Atsakymas Pašaliečiui: polittechnologijų reflektavimo romanai

Pradėsiu nuo padėkos Pašaliečiui už įrašą, kuris dar kartą primena, ko galime išmokti iš kruopštaus fantastikos skaitymo. Jis atsako ir į klausimą, kuo būtent mokslinė fantastika išsiskiria iš kitų literatūros žanrų. Tekstą papildo išnašų smagumas (juk jūs, mieli skaitytojai, paspaudinėjote tas išnašų nuorodas, kurias redakcija taip kruopščiai tvarkė prieš publikaciją, tiesa?) ir skaitmenraščio patekimo į redakciją istorija. Tiek pokalbiams apie literatūrą, tiek apie politiką pritinka intrigos išlaikymas. Pagrindinė įrašo tezė sujungia skirtingus jo skyrius ir išsiriša išvadose (kaip teisingai pastebėjo autoriaus asmeniniai recenzentai, jos galėtų būti gerokai ilgesnės): fantastikos kūriniai, atrodo, neturintys tiesioginių sąsajų su politika, visgi atspindi Rusijos piliečių habitus, kuris sąlygoja neigiamą nusistatymą demokratijos atžvilgiu ir teigiamą požiūrį į patvaldystę bei „tvirtos rankos“ valdymą. Tačiau vienas iš teksto poskyrių suteikė stimulą pabandyti jį papildyti keletu faktų ir aptarti jų svarbą pagrindinei temai. Tai - Sociologinė (politologinė) įžanga. Nesunkiai gali pasirodyti, kad ši ištrauka atlieka tik šalutinį vaidmenį – labiau poetinį bei kontekstinį, nei tiesiogiai atskleidžiantį temą. Tačiau jis suteikia svarbų atspirties tašką dar vienai fantastinių kūrinių kategorijai aptarti.

Pradėkime nuo PR’o, sociologijos ir politikos (mokslų?) ryšio. Mano supratimu, autorius rekonstruoja šiuolaikinių viešųjų ryšių (ar ryšių su visuomene?) profesijos kilmę maždaug taip (beje, būtinai pataisykite, jei mano perskaitymas klaidingas!). JAV praktinė sociologija padėjo pagrindą PR’o atsiradimui – politikos lauko žaidėjai tokiu būdu pradėjo naudoti galingą poveikio įrankį, tačiau „tikruosius“ ne PR, o sociologijos specialistus iš šios srities išstūmė. Politologijos atskyrimas nuo reflektyvios sociologijos „politinę sociologiją vis labiau tolina nuo mokslo ir artina prie viešųjų ryšių praktikos“. Tuo tarpu Rusija tokį etapą (politikos sociologijos ir viešųjų ryšių suliejimo) praleido, o tai „Sovietų Sąjungos filosofams (taip pat ir sociologams) sudarė sąlygas viešuosius ryšius pakelti į visiškai naują lygmenį, priartinant juos prie savarankiško mokslo statuso“. Čia tarsi peršasi prielaida (kurios autorius tiesiogiai neįvardina, bet skaitytojui toks minties šuolis visai natūralus), kad PR’o praktika į Rusiją atėjo po Sovietų Sąjungos griūties ir savotiško atsitiktinumo dėka šią nišą užėmė būtent humanitarinės bei socialinės srities teoretikai.
Čia ir noriu pasiūlyti alternatyvią rekonstrukciją, kad PR’as Rusijoje atsirado ne kaip imitacinė (importuota) kapitalistinė praktika, o kaip labai senos ir profesionalios sovietinės propagandos tradicijos tąsa. PR’o ir politikos (mokslų) susiliejimo negalėjo būti, nes šiedu reiškiniai niekada neegzistavo atskirai vienas nuo kito! Atkreipkime dėmesį, kad rusai turi nuosavą terminą – политтехнологии (politinės technologijos), kuris akcentuoja būtent politinį, o ne rinkodarinį PR’o vektorių. Darau prielaidą, kad politinės technologijos Sovietų Sąjungai buvo gyvybiškai būtina nesmurtinė status quo išlaikymo priemonė, todėl veikiausiai (čia jau spekuliuoju) šios srities profesionalams netrūko nei investicijų į mokslinius tyrimus, nei priėjimo prie geros infrastruktūros, nei galimybės ~50 metų eksperimentuoti ir tobulinti savo instrumentus. Manau, kad būtent ši tradicija lėmė kokybiškai kitokį dabartinės Rusijos viešųjų ryšių lygmenį.
Belieka pridurti, kad rusai išsiskiria ir kita savybe – pripažinti ir reflektuoti įvairius polittechnologijų naudojimo atvejus. Pavyzdžiui, sąvoką черный пиар (juodi viešieji ryšiai, kurių tikslas – įtikinamai skleisti melagingą informaciją apie konkurentą arba kitaip jį kompromituoti) pirmą kartą dar vaikystėje išgirdau per „Svobodos“ radiją, kai apie tai tarpusavyje diskutavo du politikai. Analogiškoje situacijoje Lietuvoje politikas šį reiškinį geriausiu atveju pavadintų „šmeižtu“, o kontrpuolimas remtųsi emocingais asmeniškumais (vaikų darželio principu, „mokytoja, mokytoja, mane Petriukas už kasytės tampo“). Tokiu būdu visuomenei nesuteikiama galimybė reflektuoti, kad tokie cirkai yra tiksliai ir tikslingai išskaičiuoti (tiesa, kartais man atrodo, kad kai kurie politikai, neturėdami žalio supratimo apie komunikaciją, tokiose situacijose tikrai elgiasi nuoširdžiai). Tačiau sąvokos „juodasis PR’as“ atitikmenų nerasime ir Europoje bei JAV. Anekdotinis faktas – anglų kalba „black PR“ reiškia juodaodžių viešuosius ryšius. Emancipuojančius, o ne kenkiančius. Galbūt gebėjimas reflektuoti kompromituojantį PR’ą taip pat bent iš dalies yra sovietinio (iš)gyvenimo pasekmė – abejoti ir dekonstruoti tai, ką skelbia masinės medijos.
Šis gebėjimas mums yra svarbus dėl dviejų tarpusavyje susijusių priežasčių. Visų pirma, kritinis požiūris į politinio poveikio priemones, kurios naudojamos masinėse medijose, politinėse akcijose, o taip pat – rinkimų metu, padeda šiuolaikinės Rusijos piliečiams nustatyti savo santykį su dabartiniu Rusijos režimu ir vertinti jo atitikimą demokratijos¹ idealams. Pašaliečio minėto P. Bourdieu teigimu, reflektavimas gali padėti įvertinti savo habitus ir tokiu būdu jį galbūt praplėsti, o tam tikrus aspektus – gal ir pakeisti.
Antra, pagaliau galime sugrįžti prie to, nuo ko pradėjome – poros rusiškos fantastikos kūrinių, kuriuose vaizduojamas būtent per masinės komunikacijos prizmę vaizduojamas santykis su (ne)demokratine santvarka². Tai – V. Pelevino „Generation П“ ir Mercy Shelley „Паутина“ („Voratinklis“). Ne visai sutikčiau su Pašaliečiu, kad Pelevinas nėra populiarus. Jei tikėsime Wikipedijos straipsniu apie minėtą knygą, kas metus arba kas porą metų yra leidžiamas naujas jos tiražas (skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių egzempliorių), be to, neseniai išėjo angliškas vertimas, tiesa kitu pavadinimu – „Homo zapiens“. Mercy Shelley „Voratinklis“ (visa knyga yra prieinama internete) yra „šiek tiek kitokia“ fantastika, atstovaujanti kiberpanko žanrui (kuriam priskiriami ir keli Lukjanenko kūriniai, pvz. „Labirintų atspindžiai“). Bet būtent čia polittechnologijų veikimas atskleidžiamas ironiškai ir sausai (o ne psichodeliškai ir alegoriškai kaip Pelevino atveju). Santykis tarp herojų ir valdžią atstovaujančių antiherojų čia remiasi ne sąmokslo teorija ir atviromis kovomis už išgyvenimą, o lošimo teorija, pripažįstama tarpusavio priklausomybe (herojai ir antiherojai tam tikra prasme suteikia vieni kitiems gyvenimo prasmę, nes tiek vieni, tik kiti priklauso tam pačiam socialinių žaidimų audiniui). Tarpusavio priklausomybės suvokimas gali tapti sąlyga išlyginti santykiui tarp „piliečių“ ir „valdžios“, o žaidimas – laisvės sąlyga. Tarkime, kad tai ir yra kūrinio palankumo demokratijai simptomas. Reflektuokime ir būkime reflektuojami, mieli skaitytojai.

IŠNAŠOS
1 Ketinau kelti ir demokratijos apibrėžimo klausimą, tačiau šiuo metu kaip tik skaitau tiek politinės filosofijos, kad bet kokia diskusija apie demokratiją yra atskiro (ir, kaip galima nuspėti, ilgo) įrašo tema. Čia paminėsiu tik du aspektus. Pirma, paprastai demokratija kaip valdymo idealus tipas, remiasi piliečių laisve ir lygybe. Antra, kiekviena politinės ideologijos srovė šį idealųjį tipą yra linkusi interpretuoti savaip, todėl tikslus apibrėžimas priklauso nuo erdvės ir laiko konteksto (pavyzdžiui, galime lyginti, ką reiškia demokratijos sąvoka šiuolaikinei liberaliajai Europos ir JAV demokratijai, priešpastatant ją maoistinei Kinijos liaudies demokratijai). Todėl šiame kontekste siūlau skaitytojams daugiau ar mažiau remtis savo intuityviu demokratijos suvokimu.

2Šiaip jau aš dar nuo mokyklos laikų literatūros interpretacijų vengiu kaip velnio, tiek skaityti, tiek rašyti. Skaityti – nes gyvenu sau ramiai, skaitau knygas, išgyvenu jas kaip noriu, o staiga ateina „ekspertas“ ir man paaiškina, apie ką gi tie kūriniai yra „iš tikrųjų“. Dar, anarchija apsaugok, gali paaiškinti ir kokias emocijas turėtų išgyventi skaitytojas. Mano emocinis intelektas per žemas, kad toks aiškinimas būtų priimtinas. Rašyti – nes jeigu vadovaujiesi logikos taisyklėmis ir neva logiškai argumentuoji, gali pripaistyti apie kūrinį tokių pasityčiojimų (kas gi to nemėgsta aštuntoj klasėj), kad neįmanoma. Taigi, čia mano pateikiamas kūrinių perskaitymas nepretenduoja į jokį ekspertinį balsą ir yra visapusiškai ginčytinas.