Skip to content
Temos

Sociologinė diena be fasadų

parašė sociologai.lt @ 2013 Balandžio 26

Kaip sakė P. Bergeris, išorinis fasadas slepia tai, ką matyti kiaurai, permatyti, demaskuoti, išryškinti dienos šviesoje svajoja kiekvienas smalsus sociologas. Socialinės paslaptys glūdi už fasadų. Noras įsiskverbti  į šias paslaptis analogiškas sociologiniam smalsumui. Ne taip lengva prasiskverbti už fasadų, tam reikia didelių, smalsumo sužadintų pastangų. Kasdienybėje fasadai stūkso priešais tarsi nepajudinamos uolos. Norint suvokti už jų slypinčią tikrovę, reikia daug intelekto pastangų.

Begaline žmogaus veiklos įvairove ypatingai žavi didelis miestas: niekuo iš išorės nesiskiriančiuose, iš pirmo žvilgsnio anoniminiuose namų blokuose vyksta be galo įvairus gyvenimas. Tokio miesto gyventojas kartkarčiais patiria netikėtą nuostabą ar net šoką, sužinojęs apie keisčiausius dalykus, kuriuos tyliai daro blankių, niekuo iš išorės neišsiskiriančių namų gyventojai. Porą kartų išgyvenęs tokį jausmą, žmogus, vaikščiodamas gatvėmis, ima galvoti, kas gi vyksta tame apšviestame kambaryje už užtrauktų užuolaidų.

Šiandien – Socialios sociologijos redakciją savo žanru nustebinęs sociologijos studentės Indrės Bielevičiūtės tekstas – dar vienas pavyzdys, kaip netradiciškai gali realizuotis sociologinė vaizduotė. Pasirodo, tam tikrose situacijose išties kai kam pasiseka permatyti kiaurai. 

Jau iš sapnų pobūdžio buvo galima spęsti, jog Zet atsikels kitokia nei gulėsi miegoti. Pastarieji ilgai ją kankino ir neleido raumenims bei smegenims atsipalaiduoti. Ji sapnavo galinti matyti kiaurai daiktų. Tačiau vos pramerkus akis ji pamatė ne tik virš lovos esančią lempą, bet ir kaimyną, šokinėjantį virvute, tiesiai virš jos. Taip jau nutiko, kad būtent ji, būtent tą dieną, galėjo matyti kur kas daugiau nei įprastai.

Ištikta nemenkos panikos, Zet savo rytą stengėsi pradėti kaip yra pratusi, mat negalėjo iš karto suvokti, kas su ja darosi – ji niekada net nemanė, jog turi tiek daug kaimynų, o štai dabar ne tik kad juos visus  mato, bet mato taip, kaip niekada nėra ir galbūt nebus daugiau mačiusi. Tačiau bevalgydama sausus pusryčius su pienu negalėjo ir nesidairyti – kas būtų pagalvojęs, jog intelektualioji kaimynė ankstų rytą žiūri „Moterys meluoja geriau“ kartojimą? O kas gi čia? Visų apkalbamoji kaimynė iš gretimo namo lovoje su… vyru?? To tai jau tikrai niekas nebūtų sugalvojęs – visi juk seniai ją „nurašė“ kaip senmergę arba lesbietę. „Na, na, darosi tikrai įdomu“ – galvoja Zet.  Žiūrėdama pro langą (na ką jau pro langą, juk jai net nebebūtina žiūrėti pro langą!) į tolimesnius namus, Zet staiga pasigailėjo prieš savaitę atsisakiusi pasiūlymo pastiprinti akinių dioptrijas.

08.30 – iki Zet darbo pradžios liko dar pusantros valandos. Žinoma ji pagalvojo, jog su tokia ypatinga savijauta į darbą gal ir nederėtų eiti, bent jau šiandien, o galbūt ir niekada, tačiau jei rytoj viskas bus kaip buvę? Juk reikės kažkaip gyventi toliau, tad iš karto gal nereiktų imtis drastiškų veiksmų. O ir pagaliau darbe galbūt šiandien bus netgi įdomiau nei kur kitur. Be to, šiandien darbas ypač trumpas, nes juk po pietų į paskaitas reikės eiti. Taigi likusį laiką iki darbo Zet nusprendžia praleisti miesto centre. Šį rytą nepasidariusi rytinės kavos į termosinį puoduką, ji išskuba į viešąjį transportą, kuriuo juda centro link. Autobuse vyksta šiandien pirmasis Zet susidūrimas su žmonėmis, kur ne tik ji juos mato, bet ir jie mato Zet. Senstelėjęs vyras, kurį be kita ko Zet matė kaimynės lovoje, paprašo pažymėti bilietėlį ir jai neblogai pasiseka išlikti ramiai. Tolimesnė kelionė vyksta paprastai – Zet dairosi pro autobusą, kur visi pastatai jai atsiveria visu savo vidumi ir ji pajunta, jog koncentruoti žvilgsnį tampa labai sudėtinga. Žiūrint iš toli, visos permatomos sienos susilieja ir lieka tik tuzinai žmonių be jokių ribų tarp vienas kito.

Štai Zet jau ir išlipo Vinco Kudirkos stotelėje. Niekada anksčiau nebuvo pagalvojusi, jog po ja yra mašinų aikštelė, o štai šiandien ji visą ją gali apžiūrėti iš viršaus. Dar važiuodama autobusu sugalvojo, jog būtų įdomu apžiūrėti prezidentūrą. Ne pati prezidentūra, žinoma, jai rūpi, o ką „iš tikro“ joje veikia darbuotojai. Ir ką ji pamato iš tikrųjų ją nustebina. Žmonės paprasčiausiai dirba – prezidentė sėdi ir kažką skaito, karts nuo karto pakalbėdama telefonu, aplink ją keletas patarėjų kažką tariasi, sekretorės ir kiti svarbūs asmenys vaikšto iš kabineto į kabinetą, kalbasi – bet visi atrodo rimtai. Žinoma, Zet negirdi kas ir ką kalba, tačiau tikėtasi buvo ir vaizdo kitokio – labiau išduodančio apie nedarbingą nusiteikimą penktadienio rytą. Na, bet bent apsauginiai prie patikrinamo įėjimo į prezidentūrą nenuvylė – žmonių įeina nedaug, todėl leidžia sau linksmintis, žiūrėdami kažką savo išmaniuosiuose telefonuose. Tačiau Zet jau laikas ieškoti įdomybių darbe.

Pasiekusi kavinukę, kurioje dirba, Zet persirenginėdama susiduria su nepatogia problema – už persirenginėjimui skirto kambarėlio sienos yra tualetas. Ir ji bando save tramdyti, kad nespoksotų į savo kolegą, juk vis dėl to tai tokia intymi aplinka ir jie pažįstami – kaip ji lyg niekur nieko vėliau galės į jį žiūrėti? Tačiau jai įdomu – ji niekada nesusimąstė, kaip ir ką veikia žmonės tualete. Štai, atėjo ir trečioji bendradarbė, o Zet jau stovi prie baro. Apžiūrinėja priešais esančiame pastate beatsidarančius ofisus ir parduotuves. Visi darbuotojai ruošiasi atsidarymui, tvarkosi. O Zet apsisuka žvilgtelėti kurgi jos kolegos kaip visada užtrukę ir tai, ką ji pamato, kiek nustebina ją. Ką tik atvykusi bendradarbė persirenginėja, o vaikinas, kurį Zet matė tualete, bučiuoja jai kaklą. Zet nežinojo, kad juos sietų kas nors daugiau nei darbiniai santykiai. Po kelių minučių vaikinas pasirodo prie baro, o mergina nueina dirbti į virtuvę. Prasideda kavinės darbo laikas, ateina keletas klientų. Zet dirbti šiandien sunku – akį vilioja įvairūs vaizdai. Per keletą darbo valandų Zet stebėjo visus tualeto lankytojus ir dabar jai lengviau suprasti, kodėl klozetą valyti jai tenka taip dažnai – pasirodo, vyrai neretai nepakelia dangčio, o moterys dažniausiai šlapinasi neatsisėsdamos ant klozeto.

13.26 Zet matė, kaip šalia esančioje „Rimi“ parduotuvėje apsauginiai juokiasi iš video kamerose rodomų vaizdų. Ir dar ji matė, kaip kas kartą jos kolega, eidamas į virtuvę paimti patiekalų, „kibina“ kolegę.

14.30 – šiandien Zet darbo laikas baigėsi ir ji negalėjo atsistebėti, kaip greitai jis praėjo.

Trečią valandą prasideda paskaita, į kurią Zet jau skuba. Savo fakultete ji šiandien iš tolo apžiūri ko buvo nemačiusi – nematytas auditorijas ir laboratorijas. Pastarosiose studentai atrodo nelabai darbingai nusiteikę – geria arbatą ir šnekučiuojasi. Paskaita Zet antrame aukšte, jai visada buvo įdomu sužinoti, kas yra už durų, esančių auditorijoje šone. Ir štai dabar aišku – ten valgyklos banketų salė, o apačioje virėjos zuja kepdamos „Astros“ kepsnelius ir virdamos sriubas. Paskaitoje Zet sunku susikaupti, nes už dėstytojo nugaros mato pilną studentų auditoriją, o apačioje vyksta maisto gamyba. Tačiau Zet pastebi ir tai, kad dėstytojui, rodos, irgi sunku susikaupti. Zet stebi virtuvės gyvenimą ir staiga viena virėja pastumia puodą sriubos, šis nukrenta, užkliudydamas keptuvę ir abiejų indų turinys greitai pasklinda ant žemės. Zet pažiūri į dėstytoją ir jai kyla įtarimas, jog jis irgi tai matė. Dėstytojas kiek sutriko išsipylus sriubai, bet stengėsi susivaldyti. Nieko nelaukusi virėja surenka kepsnelius ir sudeda atgal į keptuvę. Zet pamato įtarų dėstytojo žvilgsnį žemėn, kur ir yra valgykla, tačiau šis nurimsta ir atsikosėjęs toliau tęsia paskaitą. Virtuvėje sriuba išvaloma ir viskas tęsiasi lyg nieko neįprasto nebūtų nutikę.

Likusį paskaitos laiką Zet stebi dėstytoją ir svarsto, ar gali būti, jog ne tik ji viena taip mato – galbūt taip mato daug ar net visi žmonės ir tik ji viena anksčiau turėjo tokį ribotą akiratį. Besibaigiant paskaitai, Zet nusprendžia, jog jei ji taip matys ir rytoj, būtinai su kuo nors pasikalbės apie tai. Per pertrauką ji apžiūri dėstytojų susirinkimo vietas – katedras, dekanatą, poilsio kambarėlius ir mąsto, kodėl ne visi dėstytojai studentams pasirodo tokie linksmi, kokie atrodo už durų, dažniausiai nepraeinamų studentams. Praeina dar viena paskaita, kurioje Zet daugiausiai laiko žiūri į prieš ją sėdinčius studentus kitoje auditorijoje ir bando suprasti kaip studentų minia atrodo dėstytojams – kas miega, kas žaidžia, kas kalbasi ir keletas besiklausančių.

Grįždama namo Zet džiaugiasi, kad šiandien nematė savo geriausių draugų ir draugių – dar būtų pamačiusi daugiau nei reikia. Nors šiandien ir penktadienis, Zet nusprendžia pailsėti ir vakarą praleisti namuose besiaiškindama kaimynų gyvenimus. Dar autobuse Zet sulaukė mamos skambučio – susitarė sekmadienį aplankyti. Išlipusi iš autobuso, Zet dairėsi į pilnus žmonių daugiabučius – visi grįžta namo po darbų, rengiasi, šildosi. „Juokingai atrodo žmonės daugiabučiuose iš toli, kai nesimato ribų tarp aukštų – atrodo, lyg žmonės skraidytų vienas ant kito“ – slysdama ant ledo galvojo ji.

Besiplaunant rankas namuose, iš už nugaros pasigirdo durų skambutis. Jau besiartinant prie durų buvo kiek nejauku – Zet kiek palūkuriavo prie durų, spoksodama į vos už metro stovintį vyrą, rankoje belaikantį krepšį su picomis. Ji atidarė duris ir išsiaiškino, kad vyras pataikė ne į tą namą. Likusį vakarą Zet stebėjo asmeninius ir nematomus kaimynų gyvenimus.

09.00, penktadienis. Zet skubėdama atsikelia iš lovos, pasidaro termosinį puodelį kavos ir bėga į darbą. Ji visą dieną negali pamiršti savo sapno. Žiūri į žmones, apžiūrinėja pastatus – nejau jie tikrai slepia tiek daug?

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS