Skip to content

Vilnietiškoji heteroglosija: Vilniaus lenkų kalbiniai ypatumai šiandien

parašė sociologai.lt @ 2012 Lapkričio 22

Ar kada girdėjote, kad literatūrologas ir filosofas Michailas Bachtinas šešetą vaikystės ir paauglystės metų praleido daugiakalbiame ir daugiakultūriniame XX a. pradžios Vilniuje? Laimonas Briedis knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“ užsimena, kad kai kurie Bachtino biografai įžvelgė ryšį tarp pliuralistinės tuomečio Vilniaus kalbinės aplinkos patyrimo ir jo vėlesnių teorinių darbų – o konkrečiai, jo išvystytos heteroglosijos sampratos. „Heteroglosija, arba skirtingų kalbų grupių, kultūrų ir klasių kryžiavimasis, Bachtinui atrodė ideali būsena, laiduojanti nenutrūkstamą kalbinę ir intelektinę revoliuciją, saugančią visuomenę nuo kokios nors „vienintelės teisingos kalbos“ arba „oficialios kalbos“ vyravimo, nuo mąstymo sustabarėjimo ir sąstingio“.

O kokia šiuolaikinio Vilniaus heteroglosija – miesto, kuris pasikeitęs 180 laipsnių per šimtmetį, praėjusį po Bachtino jaunystės, vis dar gausus kalbų pliuralizmo? Apie lenkų mažumos kalbines patirtis šiame kontekste Socialiai Sociologijai rašo Daniel Bogdanovič, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis anglų filologiją.

Lietuvoje, o ypač Vilniaus apskrityje, gyvena nemažai žmonių, priklausančių skirtingoms etninėms mažumoms, tokioms kaip rusų, baltarusių, žydų ar karaimų. Didžiausia mažuma yra lenkai, kurių skaičius siekia virš 183 tūkstančių ir kurie sudaro 6% Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2011). Kaip ši etninė mažuma veikia daugiakalbėje Lietuvos visuomenėje?

Ne visų lenkų tautinė kilmė ir identitetas sutampa su jų gimtąja kalba. Pagal 2001 metų duomenis, tik 80% Lietuvos lenkų nurodo lenkų kalbą kaip savo gimtąją kalbą. 9,5% lenkų gimtoji kalba yra rusų kalba, 7,3% tai yra lietuvių kalba. 2,7% lenkų nenurodė savo gimtosios kalbos, o likę 0.5% kalba kitomis kalbomis (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2001).

Įdomiau yra su tais aštuoniasdešimt procentų, kurių gimtoji kalba yra lenkų. Didelė dalis jų kalba ne bendrine lenkų kalba, kurią naudoja Lenkijos televizijos laidų vedėjai, o Vilniaus apskrities lenkų kalbos tarme, kurioje perimta daug skolinių ir tarimo būdų iš kitų kalbų. Taip ji susiformavo, kai senesnes lenkų kartas veikė invazinga Sovietų Sąjungos rusakalbė kultūra, o šiuo metu, nepriklausomoje Lietuvoje lenkų jaunimas perėmė nemažai valstybinės kalbos leksikono.

Ši tarmė daugelio žmonių nėra vertinama aukštai. Nors kiti nestandartiniai lenkų kalbos dialektai lenkų kalbininkų laikomi vertingais (kašubų bei sileziečių dialektai net nusipelnė kalbos statuso), lenkų vilniečių tarmė kartu su baltarusių-lenkų tarmėmis (nuo kurių ji nemažai skiriasi) yra priskiriama šiauries Kresų dialektui. Su tarmės vartojimu yra kovojama, lenkų mokyklų mokytojai ją vadina „purvina kalba“ ir skatina moksleivius jos nevartoti. Dainininkė Agnieszka Dobrowolska netgi sakė, kad žmonės, aktyviai naudojantys šią tarmę, „neturi teisės vadintis lenkais, nes tai yra kalbos, kultūros, moralinių autoritetų ir savigarbos įžeidimas“ (Delfi, 2012). Nekalbu jau apie į nacionalistines pažiūras linkusius lietuvius, kurie lenkų, naudojančių šia tarmę nelaiko tikrais lenkais (o vadinamaisiais „šūdlenkiais“).

Yra ir pozityvesnių nuomonių. Internete išpopuliarėjusio pirmo lenkų vilniečių tarme parašyto romano „Robczik“ autorius Bartas Polonskis teigia, jog „pagarba [savo kalbai] išreiškiama autentiškumu. [...] Iš kitos pusės, stilizavimasis į Varšuvos akcentą, ir galūnes, ir sintaksę, yra kalbos, kuri yra vartojama čia, Lietuvoje, naikinimas“ (Ahistoria, 2011). Panašiai mąsto ir blogo bei „Facebook“ puslapio, kurių abiejų pavadinimai „Pulaki z Wilni“ (vilnietiškai: lenkai iš Vilniaus) kūrėja Ewelina Mokrzecka, kuri kalbėdama apie savo puslapių grupę, sako, kad Vilniaus lenkai neturi „ko nors tokio, kur vilnietis galėtų skaityti savo kalba, vadinamąja vilniečių kalba. Kas bebūtų, vilniečių kalba yra tokia vienintelė ir ją reikia kultivuoti“ (Ahistoria, 2011)

Ar lenkų vilniečių tarmė yra „kalbinio tingumo“ pasekmė? Ar ji trukdo lenkams lavinti kalbinius įgūdžius? Jau neegzistuojančio laikraščio „Gazeta Wileńska“ bei vienintelio lenkiško artzine‘o leidėjas Zbigniew Samko tvirtina, jog šiandieninis Vilniaus gyventojas „turėtų mokėti naudotis 4 kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų ir anglų; LDK laikais tos kalbos buvo: senoji lenkų, rusų, lietuvių ir jidiš“ (Delfi, 2012). Iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, jog šiandieniniai Vilniaus lenkai šį kriterijų atitinka. Aš ir dauguma mano draugų, baigusių lenkiškas mokyklas, kalbame visomis anksčiau paminėtomis keturiomis kalbomis bent patenkinamu lygiu. Neturėjome problemų mokykloje rašyti rašinius literatūrine lenkų kalba, o pertraukos metu tarpusavyje kalbėtis vilnietiškai. Man asmeniškai augimas šioje daugiakalbėje aplinkoje padėjo išsivystyti tarpkalbinį mąstymą, dėl ko man pavyko patekti į filologijos studijas.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, jog Vilniaus lenkų kalba tikrai yra ypatingas visuomeninis bei kalbinis fenomenas. Galbūt įmanoma suprasti tokio kalbėjimo būdo priešininkų motyvus, bet tiesa lieka tokia, kad pakeisti jį yra labai sunku, jeigu išvis įmanoma. O jeigu nematoma akivaizdžios jo žalos, ar reikia jam priešintis?

 

Šaltiniai:

Ahistoria. 2011. Wileńszczyzna: alternatywna historia Polski, która zdarzyła się naprawdę.

Delfi. 2012. „Pulaki z Wilni”: „swoim” językiem do „swoich” ludzi.

Lietuvos statistikos departamentas. 2001.

Lietuvos statistikos departamentas. 2011. Lietuvos gyventojų bei būstų surašymas 2011.

 

⃰ Katerina Clark ir Michael Holquist, Michail Bachtin, Cambridge: Harvard University Press, 1984, p. 22 (Cit. in Laimonas Briedis, Vilnius: savas ir svetimas, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 177).

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

6 Comments
  1. Vaidas @ 2012-11-22 12:44

    Delfi nuoroda neveikia, turėtų būti http://pl.delfi.lt/kultura/kultura/pulaki-z-wilni-swoim-jezykiem-do-swoich-ludzi.d?id=57900252

  2. Veronika @ 2012-11-22 15:14

    Ačiū, Vaidai, jau sutvarkyta.

  3. audra @ 2012-11-22 16:41

    Labai ačiū Danielui! Vilnius yra unikalus tuo vilnietiškos kalbos slaptumu, net vaikai, įlipę į troleibusą, kurį laiką kalba garsiai, po to staiga prityla ir pereina į lietuvių arba į rusų kalbas. Gal tai ne tik tarmė, bet ir kalba? Vienintelis paaiškinimas, kokį iki šiol girdėjau, kodėl Vilniaus kalbai esą negalima suteikti kalbos statuso – ja nerašoma, tai tik “buitinė kalba”. Bet ir norvegų tokia buvo dar pirmoj XX a pusėj. Švęsiu tą dieną, kai atsiras Vilniaus kultūros centras, kuriame bus Vilniaus lenkų kalbos kursas.

  4. Julija @ 2012-11-22 17:13

    Aš irgi labai laukiau šito įrašo pasirodymo!
    Audra, hm, bet jei yra romanas („ pirmo lenkų vilniečių tarme parašyto romano „Robczik“ autorius Bartas Polonskis (…)“, gal jau ir artėja pripažinimas kaip kalbos, eh?

  5. Ringaile @ 2012-11-23 20:56

    Įdomu, sužinojau naujų dalykų :) geras straipsnis, Danieliau, šaunu.

  6. Julija @ 2012-11-25 00:43

    Beje, http://www.rasyk.lt/kuriniai/70060.html ir toliau.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS