Priklausomybė nuo tako mūsų kasdieniame gyvenime

Ar jūs žinojote, kad kai išrado pirmąsias spausdinimo mašinėles, jos turėjo kitokią nei dabar raidžių išdėstymo tvarką, kuri vadinasi DVORAK?

Spausdinimo mašinėlės išradėjas Christopher Sholes

Ši raidžių konfigūracija leido nepalyginamai greičiau spausdinti tekstą palyginus su dabartiniu QWERTY klaviatūros raidžių išdėstymu. Jeigu pirmoji klaviatūra leido efektyviau dirbti, tai kodėl po galais jos buvo atsisakyta?!? Pasirodo, kad įgudusios mašinistės taip greitai pyškindavo, kad spausdinimo svirtelės nuolat kabindavosi, kliūdavo viena už kitos ir taip sulaužydavo mašinėlę. Dažnų gedimų išvargintas konstruktorius nusprendė tyčia „sulėtinti“ klaviatūrą, tokiu būdu išvengiant svirtelių kliuvimo, taigi ir mašinėlių gedimo. Taip ir gimė nauja, iki šiol mūsų su jumis naudojama QWERTY raidžių išdėstymo tvarka. Tačiau iškart kyla klausimas, kodėl šiandien, esant nepaliaujamam technologiniam progresui, vis dar neišmetam senos klaviatūros ir nesinaudojame efektyvesne, kuria galėtume spausdinti į valias be jokių technikos kliuvinėjimų.

Galima būtų sakyti, kad žmonės labai konservatyvūs ir nenori griauti nusistovėjusios rutinos. Tačiau įtikimiau į šį klausimą gali atsakyti sociologo D. C. Northo „priklausomybės nuo tako“ samprata. Jos esmė yra tokia: bet kokioje gyvenimo srityje šiandien padaryti sprendimai gali nulemti tolimesnius sprendimus ar įvykius. Tokiu būdu mūsų (kaip individo, šeimos, grupės, socialinės klasės, visuomenės, Europos ir t. t. ir pan.) praeities sprendimai ar veiksmai apriboja vėlesnių pasirinkimų alternatyvas, raidos trajektorijas. Ir dažnai pasukęs vienu keliu nebeturi galimybės nuo jo nukrypti, arba tas nukrypimas gali brangiai kaštuoti.

Taigi, rodos, gedimų išvarginto konstruktoriaus praeityje padarytas sprendimas nulėmė šiandienines mūsų praktikas. Nors ir galime nusipirkti DVORAK klaviatūrą, nors ir žinome, kad galėtume spausdinti dvigubai greičiau, mes to nedarome. Taip yra todėl, kad dabar turime sukaupę spausdinimo QWERTY klaviatūra „kapitalą“ ir kasdien spausdindami mes jį tik didiname – mūsų įgūdžiai su laiku tik gerėja. Ar norėtume staiga atsisakyti visų savo įgūdžių ir bent pusę metų spausdinti vienu pirštu? Juk nauji spausdinimo įgūdžiai atsiras tik per nuolatinę praktiką. Vadinasi mūsų darbo našumas bent pusei metų kris. Štai čia ir iškyla konfliktas tarp trumpalaikės ir ilgalaikės naudos. Jeigu priimsime revoliucinį sprendimą ir nusipirksime naują klaviatūrą, tai po kelių metų spausdinsim dvigubai greičiau nei dabar, tačiau ištrinsim iš atminties senuosius įgūdžius. Tai gal geriau tobulėti nepatiriant nuostolių jau esamoje trajektorijoje?

Štai tokiu principu veikia nemažai mus supančių reiškinių.