Skip to content

Sociologinė vaizduotė: privilegija ar atsakomybė?

parašė sociologai.lt @ 2012 Kovo 11

Sociali Sociologija pradeda bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto žurnalu „Sesija“, kuriame skelbiami analitiniai dėstytojų ir studentų filosofijos, politikos, kultūros tekstai . Karts nuo karto dalinsimės, mūsų nuomone, labiausiai sociologines temas užgriebiančiais VDU „Sesijos“ straipsniais. Pirmasis iš jų – Rūtos Petkevičiūtės, VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros doktorantės, tekstas apie sociologinę vaizduotę. Kadangi Rūta užsiima ir domisi daugiau kokybine sociologija ir antropologija, tai tekste, pasak jos pačios, labiausiai rašoma apie kokybinius tyrimus atliekančiojo tyrėjo patirtis, mėginant atsakyti, kodėl sociologo veikla – neišvengiamai reikalaujanti vaizduotės? Kuo ypatinga būtent sociologinė vaizduotė ir kuo ypatingas ja persmelktas sociologo darbas? Kuo su sociologine vaizduote susijęs amžinas sociologo jautrumas – ne tik tyrinėjamai aplinkai, savo tiriamiesiems, bet ir kontekstams, kuriuose susiformuoja paties tyrėjo mąstymas?..

Sociologinė vaizduotė, pasak šio termino apibrėžtį suformulavusio C. Wrighto Millso, yra gebėjimas žvelgti į socialinį pasaulį bei visuomenės elgesį nusimetant asmeniškumų, aplinkybių, rutinos apsiaustą. Apnuoginant savo žvilgsnį, paverčiant jį skvarbiu, atviru aplinkos veiksniams, pastabiu smulkmenoms, žvelgiant į įprastus dalykus kaip į niekad neregėtus, fiksuojant net ir tai, kas tuo metu gali atrodyti menkaverte smulkmena.

Jono Petronio nuotrauka

Sociologija kviečia žvelgti kur kas plačiau, nei išvysti leidžia individualus matymo kampas, savaime suprantamus dalykus matyti daugiasluoksniuose, įvairaus mąsto kontekstuose. Tad sociologas turi būti budrus, pastabus bei jautrus nuolat. Paradoksalu, tačiau daugelio kitų profesijų atstovai savo patirties bagažą nešasi visur kartu su savimi, tarsi svarų profesinio įdirbio įrodymą. Tuo metu sociologas į savo darbo vietą – tyrimų lauką, – dažnai savo sunkaus žinių lagamino su savimi nepasiima, tuo labiau neatidaro jo ir nesipuikuoja savo išmanymu prieš kitus. Užduotis jo kiek kitokia – iš aplinkos, kuri tuo metu yra jo tyrimo objektas, „susiurbti“ kiek įmanoma daugiau.

Pagrindinis sociologo įrankis – gebėjimas, kiek įmanoma atsiriboti nuo savo socialinio bagažo, padeda išgirsti ir matyti žmones jų pačių akimis, taikant jiems suvokiamas reikšmes. Kaip sociologas dirbdamas turi atsisakyti savo patyriminės, asmeninės naštos, taip ir teisėjo, eksperto ar arbitro povyzos. Atliekant stebėjimus, sociologui patogiausia virsti nematomu todėl, kad visa žinančio eksperto, norinčio išgirsti tik tai, ką jis numato sužinoti pozicija tyrimą neabejotinai paverčia menkaverčiu. Dominuojantis, primetantis savo nuomonę ekspertas gali kalbėti iš tribūnų, bet ar gali girdėti ir leisti kalbėti kitiems? Leisti kalbėti sava kalba, naudoti savas reikšmes, atskleisti savo matymo perspektyvas. Juk sociologo iškalbingumo pagrindu, inspiruojančiu jo vystomus pokalbius ir temas daugiau yra ne pats sociologas, bet aš, jūs, mes – visuomenė.

Kalbėdama apie sociologus turiu omenyje, kad tos pačios žaidimo taisyklės pritaikomos bei yra aktualios ir kitiems socialinių mokslų atstovams, ypatingai antropologams bei daugeliui kitų, savo veiklą siejančių su socialiniais tyrimais. Ne taip svarbu, kurios tiksliai disciplinos atstovais esame, daug svarbiau, kad atlikdami socialinius tyrimus susiduriame su panašiomis problemomis, tad galime pasidalinti patirtimi, kad atstovaudami savo mokslines nišas, atliktume socialinius tyrimus kokybiškiau, o jų nauda būtų žymiai svaresnė; kad sociologinė vaizduotė peraugtų į socialinių mokslų vaizduotę, kuri, manyčiau, tikrai egzistuojanti, bet dėl įvairesnių disciplinų apjungimo esanti sudėtingiau apibrėžiama.

Tačiau grįžkime prie sociologinės vaizduotės ir jos keliamų reikalavimų bei įsipareigojimų sociologams. Sociologas lygiai toks pats žmogus, vaikščiojantis kasdien tarp mūsų ir bandantis kažin ką išsiaiškinti. Argi jis pajėgus būti objektyvus, nešališkas, ar patirtis bei socialinis bagažas kaip apsiaustas lengvai nusimetamas ir kilus reikalui užsivelkamas atgal?

Į šiuos klausimus padėjo atsakyti postmodernizmo atstovas P. Bourdieu, iškėlęs refleksyvumą kaip neišvengiamą sociologo palydovą. Objektyvumas – nepasiekiamybė, todėl tikslu reikėtų laikyti bandymą reflektuoti savo kaip tyrėjo padėtį. Kiek mano asmeninė padėtis lemia tai, kaip aš įgarsinu tuos, apie kuriuos kalbu? Kiek ji lemia mano įsitraukimą į tyrimą, kaip ji veikia paties tyrimo modeliavimą bei galybę kitų klausimų galima būtų kelti, bandant ieškoti sociologų įtakos tyrimams ribų. Ypač atsižvelgiant į tai, jog daugelis sociologų atlieka tyrimus savoje aplinkoje, tai yra patys gali būti nemenka jų tiriamo pasaulio dalimi. Tad ne taip svarbu kokį instrumentą – metodą sociologas pasirenka, jo asmeninės žiūros bei patirtys neišvengimai įtakoja sociologų tyrimų projektų dizainus. Sociologas negali būti beasmenis, visą tai, ką mato ir girdi pirmiausia, kad ir kaip galbūt bandytų to išvengti, perfiltruoja per individualų suvokimą ir patirtis. Todėl svarbu, kad sociologas pripažintų savo ribotumą ir užfiksuotų jo egzistavimą. Tačiau sociologo refleksijos ir tyrėjo vaidmens aptarimai, kaip teigia pats P. Bourdieu, neturėtų virsti biografijų tomais ir ašinio dėmesio ties savimi sutelkimu.

Sociologo padėtis tampa dar aštresnė, kuomet kalbama apie jautrius tyrimus – tyrimus, nukreiptus į jautrias visuomenes grupes, kurios gali būti priskiriamos atskirties ar rizikos grupėms, kurios galbūt yra stigmatizuojamos ir atstumiamos, turinčios specialių poreikių ar dominuojančios visuomenėje. Tyrėjas susiduria su daugybe iššūkių, atlikdamas tokius tyrimus: nuslopinant savo emocijas, paliekant savo moralines nuostatas, atsisakant savo autorizuojančios pozicijos, trinant ribas, bandant įsigyventi ir galiausiai baigiant tyrimą, atsižvelgiant į tai, kad palikti tokias grupes tyrimo pabaigoje taip pat būna nelengva. Jau nekalbant apie tai, kad tyrėjas turi užtikrinti anonimiškumą, supažindinti su tyrimu bei įtraukti tik laisvanoriškai apsisprendusius. Ypatingai jautrūs yra tie, kurie nenori prabilti, o prabyla dažniausiai sociologų ir kitų socialinių mokslų atstovų pagalba arba mano esą neverti būti šnekinami. Tokiuose tyrimuose ne tik sunku užmegzti pirminį ryšį, bet ir analizuoti, interpretuoti drįsusių prabilti pasakojimus. Kartais tyrimo analizė gali būti žeidžianti, todėl tyrėjas turi numatyti, kaip tyrimas gali paveikti jo dalyvius. Tyrėjo paskirtimi šio tipo tyrimuose tampa ne tik prakalbinimas, bet ir jautrumas, atvirumas aplinkai, gebėjimas atpažinti nelygybę, diskriminaciją, hierarchizuotus santykius. Pasitikėjimas yra svarbus abiems pusėms. Jis gali būti įvardijamas kaip sėkmingo, jautraus tyrimo sąlyga. Dažnai tyrėjai koncentruojasi tik į tai, kaip prakalbinti jautrių grupių atstovus, kaip įsilieti, pažinti, suprasti, tačiau pamiršta apie tai, kaip svarbu padaryti kuo mažiau žalos tyrime dalyvaujantiems. Drįsčiau teigti, kad jautrių grupių tyrimai sociologą analizuojant skatina kalbėti atsargiai, apsvarstant kiekvieną apibendrinimą, atsisakant bet kokių skubotų išvadų. Taigi, sociologas, gavęs įgaliojimą kalbėti, kartu su juo turi prisiimti ir įsipareigojimus bei atsakomybę. Derėtų pažymėti, kad jautrus tyrimas nėra išskirtinė sociologų tyrimų sritis, jautrių tyrimų pavyzdys leidžia labiau konceptualizuoti įsipareigojimus bei atsakomybes, kurios liečia sociologų darbą, kad ir kokią aplinką savo tyrimu objektu sociologas pasirinktų.

Ir galiausiai, kokios galios sociologinė vaizduotė įgauna postmoderniame kontekste? Kada atsisakoma kategorizuoti, o objektyvumo paieškos prieina aklavietę; kada apibendrinimai ir vienos tiesos paieškos tampa nebeįmanomi. Tai, kas atsiduria sociologinės vaizduotės akiratyje, tampa kaitu, subjektyvu, fragmentiška. Teorijos bei sąvokos kinta nuo kontekstų, aplinkybių, diskursų. Pavyzdžiui, kalbėdama apie lytinę tapatybę, postmoderni teorija siekia atsisakyti lyčių vaidmenų ar stereotipizuotų kategorijų teigdama, jog kiekviena patirtis yra individuali, kiekvieno žmogaus perspektyva skirtinga, išskirtinė, todėl tokių sampratų, kaip hegemoninis vyriškumas, reiškiančių tam tikroje visuomenėje dominuojančio vyriškumo tipą, idealią vyriškumo projekciją, reikėtų vengti. Jos nėra universalios, kilnojamos ir pritaikomos skirtingiems kontekstams. Arba, pavyzdžiui, ką galėtume vadinti deviantais ar marginalais, nukrypstančiais ar nesilaikančiais visuomenėje nustatytų normų, jei pačios normos sampratos apibrėžimas yra įgyvendinamas tik konkrečiais atvejais. Tad postmoderni teorija siūlo vengti apibendrinančių kategorijų taikymo neapibrėžtiems laiko bei erdvės prasme kontekstams. Šiuo atveju daugiau susiduriame su sociologine vaizduote kaip analizės bei interpretacijos instrumentu. Postmoderni sociologinė vaizduotė įpareigoja aiškiai apsibrėžti ką ir kaip matome, kokiu kampu žvelgiame, kokiame apžvalgos rate tai atliekame. Kiekvieno matymo perspektyva ne tik skirtinga, bet ir absoliučios kategorijos, kurios suprantamos daugelio žmonių vienodai, nebeegzistuoja. Todėl kiekvienas matomus objektus gali interpretuoti skirtingai, taip leisdami ir sociologinei vaizduotei veikti lanksčiau.

Ta pati postmoderni teorija kartu J. Baudrillard skelbia greičiausiai priešlaikinę sociologinės vaizduotės objektų mirtį, teigdama, kad joks realus pamatas nebeegzistuoja, todėl ir apčiuopiamas būti negali. Tikrovė virto hipertikrove, kartu su ją palaikančiais simuliakrais, savyje netalpinančiais jokios prasmės. Simuliakrais laikydamas atsigaminančius, nuolat besitransformuojančius ženklus bei informacijos srautus, užėmusius realybės vietą, kuri tapo nebeegzistuojanti. Pasak šio postmodernaus teoretiko, jau ištyrėme ir suinventorizavome patys save, dabar bandome dirbtinai prikelti, kad vis dar turėtumėme kuo užsiimti. Tad sociologinei vaizduotei ir socialiniams tyrimams belieka džiaugtis pasirenkant bei susitelkiant ties dirbtinai prikeltais objektais simuliakrais, sklandančiais ne mažiau dirbtinoje hipertikrovėje.

Praplečiant sociologinės vaizduotės sampratos, kurią suformulavo C. Wrightas Millsas, ribas, galima būtų sakyti, kad sociologinė vaizduotė yra ne tik reikalaujanti čia ir dabar nusimesti asmenybės, kasdienybės ir aplinkybių rūbus. Sociologinė vaizduotė įgalina sociologus kalbėti apie kitus – analizuoti, interpretuoti, įgarsinti daugybe balsų, įžiūrėti tai, kas plika akimi retai kada pastebima. Čia įžvelgtume privilegijuotą sociologo poziciją, tačiau, suteikdama tokią teisę, sociologinė vaizduotė reikalauja būti ypatingai atidžiam ir jautriam aplinkai. Todėl ji – tiek pat privilegijuojanti, kiek ir įpareigojanti. Taigi, pati sociologija bei sociologinė vaizduotė patraukli privilegijų ir įgaliojimų tyrėjui suteikimu, tačiau šios privilegijos neatsiejamos nuo įsipareigojimų ir atsakomybės, kuri tenka sociologams, pasiruošusiems tuos įgaliojimus gauti.

www.vdusesija.lt

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS