Skip to content

Garfinkeliškas chuliganizmas humoro fone

parašė Milda @ 2013 Birželio 13

Kaip jau galbūt pastebėjote (pvz.I, pvz.II), labai dažnai mane kam nors įkvepia (ne tik esami, bet ir potencialūs) studentai , t.y. jeigu žinau, kad galiu ką nors pasakyt, parašyt ar padaryt, kas juos įkvėptų sociologijai, tai nekantrausiu tą ir pa(sakyt/rašyt/daryt). Vakar taip ir nutiko.

Taip jau yra, kad mėgstu apsilankyti visokiuose man naujuose renginiuose, kurie galbūt ne visai, iš pirmo žvilgsnio, atrodo mano skonio. Į man patinkančius ir interesus atitinkančius ir taip einu nuolatos, o užsisėdėti savam rate yra nuobodu (aišku, galima pamanyti, kad teisinuosi kaip kad pusryčių metu į pigiausią bulvarinį skaitalą įsikniaubęs sociologas neva norįs įvairiapusiškai žinoti, kas vyksta ir kuo gyvena įvairios visuomenės stratos).

Taigi, nuėjau vakar į stand-up comedy judėjimo COMEDY KASTA sezono uždaromąjį renginį. Esmė – ant scenos užlipa žmogus ir trumpom humoristinėm istorijom bando juokinti publiką. Esu mačiusi nuotraukas iš praėjusių renginių: žmonės šypsosi, juokiasi – kas gali būti geriau nei vakarą praleisti juokiantis? Antras svarbus faktas, kad nuėjau su drauge, su kuria susitikusios dažnai įsiveliam į visokius, gal tik mums įdomius, nuotykius. O trečias, nuo kurio viskas ir prasidėjo, faktas mus pasitiko jau įėjus į renginio lokaciją.

- „Laba diena, negaliu patikėt, kad jus sutikau, labai noriu jums keletą dalykų pasakyt…“

Bandau prisiminti, bet esu įsitikinusi, kad šio veido niekad nesu mačiusi. Netrukus paaiškėjo, kad buvom susitikusios vienoje iš studijų mugių, kur verbavau moksleivius stoti į sociologiją. Įsišnekėjus su viena, itin susidomėjusia mergina, užsiminiau apie Garfinkelio kasdienės rutinos sutrikdymo, taisyklių laužymo eksperimentus bei kad tam tikrų kursų metu studentai patys gali pabandyti įvykdyti kokių etnometodologinių chuliganizmų. Na ir štai prieš akis stovinti antrą kartą gyvenime sutikta moksleivė pasakoja net susiradusi jo knygą, bandžiusi skaityti, bet mažai ką supratusi, ir dabar galvojanti, kad tai turbūt senovėje (o be to tik užsienyje) vykęs dalykas. Taip pat ji nelabai įsivaizduojanti, kad ir studentai galį ką nors „tokio“ įvykdyti, ir apskritai – kiek tai susiję su realybe ir ką reiškia „bet kokioje kasdienėje sąveikos situacijoj šitą galima padaryt?“?

Na, dešimt minučių pakalbėjom, daviau nuorodų į Socialios sociologijos įrašus (pvz., Julijos trumpa istorija apie tai, kaip Garfinkelis padeda spręsti opias problemas buityje – Etnometodologija bibliotekoje),  pateikiau tikrų pavyzdžių, kokias užduotis ir savo sugalvotus eksperimentus atlieka studentai. Taip pat hiperbolizuotai papasakojau apie A. Gedučio ir L. Kraniausko garfinkelišką chuliganizmą, kuomet tyrinėdami mokslinės vertės nustatymo reiškinį jie važiavo į atsitiktinai pasirinktus socialinių bei humanitarinių mokslų disertacijų gynimus ir užduodami provokuojančius klausimus disertantui(-ei) sutrikdydavo gynimo ceremoniją. Kokia Jūsų disertacijos vertė? Koks bus Jūsų indelis į atstovaujamo mokslo discipliną? Panašūs iš publikos, o be to, iš bendruomenei nepriklausančių narių, netikėtai atkeliavę klausimai tokioje situacijoje kvestionuoja tai, kas buvo padaryta, griauna nusistovėjusią ritualinės procedūros komunikacinę struktūrą – kas, kada, kiek laiko kalba.

Galiausiai, skatinama šalia besijuokiančios draugės, kuri ironiškai šaipėsi iš mano vertybinio utralumo sociologijos atžvilgiu, pažadėjau, kad būtent tą vakarą parodysiu gyvą pavyzdį, ką gi galima padaryti (tada ji dar nenumanė, kad pavyzdžio įgyvendintoja bus ji pati:) ).

Po pirmosios renginio dalies sėdėjome su drauge nusivylusios (nes dar ir po 15 litų sumokėjom) – nuoširdžiai sakau, buvo nejuokinga, vietomis labai apgailėtina ir visiškai mums neartima (iškart apsisaugau sakydama, kad nemanau, kad tai, kas artima man yra objektyviai geriau negu tai, kas artima iš juoko lūžusiems žiūrovams). Visiškai pritarčiau šiai apie kitą COMEDY KASTA renginį išsakytai nuomonei.

Na bet gavosi taip, kad vienas (beje, geriausiai pasirodęs) stand-up‘eris kalbėjo apie „be penkių minučių kažką“, kitas – apie troleibusą ir dėl kitų bėdų nuolat nejaukiai besijaučiančią, todėl pastarąsias ant savo pečių užsikraunančią merginą, trečias – apie hispterį Edį. O mes per pertrauką kaip tik aptarinėjom vienos puikios Etgar Keret knygos apysaką „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“ apie autobuso vairuotoją, kuris niekada neatidarydavo durų pavėlavusiems žmonėms, nes tai buvo jo racionalios meile teisingumui ir paprasta aritmetika grindžiamos ideologijos reikalas. Visiškai smagi kelių puslapių istorija, kuri – o geras, koks sutapimas!!!! – apima visas tris raktines temas, kurios sukosi pasirodžiusiųjų dalyvių stand-up‘uose. Pasakojime šmėžuoja autobusą (kuris kažkiek panašus į troleibusą), jame atliekami aritmetiniai veiksmai su minutėmis, o ir antras pagrindinis veikėjas – Edis, kuris įsimyli merginą, suvalgiusią visą jo neskanų jautienos kepsnį vien dėl to, kad jis nesikrimstų.

Mums tai pasirodė be galo smagu (ir tame kontekste juokinga), todėl įnirtingi mano įkalbinėjimai, neva tai pirma ir paskutinė galimybė išpildyti pažadą moksleivei, palydėjo labiau į Keret’ą įsigilinusią draugę užlipti ant scenos ir pasidalinti šiuo juokingu ir renginio pradžią apibendrinančiu pasakojimu. Bendruomenei nepriklausantis žmogus (nei pats kada klausęs, nei pats kada atlikęs stand-up‘o, o ir apskritai pirmą kartą gyvenime išgirdęs apie šį reiškinį) užlipo ant scenos ir visiškai sulaužęs nusistovėjusios ceremonijos taisykles tikėjosi, kad publika pagaus jo subtilių humorą. Na taip, tai tikrai buvo jų humoro kvestionavimas (vėlgi neteigiu, kad mūsų humoro jausmas kaip nors geresnis negu kitų). Skaitovei, tikėjusiai, kad žmonės įdės šiek tiek pastangų (nes reikia įdėmiai klausyt, norint suprast, kame kampas) išklausyti visiškai deviantinio, ir jų kriterijais klaikaus pasirodymo, teko nusivilti. Supratę, kad tai nebus kažkas dinamiško, nereikalaujančio susikaupimo ir greitai pagaunamo, išreiškė savo nepritarimą, pvz. plodami ir pan. Aišku, reikia kritiškai pridurti, kad per kelias minutes ant scenos nuvaryta draugė stipriai jaudinosi ir šiek tiek pamiršo, kad į ją sužiurę daug  vertinančių akių, todėl ir aš su publika turime šiuo atžvilgiu jai nemažai patarimų.

Nulipus nuo scenos teko išgirsti visokių komentarų (pvz. „ką tu sau galvoji?“, „kaip kokiam altorių šešėly“), patarimų, ką reikėtų paskaityti norint padaryti tinkamą stand-up‘ą (nors su šiuo dalyku apskritai reikalų turėt neketinama) ir t.t. t.y. bendruomenės nariai – ekspertai –  stengėsi deviantą pamokyti, padėti susigaudyti humoro ir juokinimo subtilybėse. Jau minėto Kraniausko ir Gedučio disertacijų gynimo ceremonijos analizės schema, su tam tikrom adaptacijom, beveik puikiai tinka analizuojant šią ir daugelį kitų situacijų. Jei netikit, pabandykit patys :)