Carloso Castanedos skrydis kitos realybės link

Dar vienas netrumpas tekstas ištikimiausiems Socialios Sociologijos skaitytojams. Šį kartą siūlome garsaus rašytojo – mago – antropologo C. Castanedos romanų analizę.
Tie, kas skaitė C. Casatnedos tekstus, žino, jog jų „vežančioji ašis“ yra psichotropinių augalų vartojimas ir indėnų maginis mokymas. Detalūs haliucinacijų aprašymai ir instrukcijos – tai, kas „kabino“ ištisas skaitytojų kartas ir sukėlė ištisą Castanedos kultą. Tekste bandomi išryškinti pagrindiniai psichotropinių augalų vartojimo bruožai, lyginant juos su vakarietiška narkotikų vartojimo „tradicija“.

Jau pats žodis „narkotikai“ nėra adekvatus atitikmuo medžiagoms, aprašomoms tekste. Atskiriant šias dvi sąvokas, C. Castanedos aprašomiems psichotropinių augalų vartojimo praktikoms suteikiamas autentiškumas, pabrėžiant jo išskirtinumą nuo paprasto „kaifo“ gaudymo. Šis žodis dažnai siejamas su deviacija, neteisėtumu ir priklausomybe. Tuo tarpu romanuose pateikiamos psichotropinių augalų praktikos yra autentiška patirtis ir skiriasi nuo įprasto narkotinių medžiagų vartojimo.

Narkotikų vartojimas C. Castanedos romanuose gali būti vertinamas kaip būdas pereiti iš vienos realybės į kitą. Kaip aprašo pats antropologas, į „lauką“ jis atvažiavo laikydamas save įprastu Vakariečiu. Domėjosi motociklais, siekė aukštojo išsilavinimo, buvo plepus ir nesidrovėdamas reikšdavo savo mintis. Tokiam gyvenimo būdui šamanų pasaulėžiūra, atrodytų, visiškai svetima. Jaunąjį antropologą reikėjo įtikinti jog jis gali pasiversti kojotu ar varna, išsiskaidyti į dulkes, ar matyti visas gyvas būtybes šviesulių pavidalu. Psihcotropiniai augalai buvo ta priemonė, padedanti priimti šamanų realybę ir išmokti ja nesistebėti. Pirmosiose dviejose romano dalyse aiškiai matyti, kaip don Chuanas (Jaki indėnų genties indėnas ir Castanedos mokytojas), nenoriai kalba apie „kitą realybę“, vengia atsakinėti į užduodamus klausimus. Vietoj to jis verčia antropologą imtis praktinių veiksmų – vartoti skirtingas psichotropinių augalų rūšis, taip pasiekti kitą realybę. Vėliau, su mokytojo pagalba reflektuoti tai ką, jautė, matė, girdėjo. Kitaip tariant, antropologas pirmiausia priverčiamas pamatyti „anapusybę“ ir šnekėti tik apie tai, ką patyrė jis pats atliekamų praktikų metu. Paprasti klausimai apie magiją ir „stebuklingas žoleles“ užduodami Castanedos – antropologo don Chuanui kelia juoką, arba yra tiesiog ignoruojami. Indėnas apie maginį mokymą pradeda šnekėti tik su Castaneda – mokiniu, kuris pasiryžęs gautas žinias ne tik užsirašyti, bet ir išbandyti praktikoje. Pasakojimai, legendos ar instrukcijos Castanedos mokytojui atrodė per silpni veiksniai, norint išklibinti įprastą pasaulio suvokimą. Visas don Chuano mokymas buvo sutelktas ties įvairių psichotropinių augalų vartojimo ritualais, kurie padėdavo iš vienos realybės persikelti į kitą. Castanedos organizmas pirmaisiais mokinystės metais tapo tarsi bandymų zona, nuolatos ieškant, kokio augalo sukeliamas poveikis yra „saugiausias“ ir geriausiai derinasi su Castanedos organizmu. Kaip matyti iš teksto, savo mokiniui don Chuanas pateikdavo detales ir labai griežtas instrukcijas, kaip naudotis vienu ar kitu psichotropiniu augalu. Negana to, atidžiai stebėdavo mokinio organizmo reakciją ir vėliau detaliai aptardavo, ką matė, girdėjo ir jautė haliucinacijų poveikio metu. Tai rodo senojo indėno atsakingą ir meistrišką požiūrį į psichotropinių augalų naudojimą maginėse praktikose. Dauguma vartojimo praktikų ateina iš praeities ir yra siauriai žinomos. Ritualuose naudojami augalai auga netoliese, juos prižiūri ir vartojimui ruošia patys indėnai. Apie pirkimą ar pardavimą nėra net užsimenama. Tai nėra produktas – labiau gyva ir pažeidžiama būtybė, reikalaujanti dėmesio ir turinti savitą charakterį. Tarp šių augalų jaunajam mokiniui buvo bandoma rasti sąjungininką – ypatingą jėgą suteikiantį augalą, kuris taptų nuolatinių pagalbininku kelionėse į „kitą realybę“. Psichotropinių augalų vartojimo praktikos tapo mažiau intensyvios tada, kai Castaneda patikėjo paraleliai egzistuojant „kitą tikrovę“ ir išmoko ją pasiekti savitos meditacinės technikos, vadinamos matymu pagalba. Vėliau „kitą realybę“ antropologas ne tik pripažino kaip realiai egzistuojančią, bet ir laikė ją savo pasaulėžiūros pagrindu.

Pagrindinis don Chuano mokymo tikslas parodyti savo mokiniui, kaip tapti „žinių žmogumi“. Iš don Chuano pateiktų teiginių galima suprasti, kad „žinių žmogumi“ gali būti diableras, t.y. magas, užsiimantis juodąja magija. Tai, kas gali mokytis juo tapti sprendžia beasmenė jėga. Svarbiausioji jos dalis slypi psichotropiniuose augaluose. Sėkmingas būsimo mago kelias priklauso nuo to, ar jį savo sąjungininku, ar globotiniu pasirinks kažkuri iš didžiųjų jėgų. Šioje situacijoje galima įžvelgti jėgos ir jos siekiančiojo santykį: būtent jėga renkasi vartotoją, o ne atvirkščiai. Beasmenė jėga turėjo parodyti tinkamą žmogų, leisdama jam atlikti kokį nors ypatingą veiksmą arba sukurdama tam žmogui tam tikras aplinkybes. Mokymasis buvo nesibaigiantis tikrinimas, ir jėga, priėmusi pirminį sprendimą, turėjo parodyti, ar mokinys toliau gali mokytis, ar jis jau nugalėtas. Tokie sprendimai būdavo skelbiami per ženklus, atsirandančius bet kuriame mokymo etape (Castaneda 158). Šie ženklai dažniausiai pasireikšdavo baimę keliančiomis haliucinacijomis psichotropinių augalų poveikio metu, arba fiziniais organizmo negalavimais. Romanuose minimi bent keletas kartų, kai don Chuanas savo mokinį rasdavo praradusį sąmonę ar visiškai išsekusį nuo vykusios kovos.
Svarbiausią vietą tarp psichotropinių augalų užėmė sąjungininkai. Don Chuano klasifikavimo sistemoje „žinių žmogus“ turėjo „sąjungininką“, o paprastas žmogus – ne. Sąjungininkai – tai jėga, kurią žmogus gali turėti savo gyvenime kaip pagalbininką, kaip patarėją ir stiprybės šaltinį, padedantį atlikti įvairius veiksmus – didelius ar mažus, teisingus ar neteisingus. „Sąjungininkas“ reikalingas tam, kad pagerintų ir sustiprintų žmogų, valdytų jo poelgius ir gilintų žinias. Apskritai „sąjungininkas“ – neįkainojama pagalba siekiantiems žinių (Castaneda 39). Tai jėga, leidžianti žmogui persikelti už įprastos tikrovės ribų. Don Chuano tikslas ir buvo parodyti, kaip įsigyti sąjungininką. Knygose pateikiamame mokyme minimi du „sąjungininkai“. Pirmasis buvo durnaropėse, kurias don Chuanas vadino „velnio žole“. Jo manymu, visose durnaropės rūšyse buvo “sąjungininkas“. Kiekvienas magas turėjo pasodinti kelias durnaropes, kurias jis vadino nuosavomis, bet ne ta prasme, kad jos – asmeninė nuosavybė, bet dėl to, kad jos susitapatindavo su juo. Antrasis „sąjungininkas“ buvo grybuose, kurie priklausė Psilocybe rūšiai. Don Chuanas šį „sąjungininką“ vadino dūmeliu. Jis tvirtino, kad būtent dūmuose slypi sąjungininko jėga. Esama ir kitų jėgų, panašių į „sąjungininką“, bet jos turi formą. Tuo tarpu sąjungininkas jos neturi. Tai svarbi savybė, veikianti pojūčius. Don Chuanas vaizduoja „sąjungininką“ kaip esybę, turinčią žmogišką charakterį, tuo suteikdamas nuorodą, jog kiekvienas magas gali pasirinkti jam labiausiai tinkantįjį. (Castaneda 165) „Sąjungininkas“ pavergia savo pasekėjus, dovanodamas jiems jėgos, suteikdamas fizinės stiprybės ir puikios savijautos jausmą. „Sąjungininkas“, esantis „velnio žolėje“ turi dvi savybes: jis moteriškas ir suteikia nereikalingos jėgos. Manoma, kad šis sąjungininkas yra žiaurus. „Jo moteriškas žiaurumas pasireiškia tuo, jog jo pasekėjai linkę viską griauti ir ardyti, pasitelkę šiukščią jėgą. Ši savybė labiausiai priimtina žiaurios prigimties žmonėms, kurie prievartoje randa asmeninės jėgos išraišką. Kita moteriška savybė – nenuspėjamumas. Don Chunui tai reiškė, jog „sąjungininko“ poveikis niekada nebūna nuoseklus: jis nuolat kinta ir nėra jokio būdo jam nuspėti“ (Castaneda 167). Kitas pavojus, sukeliamas „sąjungininko“, gaunamo iš „velnio žolės“ yra suteikiama papildoma jėga. Poveikio metu ji pasireiškia didžiule fizine jėga ir puikia savijauta. Tačiau ilgainiui šiam „sąjungininkui“ gali išsivystyti priklausomybė. Romane buvo minimi bent keli atvejai, kai magus užvaldė ir pražudė būtent jų pačių sąjungininkai. Antrasis „sąjungininkas“, esantis „dūmelyje“ ir išgaunamas iš grybo (Psilocybe mexicana) turėjo visiškai kitokias savybes. Jis neduodavo jiems lengvos – tiesioginės jėgos, todėl nesukeldavo žiauraus elgesio, nepavergdavo žmonių. Priešingai, skatindavo bekūniškumo pojūtį, kuris vesdavo į ekstazę. Jo poveikis visiems vartojantiems būdavo pastovus ir vienodas. Taip pat grybo dūmas skleisdavo ypatingą emocinio stabilumo būseną, todėl don Chuanas rekomenduodavo jį tiems, kurie iš prigimties buvo linkę į apmąstymus. Skirtingai nei kitus augalus, „sąjungininkus“ buvo galima prisijaukinti. Tai reiškia, kad jis gali naudotis augale slypinčia jėga kada tik panorėjęs. Manipuliavimas buvo svarbus norint magams persikelti į „kitą tikrovę“ bei persikėlus vykdyti reikiamas užduotis.

Norint prisijaukinti „sąjungininką“ ir išgauti iš jo norimą poveikį, reikėjo laikytis griežtų elgesio taisyklių. „Kadangi taisyklė leidžia tik vieną veiksmingą alternatyvą žmogui išgyventi, bet koks bandymas pakeisti ją, ar įvesti naujovių, laikomas ne tik nereikalingu, bet ir mirtinu aktu. Žmogus galėjo tik šį bei tą pridėti prie asmeninio taisyklės supratimo, vadovaujant mokytojui arba pačiam „sąjungininkui“ (Castaneda 171). Susitikimas su juo įvykdavo atitinkamu būdu panaudojus augalą, turintį savyje „sąjungininką“. Tačiau vėliau susitikimai galėdavo vykti net nenaudojant augalo. Kaip teigia autorius, juos buvo galima sukelti „valios pastangomis“. Po persikėlimo į „kitą tikrovę“ buvo siekiama manipuliuoti „sąjungininko“ suteikta jėga ir toliau eiti norimų tikslų link. Tačiau tų tikslų siekimas griežtai turėjo vykti pagal anksčiau nurodytas taisykles. Veiksmo sėkmė didžiąja dalimi priklausydavo nuo to, ar magas jau esantis „kitoje realybėje“ sugebėdavo sutelkti valią ir pažaboti gautą jėgą saviems tikslams, ar tiesiog mėgaudavosi ir žaisdavo su jam suteiktomis galiomis. Po nuolatinių praktikų ir ilgai trunkančių bandymų, su „sąjungininko“ pagalba buvo išmokstama atitrūkti nuo šio pasaulio ir persikelti į „kitą realybę“. Pavykus jėgą panaudoti saviems tikslams, magas tapdavo pajėgus manipuliuoti antgamtinėmis galiomis. Patekus į „kitą realybę“, kūno nebeveikdavo įprasti fiziniai dėsniai, tačiau valia veikti ir sąmonės dalis, pakankama šiai valiai koordinuoti išlikdavo blaivios. Veikdavo ir atmintis, kadangi C. Castaneda daugybę kartų aprašė ką jis veikė vienoje ar kitoje kelionėje. Išmokus tinkamai išnaudoti sąjungininko suteiktą jėgą ir įvykdavo svarbiausieji virsmai: kojotu, varna (tai don Chuano mėgstamiausias pavidalas), ar šešėliu. Tačiau virsmas pats savaime nebuvo laikomas tikslu. Tai procesas, turintis padėti įvykdyti norimą užduotį. O užduotis priklausydavo nuo paties mago sau išsikeltų tikslų.

Castaneda, Carlos, Don Chuano mokymas (I); Kita tikrovė (II), Kaunas : Gaivata, 1996.