Skip to content

Charles Wright Mills – Socialinis mokslas kaip intelektualinė meistrystė 5

parašė Julija @ 2012 Spalio 19

Pristatome penktąją – Mildos nuomone, vieną iš įdomiausių – ištrauką iš „Sociologinės vaizduotės“.  Šį kartą apie kalbos naudojimą akademiniuose tekstuose ir savo „balso“ paieškas. Kaip įprasta, vertimas mano, redaktūra – Veronikos ir Mildos.

Kitos dalys: [1] [2] [3] [4][6]

5.
Tikriausiai sutiksi, jog savo darbą turėtum pristatyti kuo aiškesne ir paprastesne kalba – kiek tik tai leidžia atlikti Tavo tema ir jos apmąstymai. Bet, kaip tikriausiai pastebėjai, socialiniuose moksluose dominuoja įmantrus ir daugiaskiemenis rašymo stilius. Atrodo, jo puoselėtojai yra įsitikinę, kad mėgdžioja „gamtos mokslus“ ir net nenutuokia, kad didelė dalis tokio rašymo yra visiškai bereikalinga. Kartais netgi pareiškiama, kad patiriame „rimtą raštingumo krizę“ – krizę, prie kurios yra stipriai prisidėję socialinių mokslų atstovai.[1] Ar ši kalba tokia keista dėl to, kad ji pasitelkiama, aptariant fundamentalias ir subtilias problemas, koncepcijas bei metodus? Jeigu ne, kas lemia šį reiškinį, kurį Malcolmas Cowley taikliai pavadino „sockalbe“?[2] Ar ji tikrai būtina, norint gerai atlikti savo darbą? Jeigu taip, nieko nepadarysi. Jeigu ne, kaip jos išvengti?
Esu įsitikinęs, kad teksto neskaitomumas neturi beveik arba visiškai nieko bendro su temos sudėtingumu ir absoliučiai nieko bendro su dėstomų minčių gilumu. Užtat jis yra, galima sakyti, išimtinai susijęs su akademinio rašytojo sumišimu dėl savo statuso.
Mūsų laikais daugelyje akademinių sluoksnių bet kuris autorius, bandantis rašyti daugumai suprantama kalba gali tikėtis būti pasmerktas kaip „paprastas literatas“ arba, dar blogiau, „tiesiog žurnalistas“. Galbūt jau supratai, kad šios dažnai naudojamos frazės atspindi tik niekuo nepagrįstą išvadą, kad tai, kas lengvai skaitoma – paviršutiniška. Amerikietis akademikas stengiasi gyventi rimtą intelektualinį gyvenimą tokiame socialiniame kontekste, kuris, rodos, dažnai nusiteikęs priešiškai. Prestižo jausmas turi kompensuoti daugelį dominuojančių vertybių, kurias teko paaukoti dėl akademinės karjeros. Prestižo siekis palengva virsta „mokslininko“ statusu. Pavadintas „tiesiog žurnalistu“, jis jaučiasi paviršutiniškas ir praradęs orumą. Manau, kad būtent ši priežastis slypi už įmantraus žodyno ir sudėtingos kalbėjimo bei rašymo manieros. Šią manierą lengviau perimti, nei jai pasipriešinti. Ji virto savaime suprantama taisykle. Į tuos, kurie jos nenaudoja, žvelgiama kreivai. Galbūt taip nutiko todėl, kad akademines gretas užpildė vidutinybės, kurios, savaime suprantama, nori pašalinti iš savo tarpo tuos, į kuriuos kreipia dėmesį kiti protingi žmonės – akademikai ir ne tik.

Rašyti reiškia pretenduoti į skaitytojų dėmesį. Tai būdinga bet kokiam stiliui. Rašyti reiškia pretenduoti į tokį statusą, kad bent būtum skaitomas. Jaunasis akademikas dažniausiai turi abi šias pretenzijas. Kadangi jis dar nesijaučia tvirtai būdamas viešu asmeniu , neretai pretenziją į statusą iškelia aukščiau už pretenziją į skaitytojų dėmesį savo žodžiams. Tiesą pasakius, Amerikoje net iškiliausi išminčiai negali pasigirti aukšta padėtimi tarp įvairių plačiosios visuomenės sluoksnių. Šiuo atžvilgiu sociologija yra vienas iš kraštutinių atvejų: didele dalimi sociologiniai stiliaus įpročiai kilę iš tų laikų, kai net kiti akademikai į sociologus žvelgė iš aukšto. Troškimas pelnyti statusą yra viena iš priežasčių, dėl kurių akademikai taip lengvai tampa neskaitomais. Dėl to, savo ruožtu, jie ir nepelno pageidaujamo statuso. Išties užburtas ratas – nors bet kuris tyrėjas gali lengvai iš jo ištrūkti.
Norėdamas įveikti akademinę prozą, iš pradžių privalai įveikti akademinę pozą. Žymiai svarbiau nei išmanyti gramatiką ir anglosaksiškas šaknis yra sau aiškiai atsakyti į šiuos tris klausimus: (1) Kiek sunkus ir sudėtingas yra mano dalykas? (2) Į kokį statusą aš pretenduoju rašydamas? (3) Kam skirtas mano tekstas?
(1) Įprastas atsakymas į pirmą klausimą yra toks: dalykas yra visai ne toks sunkus ir sudėtingas kaip Tavo rašymo būdas. Įrodymų galima rasti bet kur: 95 procentus socialinių mokslų knygų galima lengvai išversti į paprastą anglų kalbą.[3]
Žinoma, gali kilti klausimas, ar kartais mums neprireikia techninių terminų?[4] Žinoma taip, tačiau „techninis“ – nebūtinai sudėtingas, ir tikrai nenurodo būtinybės naudoti nesuprantamą žargoną. Jeigu techniniai terminai tikrai reikalingi, o taip pat aiškūs ir tikslūs, visai nesunku juos panaudoti paprastos anglų kalbos kontekste ir prasmingai pateikti skaitytojui.
Galbūt paprieštarausi, kad paprasti kasdienės kalbos žodžiai dažnai turi emocinį ir vertybinį „krūvį“ ir kad atitinkamai derėtų jų vengti, teikiant pirmenybę naujadarams arba techniniams terminams. Mano atsakymas toks: tiesa, kad kasdieniai žodžiai dažnai turi tokį krūvį. Tačiau daugelis techninių terminų, naudojamų socialiniuose moksluose, taip pat turi krūvį. Aiškiai rašyti – reiškia suvaldyti šiuos krūvius, išreikšti tai, ką nori pasakyti taip, kad kiti suprastų būtent tokią ir tik tokią jų reikšmę. Įsivaizduok, kad stovi dviejų metrų skersmens apskritime, kuris įkūnija reikšmę, kurią Tu nori perteikti. Įsivaizduok, kad Tavo skaitytojas stovi kitame apskritime, kuris nurodo jo suprastą reikšmę. Tikėkimės, kad šie apskritimai sutampa. Persiklojimo plotas nurodo susikalbėjimo lygį. Skaitytojo apskritimo dalis, nesutampanti su Tavuoju apskritimu yra nekontroliuojamos reikšmės erdvė – jis ją susikuria pats. Nesutampanti Tavo apskritimo dalis yra kita nesėkmės pusė – reikšmė, kurios nesugebėjai perteikti. Meistriškai rašyti – tai pasiekti, kad skaitytojo supratimo apskritimas tiksliai sutaptų su Tavuoju, rašyti taip, kad abudu stovėtumėte tame pačiame suvaldytos reikšmės apskritime.
Taigi, pirmas mano teiginys yra tai, kad didelė dalis „sockalbės“ visiškai neatspindi temos ar mąstymo sudėtingumo. Manau, kad dažniausiai ji naudojama tam, kad patenkintų autoriaus akademines pretenzijas. Taip rašyti – tarsi sakyti skaitytojui (dažnai nesąmoningai): „Mano žinios tokios sudėtingos, kad jas suprasi tik išmokęs mano sudėtingą kalbą. Iki tol esi tik paprastas žurnalistas, žmogus iš gatvės ar kitas nebrandus tipas“.

(2) Atsakydami į antrąjį klausimą, turime atskirti du būdus, kaip galima pristatyti socialinio mokslo darbus: vienas remiasi autoriaus įsivaizdavimu apie save, kitas – tonu, kuriuo jis kalba arba kalbėjimo stiprumu. Vienas iš šių būdų remiasi idėja, kad autorius gali rėkti, šnibždėti, kikenti – bet jis visada yra šalia. Taip pat aišku, koks tai žmogus: nepaisant to, ar jis pasitikintis savimi ar neurotikas, tiesmukas ar painus, jis visada yra patirties ir mąstymo centre. Jis kažką ištyrė ir pasakoja mums apie tai, ką ir kaip sužinojo. Toks gyvas balsas slypi už geriausių tekstų, parašytų anglų kalba.
Kitas būdas pristatyti savo darbą – nenaudoti jokio žmogiško balso. Toks rašymas iš viso neturi „balso“. Tai – nepriklausomas skambesys. Tai – tekstas, pagamintas mašinos. Jis pilnas žargono, kuris yra ne tiek vertas dėmesio, kiek stipriai manieringas. Jis ne tik beasmenis, jis – pretenzingai nuasmenintas. Toks stilius kartais būdingas valstybės institucijų pranešimams. Taip pat – verslo korespondencijai. Ir didžiajai daliai socialinių mokslų. Bet koks rašymas – galbūt išskyrus kai kuriuos išties genialius stiliaus meistrus – kuris yra mažiau vaizdingas už šnekamąją kalbą, yra blogas rašymas.

(3) Bet galiausiai kyla klausimas, kas klausysis šio balso. Šis klausimas taip pat verčia apmąstyti stiliaus ypatybes. Bet kokiam rašančiajam labai svarbu turėti omenyje su kokiais žmonėmis jis bando kalbėtis, o taip pat – ką jis iš tikrųjų apie juos mano. Tai nėra paprasti klausimai. Norėdamas gerai į juos atsakyti, esi priverstas pažinti save, o taip pat gerai išmanyti skaitančiuosius. Rašyti – tai pretenzija būti skaitomam, bet kieno?
Vieną atsakymą, kurį man leista paviešinti, pasufleravo mano kolega Lionelis Trillingas. Įsivaizduok, kad labai gerai išmanai kažkokį dalyką ir turi išdėstyti apie jį paskaitą žymaus universiteto dėstytojams bei studentams iš įvairių katedrų, prie kurių prisijungs ir smalsūs netolimo miestelio gyventojai. Įsivaizduok, kad prieš Tave būtent tokia auditorija ir kad ji turi teisę žinoti. Įsivaizduok, kad nori jai perteikti žinias. Dabar pradėk rašyti.
Socialinis tyrėjas, kaip rašytojas, turi mažiausiai keturis bendrus pasirinkimus. Jei jis suvoks save kaip gyvą balsą ir įsivaizduos, kad bendrauja su ką tik aprašyta auditorija, jis stengsis rašyti maloniai skaitomą tekstą. Jei jis suvoks save kaip balsą, bet ne visai atsižvelgs į auditoriją, jis gali lengvai nuklysti į nesuprantamus kliedesius. Tokiam žmogui derėtų būti atsargiam. Jeigu jis laiko save ne gyvu balsu, o beasmenio garso transliuotoju, ir suranda auditoriją – tai greičiausiai bus sekta. Jeigu, nepripažindamas nuosavo balso, jis nesuranda auditorijos, tačiau toliau kalba, norėdamas vien užsidėti niekam nerūpimą varnelę, tuomet, rodos, turime pripažinti, kad jis – tikras standartizuoto teksto gamintojas: pavienis gausmas didžiulėje tuščioje salėje. Tai gąsdina – kaip Kafkos novelės – ir turėtų gąsdinti, nes kalbame apie išprotėjimo ribą.
Dažnai keblu – netgi pavojinga – brėžti ribą tarp fundamentalios minties ir tuščiažodžiavimo. Galima teigti, kad savotiškai žavūs – kaip Whitmano eilėraštuke – tie, kurie pradėję studijas po pirmo žingsnelio yra tokie patenkinti ir praradę amą, kad netenka noro žengti toliau. Kalba savaime yra stebuklingas pasaulis, tačiau pakliuvę į šį pasaulį turime nesupainioti pradinės kebeknės su galutinio rezultato gelme. Kaip akademinės bendruomenės narys turėtum laikyti save tikrai didingos kalbos atstovu, o kalbėdamas ir rašydamas turėtum iš savęs tikėtis bei reikalauti įsiliejimo į civilizuoto žmogaus diskursą.

Yra dar vienas, paskutinis, dalykas, susijęs su rašymo ir mąstymo sąveika. Jeigu rašysi remdamasis tik „atradimų kontekstu“, kaip jį pavadino Hansas Reichenbachas, Tave supras tik keletas žmonių. Be to, tikėtina, kad Tavo teiginiai bus gana subjektyvūs. Norėdamas, kad Tavo mintys įgytų daugiau objektyvumo, turi dirbti pristatymo kontekste. Visų pirma, turi „pristatyti“ savo mintis sau pačiam, o tai dažnai vadinama „aiškiai mąstyti“. Nutaręs, kad jos jau pakankamai aiškios, pristatyk jas kitiems – ir dažnai pamatysi, kad aiškumo dar nepakanka. Dabar esi „pristatymo kontekste“. Kartais pastebėsi, kad minčių pristatymas gali jas pakeisti – ne tik teiginių formą, bet ir turinį. Kai dirbsi pristatymo kontekste, Tau kils naujos idėjos. Trumpai tariant, tai bus naujas, kitoks nei pirmasis, atradimų kontekstas – manau, kad jis aukštesnio lygmens, nes socialiai objektyvuotas. Čia vėlgi neįmanoma atskirti mąstymo nuo rašymo. Reikia nuolat judėti tarp šių dviejų kontekstų, o prieš kiekvieną pajudėjimą praverčia žinoti kurlink judama.

Versta pagal: Mills, Charles Wright. The Sociological Imagination. Oxford: Oxford University Press, 1959, p. 195 – 226.


[1] Kaip rašo Edmundas Wilsonas, plačiai laikomas „geriausiu kritiku angliškai kalbančiame pasaulyje“: „Mano patirtis su straipsniais, parašytais antropologijos ir sociologijos ekspertų, leidžia daryti išvadą, kad mano idealaus universiteto reikalavimas, kad kiekvienos katedros straipsnius redaguotų anglų kalbos profesorius, galėtų sukelti šių mokslų revoliuciją, nors antrasis mokslas gali jos visai neišgyventi.“ Minčių fragmentai [A Piece of My Mind]. New York: Farrar, Straus and Cudahy, 1956, p. 164.

[2] Malcolm Cowley. Sociologų polinkiai į lingvistinius iškrypimus [Sociological Habit Patterns in Linguistic Transmogrification]. Iš The Reporter, 1956 rugsėjo 20, p. 41 ff.

[3]  Vieną tokio vertimo pavyzdį rasite šios knygos 2 skyriuje. Beje, geriausia mano žinoma knyga apie rašymą yra Robert Graves ir Alan Hodge. The Reader Over Your Shoulder [Skaitytojas, žvelgiantis per petį]. New York: Macmillan, 1944. Taip pat žr. puikias diskusijas veikaluose Barzin ir Graff. The Modern Researcher [Šiuolaikinis tyrėjas], op. cit.; G. E. Montague. A Writer’s Notes on His Trade [Rašytojo pastabos apie savo amatą]. London: Pelican Books, 1930 – 1949; Bonamy Dobrée. Modern Prose Style [Šiuolaikinis prozos stilius]. Oxford: The Clarendon Press, 1934 – 1950.

[4]  Tie, kas daug geriau už mane išmano matematinę kalbą, sako, kad ji yra tiksli, taupi, aiški. Todėl man kelia įtarimą visi tie socialiniai tyrėjai, kurie teigia, kad matematika turi pagrindinį vaidmenį tarp socialinių tyrimų metodų, tačiau patys rašo netiksliai, netaupiai ir neaiškiai. Jiems derėtų pasimokyti iš Paulo Lazarsfeldo, kuris labai stipriai tiki matematika ir kurio tekstai, net juodraščiai, pasižymi visomis nurodytomis matematinėmis savybėmis. Kai nesuprantu jo skaičiavimų, žinau, kad kaltas mano neišprusimas; kai nesutinku su jo nematematiniais teiginiais, žinau, kad jis neteisus, nes galima tiksliai nurodyti, ką jisai sako, taigi, ir kur klysta.

 

 

Rubrika → Vertimai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS