Jis neduotų darbo moteriai

Prieš kelias savaites pasirodęs Jakab‘o Andor‘o tinklaraščio įrašas „This is why I don‘t give you a job“ sukėlė didelę bangą įvairiausių reakcijų. Kalbėjo daugelis: nuo atsitiktinių Facebook‘o komentatorių iki Čikagos universiteto profesorių (pilną reakcijų sąrašą galite rasti įrašo gale „Reactions to this post“). Turbūt pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo toks šurmulys – smagiai piktas įrašo tonas ir taikliai aprašytos priežastys, kodėl autorius nesutiktų pradėti verslo Vengrijoje ir juo labiau nenorėtų duoti darbo moteriai.

Pagrindinės priežastys – neadekvati mokesčių našta naujam verslui ir moterų įdarbinimo sąlygos. Anot Jakob‘o, jis tikrai nėra nusistatęs neigiamai moterų atžvilgiu, sako, jis net žmoną (suprask moterį) turi. Tačiau vis tiek darbo neduotų, nes išėjusi motinystės atostogų ji taptų našta įmonei. Tik tuo atveju, jei būtų pakeisti tam tikri įstatymai, jis savo nuostatą pakeistų.

Antroji priežastis, kodėl autorius neduotų darbo kur kas labiau sociologinė, nei ekonominė. Tai – Vengrijos visuomenės požiūris į verslininkus. Pasak Jakob‘o, šioje šalyje darbdaviai suvokiami kaip kraugeriai, išnaudojantys darbuotojus, vagiantys iš valstybės, o patys tuo metu uždirba didžiulę krūvą pinigų. Deja, įraše pateikti skaičiai piešia kiek kitokią padėtį: būtent dėl prastų verslo perspektyvų ekonomiką ir nejuda. Neatsiranda daug norinčių pradėti verslą, kurti darbo vietas kitiems. Pasekmė – nesurenkami mokesčiai, nėra pinigų biudžete. Nėra pinigų biudžete – blogai visiems.

Išeitį iš minėtos padėties siūlo pats tinklaraščio autorius savo antrajame įraše „I don‘t give a job. Am I being antisocial?“. Tai būtų tam tikros mokestinės lengvatos verslininkams, pavyzdžiui, PVM mažinimas iki 15%ar socialinio draudimo mokesčio „lubų“ nustatymas ir pan. Svarbiausias dalykas ekonomikos skatinimui, anot jo, yra tinkamos aplinkos sudarymas. O tada – tik laiko klausimas, kada ekonomika įsivažiuos…

Beje, pastarojo įrašo pirmąją pastraipą autorius skiria atsiprašymui bei pasiteisinimui dėl pirmojo straipsnio, esą jis galbūt buvęs pernelyg grubus ir ką nors įžeidė. Štai kaip atrodo ši pastraipa:

< I must apologize. Yesterday I posted “This is why I don’t give you a job”. I was being very rude. It was an outrageously impolite thing to say. If that wasn’t enough, I also ranted that “I wouldn’t hire a woman”. I should have watched my language. I am truly sorry. Sometimes I can be really antisocial. Please give me this chance to explain myself. My antisocial behaviors stem from a huge early childhood trauma that haunted me throughout my adolescence and it can still effect my tempers. But I want to change. In fact I have already changed my mind. I will give you jobs. This is a business proposal, I have even prepared a contract. Don’t worry, it is very polite, even politically correct. I am truly yours.>

Tiesa, šiandien skaitydama „Socialines deviacijų problemas“ (66 – 67 psl.), aptikau dar vieną įdomų faktą, susijusį su vengrų kultūra, kuris, mano nuomone, gali kažkiek sietis su Vengrijos visuomenės neigiamu požiūriu į verslininkus.

XX am.vid. Vengrija pagarsėjo nepaprastu savižudybių paplitimu. Pasak mokslininkų, viena iš tokio reiškinio priežasčių – visuomenėje įsivyravusi pozityvi nuostata savižudybių atžvilgiu. Neva nuo XIX am.vid. susiformuoja savižudybės romantizavimo bei heroizavimo tradicija, o tai susiję su su reikšmingais ano meto istoriniais įvykiais. Po 1848 metais nepavykusio mėginimo išsikovoti nepriklausomybę nuo Austrijos imperijos, Vengrijoje įsigali pasyvaus pasipriešinimo, pasitraukimo nuostata ir rezignacija. Heroizuojama ir romantizuojama mirtis bei savižudybė, susiformuoja vadinamas „pasitraukiančiojo sindromas“: vietoj pasipriešinimo – iškilminga ir herojiška savižudybė.

Akivaizdu, kad su minėtomis nuostatomis bei nuotaikomis verslo nesukursi, čia reikia pasitikėjimo savo jėgomis, optimizmo, sėkmės troškimo, individualizmo, gal net egoizmo bei pasipriešinimo kelyje sutiktiems sunkumams. Jeigu tikėtume, kad vengrų visuomenėje vyrauja priešingos negu verslininkų nuostatos, tad natūralu, kad dauguma engia mažumą.

Tiesa, reikia pastebėti, kad pastaruoju metu visuomenės požiūris į savižudybę Vengrijoje keičiasi. Pasak vengrų suicidologų, šalyje įvyko palankių socialinių ir kultūrinių pokyčių, tad visuomenėje mažėja savižudybių skaičius bei ją skatinančių veiksnių, teigiamai pradedama žiūrėti į savižudybių prevenciją, sumažėjo jų romantizavimo.