Skip to content
Temos

,

Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas

parašė Milda @ 2013 Birželio 10

Kai prieš kelias savaites per paskutinį seminarą studentė paklausė, kokiu principu parenku analizuojamus tekstus, atsakiau, kad pagrindiniai kriterijai – tekstas nesudėtingai atskleidžia sociologinės žiūros principus, yra imlus gyviems kasdienybės pavyzdžiams bei gali būti asmeniškai aktualus studentams. Pavyzdžiui, G. Simmelio tekstą „Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas“ įtraukiau galvodama apie iš mažesnių vietovių į Vilnių atvykusius studentus, kurie patirs visiškai kitokią juslinių bei dvasinių vaizdų tėkmę, susidurs su kitokiu socialumu, galbūt išgyvens nervingumo didėjimą, rezervuotumą ir atbukimą?

Taigi, stengiuosi parodyti, kad sociologiniai akiniai padeda suprasti ir kritiškai vertinti, reflektuoti „žmogų iš gatvės“ supantį pasaulį, kuris yra ir jų viduje. Kaip sako P. Bergeris, sociologinis sąmoningumas padeda individui, bandančiam suprasti savo biografiją bei norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius. Sociologijos nuostatos yra ne daugiau, kaip dar viena interpretacijos sistema, kurią galima pritaikyti egzistencijos klausimams.  

Šiandien kaip tik ir noriu jums pasiūlyti skaitinį, kurį tikrai siūlyčiau savo studentams, netgi tiems patiems, kaip ir Simmelio didmiesčių atveju. Tai, kad su vaikyste susijusios vietos kelia malonius jausmus, yra gana natūralu, bet kodėl jos tuo pat metu iškyla atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos, o kartais – košmariškos? Ar įmanoma susitapatinti su vieta, kuri turi tiek skirtingų praeičių, kad, atrodytų, negali priklausyti niekieno dabarčiai? Jurijaus Dobriakovo  šiuolaikinio meno dienraštyje artnews.lt publikuotame straipsnyje „Zero miestas. Namai, į kuriuos gali sugrįžti tik sapnuodamas“ kalba apie keista forma sugrąžintą vaikystės provincijos miestelį, kuris nebėra savas – apie erdvę, kuri tampa ir „keistai pažįstama“, ir „nejaukiai neatpažįstama“ (o tai yra tipinė posovietinė patirtis). 

Bent jau man šis tekstas puikus pavyzdys, kaip besiremiančiomis savo sukaupta gyvenimiška ir moksline patirtimi refleksijomis galima atsakyti į sau kylančius egzistencinius klausimus, kurie, šiuo atveju, tam tikra prasme susiję su savo praeitimi. Jurijaus tekstas tekstas man puikiai susisiejo su P. Bergerio mintimis apie nuolat kuriamą ir perkuriamą praeitį. Sveikas protas klysta, manydamas, kad praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. Atvirkščiai, bent jau mūsų sąmonėje praeitis yra labai lanksti ir lengvai kinta, vos tik atmintis naujai interpretuoja ir aiškina kai kuriuos įvykius. Todėl mes gyvename tiek gyvenimų, kiek turime skirtingų požiūrių – vis naujai ir naujai interpretuojame savo gyvenimą. Kaip teigė H. Bergsonas,  pati atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atsimindami praeitį, mes naujai ją kuriame remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas ne.

Gero skaitymo.

Nors užaugau Klaipėdoje, o dabar gyvenu Vilniuje, yra dar bent dvi vietos, kurias galiu vadinti namais. Pirma vieta – Sovetskas-Tilžė-Tilsit, šiuo metu niekuo neišsiskiriantis, bet istoriškai svarbus provincijos miestelis Rusijos Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje, kuriame gimiau ir vėliau daugybę kartų lankiausi. Antra – Vologda, kiek didesnis, tačiau taip pat labiau provincijos reikšmės miestas Rusijos šiaurėje, kuris, nepaisant nemenko dabartinio apleistumo, paliko pėdsaką istorinėse kronikose ir netgi tapo sovietmečiu populiarios romantiškos dainos objektu. Vologdos pakraštyje esančiame kieme ir jį supančiuose laukuose leisdavau vasaras iki pat Sąjungos žlugimo.

Abi šios vietos, visad egzistavusios mano sąmonėje greta gyvenamų vietų Lietuvoje (Europos Sąjungoje, dabartyje, šiapus), nuolat grįžta kaip pusiau malonios, pusiau bauginančios šmėklos. Tai, kad su vaikyste susijusios vietos kelia malonius jausmus, yra gana natūralu, bet kodėl jos tuo pat metu iškyla mano atmintyje kaip šiek tiek šiurpokos? Tikriausiai todėl, kad jos yra tokios nutolusios, ne vien erdvėje, ir tokios užstrigusios nesamame laike, tarp laikų, tapusios paminklais kažkuriam laikui, bet nepradėjusios pilnai gyventi naujame laike. Todėl, kad jos man yra ir pažįstamos, ir nebepažinios. Arba todėl, kad pats esu negrįžtamai iškeltas ir išstumtas iš jų (kalbant apie Sovetską – ne tik dėl to, kad jis yra kitoje valstybėje, bet ir todėl, kad nieko ten nebeturiu). Sugrįžimas ten neišvengiamai yra persikėlimas už įprastų dalykų ribos, įkritimas į „sapno būdraujant“ erdvę, kurioje sunku rasti kelią tarp tikrų ir savo paties sąmonės projektuojamų pavidalų. Kai užsimerkiu ir išfokusuoju vidinį žvilgsnį, šie du miestai susilieja į vieną archetipinį atminties miestą-kiemą be pavadinimo – Zero miestą.

Ilgai galvojau apie savo keistą santykį su šiais miestais. Galiausiai radau raktą trijuose skirtingu metu žiūrėtuose ir vėliau sugretintuose rusiškuose filmuose. Du iš jų – „Zero miestas“ («Город Зеро») ir „Planetų paradas“ («Парад планет») – sukurti devintajame dešimtmetyje (taigi, prieš pat sovietų epochos pabaigą), trečias – „Ketvirtoji planeta“ («Четвертая планета») – dešimtojo dešimtmečio viduryje (taigi, tuoj pat po Sovietų Sąjungos griūties). Ši aplinkybė yra svarbi. Trijų filmų sukūrimo istorinis kontekstas yra nestabilus, ribinis laikotarpis, kai tai, ką daugelis žmonių suvokė kaip savo namus, nustojo egzistuoti, o kiti žmonės dėl geopolitinės situacijos liko atkirsti nuo savo tikrųjų namų. Tokia atskirtis nuo gimimo vietos, namų, „istorinės tėvynės“, stabilios įvietintos tapatybės nebuvimas yra pamatinė posovietinė patirtis, didele dalimi grindžianti ir apibrėžianti šiuolaikines posovietines tapatybes. Posovietinis žmogus yra neišvengiamai perkeltas ir nuvietintas (displaced).

Visi trys filmai skirtingais būdais kalba apie tą patį objektą – keista forma sugrąžintą vaikystės provincijos miestelį, kuris nebėra savas. Ir tai taip pat yra tipinė posovietinė patirtis. Tai erdvė, kurią geriausiai apibūdina gerai žinoma psichoanalitinė sąvoka the uncanny, nurodanti į kažką „keistai pažįstamo“ arba, priešingai, „nejaukiai neatpažįstamo“. Dar labiau čia tinka originalusis vokiškas šios sąvokos variantas das Unheimliche – jis reiškia kažką, kas nepriklauso „namų“ sferai, yra svetima ir nesava, tačiau tuo pat metu turi bruožų, kurie įkyriai primena kažkokius pažįstamus pavidalus. Uncanny pasaulyje gali staiga suvokti, jog tavo ranka impulsyviai „prisimena“ kažkurioje kambario vietoje kadaise (kitame gyvenime) buvus šviesos jungiklį, bet tavo sąmonė – ne (aliuzija į Philipo K. Dicko distopinį romaną „Išklibęs laikas“ (Time Out of Joint)). Arba suprasti, kad viskas pasikeitė lygiai tiek, kad išsaugotų atpažįstamas išorines formas, bet taptų kažkuo esmiškai kitu iš vidaus, kaip Stepheno Kingo „Gyvūnėlių kapinėse“ (Pet Sematary). Arba – galbūt dar baisiau – sužinoti, kad esi pirmą kartą gyvenime matomo žmogaus sūnus, kaip ir nutinka „Zero miesto“ ir „Planetų parado“ herojams.

Į Zero miestą patenkama tarsi netyčia, arba nenutuokiant, kas jame laukia. Lyg Kafkos „Pilyje“, herojų čia dažniausiai atveda iš pirmo žvilgsnio racionalus, sveiku protu suvokiamas tikslas – pavyzdžiui, darbo užduotis („Zero miestas“), planinės rezervo karininkų pratybos („Planetų paradas“), kosmonautų misija į kitą planetą („Ketvirtoji planeta“). Tačiau peržengus tam tikrą nematomą liniją, herojai įkrenta į kafkiškos absurdo logikos valdomą pasaulį, kur tai, kas turėtų būti sava ir pažįstama (gimtasis miestelis, giminės, istorija), tampa šiurpulį keliančiu monstru. Jie suvokia, kad jiems čia yra paruošti tam tikri absurdiški vaidmenys ir scenarijai (kieno nors sūnus, šios vietos gyventojas, turintis tęsti jos tradicijas, ir t.t.), ir jie tegali šiems paklusti, nežinodami, kuo tai baigsis. Dar daugiau: jie lygiai taip pat nežino, kas yra scenaristas ir režisierius. Ši mįslinga jėga, gundanti juos namų ir priklausymo vaizdiniais, bet tuo pat metu neprileidžianti pernelyg arti, neleidžianti suvokti daiktų tvarkos šioje keistoje vietoje, niekada nepasirodo kaip konkreti, aiški figūra, kaip ir Įstatymas ar Pilies valdovas Kafkos kūriniuose. Ji bendrauja su jais per anoniminius tarpininkus, keistus personažus, balsus telefono ragelyje. Tačiau svarbiausia suprasti tai, jog Zero mieste esi „įrašytas“ į esamą tvarką iki galo nepriklausydamas jai. Negali tapti savas ir negali iš čia išvykti (kaip „Zero mieste“ ne savo noru į svečius patekusiam atvykėliui inžinieriui Varakinui išpranašauja mažas berniukas). „Namai“ tampa košmariška vieta.

Perėjimas į kitą realybę nurodo ir į Dantės bei kitus klasikinius motyvus. Pavyzdžiui, ekipažo kapitono vaikystės miestelio, kurį „Ketvirtojoje planetoje“ tikroviškai haliucinuoja Marse išsilaipinę kosmonautai (visą filmą apskritai galima žiūrėti kaip masinei auditorijai pritaikytą Tarkovskio „Soliario“ versiją), pavadinimas yra Zarečenskas – tiesiogine prasme „miestas už upės“. Kituose dviejuose filmuose upės ar ežero perplaukimo motyvas pasirodo tada, kai herojai siekia patekti į kitą realybės lygmenį ar ištrūkti atgal į pažįstamą kasdienybę. Šioje vietoje neišvengiamai prisimenu, kad ir vienas mano Zero miestų – Sovetskas – yra už upės. Herojai taip pat sutinka įvairius „palydovus“, infernalinio pasaulio gidus, kurie įveda juos į šią keistą realybę ir padeda judėti skirtingais jos sluoksniais (pavyzdžiui, iš „vienišų moterų miesto“ į „senų žmonių parką“, kaip metaforiškame „Planetų parade“).
Vienas ypatingai įdomus aspektas yra prieš šių keliautojų po anapusinį pasaulį akis atsiveriantis fantasmagoriškas jo sluoksnis. Jau minėjau, kad mano paties Zero miestai, nors ir yra praradę strateginę reikšmę, istorijoje buvo gana ryškūs (pavyzdžiui, Tilžėje-Tilsite buvo sukurta garsi „Tilsiter“ sūrio rūšis ir pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I). „Zero mieste“ vietos kraštotyros muziejaus direktorius atidengia užklydusiam inžinieriui Varakinui miestelio „pasąmonę“, pasakodamas, jog šioje vietovėje savo laiku pabuvojo ir romėnai, ir hunai, ir Rusijos kunigaikščiai, ir jaunas Stalinas. Ši ekspozicija dar labiau sukeistina miestelį ir primena man beveik nepakeliamai daugiasluoksnę Sovetsko istoriją, kuri pati savaime yra fantasmagoriškas atminties muziejus. Ar įmanoma susitapatinti su vieta, kuri turi tiek skirtingų praeičių, kad, atrodytų, negali priklausyti niekieno dabarčiai?
Tačiau tikroji šių filmų herojų – savotiškų nostalgijos turistų – drama yra tame, kad jie ilgainiui priima jiems primetamo scenarijaus žaidimo taisykles ir paklusta absurdo logikai, vaidindami jiems priskirtus vaidmenis. Galų gale, jie patys yra kuo tikriausi kafkiški personažai be istorijos už Zero miesto ribų. Kosmonautai „Ketvirtojoje planetoje“ suvokia, kad yra ten, kur jų jusliškai patiriamas sovietinis provincijos miestelis negali fiziškai egzistuoti, o daugelis jo gyventojų Žemėje jau yra mirę, bet Žemėje liko tik neišsipildžiusios svajonės, nepasiekti tikslai ir praėjusi jaunystė. Grupė vyrų „Planetų parade“ pagal karinių pratybų „scenarijų“ yra sunaikinti įsivaizduojamo priešo, todėl atkeliauja į savo galutinį tikslą kaip į mirusiųjų pasaulį. Inžinierius Varakinas „Zero mieste“ apskritai žmogus be savybių, nužengęs į miestelio traukinių stoties peroną tarsi iš niekur. Apie jo ryšį su „didžiuoju pasauliu“ mes sužinome tik iš vieno telefono skambučio, bet visiškai nieko nežinome apie jo gyvenimą ir praeitį ten. Tad visais atvejais fantasmagorija pasirodo esanti tikresnė už kasdienybę. Galbūt vienas iš vyrų „Planetų parade“, kurį kaip savo karo metu dingusį sūnų „atpažino“ viena iš senelių namų gyventojų, iš tiesų kalbėdamas su ja rado kažką, ko niekada neturėjo, o Varakinas absurdiškame Zero miesto gyventojų balagane turėjo progą pagaliau pajusti bent kažkokį ryšį su žmonėmis ir pabusti iš savo letargo miego. Vaidmuo, kuris tau suteikiamas bet kuriame Zero mieste, neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu, ir tai yra jo keisto žavesio priežastis.
Bet sugrįžti į Zero miesto „namus“ galima tik sapnuojant (prisiminkime, jog „Sapnų aiškinime“ Freudas sako, kad sapnuose nuolat pasikartojanti pažįstama vieta simbolizuoja pačius ankstyviausius mūsų namus, įsčias – į kurias grįžimas dienos gyvenime, žinoma, neįmanomas). Tą, regis, galiausiai suvokia Varakinas, nusprendęs visgi bandyti bėgti iš Zero miesto prašvitus. Ryte, išsimiegoję po reto astronominio reiškinio stebėjimo, į savo realųjį miestą ir į savo gyvenimus (atrodo, visiems laikams) grįžta ir „Planetų parado“ vyrai. Išimtis yra tik erdvėlaivio kapitonas „Ketvirtojoje planetoje“ – įsakęs kitiems dviems ekipažo nariams grįžti į Žemę, jis lieka sugrąžintų prarastų namų fantazme. Sunku nuspėti, kaip ilgai šis bus palaikomas. Galima tik pasakyti, perfrazuojant Kafką: yra svarbesnių dalykų nei sapnas.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS