Skip to content

Mokslo komunikacija, viešasis mokslas ir katė

parašė Julija @ 2013 Balandžio 8

Pradžiai – keletas sąvokų. Kuo skiriasi mokslo populiarinimas, mokslo komunikacija ir mokslo žurnalistika? VU metodinė priemonė sako, kad jie vartojami sinonimiškai. Tačiau apie skirtumus sufleruoja tiek žodžių junginių prasmė, tiek jų vartojimo įpročiai. Mokslo populiarinimas - tai bet kokia, bet kieno vykdoma veikla, nukreipta į mokslinių atradimų arba nusistovėjusios mokslinės išminties paaiškinimą auditorijai. Mokslo komunikacija – tai procesas giminingas viešiesiems ryšiams, kai mokslo institucijos arba patys mokslininkai yra suinteresuoti papasakoti („iškomunikuoti“), ką jie šiuo metu veikia, kaip sprendžia mokslines problemas, kokius rezultatus gauna. Mokslo komunikacijos auditorija gali būti ne tik „plačioji visuomenė“, bet ir kiti mokslininkai. Mokslo žurnalistika užsiimantys žurnalistai ne būtinai patys yra mokslininkai, bet pakankamai susigaudo vienoje arba keliose mokslo šakose, kad žinotų, kas šiuo metu jose aktualu, kokius klausimus užduoti imant interviu, ir kaip išversti mokslininkų kalbą į visiems suprantamą kalbą. Mokslo populiarinimą, mokslo komunikaciją ir mokslo žurnalistiką sieja tas pats tikslas – papasakoti apie mokslinę veiklą taip, kad suprastų tam tikra tikslinė auditorija. Kadangi šiuo metu gyvenu akademinėje terpėje, mane labiausiai domina mokslinės komunikacijos problemos. Apie jas toliau ir kalbėsiu, nors griežtai atskirti jas nuo mokslo populiarinimo ir mokslo žurnalistikos nereiktų – geriausius rezultatus duoda bendradarbiavimas tarp šių trijų sričių. 

Kam reikia mokslo komunikacijos?

Lengviausias (nes pigus ir pasiekiamas) kelias į mokslo komunikaciją – internetas. Kitaip tariant, kokia nauda mokslininkams – paprastai turintiems itin mažai laiko „užklasiniams“ užsiėmimams – iš to, kad jie nužengs iš savo dramblio kaulo bokštų ir pradės rašyti į tinklaraščius, Twitterius ir Facebookus? Šis klausimas dažnai iškyla diskutuojant apie mokslo komunikaciją su pačiais mokslininkais, ypač vyresnės kartos. Ką duoda ši investicija? Paminėčiau bent keletą dalykų:

  1. Atskaitingumas – kiekviena visuomenė įgalioja savo mokslininkus spręsti mokslines problemas ir įgalina tai daryti, finansuodama mokslinę veiklą. Žinoma, mokslo finansavimo mechanizmai yra atskira sudėtinga tema, tačiau dalį šio finansavimo sudaro mokesčių lėšos. Gauni pinigų – papasakok, ką su jais darai (kitaip komentuotojas Petras labai greitai už Tave paaiškins, kad nedarai nieko, tik sėdi šiltoj vietoj gaudamas „valdišką“ atlyginimą, o tie nupiepę profesoriai tai išvis… ). Ypatingai tai liečia socialinius mokslus: tam tikras paradoksas, jei tyrinėjame pačią visuomenę, bet po to jai nieko nepranešam apie tai, ką sužinojome, gaunasi toks vienpusis informacijos siurbimas. Tuo tarpu žmonėms yra mažų mažiausiai įdomu sužinoti apie pačius save. Ir kol nepradėsime pasakoti apie pačius įvairiausius tyrimo metodus, tol sociologija asocijuosis tik su tyrimo agentūrų apklausomis, ekonomika – su banko konsultantais, o psichologija – su knygomis apie tai, „kodėl vyrai veda kales“.
  2. Sprendimų priėmimas – žmonės, gerai susipažinę su vienos ar kitos mokslo šakos pasiekimais, galės racionaliau reaguoti į sprendimų priėmimą. Čia galime kalbėti apie tris sprendimų priėmimo sferas – politinę, verslo ir asmeninio gyvenimo. Kasdienio gyvenimo problemos – pensijos, šildymo kainos, lietuvių kalbos kaita, atominės elektrinės statyba, skalūninių dujų gavyba, et cetera ad nauseam – taptų daug aiškesnės, jei kuo daugiau žmonių suprastų, kokie už jų slypi procesai ir kaip jie veikia. Kai šiomis temomis diskutuojama masinėse medijose, sudėtinga atskirti pagrįstą nuomonę nuo manipuliacijos, todėl mokslininkai turėtų išnaudoti galimybes savarankiškai komunikuoti savo pozicijas. Nors gerai informuoti piliečiai valstybės valdyme tiesiogiai nedalyvavuja, tačiau juos daug sunkiau įtikinti, kad idiotiškas sprendimas yra pats geriausias. Viešasis mokslas – toks kaip viešoji sociologija, bet ši mintis tiražuojama ir į kitus mokslus – pats siekia tapti aktyviu dalyviu, priimant įvairius bendruomenėms ir visuomenėms svarbius sprendimus.
  3. Socialinis kapitalas – tiek pavieniam mokslininkui, tiek ištisai mokslo šakai koordinuotai ir atvirai komunikuojant, užmezgami nauji ryšiai, kurie gali būti naudingi tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Kiekybine prasme šį socialinį kapitalą galima palyginti su Facebooko like’intojais. Iš esmės jokio skirtumo, ar jų daug ar mažai. Bet jeigu tam tikru retai pasitaikančiu momentu prireiks palaikymo, plačią auditoriją galima mobilizuoti. Ir galbūt jie ateis į renginį, prabalsuos už Tavo projektą, arba surengs piketą prie Mokslų tarybos. Kokybine prasme internetas šaunus savo serendipitais. Jis suteikia galimybę gauti grįžtamąjį ryšį, praplėsti akiratį, pažvelgti į savo darbą kitų akimis. O jeigu būsi vienintelis aktyviai besireiškiantis ir atviras savo  temos profesionalas (o lietuviškame internete mokslininkui vis dar labai paprasta tokiu tapti) – anksčiau ar vėliau Tave susiras žmonės, kuriems reikia ekspertinio žinojimo – žurnalistai, verslininkai arba kiti mokslininkai. O pastarieji gali turėti tiek įdomių, tiek finansiškai naudingų pasiūlymų.
Ką turime šiandien? *

2007 metais Socialinių inovacijų institutas ŠMM užsakymu atliko studiją pavadinimu „Mokslo populiarinimo poreikių analizė“. Šioje studijoje tyrėjai apžvelgė mokslo populiarinimo situaciją Lietuvoje ir pateikė detalų planą – ką ir kokiomis priemonėmis būtų galima keisti. Visiems, kas bent kiek domisi mokslo viešinimu, labai rekomenduoju perskaityti visą studiją, nes rezultatai remiasi keliais skirtingais tyrimais (interviu su ekspertais, žiniasklaidos turinio analizė, užsienio patirties apžvalga) ir pateikia gana išsamų, visapusišką požiūrį. O man buvo įdomu palyginti, kas pasikeitė per pastaruosius 6 metus.
Iš vienos pusės atrodo, kad padėtis tikrai nepablogėjo. Visa tai, kas vyko 2007-aisiais, vyksta ir šiandien. Masinėse medijose pasikeitimų mažai – tiek „Delfi mokslas“, tiek portalai, kurie save pozicionuoja kaip mokslo populiarinimo (technologijos.lt, elektronika.lt) sukuria labai mažai gyvo, originalaus turinio apie tai, ką veikia Lietuvos mokslininkai, didžioji dalis jų naujienų – užsienio šaltinių vertimai. Nesu tikra, ką galima pasakyti apie televiziją, žurnalus ir leidybą – čia labai praverstų informuotas patikslinimas. Bet veikiausiai nelabai kas pablogėjo?
Kitas klausimas – kas pagerėjo? Turime šiokį tokį „šiuolaikinį“ mokslo muziejų – 2008-ais po rekonstrukcijos atsidariusį Energetikos ir technikos muziejų. Atvirų mokslinių renginių, viešų paskaitų, susitikimų ir diskusijų, rodos, ženkliai padaugėjo, nes nebeįmanoma nei visų susekti, nei suspėti visur sudalyvauti.

O kaip internete?

Šįmet nutarėm padaryti eksperimentą ir pasiūlėm Lietuvos interneto apdovanojimų organizatoriams įsteigti naują kategoriją – Geriausio mokslo populiarinimo projekto internete. Organizatoriai palaikė mūsų iniciatyvą ir – štai ką turim. Nominacijoje dalyvauja 15 projektų, tarp kurių yra ir tiksliųjų, ir socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų. Kai kurie nominavosi patys (kiekvienu tokiu atveju buvo smagu atrasti naują ir nematytą kolegą), kai kuriems užteko pasiūlyti, kai kuriuos teko įkalbinėti, o kai kurie pasidrovėjo dalyvauti arba tiesiog neatsiliepė.  Lyginant su kai kuriomis kitomis „nišinėmis“ kategorijomis, mūsiškėje gana aktyviai balsuojama. Tikiuosi, tai reiškia, kad šis sumanymas įdomus ne vien tik mums. Tiesa, kadangi iki balsavimo pabaigos dar liko keletas dienų, kviečiu pasidairyti ir aplankyti kolegų puslapius, jei dar nesate jų matę. Kai kurie yra įspūdingi savo vaizdine medžiaga, kai kurie – tekstais, treti – požiūriu į savo temą. Nors 15 projektų – tai palyginus mažas skaičius, bet džiugu matyti juos surinktus vienoje vietoje. Būtent tai (o ne balsavimo rezultatai arba laimėtojas) man atrodo svarbiausia – kolegiškai parodyti, kad yra žmonių ir projektų, kurie gali papasakoti apie mokslą kažką įdomaus. Labai norisi paskatinti visus tyrėjus iš artimų ir tolimų mokslo bokštų prisijungti ir skelbti apie savo veiklą.

Kur katė?
Beveik niekada neiliustruoju savo įrašų, o šiandien prisiminiau: internete žmonės daug kuo bodisi, bet mėgsta žiūrėti į kačių nuotraukas. Prizas tiems, kas perskaitė iki galo, štai:

D. Stalmoko nuotrauka

* Pasiaiškinimo išnaša
Norėjau pradėti situacijos apžvalgą nuo mokslo populiarinimo ir komunikacijos politikos, bet mano nervai neatlaikė po dviejų trumpų epizodų. Pirmasis: atsiverčiau Švietimo ir mokslo ministerijos skyrelį „Mokslo populiarinimas“. Iškalbinga, ar ne? Po to atsiverčiau „Mokslo ir technologijų populiarinimo Lietuvoje strategiją“. Jos pradžioje apibrėžiamos tokios (suprask, strategiškai svarbios) sąvokos: informacinis triukšmas; mokslo parkai ir verslo inkubatoriai; naujienų digestai; prenatalinė edukacija; politikai; žurnalistai. Jeigu tai – svarbiausios sąvokos mokslo populiarinimui, tai aš irgi katė, todėl toliau tik prabėgau punktus akimis. Tą strategiją galima būtų išnarstyti po kaulelį, bet bijau, kad tai – atskiro tyrimo avantiūra.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS