Moters seksualumo samprata vėlyvaisiais viduramžiais

Aistės Meidutės tekstas apie moters erotiškumo supratimą vėlyvųjų viduramžių pabaigoje gimė pirmiausiai dėl didelio susidomėjimo istorija ir to laiko kasdieniu žmonių gyvenimu ir buitimi. Buvo įdomu, kaip pasikeitė požiūris į moterį nuo viduramžių, kaip tai atskleidė to meto meniniai kūriniai. Galbūt toks žvilgsnis padės pagalvoti, ką negerai darome šiandien, kaip galima būtų keisti požiūrį į moteriškumą šiomis dienomis ir kiek jau šioje srityje yra padaryta, pakeista. Esu įsitikinusi, kad tik geras praeities ir jos aktualijų supratimas gali padėti geriau suprasti socialinius klausimus, aktualius ir šiandien.

Seksualumo samprata vėlyvųjų viduramžių kultūroje tebėra svarbus iššūkis šiandieniniams mokslininkams. Yra žinoma, kad krikščionybei pasiekus savo apogėjų Vakarų pasaulyje, erotiškumas susidūrė su represine politika, nes bažnytinis mokslas griežtai draudė eskaluoti fizinę meilės sampratą, o seksualumo temos buvo viešai nediskutuotinos. Ypatingai viliojanti ir neprarandanti paslaptingumo yra moters seksualumo problema patriarchalinėje, religinėje viduramžių visuomenėje. Kaip seksualumas buvo suprantamas, kaip buvo išreiškiamas moters lyties identitetas?

Svarbų vaidmenį nagrinėjant moteriškumo ir moteriškos erotikos aspektus viduramžių bendruomenėje atlieka menas. Griežtas krikščioniškų kanonų laikymasis neišvengiamai formavo moters kūno suvokimą. Ši tendencija ryškiausia viduramžių dailėje: gotikiniuose paveiksluose silpnoji lytis vaizduojama pabrėžtinai aukšta kakta, šviesiais silpnais plaukais, liesa, išsekusi, nuo bado atsikišusiu pilvu ir blyškia oda. Nina Dmitrieva studijoje „Trumpa dailės istorija“ teigia: „Gotika labiau mėgo reikšti įkvėptą ekstazę negražiame, išsekusiame kūne. Ne tiek neigimas kūno apskritai, kiek bjaurėjimasis sočiu išpuoselėtu kūnu uždėjo būdingą žymę gotikos dailei, lygiai kaip ir miestiečių luomo literatūrai.“ Puikiu pavyzdžiu, atskleidžiančiu viduramžių moters idealą, galėtų būti olandų tapytojo Jano Van Eiko darbas “Arnolfinių portretas“. (žr. aukščiau)

Žinoma, ne visi viduramžių menininkai aklai pritarė badaujančios ir iškankintos moters įvaizdžiui. Griežtas krikščioniškasis patriarchatas išstūmė moterį iš religinio gyvenimo, tuo pačiu suteikdamas jai aistringos, instinktų valdomos būtybės vaizdinį. XIV amžiuje italo Giovanni Boccaccio parašytas šimto novelių rinkinys „Dekameronas“ plėtojo būtent tokį vaizdinį. Šmaikščios „Dekamerono“ ištraukos (whereas a single cock is quite sufficient for ten hens, ten men are hard put to satisfy ten women) dar labiau išryškino priešybę tarp religijai atsidavusio viduramžių vyro ir magiškos, aistringos moters. Taigi, vėlyvųjų viduramžių menas atskleidė dvilypę moters prigimtį, varijuojančią tarp erotiškai sumenkintos, nuolankios, dievobaimingos, ir tuo pat metu instinktyvios juslinės būtybės, atskleidžiančios savo prigimtinius instinktus.

Kitas svarbus aspektas, nagrinėjant moters seksualumą vėlyvaisiais viduriniais amžiais, yra moters ir vyro santykis. Kaip ir mene, taip ir santuokiniame guolyje, moteris buvo priversta susidurti su griežtais bažnytiniais kanonais, apribojančiais jos laisvę mylėti ir kurti pasaulį savo laisva valia. Per visą viduramžių laikotarpį santuoka veikiau buvo suvokiama kaip sandoris, nei kaip meilės aktas. Moteris paprastai tekėdavo už nepažįstamo ar menkai pažįstamo vyro dėl turtinių ar kilmės priežasčių. Santuokos ritualas taip pat turėjo būti preciziškai dogmatiškas. Doras krikščionis vyras galėjo vesti tik nekaltą merginą, įtvirtinti santuoką bendrame guolyje, tačiau su tam tikromis sąlygomis – aktas galėjo vykti tik tamsoje, tik viena poza, vieną kartą, nerodant pasitenkinimo. Taip pat nuotaka negalėjo būti visiškai nuoga. Viduramžiais poroms buvo draudžiama mylėtis sekmadieniais, taip pat moters menstruacijų ar nėštumo metu. Į natūralius procesus, vykstančius moters kūne, taip pat buvo žiūrima įtariai ir nepatikliai. Menstruacijos buvo suvokiamos ne kaip natūralus procesas, bet kaip kažkas nuodėmingo ir nešvaraus.

Vieninteliu didžiuliu perversmu viduramžių bendruomenės seksualiniame ir romantiniame gyvenime tapo kurtizaninės meilės atsiradimas. Rūta Guzevičiūtė studijoje „Europos kostiumo tūkstantmetis“ rašo: „kaip idealių santykių tarp senjoro ir vasalo perkėlimo į seksualinę sferą rezultatas 1100-1300 metų Provanse susiformavo puikiosios damos kultas ir kurtizaninės meilės sąvoka. Atsiradusi kaip viduramžių santuokos antitezė, kurtizaninė meilė „madonizavo“ moterį, tapo himnu prakilniai meilei, svajone apie idealius žmonių santykius. Kartu tai buvo ir juslingumo potraukis, erotinės įtampos pasireiškimas. Visuomenėje, kuri labiausiai vertino vyriškumą ir karingumą, atsiradusi kurtizaninė meilė buvo maištas prieš tuometinę moralę, nuostabus dvasios ir kūno, širdies ir proto pusiausvyros pavyzdys“. Tiesa, ir ši meilės rūšis negalėjo visiškai išlaisvinti moters, mat kurtizanės meilė nebuvo galima tarp sutuoktinių ar žemesnio luomo žmonių ir turėjo būti laikoma visiškai slaptai – vien tarp damos ir jai asistuojančio jaunuolio. Taigi, tarpasmeninių santykių su priešinga lytimi sferoje išlieka moters dvylipumas, dvi konkuruojančios nuomonės tarp suvaržytos moters – žaisliuko ir tyros mergelės, mylimosios.

Dar vienas svarbus aspektas moters seksualumo vidurinių amžių epochoje nagrinėjimui yra dviejų moterų santykis. Nors viduramžių visuomenė nebuvo pakanti tos pačios lyties intymiems santykiams, o tokių santykių palaikymas buvo griežtai ir žiauriai baudžiamas, vis dėlto iš menkų istorinių liudijimų galima spręsti, kad homoseksualumas egzistavo ir viduriniais amžiais. Deja, bet ši istorinė sfera pradėta tirti visai neseniai ir mokslo pasaulyje iš esmės tebėra atvira tyrimams. Menkų žinių apie homoseksualias moteris suteikia vos keletas viduramžių teismų liudijimų iš kurių bene žymiausias yra Katerinos Hetzeldorfer procesas, vykęs 1477 metais, kurio metu moteris buvo nuskandinta Reine už intymių ryšių su kita moterimi palaikymą. Taigi, viduramžiškoje visuomenėje tos pačios lyties asmenų santykiai buvo griežtai draudžiami ir baudžiami. Griežtoje dievobaimingoje visuomenėje tai buvo dar vienas faktorius, ilgą laiką ribojęs moters seksualumą ir erotiškumą.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad vėlyvųjų viduramžių periodu moters seksualumas ir erotiškumas įvairiais būdais buvo menkinami ir žeidžiami. Pradedant meno kūriniais, kuriuose moteris vaizduojama paliegusi, iškankinta bado, sudžiūvusiomis krūtimis ir išbalusia oda, baigiant tarpasmeniniais santykiais, kurių vyksmą griežtai reglamentavo bažnytiniai kodeksai, skirdami kankinimus ir bausmes už nepaklusnumą. Nepaisant šios represinės logikos moters seksualumas buvo atskleistas menininkų, nesutikusių paklusti kuriamam stereotipui, bei besikeičiančių vakarietiškų vertybių, sugrąžinusių moteriai erotiškos, aistringos ir mylinčios būtybės vaidmenį pasaulio istorijoje.

Literatūra:

Nina Dmitrieva „Trumpa dailės istorija“

Rūta Guzevičiūtė „Europos kostiumo tūkstantmetis“

Internetas:

http://www.artandpopularculture.com

http://www.middle-ages.org.uk

http://www.richeast.org

http://www.wikipedia.org/

Straipsniai:

„Sex, society and medieval women“ by N. M. Heckel