Etnometodologija bibliotekoje
… arba trumpa istorija apie tai, kaip Garfinkelis padeda spręsti opią problemą buityje.
Naujoje bibliotekoje turiu garbę dažniausiai sėdėti atokiame užkampyje, dažniausiai pilną darbo dieną, kurios metu skaitau arba rašau įvairaus sudėtingumo tekstus. Kadangi biblioteka ką tik atsidarė, dalis jos lankytojų dar nėra susipažinę su nerašytomis ir savaime suprantamomis bibliotekų taisyklėmis (pavyzdžiui, neklykti balsu bendro darbo erdvėse, kur tuo metu sėdi mažiausiai 10-15 susikaupusių žmonių). Kad moksliškiau skambėtų, pavadinkime šiuos kolegas iritantais.
Taigi, iritantai pastoviai – maždaug po vieną egzempliorių per valandą, o kartais ir dažniau – naudoja mano užimtą skaityklos kampą kaip telefono būdelę, kurioje visai nereikia nuleisti balso. Čia jau nekalbant apie tai, kad jų žingsniai tylūs kaip dramblio trypimas.
Kaip žinia, mandagus elgesys su tokiais tipais dažniausiai bevaisis (garsiai kalba jie veikiausiai ne tam, kad siutintų aplinkinius, o todėl, kad dar nėra dirbę taip, kad suprastų, kaip toks triukšmas trukdo). Gavę mandagią pastabą, iritantai geriausiu atveju pasišypso ir nutrepsi dramblio žingsniu į kitą kampą. Po kokio trečio karto viltis apleidžia ir kantrybė būti mandagiu durniumi baigiasi. Piktumo strategija beprasmė – jeigu piktai šaukčiau “Kiek galima klykti” arba “Čia ne telefono būdelė”, ko gero sukelčiau komišką, o ne pamokantį poveikį. Ką daryti? Prisiminti Garfinkelį ir šiek tiek sužaisti su iritantų lūkesčiais kasdienėje situacijoje. Kaip žinia, kasdienių-savaime-suprantamų-situacinių-lūkesčių laužymas gali sukelti daug stipresnę reakciją nei emocingas banalumas.
Taigi, kol iritantas šneka telefonu, reikia prie jo prisiartinti tokiu atstumu, kuris būtų nejaukiai pastebimas, bet dar išlaikantis šiek tiek privačios erdvės. Maždaug per metrą. Tuomet – juk tą patį sociologai kartais daro klausydami gretimų staliukų kavinėse – įjungti sociologinę ausį ir klausytis pokalbio. Pokalbiai kartais užtrunka, bet daug ką išduoda apie iritanto socialinę padėtį, gyvenimo būdą ir pomėgius. Jeigu pokalbio metu iritantas pradeda erzelioti ir šiek tiek atsitraukia, reikia vėl prie jo priartėti per tą patį metrą (viena-kita tokia rokiruotė paspartina pokalbio pabaigą).
Na o kai iritantas padeda ragelį, įvyksta maždaug toks dialogas:
Aš: Ačiū, buvo labai įdomu klausyti Jūsų pokalbio apie močiutę (persikraustymą, atostogų planus, santykius su klientu).
Iritantas: ??? … (tylos pauzė) Atsiprašau…
Aš: Ne ne, ateikite dar.
Papildomai galima paaiškinti, kaip pokalbių privatumą apsaugo išėjimas iš skaityklos į koridorių. Po tokios sąveikos, iritantai žaibiškai dingsta ir daugiau nebepasirodo. Beveik-vuajeristui beveik-gaila.
Be galo pažįstamas reiškinys, su kuriuo susiduriu pati asmeniškai ir turiu pasakyti, jog pastaruoju metu gan dažnokai…Dažnai pati pradedu mintyse kurti “paprotinantį” pamokslą, bet gal pritrūksta tam ryžto…. o gal dar taip nebuvau išvesta iš kantrybės, kad pulčiau moralizuoti ar užmegsčiau “dialoga”… Išties labai gerbiu bibliotekos darbuotojus, kurie mandagiai paaiškina jog reiktų kalbėti tyliau, o telefoniniai pokalbiai aplamai nepageidaujami – lenkiu galvą prieš tokius tvarkos palaikytojus. Deja, teko susidurti ir su tokiais darbuotojais kurie apie savo gyvenimą draugui-giminei-kaimynui ir t.t. telefonu pasakojo taip, kad girdėtų visi, o mano piktas žvilgsnas kogero jam reiškė tai, jog man jo problemos išties įdomios…Gal tai tik provincijos bibliotekų bruožas, o gal ir ne, bet akivaizdu, kad supratimu stoka čia gan ryški.
man įdomu, kodėl taip nebūna mažvyde ar VU centrinių rūmų bibliotekoj. žmonės šiaip jau turi tam tikrus pagrindo lūkesčius, koks elgesys dera atsakingam nariui bibliotekoje. labai įdomu, kodėl naujoje bibliotekoje šios žinios pranyksta. manau turiu temą stebėjimo užduočiai studentams.
Aš tai manau paaiškinimas gana paprastas – skaityklos yra mažai izoliuotos viena nuo kitos – net šiaip staleliai (pirmame aukšte). Antras dalykas – niekur nėra konkrečiai nurodyta, kad biblioteka yra tylioji zona, todėl visi daro ką nori. Pvz VU centriniuose teko pastebėti užrašų, kad yra tyliosios zonos. Mažvyde na ką aš galiu pasakyti, ten tokia pakili atmosfera ir didesnė pagarba bibliotekai matyt. O kad šį reikalą reikia tvarkyti kažkaip tai tikrai, nes įsivaizduoju, kad per sesiją bus ten chaosynas :D Kažkada pačiai teko iš tyliosios skaityklos išprašyti keletą žmonių dėl jų garsių diskusijų, bet jie lyg ir nesupyko, gražiai išėjo :)
Manau čia yra keletas dalykų. Kadangi pats praleidžiu nemažai laiko bibliotekoj teko pastebėti:
Žmonės (skaitytojai)MKICE dar neatrado savo vietų. Sėdi skaityklose grupėmis prie prie bendro kompo, kai greta grupinio darbo kambarys yra tuščias. Ir jie nėra savaime kažkokie piktybiniai, tiesiog nežino, kad gali naudotis šiais kambariais ir nejaučia erdvių skirtumo. Manau idealiu atveju,išgirdęs garsiai šnekant, apie bendrus kambarius galėtų informuoti darbuotojas. Deja, ši praktika reta.
Kitas nesusipratimas yra garsūs pokalbiai ir pokalbiai telefonu. Dauguma bibliotekoje – naujokai, taigi ir triukšmauja ne iš blogumo, o iš nežinojimo. Iš praktikos žinau, kad daugumai pakanka draugiškos pastabos. Yra nedidelė dalis, kurie yra piktybiški. Su jais sunkiau. Tada tinka Julijos aprašytas metodas.
Apibendrinant: darbuojantis bibliotekoje, ypač MKIC’o naujose skaityklose, patiems skaitytojams reiktų išlaikyti aukštus tylaus darbo reikalavimus ir nebijoti kolegiškai tildyti triukšmaujančių. Tuomet susikurs bendra darbinė atmosfera. Skaitytojams būtų labai smagu, jei prie šio tylos palaikymo aktyviau prisijungtų ir darbuotojai.
Pirmas žingsnis ir tikslas galėtų būti darbo grupeles į grupinio darbo kambarėlius, o šnekančius telefonu į koridorių.