Skip to content

Milda Pivoriūtė: „Nesėkmė stojant į psichologiją – viena iš didžiausių mano gyvenimo sėkmių“

parašė sociologai.lt @ 2014 Balandžio 22

Kovo 17-21 d. vykusių VU Filosofijos fakulteto dienų „Fiesta Personæ“ metu pasirodė tradicinis šios šventės laikraštis „Bursų kiemas“, kuriame – net du interviu su mums pažįstamais veidais iš sociologijos koridorių. Apie sociologijos raidos aplinkybes sociologą prof. Zenoną Norkų pakalbino Rasa Ibelhauptaitė. Apie sociologijos studijas, „užklasinės sociologijos“ mintį ir veiksmą su sociologijos doktorante, dėstytoja, Socialios sociologijos redaktore/autore bei Sociokino organizatore Milda Pivoriūte kalbėjosi Liutauras Vičkačka.

Čia kviečiame skaityti nesutrumpintą interviu su Milda.

„Entuziastinga, charizmatiška, išmananti“, „Uždeganti siekiu jau dabar bėgti į gatvę ir tirti visuomenę“, „Kurianti savo unikalų pasaulį ir skatinanti tai daryti kitus“, „Žavinti savo stiliumi“ – tai tik keletas pirmųjų studentų ištartų frazių apie Filosofijos fakulteto dėstytoją, sociologę dokt. Mildą Pivoriūtę. Pati Milda save apibūdina kaip žmogų, kuriam sunkiausiai sekasi kalbėti glaustai ir kartu įspėja, kad šis interviu bus tikras redagavimo iššūkis „Bursų Kiemo“ redakcijai. Tačiau užkrėsti Mildos pozityvu nepasidavėme ir Jūsų dėmesiui pateikiame „glaustą“ (red. Socialioj sociologijoj pateikiame mažiau nei laikraštyje sutrumpintą variantą) pokalbį.

Milda, kodėl pasirinkote būtent sociologiją? Kas joje žavi?

Sociologija mano gyvenime atsirado labai netikėtai, galima sakyti, netiesiogiai mane su ja supažindino vienas mėgstamiausių mano paauglystės rašytojų – E. M. Remarkas. Kai perskaičiau visas jo knygas ir galiausiai griebiausi paskutinio šiaudo – jo biografijos „Lyg viskas būtų paskutinį kart“, pagalvojau: negi tikrai daugiau nebesusitiksime tekste? Tuomet ėmiau naršyti internete ir atradau vieno prancūzo dienoraštį, kuriame jis į E. M. Remarko knygose paliečiamus dalykus bandė pažvelgti per sociologinę prizmę. Tuomet net nesupratau, kaip daugelį natūraliai kylančių klausimų gali pagauti sociologiniai čiuptuvai. Štai anuomet mama paklausė, kaip reagavau į „Vakarų fronte nieko naujo“ esančius apkasų užkulisių aprašymus, ant medžio kabančias kūno dalis ir pan. Aš tik gūžtelėjau pečiais – nieko ten baisaus. Kodėl mano tėvus jaunystėje sujaudindavo tokie aprašymai, o mano kartos jaunimui tai nesukelia ypatingų emocijų? Kas lėmė, kad mūsų „siaubo slenkstis“ padidėjo?

Tačiau neslėpsiu, labiau norėjau studijuoti psichologiją, nors ir dėl jos nebuvau tikra. Viena buvo aišku – labai norėjau studijuoti būtent VU Filosofijos fakultete, nes turėjau susidariusi įvaizdį, kad būtent čia gali gauti platų bendrą išsilavinimą, sutikti visokių keistuolių ir visada būti šalia įdomių knygų.

Taigi, pirmuoju numeriu parašiau psichologiją, antruoju, kaip atsarginį variantą – sociologiją, tačiau su intencija, kad po vienerių metų, išsilaikius papildomus egzaminus, galėsiu pereiti į psichologiją. Tačiau įstojus į sociologiją ir pasimokius vos kelis mėnesius supratau – kad nesėkmė stojant į psichologiją buvo viena iš didžiausių mano gyvenimo sėkmių. Sociologija įtraukė iškart ir niekada nebepaleido. Kita vertus, šiose studijose buvo labai daug psichologijos, filosofijos ir kitų dalykų, tad gavau visko, ko norėjau.

Sociologija leidžia pamatyti, kokiu būdu žmogus reiškiasi visuomenėje ir kaip visuomenė reiškiasi žmoguje. Tą raišką gali įžvelgti visur. Šią akimirką nesugalvoju nei vieno dalyko, į kurį negalėtum pažvelgti sociologiškai. Kita vertus, sociologija, kaip yra sakęs prof. A. Valantiejus, remiasi kritinių įgūdžių nuostata, kurios paskirtis – turėti kuo daugiau akių. Kai pradedi turėti dagiau nei dvi akis, niekada nebūsi kaip kokia ameba. Jei Filosofijos fakultetas išmuša bent trečią akiduobę, o jis tą tikrai padaro, verta jame praleist 4, o gal ir daugiau metų.

Kitas dalykas, man sociologija nėra vien mokslas, profesija: taip jau sutapo, kad aš sociologijoje randu atsakymus į man rūpimus asmeninio gyvenimo klausimus, ji padeda susiformuoti savo moralinę poziciją daugeliu klausimų. Sociologinė laikysena padeda į kasdienius dalykus žiūrėti ne taip normatyviai, nebūtinai taip, kaip skatina visuomenė. Imi išlaisvėti nuo visokių „normalumų“, gyvenimo būdo, mąstymo modelių, o kai išlaisvėji – o be to dar ir įgauni drąsos ir atsparumo visuomenės spaudimui – gali kurti individualesnį gyvenimą (šypsosi).

Kokie buvo Jūsų studijų metai? Studijų programai duotumėte daugiau pliusų, ar minusų?

Tiesą sakant, niekada nesiskundžiau bendra studijų kokybe, galbūt dėl pavienių dalykų, kursų tekdavo pabambėti, bet tai tikrai nesugadino bendro vaizdo. Vienas iš dalykų, kodėl nesiskundžiau – per visus studijų metus net į pačią nuobodžiausią užduotį nepasižiūrėjau atmestinai, nedarydavau jos tik dėl atsiskaitymo, pažymio. Visada stengiausi padaryti kuo įdomiau, originaliau, kad būtų įdomu ir pačiai, ir kursiokams, įdėdavau daug nuoširdaus darbo, entuziazmo. Tokiu būdu negali likti nieko nepešęs net iš paties neįdomiausio ir prasčiausiai dėstomo kurso. Visą laiką maniau, kad niekas neturi būti paduota ant lėkštutės – jei kažkas negerai, pasidaryk pats, užkamšyk spragas, pasidaryk, kad būtų įdomiau bei prasmingiau. Diplomas buvo ne tikslas pats savaime, o proceso, kuris ir buvo svarbiausias, rezultatas. Tik 4 metais prisiminiau, kad tuoj jį gausiu ir tas faktas labiau liūdino, nei džiugino, buvo gaila, kad baigiasi tas gyvenimo etapas.

Kaip vertinate vis mažėjantį sociologijos studentų skaičių mūsų fakultete? Galbūt, sociologijos studijų programa studentams atrodo nebepatraukli? Ir gal žinote receptą, kaip tai pakeisti?

Taip, tai labai svarbus klausimas. Manau, kad sociologija, kaip profesija, neturi taiklaus įvaizdžio visuomenėje ir P. Bergerio knygos „Sociologija“ 1-ame skyriuje išdėstyti klaidingi sociologo įvaizdžiai vis dar gyvybingi. Jeigu ji pasirodo viešojoje erdvėje, tai dažniausiai įvairių apklausų pavidalu. Nors imtis nereprezentatyvi (šypsosi), bet iš to, kokį įspūdį susidariau važinėdama po mokyklas ir dalyvaudama studijų mugėse, moksleiviai nežino, kas yra sociologija. Reikia gerai padirbėti su moksleivių informavimu ir apskritai sociologijos studijų marketingu, populiarinimu. Su kolegomis žingsniukas po žingsniuko bandome padėtį gerinti, turime idėjų, tačiau labai trūksta žmogiškųjų išteklių. Prie šios veiklos gali prisidėti kiekvienas Filosofijos fakulteto studentas ar absolventas – labai skatiname ir kviečiame.

Taigi, moksleiviai nei žino, kas ta sociologija, nei numano, ką galėtų veikti su jos diplomu. Tiesa, su savo profesinio lauko galimybių nežinojimu susiduria ir patys sociologijos studentai. Manau tai dar viena didelė spraga, dėl kurios kalti ir mes, dėstytojai. Kai kurie kolegos sako, kad studentams paklausus jie kaskart lengvai sutrinka, nes ir sau negali įvardinti konkrečių veiklos galimybių.

Ir tikrai, kiekvienais nuoširdaus buvimo su sociologija metais tampa vis sunkiau atsakyti į klausimą, kas yra ši taip įtraukianti disciplina, ką ji gali, turi, o gal privalo daryti, o kas žūtbūt nėra jos galioje. Kiekvienas bakalauro slenkstį peržengęs ir toliau akademiniu keliu einantis sociologas (ne)norom įžengia į sociologijos pelkę, kuri su kiekvienais metais klampina vis giliau, tampa sunkiai išbrendama, sugeria daug įdomių argumentų bei iššūkių. Tačiau manau, kad tiems, kurie galbūt nenori giliai bristi būtent į šią sociologinę pelkę ar nori tik trumpai pasivaikščioti aplinkui – studijų metu reikia išdalinti šakų, už kurių atėjus metui galėtų užsikabinti, arsenalą.

Apskritai manau, kad sociologijos absolventai turi labai geras karjeros perspektyvas. Kadangi ir taip mano interviu sutrumpinsit daugiau nei tris kartus (šypsosi), tai pažadu artimiausioje ateityje parašyti apie tai tekstą į „Socialią sociologiją“. Aš sakau, kad turėdamas sociologijos diplomą turėtum eiti pas darbdavį iškėlęs, o ne nuleidęs galvą, nes tikrai turi dėl ko! Bet kad pastarieji žodžiai galiotų, turi išpildyti kai kurias sąlygas. Jei studijų metais iš savęs reikalavai nedaug, tai nemanyk, kad gali iš darbdavio reikalauti daugiau. Turi laikytis nuostatos, kad studijos nelygu vaikščiojimui į paskaitas ir būtinų užduočių atlikimui vidutiniškai.

Žinome, kad esate įvairių sociologinių veiklų entuziastė, kartu su kolegomis įgyvendinate daug idėjų. „Sociali sociologija“ vienas iš žinomiausių projektų, ir viena iš erdvių, kuriai Jūs skiriate didžiausią savo dėmesį. Girdėjome juokaujant, kad ją net laikote lyg savo šeimos nariu, o tokių aktyvių sociologijos doktorantų kaip Jūs su kolegom seniai niekas neregėjo. Kaip taip susiklostė?

Aš tai vadinčiau fenomenu, su vienu kolega juokavome, kad gal būtų įmanoma jį paaiškinti kokiais nors Kondratjevo ciklais (šypsosi). Taip jau atsitiko, kad prieš kokius keturis metus natūraliai susiformavo kritinė žmonių masė, kurie norėjo su sociologija veikti kažką daugiau nei studijos – norėjo su ja būti ir mintyje, ir veiksme, lavinti sociologinę vaizduotę neskaičiuojant darbo – laisvalaikio valandų ir pan. Taip ir užsivedėm: „Socialios sociologijos“ tinklaraštis, „Sociokinas“, teorinių skaitymų, duomenų analizės, sociologijos marketingo būreliai, seminarai moksleiviams, konsultacijos studentams dėl akademinių darbų rašymo ir t. t. Ėmėm daugiau bendrauti su jaunesniais kolegomis, dažniau socializuotis. Viena vyresnės kartos doktorantė, pamenu, stebėjosi: anksčiau doktorantai su bakalaurantais alaus neidavo (šypsosi). Nežinau, kodėl būtent tuo metu, būtent mes suėjome į kompaniją ir ėmėme daryti tai, ką darėme ir darome.

Tačiau mes, taip vadinami senbuviai, tik senstame ir toliau tikrai nejaunėsime, susiduriame su vis daugiau suaugusio žmogaus rūpesčių, tad turime vis mažiau laiko idėjų įgyvendinimui. Štai jeigu „Sociokino“ pirmaisiais sezonais filmus žiūrėdavom kas savaitę, tai šiemet, pradėję jau 7-ąjį sezoną, žiūrime kas dvi. Labai tikimės, kad su laiku prisijungs dar daugiau šaunių studentų, kurie palaikys „užklasinės sociologijos“ mintį ir veiksmą.

„Sociali sociologija“ plačiąja prasme – visos veiklos ir prie jų prisidedantys žmonės. Jeigu siauresne prasme, „Sociali sociologija” jau 4 metus veikiantis sociologijos populiarinimo tinklaraštis, kuriame stengiamės atskleisti, ką reiškia į įvairius dalykus žiūrėti pro sociologinius akinius, kad į sociologijos akiratį patenka patys įdomiausi ir netikėčiausi mūsų kasdienybės dalykai, kurių įvairovę ne visada atskleidžia studijos. Stengiamės kutenti sociologinę vaizduotę. Kita vertus, tai gali būti puiki rašymo įgūdžių treniravimosi vieta.

Sociologinis Jūsų credo?

Nėra savaime normalių ar nenormalių, gerų ar blogų dalykų, tokiais juos padarome tik mes, mūsų vertinimas, kuris yra iš esmės nulemtas mūsų socializacijos konteksto, visuomenės, kurioje gyvename.

Ir pabaigai, linksmiausi, labiausiai įstrigę kada nors girdėti mitai arba stereotipai apie sociologiją?

Vieną, prieš kokius 8 metus nutikusią istoriją, papasakojo viena sociologijos absolventė. Ji gulėjo ligoninėje, ruošėsi gimdymui, o seselės su ja elgėsi ypač rūpestingai, nes, kaip vėliau paaiškėjo, manė, kad pacientės profesija, t. y. sociologija, yra specializacija konkrečioje medicinos srityje, tad manė, kad rūpinasi kolege.

Ačiū už pokalbį.

Čia galite skaityti dar ilgesnį ir dar įdomesnį Socialios sociologijos supažindinimo su Milda interviu.

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

2 Comments
  1. Giedrius @ 2014-04-23 04:12

    Viena vakara kuris perslinko į naktį, kurioje nesilaikiau įsako antrajai pusei ir tai buvo labai gerai nes, susipažinau su MILDA ir anos minimais neeiliniais soclogais. Drąsiai mini, kad jus esate neeiliniai ir pritariu jūsų išskirtinumui ir už jį kasryt kavosiu priliesdamas prie lūpu pirma puodeli…

  2. vacys @ 2014-06-30 07:46

    Nu kam tokia šukuosena…

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS