Bendruomenė troleibuse

Troleibusų sociologija vėl grįžta į Socialios Sociologijos eterį! Prieš porą metų Vilniaus universiteto sociologijos magistrantė Gintarė Saukevičiūtė mus jau vedžiojo ir vežiojo Vilniaus troleibusais su nuostabiu kompanjonu – Georgu Simmeliu – už parankės. Šįkart ji pasakoja, kuo ypatinga ir kuo sociologui (antropologui, …) įdomi socialinė sąveika viešajame transporte.

„Iki tol, kol XIX amžiuje įsigalėjo omnibusai, traukiniai ir tramvajai, žmonės apskritai neatsidurdavo tokioje padėtyje, kad jie minutes ir valandas galėtų ar turėtų vienas į kitą žiūrėti vienas su kitu nekalbėdami“ (G. Simmel) – tai citata, kuri privertė iškelti sau klausimą: kaip elgiasi žmonės, kurie vienas kito nepažįsta, ilgai būdami erdvėje, kuri niekam nepriklauso, kurioje visi lygūs? Mandagiai dalinasi erdve? Konkuruoja? Ignoruoja vienas kitą? Keliauja kiekvienas sau ar tampa savotiškos bendruomenės dalimi?

Ko gero visi, kuriems yra tekę važiuoti viešuoju transportu, pritars, jog sąveika čia yra visiškai kitokia negu, pavyzdžiui, prie pietų stalo. Sąveika troleibuse tampa beveik bet koks asmens elgesys, kuris kitoje erdvėje ir laike, būtų net nepastebimas ar į jį būtų nereaguojama. Vienu metu viešajame transporte vyksta daugybė sąveikų – jos labai trumpos ir nuolat kintančios. Nori to ar ne, viešajame transporte kontaktuoja visi be išimties.

Viešasis transportas – išskirtinė aplinka socialinėms sąveikoms megztis. Ši erdvė įdomi išskirtine įtampa atsirandančia tarp nepažįstamų keleivių dėl savo pačios specifikos – uždarumo. Maža to – ji ne tik uždara, tačiau ir judanti, o tai reiškia, kad keleiviai negali jos palikti kada panorėję. Tai akivaizdžiai išmuša iš rutinos, todėl viešajame transporte formuojasi naujos elgesio taisyklės, kadangi įprastos, būdingos atviroms viešosioms erdvėms ar erdvėms, iš kurių galima pasitraukti greitai ir nesudėtingai, tampa visiškai nepatogios ir neefektyvios. Asmuo, viešajame transporte šalia nepažįstamųjų praleisdamas daugiau mažiau gan ilgą laiko tarpą, nebegali apsimetinėti, jog kitų nėra, anksčiau ar vėliau, nori jis to ar ne, yra priverstas vienaip ar kitaip sąveikauti.

Taip pat – tai viena vietų, kur aiškiausiai susiduria nepažįstami žmonės, kur jų priverstinė sąveika tampa ryškiausia. Čia nepažįstamųjų priverstinį bendravimą tirti bene parankiausia, nes užfiksuoti kontaktą tarp prasilenkiančiųjų atviroje viešojoje erdvėje nėra paprasta, dažniausiai ji nė neįvyksta, kadangi jos išvengti itin paprasta.

Verta paminėti, kad socialinėms sąveikoms įtaką daro ir tai, jog viešasis transportas yra tranzitinė vieta, į kurią asmenys patenka su tikslu nusigauti iš vienos vietos į kitą. Tai, kad jie nepasieks šioje erdvėje savo tikslo (kaip, pavyzdžiui, laukiant eilėje) daro juos nedėmesingus aplinkai, keleiviai linkę koncentruotis į save ir savo dėmesio neeikvoti viešojo transporto aplinkai.

Pagrindinė sąveika – buvimas tarp kitų

Minėti viešojo transporto bruožai lemia tai, jog čia kuriasi naujos, kitoms erdvėms nebūdingos elgesio taisyklės. Formuojasi tiesioginės ir netiesioginės sąveikos viešajame transporte. Kokios jos?

Akių kontaktas, užmegztas pokalbis, taktiškas nedėmesingumas – visa tai tiesioginis keleivių bendravimas. Iš paminėtų bene dažniausiai pasitaiko taktiškas nedėmesingumas. Tai nepažįstamųjų sąveika, kai abi pusės parodo suprantančios, jog kitas yra šalia, t. y. neapsimetinėja, jog kito nepastebėjo, tačiau joks tolimesnis kontaktas nemezgamas. Taip parodoma pagarba vienas kito privatumui. Tokioje situacijoje pagrindinis parametras – akių kontaktas. Tačiau jis labai trumpas, tai daugiau žvilgsnio į kitą užmetimas, o ne žiūrėjimas ar juo labiau spoksojimas, kuris žeidžia privatumą.

Lengviau užčiuopiamas už taktinį nedėmesingumą – akių kontaktas. Jis viešajame transporte bene pagrindinis tiesioginio kontakto būdas. Viešojo transporto erdvė apriboja asmens elgesį tiek fiziškai, tiek morališkai – negali laisvai judėti, nes tavo judesiai labai matomi. Todėl netgi žvilgsnis turi būti koncentruotas ir taktiškas, netrikdantis.

Tuo tarpu netiesioginės sąveikos – tai tiesiogiai į kitus nenukreiptas elgesys. Keleiviams būdingiausias ir pasitaikantis dažniausiai. Netiesioginę sąveiką dar galime vadinti buvimu vieniems tarp kitų. Toks buvimas apima tiek asmens išvaizdą (drabužius, laikyseną, kūno poziciją), tiek jo elgesį (judėjimą, gestus, veido bei emocines išraiškas) – šie aspektai kuria socialinę aplinką, kurioje veikia viešojo transporto keleiviai.

Visa tai – žmonių buvimo būdas vieniems tarp kitų. Pavyzdžiui, keleiviams vertinant vieniems kitų išvaizdą, labiausiai dėmesį patraukia ne per daug netikėta išvaizda (tarkim tigro kostiumas), o kasdieniškesnė, masėms būdingesnė, tačiau pasižyminti tam tikrais „nukrypimais“ nuo visuotinai priimtinos išvaizdos standartų (netvarkinga, nebemadinga išvaizda). Keleiviams tai įvertinti lengviau, nes tokie atvejai per daug nesiskiria nuo jų pačių, jie nesunkiai gali įvertinti, kad tokia išvaizda „nukrypo nuo normos“ ir jiems nepriimtina. Visais atvejais kitą įvertinti yra lengviau, kai jis yra panašesnis į tave patį.

Dar vienas netiesioginės sąveikos pavyzdys – savitvarda. Ji viešajame transporte aktualiausia tuo požiūriu, jog negali apleisti vietos kada panorėjęs. Savitvarda pasireiškia kuomet nutylima arba apsimetama, jog nieko neįvyko (susvyravus ar parklupus stabdant autobusui, apsikvailinus ar kt.) siekiant išlaikyti savo įvaizdį tokį, koks buvo iki žalos kuriamam vaidmeniui.

Nutylint, šypsantis, tiesia laikysena ir kitu elgesiu demonstruojama asmens savitvarda tokiose situacijose, kuriose, keleiviui atrodo, nieko nebegalima pakeisti ir nenorint patirtos žalos dar padidinti, siekiama kuo greičiau sugrįžti į ankstesnę – patogiausią ir saugiausią – poziciją. Susierzinimas, emocijų demonstravimas ar nekontroliavimas parodo, jog asmuo prarado savitvardą.

Netiesioginėms sąveikoms priskirtini ir išsišokimai – jie nėra pageidaujami, tačiau visi kleiviai priversti į juos įsitraukti – pasyviai ar aktyviai. Visi išsišokimai (triukšmavimas, garsios muzikos leidimas, asmenų, priskirtinų marginalioms grupėms, nepriimtinas elgesys, keiksmai ir kt.) yra dominuojančio pobūdžio. Jeigu asmuo savo elgesiu išsišoka ir jo niekas nesudrausmina, vadinasi, tuo metu jis viešajame transporte yra vadovaujantis asmuo. Iki tol, kol kiti keleiviai tyli ir kenčia nepriimtiną elgesį, jis gali elgtis kaip nori, t. y. gali manipuliuoti galia, kurią įgyja kitiem tylint.

Stebėjimų metu užfiksuoti išsišokimai leidžia apibendrinti keleivių sąveikas jų metu. Jeigu išsišokantis asmuo savo išvaizdos bei būdo bruožais labai skiriasi nuo bendros masės, greičiausiai į jį reaguojama bus minimaliai. T. y. kuo labiau išsišokantis panašus į kitus keliaujančius, tuo didesnė tramdymo tikimybė ir atvirkščiai.

Tai pačiai kategorijai priklauso ir konfliktai. Bet kuris konfliktas baigiasi abiejų pusių pykčiu, nė viena pusė nė nebando ieškoti kompromiso ir tai lengvai paaiškinama – abi pusės, ko gero, matosi pirmą ir paskutinį kartą, todėl nėra prasmės nusileisti ar juo labiau ieškoti konflikto priežasties, išskirtinai nebent tik konflikto su keleivių kontrole atveju, kuomet, neišsiaiškinus priežasties, gali grėsti piniginė bauda.

Viešajame transporte plėtojamas toks pats elgesys kaip ir kitose erdvėse, tačiau čia, vertinant pagal keleivių reakcijas, bendravimas šiek tiek keičia (ne)priimtino elgesio vertinimą. Priimtinumo atžvilgiu jis tarytum pakyla vienu laipteliu aukščiau. Pavyzdžiui, užsnūdimas, žiovulys, kai kada valgymas įvairiose situacijose yra nepriimtinas, nepagarbus kitiems, tuo tarpu troleibuse tai įprastas elgesys, į kurį nekreipiamas joks dėmesys. Tačiau toks elgesys kaip raugėjimas, spjaudymasis, priekabiavimas ir pan. – laikomas tokiu pat šiurkščiai nemandagiu ir nepriimtinu kaip ir kitose erdvėse.

Bendruomenė?

Viešojo transporto bendruomenė egzistuoja savaime su šiame straipsnyje nurodytomis savotiškomis, nerašytomis, tačiau visiems žinomomis taisyklėmis. Bet ar egzistuoja bendruomeniškumas? Ar žmonės trumpam atsidūrę tarp kitų nepažįstamų žmonių gali imtis ko nors daugiau negu, pavyzdžiui, rūpesčio savo sėdima vieta? Nors pasitaiko tokių atvejų (kad ir solidarizuojantis su neteisingai kontrolės nubaustaisiais), tačiau jie – reti. Kodėl bendruomeniškumas viešajame transporte toks silpnas?

Nekintančios sąveikos su kitais sukuria kelionės rutiną, kuri suteikia užtikrintumą, kad kiti elgsis taip pat kaip tu, o tai teikia saugumą ir ramybę. Rutina suteikia žinojimą, kaip daugiau ar mažiau kelionė atrodys, jeigu ji nebus sutrikdyta netikėto išsišokimo. Viešajame transporte tas išsišokimas dažniausiai laikinas ir didelės žalos asmeniui nedaro, tačiau kenkia jo patogumui. Jeigu išsišokimai būtų įprasti ir nuolat kartotųsi, tuomet važiavimas viešuoju transportu greičiausiai taptų nepakenčiamas, reikalaujantis per didelių moralinių pastangų ir atimantis per daug dėmesio, jėgų, kurios pagal kiekvieno individualius poreikius skirtos panaudoti kitur, t. y. asmeniškai prasmingiau.

Nors kelionė neatskiriama nuo buvimo tarp kitų žmonių, vieni kitiems žmonės svarbūs tik tiesiogiai susidūrus su kitu. Kelionė transportu – tik šalutinis veiksmas atliekant kasdienius darbus, o tai iššaukia apatiją vieni kitų atžvilgiu skubant iš vienos vietos į kitą. Jau vien vietos pasirinkimas (kad sėdėtum ar stovėtum vienas, išlaikant fizinį atstumą nuo kitų) rodo, kad tiesioginis kontaktas kelionės metu nėra pageidaujamas net jei užkalbinus pokalbis ir plėtojamas maloniai. Taigi iš pradžių stengiamasi visais būdais išvengti sąveikos (sėdimos vietos pasirinkimu, naudojamais vadinamaisiais skydais (knygomis, mobiliais telefonais, ausinėmis…) ir kt.), o po to, jeigu išvengti nepavyksta, renkamasi kaip sąveiką plėtoti arba ne.

 

Straipsnis parašytas remiantis Gintarės Saukevičiūtės, VU sociologijos magistrantės, tyrimu, atliktu dalyvaujančio stebėjimo metodu.