Skip to content

Miesto pašnekesiai su Mindaugu Daniu: apie bendruomeniškumo potencialą, taktinį urbanizmą ir miestietišką dažininkystę Antakalnyje

parašė Veronika @ 2014 Spalio 13

Jei įsiklausai, „miesto daržas“ skamba kiek paradoksaliai, it koks, tarkime, „kaimo dangoraižis“. Ypač sociologui, kuris prisimena, kad miestas – tai išplėtota rinka ir suvešėję komerciniai santykiai, t.y. pati tikriausia žemės ūkio antitezė. Juk daržininkystė dera su ramiu ir harmoningu gemeinschaft buvimo būdu, radikaliai skirtingu nuo miestiškojo gesellschaft, kuriuo gyvendamas tikrai ne kasdien spėsi palaistyti agurkų.

Ir iš tiesų daržai ilgus amžius gėdingai glaudėsi miestų paraštėse kaip akis badantys įrodymai, kad jų savininkams stinga to tikrojo miestiško apsukrumo. Vis dėlto, karo ir bado laikais suvešėdami, o klestėjimo laikotarpiais susitraukdami iki mažyčių plotelių, daržai miestuose egzistavo visada. Kol pastaraisiais metais tapo… madingi.

Daržai New Yorke, Berlyne ir Tokijuje, daržai Baltuosiuose rūmuose, daugiabučių kiemuose, ant stogų ir klombose. Nuo partizaniškai apsodintų viešųjų parkų iki kadaise apleistų, bet naujai gyvybei prikeltų didžiulių urbanistinių teritorijų, kuriose daržovės auginamos industriniais kiekiais, daržai didžiuosiuose Vakarų metropoliuose tapo visiškai normalia miestovaizdžio dalimi, o daržininkystė mieste – naujai atrastu viduriniosios klasės ir hipsterių pomėgiu.

O kaip yra Vilniuje?

Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotraukaVeronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotrauka

Vilniuje irgi yra miesto daržininkystės salų, iš kurių ryškiausiai matoma – Antakalniečių sodo iniciatyva. Tiesa, ji geriausiai pastebima ne miestovaizdyje, o internete, dėl ryškios komunikacijos socialiniuose tinkluose (žr. čia). Norint mieste surasti patį sodą, reikia labai pasistengti, nes jis užsislėpęs Sapiegų parko glūdumoje. Gerokai paklajojus po ne tokį ir mažą parką, anksčiau ar vėliau pasiseka pamatyti didžiulį ir iš toliau net kiek tarkovskišką šiltnamį, kuriame veši didžioji Antakalniečių sodo augmenijos dalis.

Vienas iš sodo iniciatorių, veiklų ir komunikacijos variklis – Mindaugas Danys (jis taip pat dar ir Vilniaus Hub’o įkūrėjas, ir konsultantas), kuris mane pristato tikrai įspūdingai augalų kolekcijai ir papasakoja apie daržininkystės Vilniuje iššūkius. Antakalniečių sodas galėtų būti puiki platforma bendruomeninei veiklai, bet kažkodėl pritraukia gana nedaug iš širdies besižavinčių šia idėja – tik apie 10 nuolat prie daržo palaikymo veiklos prisidedančių žmonių. „Tikriausiai dar šiek tiek trūksta iki to, kas vyksta, pavyzdžiui, Berlyno daržuose?“ – klausiu. „Prinzesinnengarten‘e vienu metu vyksta daugybė veiklų – arbatinė, naminės duonos kepimo dirbtuvės, derliaus šventės, dirbtuvėlės vaikams, paskaitos ir panašiai. Tokia yra ir mano vizija, taip galėtų būti ir čia, bet atstumas iki to kol kas dar sunkiai išmatuojamas.“ Įdomu – kodėl taip? Kodėl už Sapiegų parko tvoros nesirikiuoja savanorių daržininkų eilės?

Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotraukaVeronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotrauka

Svarstau, kad galbūt tai reiškia, jog Vilnius – ne iki galo subrendęs didmiestis, kuriame miestietiški daržai ir sodai visai neatrodo egzotiškai, nes vyresnieji iš inercijos vis dar užsiiminėja savaitgaliniu žemės ūkiu savo sklypeliuose, o jaunesniesiems darbas darže asocijuojasi tik su vaikystės katorga ir subtiliais kankinimo būdais (baisiausias iš kurių yra ravėjimas). Gamta ir daržininkystė, niekada vilniečiui nebuvusios svetimomis patirtimis, negali būti naujai atrastos ir įvertintos, nes niekada nebuvo iš tiesų pamirštos – atvirkščiai nei didžiuosiuose pasaulio metropoliuose, kurie yra dabartinio daržininkystės mieste atgimimo židiniai.

Visgi spėju ir tikiuosi, kad masinis daržų žavesio įvertinimas Vilniuje yra tik laiko klausimas, nes nykius prisiminimus apie sovietmečio daržininkystę po truputį išstumia naujos maisto mados (valgyti sveiką ir vietoje užaugintą produkciją) ir naujos madingos rūšys (rukola, bazilikai, aštrieji pipirai, lapiniai kopūstai, …), kurių auginimas ir vartojimas juk atrodo kur kas žaviau nei rūpestis morkomis ir bulvėmis.

Galimas miesto daržų renesansas Lietuvoje susijęs su dar vieno judėjimo sėkme – gyvos ir aktyvios miesto rajonų bendruomenės yra būtinas sėkmingai gyvuojančio miesto daržo komponentas. Kai kuriuose rajonuose po sovietmečio apmiręs bendruomeniškumas pastaruosius keletą metų aktyviai reanimuojamas kultūros aktyvistų ir urbanistų. Pavyzdžiui, K-Lab Karoliniškėse, BEEpart Pilaitėje, laimikis.lt kūrybinės dirbtuvės Šnipiškėse ar „Draugiškos zonos“ pastangos aktyvinti Šančių gyventojus (apie pastarąjį projektą esame rašę ir Socialioje Sociologijoje). Gyvoms miesto bendruomenėms reikalingas mąstymas apie savo gyvenamą erdvę ir aktyvus veiksmas joje, o tam vienas geriausių įrankių yra taktinio urbanizmo eksperimentai ir miesto daržininkystė kaip vienas iš jų, įvairiomis formomis gana dažnai naudojamas taktinių urbanistų projektuose.

Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotraukaVeronikos Urbonaitės-Barkauskienės nuotrauka

M. Danio, taip pat aktyviai besidominčio taktiniu urbanizmu, paklausiau, ar jo nuomone bendruomeniškumas Vilniuje tikrai iš esmės keičiasi? Pasirodo, tai vyksta lėčiau nei entuziastams norėtųsi. „Tas posovietinis palikimas gal slypi tame, kad žmonės… jie nenori dalintis, jie dar išalkę patenkinti savo pačių poreikius. Ir dar gyva ta autoritetų baimė, tas supratimas, kad viešoji erdvė yra ne mano, o valdžios reikalas. Kad ne aš turiu išeiti ir pakeisti savo aplinką, bet turiu laukti kol savivaldybė ateis ir kažką sutvarkys“.

O kokios tada galėtų būti taktinio urbanizmo iniciatyvų Vilniuje perspektyvos? „Man truputį skaudu, kad taktinis urbanizmas, atrodytų, turėtų būti visų architektūros studentų, urbanistų, landšaftininkų disciplina nr. 1., o taip kol kas nėra. Kitas dalykas, kad bendruomenės, piliečių grupės, jos taip pat neturi supratimo apie taktinio urbanizmo potencialą. Ir pasirodo taip, kad, pavyzdžiui, Anoniminis sūpynių fondas taktiniam urbanizmui padaro daugiau nei kokia nors 20 metų veikianti oficiali miesto bendruomenė, kuri per tą laiką parašė krūvą skundų, o realiai jos pastangomis viešoje erdvėje neatsirado nei vieno „suoliuko“. Egzistuoja tokia asimetrija tarp jau sugalvotų, kitur puikiai funkcionuojančių taktinio urbanizmo metodų ir jų pritaikymo Lietuvoje. Iš kitos pusės, Architektūros vaikų fondas kartu su būriu savanorių šįmet apkeliavo pačius mažiausius Lietuvos miestelius ir į taktinio urbanizmo dirbtuves sėkmingai įtraukė vaikus. Fondo atstovus labiausiai nustebino vaikų aktyvumas, kūrybiškumas ir fantazija. Puiki iniciatyva, bet vėlgi priklausanti tik nuo išorinio projektinio finansavimo.“

Taigi, nei pokalbis, nei tekstas pesimistine išvada nesibaigia. Žinoma, kad posovietiniuose miestuose aplinka inovatyvioms urbanistinėms idėjoms yra kiek mažiau derlinga nei laisvę varžančių režimų nepatyrusioje pasaulio dalyje. Tačiau laisvės ir miestietiško bendruomeniškumo mokomės – pamažu, bet neišvengiamai.

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS