Skip to content

Iš kur dygsta spontaniški gėlynai ir gyventojų bendrystė „pavojingiausiame Kauno mikrorajone“?

parašė sociologai.lt @ 2014 Balandžio 10

Miestai yra inertiškos būtybės, visgi ilgus metus gyvendami sau įprastus gyvenimus jie sugeba nustebinti ir netikėtais pokyčiais. Ta nuostaba kartais būna trikdanti (kaip, pavyzdžiui, Detroite), kartais džiuginanti sėkme (kaip Bilbao), bet visada – laužanti stereotipus. Šiandien jų palaužyti kviečiame į Žemuosius Šančius, kur tyrimą apie šios Kauno dalies pokyčius atliko ir jums aprašė VU sociologijos studentai ketvirtakursiai: Tautvydas Augustinas, Indrė Bielevičiūtė, Julija Juknytė ir Skaidra Kvaraciejūtė.

Žemuosius Šančius įprasta apibūdinti kaip gana nesaugų, provincialų ir nuo miesto centro izoliuotą gyvenamąjį rajoną Kaune, tačiau pastaruoju metu čia stebimi socialiniai pokyčiai ir apčiuopiamos gentrifikacijos apraiškos. Paskutiniais metais Žemuosiuose Šančiuose vykdyti meniniai ir socialiniai projektai padeda geriau suprasti rajono viduje egzistuojančią bendruomenės struktūrą ir jos veiklą bei tai, kaip jų kaita susijusi su išoriniais rajono pokyčiais.

Norėdami suprasti, koks bendruomeniškumas būdingas Šančių gyventojams ir kaip keičiantis rajonui kinta bendruomeninis gyvenimas, vykome į Žemuosius Šančius, vaikščiojome po juos su vietiniu gyventoju klausydami ir klausinėdami apie rajono istoriją, konkrečius objektus ir vietas. Vėliau dalyvavome fokusuotų diskusijų grupėje su aštuoniais aktyviais Žemųjų Šančių bendruomeniškumo puoselėtojais, kurių amžius vyravo nuo 18 iki 53 metų. Visi šie žmonės vienaip ar kitaip buvo susiję su projektu „Draugiška Zona“ – du iš jų buvo projekto organizatoriai, dalis – projekto dalyviai-tyrėjai, keletas – projekto pristatymo lankytojai.

Tyrimo procesas buvo iš dalies fiksuojamas. Čia galima peržiūrėti Tautvydo Augustino sukurtą meninę tyrimo proceso dokumentiką:

Truputis istorinio ir geografinio konteksto

Šančiai – Kauno miesto dalis, esanti į pietryčius nuo centrinės geležinkelio stoties. Rajonas įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, jame gyvena virš 20 tūkst. žmonių. Šančių pradžia – maždaug 1812 metai, kai Napoleonas persikėlęs per Nemuną čia pastatė karinius įtvirtinimus. Vėliau Šančiuose įkurtas kareivinių kompleksas, o Rusijos okupacijos laikotarpiu šiame Kauno priemiestyje gyveno netoli stovėjusių fabrikų darbininkai. Gyventojai apibūdina Šančius kaip „istoriškai daugiafunkcin[į] rajon[ą] – [čia buvo] karinė bazė, industrinė vieta, rezidencinė…“.

Rajonas padalintas į dvi dalis: Aukštuosius ir Žemuosius Šančius. Aukštieji Šančiai įsikūrę šiauriau aukštikalnėje, o Žemieji – pakalnėje ir Nemuno prieigose. Didžiausia rajono gatvė – A. Juozapavičiaus prospektas – atriboja Žemuosius ir Aukštuosius Šančius, nors patys gyventojai retai kalbėdami apie savo rajoną vartoja „Žemųjų“ ar „Aukštųjų“ Šančių sąvokas, o gyvenamąją vietą vadina trumpiau – tiesiog Šančiais. Tačiau skirtis tarp šių dviejų dalių visgi jaučiama: „Aukštieji Šančiai įsikūrę ant kalno, ten daugiau mūrinių namų, mažiau lipdymų iš skirtingų medžiagų viens ant kito. Žemuosiuose Šančiuose juntama provincialesnė atmosfera. Vienas būdingų [Žemųjų] Šančių bruožų yra taip vadinami namai „kregždžių lizdai“, kur sulipdyta belekas ant beleko. Čia vyrauja tendencija, kai keli šeimininkai gyvena pasidalinę vieną namą. Kiekvienas jų savo būstą stato skirtingu stiliumi, vienas plastikinėm lentelėm apsikala, kitas medinėm, trečias plytom apsistato, ketvirtas laukia, kol troba visai sugrius“ – teigia vietinis gyventojas [informantų kalba čia ir toliau netaisyta].

Vietiniai apie Šančius

Taikydami W. Thomas ir D. Thomas teoremą „jei žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji yra tikra savo pasekmėmis“ (Thomas ir Thomas, 1928: 571-572) Žemųjų Šančių atvejui, galime daryti prielaidą, jog tai, ką gyventojai mano apie savo rajoną, turi įtakos tam, ką jie daro ar ko nedaro jame. Nors Šančiai ilgą laiką buvo (kitų rajonų gyventojų vis dar tebėra) laikomi vienu nesaugiausių rajonų Kauno mieste, tačiau patys šančiškiai teigė, jog „realiai tai mes tai čia labai saugiai jaučiamės“. Taip pat minėjo, jog buvo atlikta apklausa ir pagal ją Šančiai buvo įvardinti kaip „vienas saugiausių rajonų Kaune“. Diskusijoje gyventojai apie Šančius atsiliepė teigiamai: „tokia bendra gatvinė atmosfera, kad visai čia ji gera; „čia žmonės pažįsta vieni kitus, irgi čia kažkurią dieną važiavau dviračiu, <…> , ir kažkaip visą laiką jauti, kad kažkas yra aplinkui, girdi, kad kažkas kažkur čia kapstosi daržely, kažkas tave stebi pro langą, ir tada tos gatvės tokios siauros ir ta erdvė atrodo labai tokia sociali.

Nepaisant visų teigiamų atsiliepimų, viena iš Šančių gyventojų teigė, jog „apskritai, tai Šančiai nėra toks labai bendruomeniškas rajonas, iš tikrųjų dėl to mes ir pradėjome čia kažką veikti, nes jautėme, kad lyg visi gyvena tokioj lygtai demokratiškoj aplinkoj, nameliai, bet nėra jokios viešos erdvės, kur žmonės galėtų bendraut, geriausiu atveju bendrauji tiktai su kaimynu, bet, tiesą sakant, tai yra labai izoliuota“. Tai įrodo informantės teiginys, jog „mes per 20 metų nepažinom nė vieno naujo kaimyno, tris žinome, daugiau nežinome“.

Projektas „Draugiška Zona“

Nors Žemųjų Šančių aplinka atrodytų palanki megztis intensyviems socialiniams ryšiams, tačiau jie vis dėlto yra silpni. Ryšių plėtimuisi ir stiprėjimui skatinti reikalinga iniciatyva, kuria pasižymi dalis aktyvių rajono gyventojų, įžvelgiančių poreikį bendradarbiauti ir siekti kolektyvinių tikslų. Norėdama suburti Šančių gyventojus ir paskatinti jų bendruomeniškumą, viena iš mūsų informančių su kolegomis organizavo meninį-socialinį projektą „Draugiška Zona“, kurio tikslas buvo „sukurti viešą erdvę ir įtraukti bendruomenę“.

Projekto metu tris mėnesius vyko tiriamasis procesas, kuriame su skirtingomis Šančių grupėmis dirbo Lietuvos menininkai, miesto teoretikai ir kultūros aktyvistai. Pavyzdžiui, „Psilikono teatras“ bendradarbiaudamas su buvusių kalinių centre gyvenančiais žmonėmis sukūrė istoriją apie Šančiuose pasikorusią lapę. Kita menininkė organizavo maistinių ir dekoratyvinių augalų sodinimo viešoje Žemųjų Šančių vietoje akciją-eksperimentą. Prie jo galėjo prisijungti visi norintys, aktyvūs buvo „pradinių mokyklų vaikai ir vidurinės mokyklos vaikai, jie kartu dirbo, ir pagyvenusios moters centro moteriškės atėjo, [atnešė] augalų, labai visi norėjo jais dalintis“. Po šio sodinimo augalus reikėjo laistyti ir prižiūrėti, tačiau tokios pareigos nebuvo skirtos konkrečiam žmogui. Žemųjų Šančių gyventojai teigia, jog „tų pačių daigų niekas neiškasė, viskas yra, bet kas pasiėmė vaisius – nežinia“.

Dar vieni tyrėjai pagamino apklausą knygelės forma, kurioje buvo tokie klausimai kaip „Kur Šančiuose Jūs jaučiate gyventojų bendruomeniškumą?“; „Kokius objektus, jūsų manymu, vertėtų atkurti Šančiuose?“; „Kokius muziejus, Jūsų nuomone, vertėtų įkurti Šančiuose?“ ir pan. Respondentai šiai apklausai buvo ieškomi Žemųjų Šančių gatvėse. Šie tyrėjai taip pat kūrė stalo žaidimus apie Šančius, kuriuos žaidė su vietiniais. Kiti du miesto teoretikai ir aktyvistai, pasivadinę „Privačiomis Utopijomis“, fotografavo vadinamuosius „kregždinius“ namus ir kalbėjosi su jų gyventojais.

Trijų mėnesių projektą vainikavo laikinos viešosios erdvės įkūrimas: tris dienas A. Juozapavičiaus prospekte stovėjo pripučiamas namas, kuriame vyko įvairius interesus atliepianti veikla – tyrėjų veiklos pristatymai, arbata ir pokalbiai, Šančių gyventojų pasakojimai apie tai, kas būdinga jų rajonui, ekskursija po Šančius, „Psilikono teatro“ spektaklio „Šančių lapė pasikorė“ vaidinimas, neįgaliųjų centro pasirodymas, užsiėmimai su vaikais. Taip pat vyko diskusijos apie Šančių ateitį su Lietuvos, Olandijos, JAV, Vokietijos, Airijos ir Brazilijos sociologais, kuratoriais, psichologais, filosofais, kuriose aktyviai dalyvavo įvairių Šančių bendruomenių atstovai (bibliotekos, policijos, seniūnijos ir kt.).

Projekto „Draugiška zona“ organizatorė įvardija pokyčius tiek asmeniniame savo gyvenime, kur po projekto „oho kaip išsiplėtė mūsų kontaktai!“, tiek visuose Šančiuose, kur „Draugiška zona“ išjudino ilgalaikes vietinių bendruomenių iniciatyvas, pavyzdžiui: „biblioteka kažkaip atkuto po to projekto“, ir paskatino atsirasti naujas veiklas, pavyzdžiui, iniciatyvą „Šančių Kioskas“.

Socialiniai tinklai ir viešoji erdvė Žemuosiuose Šančiuose

Tiriant Žemųjų Šančių bendruomeniškumą buvo analizuojami susiejančio (bridging) ir sujungiančio (bonding) socialinio kapitalo tipų raiška. Remiantis R. Putnamu, galima išsiskirti dvi socialinio kapitalo dimensijas: (1) sujungiantį socialinį kapitalą, kurio pagrindas – bendruomenėje egzistuojantys artimi ryšiai tarp gana homogeniškų žmonių, kuriuos dažnai sieja panašios socialinės charakteristikos ir/ar bendra veikla; ir (2) susiejantį socialinį kapitalą, kuris remiasi socialiniais tinklais, egzistuojančiais tarp heterogeniškų grupių ar bendruomenių, kur ryšiai yra silpnesni. Tam, kad vyktų aktyvus visuomeninis gyvenimas, svarbūs yra susiejančio tipo tinklai, kurie įgalina santykį ir diskusiją tarp skirtingų grupių ar bendruomenių (Putnam pgl. Knudsen, Florida ir Rousseau, 2005).

Mūsų tiriamoje Šančių bendruomenėje susikūrusios gana skirtingos formalios bendruomenės (neįgalieji, buvę kaliniai, pensininkai, mokiniai), ir kiekvienos iš jų viduje yra palaikomi gana stiprūs sujungiančio tipo ryšiai: ,,tose uždarose bendruomenėse vyksta, labai vyksta: bažnyčioj labai aktyvi bendruomenė, ten jie subūrę vaikus ir dainininkus, ten jaunimą, spektaklius daro. Žiauriai gerai dirba neįgaliųjų centras. Mokyklos ir darželiai, jo, labai aktyvūs yra, bet jie savo bendruomenių ribose“. Tačiau, kaip pastebi bendruomeninės veiklos iniciatorė, ,,problema, kaip vėl visus sutelkti ir tą energiją, [kaip] kryptingai visiems kartu dirbti, o ne po vieną“. Nors atskiros grupės žmonių yra susitelkusios ir nori dirbti bendram labui, stinga susiejančio tipo socialinio kapitalo, kuris sutelktų skirtingas grupes ir sukurtų prielaidas bendro veiksmo galimybei.

Čia prieinama prie kitos Šančių bendruomenei iškylančios problemos – viešos erdvės, vietos, kurioje galėtų susitikti atskiros grupės bei plėtotųsi susiejančio tipo socialiniai ryšiai, trūkumo. Kaip pastebi J. Habermas, tam, kad įsivyrautų vieša racionali diskusija, svarbu užtikrinti sąlygas žmonėms susitikti ir pasikeisti nuomonėmis kaip lygiaverčiams asmenims (1989). Tirdami Žemųjų Šančių bendruomeniškumą pastebėjome, kad gyventojai nori bendradarbiauti, tačiau nėra vietos, kurioje jie galėtų susitikti ir spręsti bendras Šančių problemas. Projektas „Draugiška Zona“ kaip tik ir siekė sukurti tokią erdvę, kurioje susitiktų įvairios bendruomenės ir vyktų informacijos sklaida. Nors projekto metu įkurta vieša erdvė buvo laikina, ji atskleidė galimybę ir poreikį skirtingoms Šančiuose veikiančioms bendruomenėms telktis.

Projekto „Draugiška zona“ inspiruotos laikinos viešosios erdvės – pripučiamo „namo“ – atsiradimas svarbus ir tuo, kad suteikė galimybę į bendrą veiklą įsitraukti ne tik jau egzistuojančių bendruomenių nariams, tačiau ir pavieniams gyventojams, kurie nepriklauso jokioms formalioms organizacijoms ar bendruomenėms. Kaip teigia fokusuotos diskusijų grupės narys, ,,atėjo žmonių, kurie nepriklauso jokiom bendruomenėm, bet atėjo ir dalyvavo, dalyvavo tiek, kad nu, pavyzdžiui, tokie jau ženkliai matomi buvo, kur atėjo moteris viena ir paklausė, ar ji galėtų ateit kitą dieną ir pagriežti mum smuiku. Ir jinai atėjo kitą dieną ir sugriežė, super, klasiką, kur ten tikrai neplanuota buvo, ekspromtu“. O dėl to, kad žmones įtraukianti, heterogeniškas grupes susiejanti veikla vyksta viešai, bendras Žemųjų Šančių socialinis kapitalas dar labiau stiprėja ir bendruomeniniai ryšiai auga.

Tai, kad tokio projekto įtaka bendruomeniškumo skatinimui nesibaigia kartu su projekto pabaiga įrodo ir toliau Žemuosiuose Šančiuose vykstanti veikla – oficialios rajono bendruomenės steigimas: ,,prieš porą savaičių turėjome susitikimą su Šančių žmonėmis, tokį iniciatyvinį susitikimą, steigti Šančių bendruomenę, kurios nėra. Žemųjų Šančių oficialios bendruomenės, ten susirinko virš trisdešimt žmonių, kurie iš įvairiausių vietų, iš policijos, iš bibliotekos, iš seniūnijos ir iš namų ir iš namelių ir t.t ir jie nori steigti bendruomenę“. Taigi matome, kad Žemųjų Šančių gyventojai projekto paskatinti gana aktyviai įsijungia į bendrą veiklą ir yra suinteresuoti stiprinti bendruomeniškumą, jį netgi institucionalizuoti įkuriant oficialią rajono bendruomenę.

Aptartasis projektas „Draugiška Zona“ buvo labiau trumpalaikė pastanga, parodžiusi bendruomenės narių motyvaciją burtis draugėn, o jos inspiruota rajono viešoji erdvė buvo sukurta tik trims dienoms. Kita iniciatyva, kilusi projekto „Draugiška Zona“ metu, vadinasi „Šančių Kioskas“. Šį projektą būtų galima apibūdinti kaip siekį sukurti nuolatinę gyventojų bendruomenės viešąją erdvę Šančiuose. Projekto „Draugiška Zona“ metu „Šančių Kiosko iniciatoriai pardavė 50 akcijų po 20 Lt. Vienas žmogus galėjo įsigyti ne daugiau nei vieną akciją, o už surinktus pinigus buvo nupirktas kioskas. Šio projekto principas – išmokti bendradarbiauti ir problemas spręsti kartu. Tai reiškia, kad tiek fiziškai pats kiosko statinys, tiek veikla, kuri jame bus vykdoma, priklausys nuo bendro Šančių žmonių susitarimo ir bendradarbiavimo: ,,norima panaudoti kioską kaip vietinę eksperimentų laboratoriją, mes ją matome kaip sąveikos platformą. Kad įsteigtume šią laboratoriją, mes įtrauksime vietinius veikėjus“.

Gentrifikacija

Prieš atlikdami tyrimą darėme prielaidą, kad galbūt pastaruoju metu vykstantys fizinės ir socialinės Šančių erdvės pokyčiai galėjo nulemti rajone besirandančias bendruomeniškumo iniciatyvas. Turime omenyje pastaruoju metu Šančiuose vykstančią gentrifikaciją: po prekybos centro „Akropolis“ pastatymo Kaune, kuris yra šalia Šančių, daugėja investicijų ir į tiriamąjį rajoną, gausėja įvairių statybų, vyksta pagrindinės gatvės bei tilto rekonstrukcijos, atsiranda naujų, prabangesnių parduotuvių bei gyvenamųjų namų, kurie anksčiau nebuvo būdingi Šančiams. Tai atsispindi ir informantų pasisakymuose: „Šančiai labai pradėjo pastaraisiais metais gentrifikuotis, kad su prospekto atnaujinimu, naujom gatvėm, staiga pasijuto, kad labai arti centro, nes anksčiau buvo žiauriai toli, žiauriai toli nuo centro. Atsirado tokie atskaitos taškai kaip „Akropolis“, arena <…> jie pažymi centrą ir jie labai arti“.

Bene esmingiausias ir akivaizdžiausiai apčiuopiamas pokytis matomas viename iš tipinių Šančių atributų – kareivinėse, kurios ilgą laiką buvo apleistos, o pastaruoju metu itin sparčiai atnaujinamos. Čia kuriasi naujos parduotuvės, viešbutis, butai. Kaip teigia viena informantė, „jinai [gentrifikacija] vyksta tose kareivinėse, kuriose atsiranda naujas plotas gyvenimui, tai tenais ateina nauji žmonės“. Taip pat bevaikštant su vietiniu gyventoju ir priėjus kareivines, jis apibūdino jas šitaip: „visur butai, o pirmam aukšte visiškai random, neaišku, kam Šančiuose skirtos parduotuvės, nes ten kažkokios grindys, va „Jaukūs namai“ [parduotuvė], Šančių publika visai ne tokia, kuriai būtų įdomūs jaukūs namai“, taip pat, „naujausiai renovuotame [name] įsikūrė fiksų [specializuota dviračių] parduotuvė, plius viešbutis“.

Besikeičiantys Žemieji Šančiai

Pastaruoju metu Žemuosiuose Šančiuose vyksta pokyčiai – tiek vidiniai, tarp bendruomenės narių, tiek išoriniai, fizinėje erdvėje. Aktyvūs Žemųjų Šančių gyventojai mato skirtingų bendruomenių bendradarbiavimo galimybę, taip pat įtraukiant ir kitus gyventojus, nepriklausančius jokiai formaliai bendruomenei. „Šančių Kioskas“ galėtų būti ta nuolatinė viešoji erdvė, kurioje vykstant įvairaus pobūdžio veiklai susitiktų skirtingi rajono žmonės.

Išoriniai Žemųjų Šančiuose vykstantys procesai, pokyčiai, gentrifikacijos apraiškos galimai prisideda prie inicijuojamų veiklų. Nors tyrimo metu aiškiai nebuvo įvardyta, kaip išoriniai pokyčiai lemia vidinius, tačiau akivaizdu, kad blėstant provincialiai rajono atmosferai, kuri tampa vis labiau urbanistiška, pagerinus susisiekimą su miesto centru, po truputį atsikraustant naujiems gyventojams, didėja vidinių bendruomeniškumą skatinančių veiklų. Žemieji Šančiai tampa atviresni įvairaus pobūdžio inovacijoms bei iniciatyvoms ir bando atsikratyti problemiško rajono stigmos.

 

Nuotraukos iš autorių asmeninio archyvo ir iš čia bei ten.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

2 Comments
  1. mindaugas @ 2014-04-11 16:41

    sveiki,
    ačiū už info apie įdomų projektą – šaunuoliai!
    labai patiko pop up namo – bendravimo erdvės idėja
    smagu būtų susitikti su tyrėjais, pasitarti dėl bendrų veiklų
    esu parengęs kelis pranešimus apie bendruomeninius daržus ir taktinį urbanizmą, galvojau, kad Lietuvoje tik laimikis.lt su šia tema dirba
    http://www.slideshare.net/mindaugasdanys/darai-miestuose-pasaulyje-ir-vilniuje
    http://www.slideshare.net/mindaugasdanys/tactical-urbanism-in-lithuania-and-abroad
    aš pats prisidedu prie bendruomeninio daržo Antakalnyje Sapiegų parke, kaip tik rytoj darom pirmą šio sezono talką: https://www.facebook.com/pages/Antakalnie%C4%8Di%C5%B3-sodas/314053638726164

  2. Rūta @ 2014-05-03 14:21

    Sveiki, VDU menų fakultete yra parengtas projektas- Nematomos bendruomenės: bendruomenių menų atvejai. Prie jo prisideda ir “Draugiškos zonos” autoriai menininkai. Daugiau apie “Nematomas bendruomenes”:
    https://www.facebook.com/nematomosbendruomenes
    http://www.menufakultetas.vdu.lt/nematomos-bendruomenes-bendruomeniu-menu-atvejai

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS