Skip to content

Keli socialkorektiško bendravimo su apkūnuliais paradoksai

parašė Antanas @ 2014 Balandžio 7

Arba kodėl tolerantiški žmonės mano gerinantys apkūnulių savijautą, bet iš tikro pagerina tik savąją, visai kaip ir jų niekintojai?

Prieš kiek laiko lankiausi Vilniuje, vienos kolegės paskaitoje. Laiką iki paskaitos maloniai leidau VU bibliotekos Profesorių skaitykloje, užsukau ir į šalia esantį poilsio kambarėlį. Kadangi gyvenu Šiauliuose, tokios išvykos į sostinę mane ir pradžiugina, ir suglumina. Taip nutinka dėl to, kad mano pažįstami iš Vilniaus yra šiek tiek tolerantiškesni ir kosmopolitiškesni negu kai kurie mano pažįstami ir anksčiau pažinoti Šiauliečiai. Toks sociokultūrinės aplinkos paįvairinimas man sukelia lengvai smegenis pakutenantį kultūrinį šoką, o jis sužadina smalsumą, be kita ko ir sociologinį.

Šįkart mano smalsumą sužadino kai kurių akademinės bendruomenės veikėjų požiūris į kūną, maistą ir iš to požiūrio išplaukiantis jų elgesys su apkūnuliais. Kalbu apie tukulius, nes pats tokiems save priskirčiau. Švelniai tariant, nes mano KMI šiandien ryte pasisvėrus buvo 33,8, kas jau yra smarkus viršsvoris, mano atveju sudarantis apie 30 kg. Vaistinėje pasimatavus kūno riebalų kiekį paaiškėjo, kad jų savo kūne turiu net 35%, nors naiviai tikėjausi, kad bus kokie 20% – viršutinė normos riba… Tai turėdamas omenyje į kelionę užkandai įsidėjau du 250 ml. talpos indelius su Pekino kopūstų lapais ir porą obuolių [1].

Ir štai prasideda veiksmas. Alktelėjęs pasiėmu indelį su kopūsto lapais bei obuolį ir kulniuoju link poilsio kambario. Pakeliui sutinku vieną pažįstamą, kuris pamatęs mano lauknešėlį nusišypso ir paklausia, ar pradėjau laikytis dietos. Įeinu į poilsio kambarį, išsitraukiu vieną kopūsto lapą ir imu gana garsiai graužti. Po kurio laiko įeina kitas pažįstamas veikėjas ir su jam būdingu šmaikštumu paklausia:

- Kas čia?
- Pekino kopūstas, – atsakau.
- O kodėl ne dešra? Juk ten tiek daug visokių mikroelementų.

Mano mėginimai pašnekovą įtikinti skaidulų nauda virškinimui ar obuolyje sukauptų gliukozės atsargų tikrumu nebuvo sėkmingi ir toliau nusukom temą apie Krymą. Tada jau iš kitos pažįstamos gavau pasiūlymą pasivaišinti šokoladu, kurio atsisakiau. Žiūrėdamas į greta jos sėdinčias koleges, kurios gardžiavosi sausainukais ir šokoladu, susimąsčiau. Paklausiau savęs, ar aš kartais nesusidūriau su teoriškai nuosekliu, bet sausoku tolerancijos švelnumu, kuris sako: „visi turi teisę būti savimi: aukšti, žemi, liekni ir apkūnūs, o praktinės to lozungo implikacijos mums nerūpi“? O gal patyriau akademiniam habitus būdingos neurotiškos ironijos ataką: „neapsimetinėk, gi puikiai žinom, kad kur nors pasislėpsi ir prisikimši kokio nors šlamščiamaisčio!“? Žinoma, labiausiai tikėtinas variantas buvo trečias. Visi tiesiog ėmėsi tipiškų stalo ritualų ir socialinių gestų: pavaišink kolegą, pakalbėk apie maistą, buitiškai pajuokauk ir pan. Bet iš to vargiai išeitų parašyti polemišką straipsnelį, tad mane labiau sudomino tolerancijos perversijų hipotezė.

Ji man įdomi tuo, kad žmonės toleranciją prisijaukindami, padarydami savo habitus dalimi išstumia ją į pasąmonę ir ši pavirsta automatine reakcija, refleksu. Ir kai kažkokia socialinė grupė ją habitualizuoja, pvz., akademinis jaunimas, jie perima tik tą tolerancijos dalį, už kurią jie yra tiesiogiai atsakingi – bendravimą. Tačiau tolerancijos recipientai, šiuo atveju – apkūnuliai(-ės), dėl savo kūno patiria ne tik nepatogumus bendraujant, kai iš jų šaipomasi ar tyčiojamasi. Kartais tie nepatogumai kyla iš to, kaip yra socialiai konstruojama fizinė aplinka.

Tarkime, toks nekaltas dalykas kaip šildymas. Standartiniam lieknam žmogui norisi daugiau šilumos, nes jo plonesnis poodinis riebalų sluoksnis. O tau prie 20°C jau darosi karšta. Kiti sau smagiai dirba, o tau nuo šilumos norisi miego. Nori miego, o dirbti reikia, todėl tu išgeri kokių nors stimuliantų ar suvalgai kaloringo maisto. Visa tai tik dar labiau tave tukina – susidaro ydingas ratas. Kitas pavyzdys: visi sėdi nei paraudę, nei pabalę, o tu jau visas pomidorinis nuo šilumos ir/ar padidėjusio kraujospūdžio, kurio tu gal net ir nematuoji? Nors kitiems dar prakaitas nepila, o tu jau visas būni šlapias ir dėl to greičiau pasmirsti. Taip maži kasdieniai nepatogumai akumuliuojasi į visumą ir tave slegia. O tu nerimauji ir toliau sau tunki… Vos nepamiršau! O kaip drabužiai „didelių dydžių“ parduotuvėse? Ar gamintojai atsižvelgia tik į žmogaus apimtis, o gal atsižvelgia ir į padidėjusią trintį tam tikrose kūno vietose, padidėjusį prakaitavimą, didesnę apkrovą patiriančius padus, dėl ko ir batai greičiau dėvisi bei kojinės?

Bet nesupraskite manęs klaidingai. Šio pamfleto tikslas tikrai nėra bet kokio laipsnio nutukimą įteisinti kaip fizinę negalią ir pritaikyti visą mus supančią aplinką pagal apkūnulių poreikius. Anaiptol. Aš viso labo siūlau tiems, kas yra tolerantiški apkūnuliams, nebūti tolerantiškiems ganėtinai pražūtingam perteklinės kūno masės augimui. Juk tai atsiliepia ir fizinei, ir psichinei ir seksualinei sveikatai, ir darbingumui, ir bendravimui, ir apskritai – laimingam gyvenimui. Jeigu tolerancija turėtų atsirasti iš tikros empatijos, o ne automatinio socialinio ritualo diegimo, tai gal reiktų kaip tik įsijausti į riebesnį nutukusio žmogaus kailį, suprasti mažas ir didesnes jo kančias bei pagalvoti ne tik apie savo sąžinės nuraminimą ar socialinių normų atitikimą, bet ir apie kitą žmogų.

Jeigu jums to dar negana, galima argumentaciją privesti iki absurdo ir tukimo toleranciją prilyginti suicido tolerancijai, tik tiek, kad žudymasis čia vyksta lėtai, panašiai kaip rūkymo, narkomanijos ar alkoholizmo atvejais. Beje, pastarąjį su nutukimu sieja praktiškai tos panašios pasekmės: širdies ir kraujagyslių ligos, virškinimo sistemos ir endokrininės sistemos ligos (taip pat ir vėžinio tipo), depresija ir pan. Tiesa, su nutukimu dar ir sąnarių degeneracinės ligos labiau puola. Gerai pagalvojus, įdomiai atrodo tokia tolerancija, kuri iš esmės yra formalus prastesnės kito žmogaus gyvenimo būklės pripažinimas ir palaikymas. Žvelgiant į tokius pavyzdžius tolerancija vis mažiau atrodo kaip žygdarbis ir vis labiau primena rafinuotą abejingumą. Dėl nutukimo susirgai? Nėr problemos! Mes iš tavęs nesišaipysime, o gyvenimo kokybei pagerinti dar parūpinsime kompensuojamųjų vaistų, motorizuotą vežimaitį, sąnarių protezus ir t. t.

Štai jums ir tolerancijos paradoksas. Kartais demonstratyvi tolerancija nieko bendro neturi su tolerancija. Tačiau kartais tai, kas iš išorės atrodo kaip nepakantumas, giliau pakapsčius atsiskleidžia kaip tolerancija. Paradoksalu ir tai, kad kai nusprendi sulieknėti, socialinės aplinkos pasipriešinimas būna dvigubas. Toleruojantieji apkūnumą nusivilia, kad pasidavei aplinkos spaudimui. Netoleruojantieji skeptiškai žiūri į tavo pastangas, nes yra įsitikinę, jog nutukai grynai dėl tingumo ir valios stokos, vadinasi, tau nepavyks sulieknėti. Net jeigu ir taip, gal tie, kas turi valios galėtų patarti, kaip ją išugdyti? Tad gal pats laikas būtų pereiti nuo kvailos priešpriešos tarp tų, kas toleruoja tukulius, bet netoleruoja svorio metimo ir tų, kurie niekina tukulius, užuot draugiškai juos paskatinę ir davę patarimų, kaip tiesiogine to žodžio prasme palengvinti savo rūpesčių naštą?

Taipogi siūlau atsikratyti hipokritiškumo apkūnulių atžvilgiu, kai toleruojamas tik jų antsvoris ar netgi viršsvoris, o savojo visaip stengiamasi atsikratyti. Ar nebūtų geriau tiesiai šviesiai pasakyti, kad jeigu man ne tik socialiai bet ir fiziškai nesmagu nešioti kelis papildomus kilogramus, ką jau kalbėti apie kelias dešimtis, ar net šimtus, tai kuo tukulis jau yra kardinaliai kitoks žmogus? Man regis, kad aš su kolegom tukuliais dar vis esu homo sapiens, o ne homo obesus [2], ar ne? Susimąstykime, ar šiuo atveju tolerancija netampa diskriminacija?

____

[1] Žinoma, grįždamas į Šiaulius neišlaikiau ir nusipirkau akcijinių sausainių su šokoladiniu pertepimu…
[2] Tiesa, mano ausiai šmaikščiau skamba netaisyklingai išlinksniuotas, a la mock latin, variantas „taukažmogis“, padarytas iš homo ir laridumhomo laridiens.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

10 Comments
  1. Veronika @ 2014-04-07 12:20

    Tokia pastaba apie detalę: galbūt prisiminus, pavyzdžiui, Norbertą Elias, akademinis habitus su šmaikščiais klausimyčiais apie dešrą ir pan. pastabomis pasirodytų kiek mažiau akademinis?..

  2. Antanas @ 2014-04-07 12:49

    Kadangi akademija nuo Eliaso laikų tapo ir liberalesne, ir labiau masinio, o ne elitinio švietimo institucija, tai ir akademinio habitus variacijų daugiau pridygo. Spektras šiais laikais gana platus: nuo akademinių budulių ir fyfų, iki hobitų, dwarfų, elfų ir burtininkų. Vienas akademinis pankas yra mane švelniai palyginęs su barokiniu angeliuku, taip kad talpus tas akademinis habitusas… Pagal Eliasą, matyt, mes jau kažkiek decivilizavomės, tik dar ne iki viduramžių lygio, kai niekas nepykdavo, kad kolega prie stalo šnypščia nosį į jo ar jos rankovę..?

  3. Prilamoma @ 2014-04-07 23:09

    Cliffs: pavasaris – proga numest pora kg

  4. Agnė @ 2014-04-08 22:15

    Bet čia tokia bendra tolerancijos problema. Tą patį pasvarstymą mes galime turėti dėl homoseksualų, dėl aprangos stiliaus ar buvimo subkultūroje, dėl vaikų, kurie labiau linkę į kūrybiškas idėjas, o ne į disciplinos priėmimą. Požiūris, kad dalykai kenkia, didžiąja dalimi yra socialiai primetamas. Gerai, mes galime kalbėti apie tai, kad antsvoris yra nepatogus pačiam žmogui, bet ar jis dėl to turi būti nepatogus ir netoleruojamas visuomenėje? Ar mes turėtume atskirti ir nepripažinti kaip vertingų apkūnių žmonių?
    Pavyzdžiui aš manau, kad kvailumas kenkia. Labai. Bet dėl to nesišaipau iš kvailų žmonių ir neverčiu jų tapti protingais, jei jie to nenori. Kiekvienas turi savų privalumų ir trūkumų ir teisę pasirinkti bent dalį savo privalumų ir trūkumų.
    Kitas klausimas – ar tolerancija tikrai reiškia abejingumą kitam?
    Žodžiu, tai tokia tradicinė sociologinė įtampa tarp normų primetimo kitam kaip privalomų, ar tai būtų dėl jo paties, ar dėl visuomenės gerovės, ir tarp individualios saviraiškos, net jei ji pasak viešosios ar ekspertų nuomonės yra kažkiek savidestruktyvi.
    Žinau tik tiek, kad nenorėčiau gyventi visuomenėje, kurioje apkūnūs žmonės nebūtų toleruojami. Kažkoks totalitarizmas.

  5. Antanas @ 2014-04-08 23:17

    Agne, tavo klausimai kaip visada geri, kritika pagrįsta, bet šitas pamfletas praktiškai nieko neturi bendro su unversalaus elgesio modelių piršimu, o tu jį perskaitai būtent kaip tokį. Tai tėra Antano pasiskundimas tuo, kad jam sunkiai sekasi mesti svorį, o aplinkinių reakcijos, na, truputį ambivalentiškos. :) Visą tai dramatizavus, prikaišiojus perdėtų apibendrinimų gavosi šiek tiek provokatyvus tekstas, pagal kurį tarsi atrodo, jog aš peršu kažkokį sveikatos ar lieknumo fašizmą. Aišku, kai susinervini dėl savo svorio, kartais tikrai tokiu tampi, bet tai daugiau situacijos padarinys, negu kažkokia pastovi mano dispozicija. O šitas tekstas yra pramoginis, kaip ir dauguma mano tekstų, bent jau tikiuosi. Jo paskirtis – išprovokuoti skirtingas nuomones, kažkokią diskusiją, kažką prajuokinti. Smagu, kad kažkokią reakciją išprovokuoti pavyko. :)

  6. Antanas @ 2014-04-09 08:32

    P. S. nelabai supratau, kodėl tu supriešini “kūrybiškas idėjas” ir “disciplinos priėmimą”, kai šitie dalykai paprastai yra abu pasitelkiami mokantis ar imantis kokios nors veiklos? Man, pvz., atrodo, kad idėjoms kurti reikia laisvės, o jas įgyvendinti prireikia ir šiek tiek disciplinos. Ir čia aš nesutikčiau, kad ta disciplina būtinai ateina iš šalies ir tik brukimo keliu. Ji gali ateiti ir iš labai daug kūrybinės laisvės turinčio žmogaus susivokimo, kad visų idėjų vienu metu neįgyvendinsi, tad reikės sudėlioti prioritetus ir sukurti veiksmų planą, pagal kurį tas žmogus orientuosis įgyvendinamas savo idėjas. Man tie dalykai neatrodo priešprieša – abu dalykai reikalingi, tiesiog santykis tarp laisvės ir discilpinos labai įvairus.

    O dėl totalitarizmo, na tai dar kartą galiu pakartoti, ką sakau tekste: aš siūlau skaitytojams susimąstyti, kad kartais reikia balanso tarp primetimo savo valios kitiems ir abejingumo. Tas balansas kiekvienu atveju gali būti skirtingas, todėl kažkokio recepto visiems ir nepasiūliau. Galbūt reiks kitą kartą atsargiau dėstyti mintis, sudėti akcentus tiksliau, nes matau, kad tekstą perskaitei priešingai, negu buvo mano intencija. Kita vertus, žmonės skaitydami tekstus atkreipia dėmesį į tuos akcentus, kurie jiems atrodo svarbūs, o ne autoriui, tad nieko čia nepadarysi. :)

  7. Antanas @ 2014-04-09 08:45

    P. P. S. Galima mano poziciją ir šitaip pareikšti.
    Totalitarizmas gamina nejautrius (kitų nuomonei bei jausmams) ir neabejingus (bandančius visaip įtakoti kitus) individus.
    Egalitarizmas gamina jautrius (kitų nuomonei bei jausmams) ir abejingus (bijančius įtakoti kitus) individus.
    Tad mano klausimas būtų toks: kokia sistema gamintų ir jautrius ir neabejingus individus, kurie kaip mat nenusiristų iki totalitarizmo? Ar toks variantas apskritai įmanomas? Tekste atsakymo nepateikiu, nes nežinau, bet gal kas žino?
    Jei gerai supratau Agnę, tai pagal ją toks variantas yra neįmanomas, todėl reikia visom keturiom laikytis egalitarizmo, nes visa kita veda prie totalitarizmo?

  8. Agnė @ 2014-04-10 14:14

    Antanai,

    privertei mane nusišypsoti. :)
    Tai nebuvo tavo teksto visiškas paneigimas. Tai buvo būtent tai, ko norėjai – diskusija su išsakytais teiginiais. Mintys visada yra neišbaigtos ir jų “galutinai tiksliai” nesudėliosi. Tuo ir žavu – juk tik dėl to ir įmanoma diskusija.
    Dėl kūrybiškų idėjų bei disciplinos – irgi pritariu, bet čia mano neaidumas – užmiršau įterpti, kad mano galvoje sukasi mokyklos aplinka, kur labiau palaikomi disciplinuoti vaikai, o hiperaktyvūs kūrybingieji netoleruojami. (apsidrausdama sakau, žinoma, šis teiginys nepretenduoja į universalumą ir absoliutumą)
    Dėl egalitarizmo ir totalitarizmo priešpriešos – jei jau kalbame apie tai, kaip turi būti, tai manau, egalitarizmas neturėtų būti abejingas. Jis turėtų būti besirūpinantis kito interpretacija, kito supratimu apie pasaulį, o ne ignoruojantis, ne sakantis, kad “man tavo interpretacija nerūpi, todėl gyvenk kaip nori”. Tai reiškia, jis turi būti ir jautrus, ir neabejingas (kiek tai įmanoma didžiulio skaičiaus žmonių visuomenėje). Tą turėtų reikšti ir tolerancijos sąvoka. Kad nereiškia – čia jau yra daugybė sociologinių ir kitokių paaiškinimų, į kuriuos galėtų išplėsti diskusija apie šią tavo provokaciją. :)
    O ar laikomės abejingo egalitarizmo, ar nejautraus (irgi, ar tikrai?) totalitarizmo, tai jau ideologinės pozicijos. Aš žinau, kokiame pasaulyje mieliau rinkčiausi gyventi aš, bet būtent dėl to suprantu, kodėl yra žmonių, kurie rinktųsi gyventi kitokiame.

  9. Antanas @ 2014-04-11 12:38

    Geriau priversti nusišypsoti, negu paniurti :)
    Kalbant apie tolerancijos tipus, jeigu vėl žiūrėčiau per savo patirties prizmę, tai galėčiau palyginti lietuviškos ir daniško tolerancijos patirtis. Kalbėsiu daugiausia apie studentų bendrabučius, patirtį švietimo sistemoje, istoriją ir bendresnes sugyvenimo tendencijas visuomenėje.

    Danijoj, manau, labiau paplitusi rūpestinga tolerancija, negu Lietuvoje. To priežastys yra daugiadimesnsinės: pragyvenimo lygis, pajamų paskirstymas, rizika iškristi iš darbo rinkos ir jon nebesugrįžti, švietimo sistemos programos, tolerantiškos kultūros tradicijos ilgaamžiškumas, žmonių bendruomeninę veiklą skatinančios iniciatyvos, programos, daugiabučių ir bendrabučių planavimo ypatumai ir istorija. Lyginant pagal šituos kriterijus abi šalis, Lietuva nusileidžia ir pagal pragyvenimo lygį, ir pajamų paskirstymas pas mus netolygesnis, ir netekus darbo Danijoj yra geriau paruoštos socialinės programos bedarbius vėl įtraukti į darbo rinką, todėl žmonės tiesiog jaučiasi saugesni ir turintys daugiau bendro vieni su kitais. Jie labiau jaučiasi tos įsivaizduojamos danų bendruomenės nariais, o ne vienišais konkurentais rinkoje. Užtat penktadienio vakarą Kopenhagoje tradicinis vaizdas yra daug girto jaunimo, kas su dviračiais, kas pėsti, bet jie nepiktybiški. Vienas kitas policijos patrulių ekipažas viso labo prižiūri, kad jie, pažeidinėdami visas įmanomas saugaus eismo taisykles, tiesiog nesusižeistų.

    Tačiau šita sistema yra labai priklausoma nuo to, kas vadinama “Jantės įstatymu” – šiek tiek provincialios (pasak L. Donskio) tendencijos danų kultūroje vieniems kitus prižiūrėti ir kištis į vieni kitų reikalus, kaip kokiam mažam kaimely. O šitą kultūrą nemaža dalimi palaiko pastatų ir gyvenamųjų rajonų planavimas. Pvz., Kopenhagoje yra paplitę XX a. pirmos pusės daugiabučiai ir bendrabučiai, kurie ir savo eksterjeru (raudonos plytos, šlaitiniai čerpių stogai), ir uždarais kiemais sukuria viduramžių pilies įvaizdį. Interjere būtinai bus kokia nors bendra virtuvė, bendra skalbykla, bendras šaldytuvas ir šaldiklis, bendra poilsio erdvė, baras ir pan. Ir, žinoma, visi “trinsis” laikas nuo lako tose erdvėse, bus rengiami visiems privalomi vakarėliai, šventės, aukšto ir viso bendrabučio tarybos posėdžiai ir pan. Ir be išimties visi turės dalyvauti, nebent susirgo ar išvažiavo. Gyvenamieji rajonai ir namai organizuojami kaip kokie maži kaimeliai, tiek architektūriškai, tiek ir socialiai. Švietimo sistemoje irgi ilgą laiką labiau buvo skatinamos kolektyvistinės vertybės ir tik mūsų kartos žmonės yra labiau individualistai, nebijo išsiskirti iš minios, turėt aštresnę nuomonę. Net ir dėstytojai būna atsargūs savo pasisakymuose ir studentus skatina būti politiškai korektiškais, o jeigu taip nėra, tai gali ir pažymį sumažinti už politikavimą (čia apie sociologus).

    Tai yra toks provincialus socializmas, bet jis Danijoj ir likusioj Skandinavijoj palyginus gerai veikia, nes bendrom pastangom pavyksta sukurti užtektinai lygybės ir gerovės, kad žmonės būtų pakankamai patenkinti sistema ir ją palaikytų. Ir jie sukiša į tą sistemą didelius mokesčius, bet, vėlgi, nekištų, jeigu nebūtų tos kultūros, kuri sukuria pasitikėjimą, kad kokie nors piktnaudžiautojai nepraslys, o jei praslys, tai vis tiek bus į dienos šviesą ištraukti. Įdomu, kad patiems danams atrodo, jog pas juos vis tiek pilna korupcijos, ypač priėjime prie prestižinių darbo vietų viešajame sektoriuje. Kita vertus, kai krizė užpuolė, tai paaiškėjo, kad būta to švaistymo ir ekonominio neefektyvumo viešajame sektoriuje. Pvz., geležinkelio kompanija DSB vėjais paleido apie porą mlrd. daniškų kronų, jei atmintis neapgauna. Bet tas daniškas rūpestingumas mane ilgainiui pradėjo erzinti, o ką jau kalbėti apie tai, kad šeštadienį netgi didieji prekybos tinklai užsidaro 17 val…

    Tuo tarpu Lietuvoje 50 metų irgi buvo socializmas, bet jis buvo priverstinis, net iki stratocido, ir neveikė. Buvo partinių profesionalų sluoksnis ir visų kitų tarnautojų bei darbininkų sluoksnis, o lygybė tarp jų buvo fiktyvi, parodomoji, kaip ir rinkimai. O valdžios represinės struktūros, bauginimas, gyventojų skurdinimas ir privedė prie to, kad gyventojų socialinis kapitalas transformavosi į tai, ką P. Sztompka vadina parazitiniu inovatyvumu – žmonės išmoko išnaudoti sovietinę sistemą savo individualiai naudai. Ir jų socialiniai ryšiai kūrėsi per tą piktnaudžiavimą, per juodąją rinką. Atkūrus nepriklausomybę ir staigiai perėjus prie rinkos ekonomikos, socialinis kapitalas iš viso labai smuko ir kažkuriuo momentu 90-aisiais visi žmogiški santykiai telkėsi pagrinde rinkoje, kriminaliniame pasaulyje ir politikoje. Vat tada, manau, galutinai įsitvirtino tas lietuviškas individualizmas arba, kaip V. Kavolis mėgdavo sakyti, privatizmas: „man yra svarbu darbas, verslas, aš pats, mano šeima, mano automobilis, mano būstas ir žemės sklypas, o daugiau man niekas nerūpi.“

    2000-aisiais su Euroatlantine integracija prasidėjo šito modelio kaita, nes palengvinta emigracija kažkiek ėmė keisti nuostatas, o taip pat švietimo, socialinės programos pasikeitė. Tačiau su ekonomikos nuosmukiu tas senasis privatizmo modelis atgavo savo aktualumą. Bet net ir per ekonomikos bumą daugiabučiuose žmonės vieni kitų nepažinojo, jiems buvo tebėra sunku bendru sutarimu išspręsti savo reikalus. Studentų bendrabučiuose irgi daugumai rūpi tik jų kambarėlis ir jų kambariokai (o kartais ir jie nerūpi, bet tada gyvenimas kartu tampa beveik nepakenčiamas). Su bendromis erdvėmis elgiamasi vis tiek pagal „atėjau, suvartojau ir palikau – kas nors sutvarkys“ modelį. Užtat nemažai studentų tiesiog nuomojasi butus su keliais kitais studentais ir paprastai gauna geresnes ne tik buitines sąlygas, bet ir sugyvena geriau, jeigu, žinoma, atitinka temperamentas, pomėgiai ir t. t. Kartais ir visai viešose universitetų erdvėse pasitaiko tas nerūpestingumas, pvz., ŠU SMF bibliotekoje ne kartą teko nemaloniai nustebti dėl „prišikau ir nepatikrinau ar nusileido“ problemos, bet VDU, VU ir KU neteko su tuo susidurti. Kita vertus, turbūt čia Šiauliečių ekonomistų taupumas kaltas, kadangi tam pastate kiekvienas unitazas turi nuleidimo vamzdį, kurie sukuria srovę (tą patį variantą namie naudoju), o ne bakelį, tad pludrų ekskrementą kartais tikrai sunku nuleisti – reikia užsiimti nemaloniu jo stumdymu su šepečiu. Grižtant prie temos, urbanistiniu požiūriu, tie mūsų daugiabučiai, net ir šiuolaikiniai, neturi to jaukumo ir kaimietiškumo kaip seni daniški ar šiuolaikinės jų interpretacijos. Juose vėlgi daugiau orientuojamasi į individo ar šeimos izoliavimą nuo kažkokių grėsmių – vyksta savotiška getoizacija.

    Žinoma, Lietuvoje esama ir kolektyvizmo tradicijos, bet ji dėl jau minėtos sovietmečio ir posovietinės patirties, yra iš esmės gaujos tipo kolektyvizmas. Šitą gerai atsimenu iš savo patirties gimnazijoje ir kažkiek mažiau muzikos mokykloje. Jeigu nesi gaujoje, tai bent turi atitikti jos keliamus reikalavimus, kitaip iš tavęs šaipysis dėl skurdą išduodančių dalykų, dėl kūno proporcijų ar bet kokios ypatybės, kuri nėra laikoma standartine ir „normalia“. Buvimas gaujoje irgi yra kiekvieno jos nario fizinių ir emocinių išteklių išbandymas. Gaują valdo kažkoks stiprus, įtaigus individas, tad šitas kolektyvizmas turi ir asmenybės kulto požymių. Taip buvo mano laikais, o gal ir dabar kažkiek išlikę, nes, vėlgi, 90-aisiais vaikai, ypač berniukai, lygiuodavosi į visokius nuvorišus, kurie dažnai būdavo atėję iš kriminalinio pasaulio. Taip į moksleivių kultūrą įsiskverbė visokie mafijos, „vagių pagal įstatymą“ kultūros elementai. Net ir prasidėjus 2000-aisiais, tai kartai serialas „Sopranai – mafijos kronika“ buvo iš vis kultinis dalykas. Iki tokio laipsnio, kad sekmadieniais pažiūrėdavo naują seriją ir pirmadienį jau naudodavo R. Zemkausko kūrybiškai išverstas frazes-naujadarus: paplito visokios „nuopisos“, „močkrušiai“ ir pan.

    Apibendrinant, daniška sugyvenimo kultūra yra individus raminančio, sutaikančio, nors kiek ir apribojančio bei erzinančio pobūdžio. Kita vertus, lietuviški sugyvenimo modeliai – gaujos kolektyvizmas ir privatizmas – yra ganėtinai sprogstamas mišinys, trukdantis pasiekti visuomenės stabilumą. Belieka tikėtis, kad ES sustiprės ir mūsų integracija joje gilės. Tada gal ir mes labiau artėsime prie skandinaviškos sugyvenimo tradicijos ar bent jau transformuosime savo tradicijas pozityvesne linkme. Juolab, kad ir ta skandinaviška tolerancija, beje, nėra labai gerai prisitaikiusi, prie, pvz., imigrantų, juolab laikinų. Net ir pats sulaukiau orientalistinių pašaipų savo atžvilgiu.

    O kuris variantas labiau patinka man, nesu iki galo tikras. Teoriškai labiau patinka skandinaviškas, bet praktiškai su juo turiu problemų, nes tiesiog pernelyg esu įpratęs gyventi vienas ir kolektyvinio gyvenimo situacijose pritrūkstu socialinių įgūdžių, o tuo pačiu ir drąsos įsilieti į bendruomenę. Bet kadangi esu socializuotas ir toje gaujos kolektyvizmo terpėje, visada jaučiu tam tikrą spaudimą iš vidaus įsilieti, prisišlieti, prisitaikyti, tad kai nepavyksta, jaučiuosi izoliuotas, pradedu depresuoti, nepaisant to, kad anksčiau ir leisdavau laiką daugiausiai būdamas vienas. Taigi, galiu prieiti prie išvados, kad daugumoje situacijų pats geriau jaučiuosi atsainesnės tolerancijos sąlygomis. Kita vertus, apkūnių ar nutukusių žmonių atveju, kaip tos kategorijos atstovui, labiau norisi rūpestingos tolerancijos.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS