kad straipsnio autorius akcentuoja kelias metodines pastabas, svarbias organizuojant panašaus pobūdžio tyrimą. Šios idėjos pabrėžia atvirų klausimų svarbą (kuo tai svarbu LUNI tyrimui, pamatysime, priėję prie anketos juodraščio aptarimo), kviečiama pasidomėti jau atliktais statistiniais darbo rinkos tyrimais, įvardinama būtinybė reflektuoti atliekamą tyrimą – „turi būti strategiškai svarstoma, ką mes norime išsiaiškinti [kursyvas mano – J.]“, o galiausiai primenama ir apie grįžtamojo ryšio būtinybę – rezultatų publikavimą.
Manau, kad LUNI tyrimo autoriams vertėtų atkreipti daugiau dėmesio į šias metodines pastabas ir pasistengti jas reflektyviai pritaikyti savo projektui. Tai darant, reiktų atsižvelgti ir į tai, kad straipsnyje dalinamasi patirtimi, sukaupta dirbant su Berlyno ir Londono dirbančiaisiais – vadinasi, būtina išsiaiškinti, kaip ir kurie šios patirties aspektai veiks Lietuvos konkteste.

Kitas teorinis pagrindas – Marta Malo. Čia reiktų pradėti nuo to, kad „sutrumpintas vertimas“ yra tik nedidelė ištrauka iš dviejų dalių prologo, kuris, savo ruožtu, yra tik įvadas į knygą apie aktyvistų ir tyrėjų veiklos sandūrą. Lietuviškame vertime pateikiama tik pati ištrauka, tačiau niekur neaptariama, kokia šios ištraukos vieta originaliame tekste. Kyla didelis ir tikėtinas pavojus, kad tokiu būdu skaitytojas, nesusipažinęs su originalu, susidarys neadekvačią nuomonę apie tai, ką norėjo pasakyti Marta Malo. Todėl verta trumpai reziumuoti šį tekstą.

Marta Malo suproblemina gają tyrėjų ir aktyvistų priešstatą, kurią lemia konkurencija dėl žinojimo kaip resurso kūrimo. M. Malo tikslas – išnagrinėti sąlygas, dėl kurių ši priešstata kartais gali išnykti ir pavirsti bendradarbiavimu – vadinamuoju kovingu tyrinėjimu. Iš pradžių, ji analizuoja keturias istorines tradicijas, kurios davė pradžią 20 amžiaus kovingiems tyrinėjimams. Tai – savotiškos sėkmės istorijos:

  1. Darbininkų apklausos ir tyrimas įtraukiant (angl. co-research), kurių šaknys siekia Karlą Marksą, o ypatingai nusisekė Italijoje 7-ajame 20 amžiaus dešimtmetyje (A. Pizzorno, operaistai, remtasi A. Negri ir G. Lukacso idėjomis);
  2. Moterų sąmoningumo kėlimas ir feministinė epistemologija, teigusi, kad tai, kas asmeniška, yra ir politiška (angl. „the personal is the political“) bei skatinusi kurtis moterų savitarpio pagalbos grupes.
  3. Institucinė analizė – metodas, kilęs iš psichoanalizės ir pedagogikos, kuris taip pat buvo populiarus 7-ajame dešimtmetyje ir siejamas, visų pirma, su F. Guattari vardu.
  4. Tyrimas dalyvaujant (angl. „participatory action research“, dėl lietuviško vertimo žr. prof. A. Poviliūno straipsnį „Tyrimas dalyvaujant kaip socialinių inovacijų technologija“, p. 43), paplitęs 7-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikoje ir paremtas P. Freiro idėjomis.

Verta pastebėti, kad visi šie instrumentai, viena vertus, rėmėsi konkrečiomis teorinėmis prieigomis, kurias formulavo mokslininkai, o antra vertus – po to buvo vėl sugerti į akademinį lauką ir kai kurie tapę nusistovėjusiais moksliniais instrumentais.

Kas yra bendro tarp istorinių pavyzdžių ir šiuolaikinių kovingų tyrimų? Marta Malo teigia, kad juos vienija keturi panašumai. Pirma, materialistinis pagrindas: gaminant tam tikras žinias, nuo konkretumo pereinama prie abstrakcijos, bet vėliau – nuo abstrakcijos grįžtama prie „materialaus“ konkretumo. M. Malo pabrėžia, kad šis transformacinis procesas yra paremtas ne siekiu pakeisti pasaulį, o pasaulio interpretavimu, kuris paveikia individų veiklą. Antra – konkretus „įsikūnijimas“ – vienos iš konflikto pusių palaikymas ir tariamo neutralumo atsikratymas. Trečia – įsitikinimas, kad naujas kolektyviai sukurtas žinojimas paveikia subjektyvų kiekvieno dalyvio suvokimą apie aplinkinį pasaulį. Ketvirta – tikslo ir proceso pirmenybė prieš metodą.
Tačiau konkrečių kovingų tyrimų vykdymas šiuolaikiniame pasaulyje – postmoderniame, fragmentuotame, nuolat kintančiame – yra probleminis ir negali remtis tokiomis pačiomis prielaidomis, kurios tiko istoriniams pirmtakams. M. Malo teigimu, dabar galima išskirti tris kovingų tyrimų kryptis, kurios yra stipriai susipynusios viena su kita:

  1. Kolektyvinių žinių gamyba, siekiant pasipriešinti dominuojančiam žinių privatizavimui – autorių teisėms, patentams ir t.t. Manau, kad šią kryptį iliustruoja tokie pavyzdžiai kaip Creative Commons licencijos taikymas, atviro kodo programinė įranga, atvirų akademinių žurnalų duomenų bazės, bei kai kurių verslo įmonių atsivėrimas atvirai komunikacijai socialiniuose tinkluose.
  2. Socialinė transformacija kaip žinojimo gamybos mechanizmas – teorinė mintis, kylanti iš aktyvaus veiksmo reflektavimo.
  3. Tyrimas kaip dingstis pokalbiui, kuomet pokalbio tikslas – intersubjektyvaus supratimo paieška.

M. Malo pabrėžia, kad tai – tik apytikriai nubrėžtos tendencijos. Įsivaizduoju, kad detalių ir gyvų pavyzdžių reikėtų ieškoti likusioje šios autorės knygos dalyje.

Grįžtant prie LUNI projekto, autoriai leidžia suprasti (arba sukuria tokią nuomonę, nes paaiškinimo niekur nepateikia), kad jie remiasi būtent istorine Markso ir italų aktyvistų darbininkų tyrimų tradicija, trumpai apibūdinta į lietuvių kalbą išverstoje M. Malo teksto ištraukoje. Iš ten jie perima tiek retoriką, tiek „kovos prieš išnaudojimą“ metaforą, tiek pačią tyrimo formos idėją – darbininkų interviu. Viena vertus, kyla klausimas, kuo pagrįstas būtent toks pasirinkimas? Kodėl atspirties tašku pasirinktas istorinis prototipas, tikęs 20 amžiaus Italijai, bet nebūtinai – 21 amžiaus Lietuvai? Kodėl neįsigilinta į šiuolaikines kovingo tyrinėjimo formas ir jų pritaikymą šiuolaikinio pasaulio problemoms? Jeigu vis dėlto yra racijos naudotis būtent praeities patirtimi, kodėl pasirinktas būtent darbininkų tyrimas, o ne viena iš likusių trijų prieigų, apie kurias kalba M. Malo? Galiausiai, jeigu būtų įmanoma pagrįsti ir dirbančiųjų tyrimo pasirinkimą, tai kokiomis to meto autorių teorinėmis prielaidomis ketina vadovautis LUNI? Kuo ir kiek jos gali būti naudingos? Akivaizdu, kad vadovavimas vien trumpa M. Malo teksto ištrauka, negali būti laikomas teoriniu pagrindimu, nes jis iškirptas iš knygos, kurioje įrodinėjama visai kita tezė, o duotoji ištrauka atlieka tik iliustracijos vaidmenį.

Tęsiant spekuliaciją dėl teorinio tyrimo pagrindo, būtų įdomu sužinoti ir LUNI nuomonę apie koncepcijas, kurios aptaria santykį tarp susiformavusių galios struktūrų ir kasdienio veikėjo galimybės veikti tiek tų struktūrų brėžiamose ribose, tiek jas apeinant. Vienas toks pavyzdys galėtų būti prancūzas Michel de Certeau, kuris apibūdino šiuos santykius kaip nuolatinę įtampą tarp galios strategijų – aiškiai apibrėžtų, siekiančių kontrolės ir erdvės užvaldymo – bei kasdienio veikėjo taktikų – veiksmų, kurie remiasi akimirkos pagavimu, sistemos apėjimu, netikėtumu, blefu, pokštu. De Certeau pabrėžia, kad galios strategijos valdo diskursą, todėl gali susidaryti pilnai kontroliuojamos sistemos įspūdis. Tačiau tai neįrodo, kad kasdienio veikėjo taktikos neegzistuoja – tiesiog joms netinka tie patys fiksavimo būdai. Jos neartikuliuoja pačios savęs ir gali būti atskleidžiamos tik per kasdienio gyvenimo naratyvų skrodimą. Daugiau apie tai galima sužinoti veikale „The Practice of Everyday Life“ (De Certeau, Michel. The Practice of Everyday Life. Berkeley, CA: University of California Press, 2008.; orig. prancūziškas leidimas – De Certeau, Michel. L’Invention du quotidien, 1: Arts de faire. Paris: Gallimard, 1990.).

Paskutinis klausimas, liečiantis kitų šaltinių nagrinėjimą – kokiais Lietuvoje jau atliktais darbo rinkos tyrimais buvo domimasi? Pavyzdžiui, ar negalėtų būti naudingi prof. dr. B. Gruževskio bei Darbo ir socialinių tyrimų instituto atlikti tyrimai bei šiuo metu vykdoma veikla?

3. Tyrimo dizainas ir anketa

LUNI autoriai pateikia tyrimo aprašymą, kuriam trūksta kai kurių pagrindinių tyrimo dizaino dėmenų. Noriu pabrėžti, kad tai svarbu ne tik iš sociologinio tyrimo formalizavimo pozicijų. Aiškus tyrimo dizainas yra svarbus ir grynai organizaciniu požiūriu, nes jis apibrėžia, kokių žmogiškųjų bei materialiųjų resursų prireiks, norint atlikti tyrimą, kada laikyti tyrimą (arba tam tikrus jo etapus) baigtu, kaip bus apdorojami surinkti duomenys ir kt. Siūlau bent preliminariai pagalvoti, kokia bus tyrimo imtis ir atranka „informantų“, kaip mes įpratę vadinti šiuos žmones sociologijos rėmuose, bet čia, atsižvelgiant į tyrimo idėją, vadinsiu tiesiog „pašnekovais“. Pavyzdžiui, ar tyrimo tikslas yra surinkti duomenis, kuriuos būtų galima apibendrinti visiems Lietuvos dirbantiesiems ar net visiems gyventojams? Tuomet, grubiai tariant, reiktų apklausti bent 1000 žmonių ir tikslingai vykdyti jų atranką. Ar tyrimo tikslas yra surinkti kuo daugiau, kuo įvairesnių duomenų? Tuomet reikia apibrėžti, kaip bus užtikrinama pašnekovų įvairovė, kokie jai bus keliami reikalavimai. Ar tyrimo tikslas yra ištirti tam tikrus kriterijus (pavyzdžiui, amžiaus, pajamų ar padėties darbo rinkoje) atitinkančias grupes? Tuomet, vėlgi, svarbu pagrįsti, kokios tai bus grupės ir kaip bus užtikrintas pakankamas atsakymų skaičius, leisiantis daryti apibendrinimus visai grupei.

Būtina panašiai apgalvoti ir tiriamųjų atrankos etapą. Kaip bus ieškomi žmonės pokalbiui? Ar tai bus tyrėjų pažįstami? Tuomet tikėtina, kad nebus išeita už pažįstamų rato ir nesikalbama su žmonėmis, turinčiais kitokią pasaulėžiūrą arba tyrėjams nežinomas, nepažįstamas, netikėtas gyvenimo istorijas. Jeigu tai bus nepažįstami žmonės, kaip jie bus motyvuojami dalyvauti? Kokiais kanalais su jais bus užmezgamas kontaktas ir pokalbio metu užtikrinamas atvirumas? Jeigu tyrimas vyks kaip diskusijų grupė, kas užtikrins, kad visi turės vienodą galimybę pasisakyti grupėje, kad nebus girdima tik kelių drąsesnių žmonių nuomonė? Kokio tipo žmones negalima būtų kviesti dalyvauti toje pačioje grupėje, kad nekiltų konfliktų (dėl amžiaus, patirties, pasaulėžiūros skirtumų)? Jei tai bus akis į akį atliekamas interviu, kokioje aplinkoje jis vyks ir kaip bus užtikrinama atmosfera, kurioje pašnekovas gerai jausis? Iš viso, kaip turėtų būti kuriama aplinka, kurioje gerai jausis būtent pasirinkti pašnekovai? Kaip bus išvengiama situacijos, kai pašnekovai iš pradžių sutinka dalyvauti, bet sutartu laiku nepasirodo sutartoje vietoje?

Iš organizacinės pusės taip pat verta atkreipti dėmesį į bendrą resursų planavimą. Pavyzdžiui, jeigu bus surinkta dvidešimt interviu, o kiekvieno trukmė bus dvi – trys valandos, kiek laiko užims jų pavertimas skaitomu tekstu? Ar tai (ne)bus daroma? Kas ir kaip vėliau nagrinės surinktą medžiagą, kokiais įrankiais ji bus analizuojama? Kiek žmogaus darbo valandų tai užtruks? Ar nebus taip, kad surinkus medžiagą paaiškės, kad turimų resursų visiškai nepakanka užtikrinti tam, kad ji būtų prasmingai panaudota? Kas bus, pasibaigus duomenų rinkimo ir analizės etapui? Kur, kokiomis priemonėmis, kada bus viešinami rezultatai? Kokia forma ir kokiai auditorijai jie bus skirti, kaip būtų galima juos pateikti įdomiai ir suprantamai? Kokie bus planai B, jei kuris nors tyrimo etapas nepasisektų?

Pereikime prie pačios anketos turinio. Jis gali susilaukti trejopo pobūdžio metodinių pastabų: pirma – dėl klausimų blokų apimties ir jų siejimo su tyrimo tikslais, antra – dėl klausimų formulavimo būdo, trečia – dėl naudojamų terminų ir išsireiškimų.

Anketą sudaro dešimt klausimų blokų: vienas, skirtas užfiksuoti demografines charakteristikas, bei devyni teminiai blokai, aptariantys tokias temas kaip „Darbas“, „Pragyvenimas“, „Socialiniai ryšiai“, „Sovietmetis“ ir kt. Kartais ne iki galo aišku, kokį vaidmenį atlieka tam tikras blokas viso tyrimo kontekste. Pavyzdžiui, kokį vaidmenį vaidina blokas, skirtas sovietmečiui, ypač turint omenyje, kad dalis pašnekovų negalės į jį atsakyti dėl patirties trūkumo? Kodėl kaip pavyzdys pasirinkta būtent Sovietų Sąjunga, o ne Vakarų Europa ar Šiaurės Korėja? Arba, kokia yra paskirtis ketvirtojo bloko, nagrinėjančio socialinius ryšius? Ar čia atsižvelgta į tai, kad skirtingus žmonių atsakymus į jame pateiktus klausimus, gali lemti ne tik ir ne tiek jų socialinis įsitraukimas ar socialinė padėtis, bet elementarūs psichologiniai skirtumai, tokie kaip buvimas ekstravertu arba intravertu, skirtingi laisvalaikio pomėgiai, šeiminės padėtys, pasirinktas gyvenimo būdas? Atliekami arba neatliekami veiksmai, tokie kaip ėjimas į lauką ar sėdėjimas namie, dar nieko nepasako apie laisvalaikio leidimo kokybę ar turimus socialinius ryšius. Trečiasis blokas nagrinėja „Pragyvenimą“, bet neaišku, kokias išvadas leis padaryti atsakymai į klausimus, kurių lemiamas veiksnys, vėlgi, yra gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, gyvenimas „neprestižiniame“ miesto rajone ar buto nuomavimosi faktas dar neapibrėžia „prastesnės“ socialinės padėties, lygiai taip pat atsargiai reiktų vertinti ir klausimą apie išlaidas pragyvenimo reikmėms. Kas, jeigu žmogus neskaičiuoja savo išlaidų? Kas, jeigu žmogus visas pajamas išleidžia maistui, bet yra tuo visiškai patenkintas – tarkim, mažai uždirba, bet dirba dvi dienas per savaitę, o likusį laiką leidžia savo pomėgiams? O jeigu viską išleidžia savo malonumui, nes už būstą bei maistą moka kitas šeimos narys? Jeigu būstui ir maistui išleidžiamas penktadalis pajamų, bet likusios lėšos reguliariai pralošiamos kazino? Ką tai gali byloti apie gyvenimo kokybę?

Esami blokai sudaryti iš labai daug ir labai plačių klausimų – iš esmės, pagal apimtį kiekvienas atskiras blokas galėtų būti savarankiška interviu. Čia slypi du pavojai – arba iš pašnekovų bus tikimasi tik greitų ir trumpų, o todėl – paviršutiniškų (ir, veikiausiai, nelabai skatinančių susimąstyti) atsakymų, arba kiekvienas pokalbis užtruks po keletą valandų. Galima atlikti paprastą bandymą – paimti klausimyną, išsamiai išklausinėti kokį nors draugą (geriau – mažiau pažįstamą) ir žiūrėti, kiek laiko užima pokalbis bei kiek realu, kad abu pokalbio dalyviai – tiek tyrėjas, tiek pašnekovas – sugebės tiek laiko išlaikyti dėmesį ir smalsumą. Šiuo atveju, siūlyčiau arba sutrumpinti kiekvieną bloką iki vieno esminio klausimo (daugiausiai – dviejų), arba atsisakyti visų blokų, kurių paskirtis neturi tiesioginių sąsajų su tyrimo tikslais ir palikti tik du-tris svarbiausius blokus. Eliminuojant dalį klausimų, reiktų, visų pirma, atsisakyti tokių klausimų, į kuriuos dalis pašnekovų gali nežinoti atsakymo, pavyzdžiui, apie tai, kiek metų yra jauniausiam ir vyriausiam įmonės darbuotojui arba, ar pašnekovas negalvojo apie anarchistinę visuomenę (populiarioje kalboje „anarchija“ dažniausiai tapatinama su „betvarke“, klausimas netenka savo prasmės).

Kitas bet kokio klausimyno aspektas yra pasirinkti tinkamą klausimų formulavimo būdą. Svarbiausia skirtis – tarp atvirų ir uždarų klausimų. Uždari klausimai – iš anksto nusakantys, kad atsakymas bus vienas iš dviejų – „taip“ arba „ne“. Jie neskatina pašnekovo toliau vystyti temos ir pagrįsti savo nuomonės. Tuo tarpu atviri klausimai paprastai skatina didesnį atsivėrimą ir minčių išdėstymą. Peržiūrėtame klausimyne buvo daug klausimų, kuriuos būtų galima nesunkiai pakeisti iš uždarų į atvirus, pavyzdžiui, „Ar krizė turėjo įtakos jūsų socialiniams ryšiams“ galima keisti į „Kaip krizė paveikė jūsų bendravimą su kitais žmonėmis?“ (prie „socialinių ryšių“ sąvokos pakeitimo į „bendravimą su kitais žmonėmis“ netrukus dar sugrįšiu), o klausimą „Ar manote, kad ji [alternatyvi visuomenė] ateis negreitai“ į “Kada, Jūsų nuomone, galima būtų įgyvendinti alternatyvią visuomenę?“

Galiausiai – terminologijos problema. Kadangi mes nežinome, kokią kalbą savo kasdieniame gyvenime vartoja ir supranta pašnekovai, būtina vengti bet kokio socialiniams mokslams būdingo žargono. Todėl tokias sąvokas kaip aukščiau paminėti „socialiniai ryšiai“ reikia keisti į kasdienio vartojimo žodžius, kurie būtų suprantami bet kokiam žmogui ir neverstų jo(s) pasijausti nepatogiai, nesumenkintų jo ir nenustatytų tarp jo(s) ir tyrėjo(s) hierarchinio santykio. Lygiai taip pat yra ir su klausimuose naudojamomis filosofinėmis kategorijomis, pavyzdžiui orumo ar teisingumo. Be papildomo paaiškinimo kiekvienas jas interpretuoja savaip (atvirai kalbant, asmeniškai aš iki šiol visiškai nesuprantu „orumo“ kaip sąvokos turinio), ir neatlikus atskiro tyrimo, neįmanoma susiderinti, ar tyrėjas ir jo(s) pašnekovas kalba apie tą patį reiškinį. Dar vienas absoliučiai neapibrėžiamas pavyzdys yra krizė. Apie kokią ir kieno krizę kalbama? Kas turi teisę nustatyti, kada ji prasidėjo ir ar ji baigėsi? Kokie status quo pasikeitimai slypi po šiais žodžiais ir ar nevertėtų būtent juos traukti į paviršių, užuot bandžius pasislėpti už abstrakcijos, išreklamuotos masinių medijų? Tokie žodžiai kaip „išnaudojimas“, „vyraujanti atmosfera“, „draugas“ yra neišmatuojami ir abstraktūs. Kadangi žodis yra mūsų, kaip tyrėjų, dažniausiai naudojamas įrankis, turime gerbti jo tikslumą ir nespekuliuoti taip, kaip tai dažnai daroma tuose pačiuose tyrimuose, kuriuos „užsako“ tam tikrų interesų grupės. Būtent žodžio tikslumas, taiklumas ir suprantamumas yra mūsų ginklas prieš manipuliaciją ir parodymas, kad patys neketiname manipuliuoti. Net jeigu galutinis tikslas – manipuliacija, kaip, veikiausiai, yra šiame tyrime, priemonės jai pasiekti vis dėlto gali ir, manau, turėtų būti kiek įmanoma skaidrios.

Vietoj išvadų

Apibendrindama, noriu pasakyti, kad pagrindinis LUNI organizuojamo tyrimo privalumas – tai, kad jis iškelia į paviršių Lietuvoje retai aptariamą, tačiau savitą tyrimų koncepciją – kovingąjį tyrimą, arba militant research. Atkreiptas dėmesys į šiai temai skirtą M. Malo monografiją, kurią, manau, būtų naudinga išnagrinėti išsamiau ir atrasti idėjų, kurias savo tyrimais galėtų išbandyti ir Lietuvoje dirbantys mokslininkai bei mokslininkės – ne tik aktyvistai, bet ir akademikai. Tuo tarpu pačiam LUNI tyrimui norėčiau palinkėti pažvelgti į savo darbą kitokiu kampu ir pradinį impulsą įgauti atsispyrus nuo kasdienio gyvenimo tikrovės. Su ja susipažinus, galima pasirinkti tinkamiausią teorinį modelį ir remtis juo konstruojant tyrimą, kuris įgyvendins tam tikrus tikslus būtent tokios tikrovės atveju.

Rašydama šią recenziją, aptikau internete taiklų komiksą, kurį Global Sociology pavadino „Kodėl sociologai niekada netaps superherojais?“. Manau, kad jis bent iš dalies atspindi problemas, su kuriomis gali susidurti sociologijos ir aktyvizmo sandūra. Tai nebūtinai yra visuotinė taisyklė, veikiau įspėjimas apie potencialų pavojų, su kuriuo realu susidurti pakeliui.

Dėkoju LUNI už galimybę parašyti atsiliepimą jų darbui. Taip pat ačiū kolegei Agnei už redaktorišką akį ir idėją dėl „tyrimo dalyvaujant“ vertimo. Kviečiu visus prisijungti prie diskusijos.

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS