Skip to content

Revoliucinis sindikalizmas – gelbėjimosi ratas?

parašė sociologai.lt @ 2014 Kovo 24

1994 metai. SSRS projektas žlugęs. Centrinės Rytų Europos žemėlapis yra pasipildęs keletu naujų valstybių. Regione vyksta ne tik politinė, bet ir socialinė transformacija. Valstybėms žengiant pirmuosius savarankiškos demokratijos žingsnius, yra rizika pasiklysti ideologijų siūlomų vizijų verpetuose ir būti nublokštiems atgal, t. y. de-demokratizuotis. Tais pačiais metais Darrow Schecter išleidžia knygą „Radikalios teorijos: takai anapus Marksizmo ir socialdemokratijos“. Joje autorius pateikia galimus ideologinio „išsigelbėjimo“ variantus kairiesiems. Vienas jų – socialinės revoliucijos siekiantis revoliucinis sindikalizmas. Su ambicingos „architektūros“ vizija mus supažindina Rūta Mazgelytė.  

Knygos „Radikalios teorijos: takai anapus Marksizmo ir socialdemokratijos“ skyriuje apie revoliucinį sindikalizmą D. Schecter skaitytojams pateikia jo genezės ir vystymosi apžvalgą. Autoriaus įsitikinimu, revoliucinis sindikalizmas kilo XIX a. pab. – XX a. pr. kaip atsvara reformistiniam socializmui, atsiradusiam dėl vidinės krizės pačiame socializme. Revoliucinio sindikalizmo atstovai kritikavo reformistinį socializmą už tai, kad šis buvo per daug susijęs su viduriniosiomis klasėmis bei jų vertybių propagavimu. Į viduriniųjų klasių vykdomas reformas jie žvelgė įtariai, kadangi jos galėjo pakenkti darbininkų klasėms. Toks įtarumas kilo dėl to, kad reformos paprastai yra formuojamos ir „nuleidžiamos“ iš esančių aukštesnėje visuomenės stratifikacijos sistemos padėtyje, neįtraukiant žemesnių, pačių darbininkų klasių. Visa tai lemia, kad nėra atsižvelgiama į interesus tų, kuriems ir adresuotos reformos. Negana to, revoliuciniai sindikalistai reformas sutapatino su viduriniosios klasės kultūros hegemonija. Kad būtų užkirstas kelias tokiam viduriniosios klasės „kolonializmui“, du prancūzai – F. Pelloutier ir G. Sorel – pasiūlė radikalias atlernatyvas, kaip išgelbėti darbininkų klasę nuo buržuazėjimo pražūties.

Pelloutier vaizdinyje darbininkų klasė matoma kaip autonomiška nuo valstybės ir buržuazijos. Šitoks atskyrimas buvo įsivaizduojamas ne kaip primestas kitų, bet kaip organizuoto darbininkų klasės veiksmo pasekmė. Pelloutier koncepcijoje išryškėja pora dalykų: a) darbininkų klases jis matė kaip stipriai pajungtas kitų klasių; b) kitos klasės suvokė darbininkų klasę kaip neįgalią priimti savarankiškus sprendimus – joms reikia pagalbos ir orientavimo iš aukščiau socialinėje hierarchijoje stovinčių individų. Tokios prielaidos tampa įsikišimą pagrindžiančiu argumentu. Pelloutier tai nepatiko, todėl jis pasiūlė suformuoti dirbančiųjų klasės kontrkultūrą, kurioje jos nariai būtų mokomi atskirai nuo kitų klasių.

Darbininkų klasės atskyrimas švietimo sistemoje turi paralelių su švietimo modeliu, kuris buvo taikomas prancūzų kolonijose. Kolonijinis modelis rėmėsi dualistiniu švietimu, kai vietiniai elitai buvo mokomi atskirose mokyklose, o likusi populiacijos dalis – vietinėms kolonijos reikmėms pritaikytoje sistemoje, nesikišant į jų kultūrą ir identitetą. Pelloutier pasiūlymas yra šiek tiek panašus – darbininkų klasės nariai taip pat turi būti mokomi atskirai. Taikant tokį atskyrimo principą socializacija vyksta išskirtinai šios klasės narių rate, o kitų klasių vertybių difuzija apribojama. Rezultatas – darbininkų klasės nariai indoktrinuojami išskirtinai savo klasės mąstymo schemomis ir vertybėmis.

Tačiau Pelloutier vizija yra daugiau nei problematiška. Pirma, visiškai neaišku, kas turėtų mokyti darbininkų klases, kai viduriniosios klasės tinkamumas šiai veiklai atmetamas? Jei tai būtų pačios darbininkų klasės kvalifikuoti nariai, tuomet pradiniuose pasiūlyto švietimo modelio etapuose šie nariai neišvengiamai būtų susiję su įprasto švietimo sistema, t. y. jie tampa kvalifikuoti, nes buvo įtraukti į bendrą švietimo sistemą. Taigi, tokiu atveju, būtų neįmanoma išvengti kultūrinės difuzijos įtakos. Antra, įsivaizduojama švietimo sistema yra „statoma“ ant institucinio pamato, kuris iš principo yra priskiriamas aukštesnei kultūrai. Tad labai abejotina, kaip tai galėtų prisidėti prie alternatyvios darbininkų klasės kultūros. Trečia, Pelloutier vizija susiduria su kita nemenka problema – kultūrinės difuzijos prevencija ir darbininkų klasės vertybių įtvirtinimu visuomenėje. Kad išspręstų šią problemą, prancūzas siūlo vykdyti visuomenės švietimą, remiantis darbininkų klasės vertybėmis. Iš esmės, iškeliama idėja pakeisti dominuojančias viduriniosios klasės vertybes darbininkų klasės vertybėmis. Tačiau Pelloutier nepateikė paaiškinimo, kaip tai pasiekti, jei darbininkų klasė turi savo atskirą švietimo sistemą. Kaip turėtų veikti švietimas viduriniosios klasės atveju? Vidurinioji klasė pakimba ore.

Kitas revoliucinis sindikalistas – Sorel – iškėlė dar radikalesnę idėją – darbininkų klasės separatizmą. Pasak Sorel, darbininkų klasėms reikia sukurti proletarinę civilizaciją, kuri reiškia alternatyviai organizuotą ekonomiką, kitokią moralę, vertybes bei politinių struktūrų pakeitimą (kitaip tariant, reikia socialinės revoliucijos). Pagal šį vaizdinį, darbininkų klasės turi atsiskirti nuo buržujų ir sukurti fundamentaliai kitokį gyvenimo būdą ir jo organizavimą. Taigi, Sorel siūlo asketizmu pagrįstą separatizmą – darbininkų klasės savanoriškai pasitraukia iš visuomenės, nutraukia ryšius su kitomis klasėmis ir plėtoja savo gyvenimo būdą.

Šis modelis neužsimena apie darbininkų klasės mokymą. Jam labiau rūpi pokyčiai gamyboje, mat Sorel tikėjosi, jog ekonominio organizavimo pokyčiai automatiškai sukels vertybinius ir politinės sistemos pokyčius. Šiuo atžvilgiu, švietimas nebuvo laikomas kaip pirminis uždavinys, kurio turėtų būti siekiama po atsiskyrimo. Pagrindinis uždavinys buvo sukelti revoliuciją, kuri prisidės kuriant naują civilizaciją. Tad Sorel skiriasi nuo Pelloutier, nes jis pagrindinį akcentą savo vizijoje uždeda ant fundamentalių pokyčių visuomenėje, kurie gali būti pasiekti tik per revoliuciją. Tačiau ir šis požiūris turi probleminių elementų.

Kaip ir Pelloutier, Sorel aiškiai neapibrėžė, kokią poziciją naujoje civilizacijoje po revoliucijos užims kitos klasės. Naujos civilizacijos modelis leidžia daryti prielaidą, kad pradinėje separatizmo fazėje kitos klasės galėtų egzistuoti paraleliai. Tačiau Sorel nepateikia aiškaus paaiškinimo, koks bus kitų klasių likimas, kai proletarinė civilizacija bus pasiekta. Vėlgi galima spekuliuoti: kadangi nauja civilizacija yra palanki darbininkų klasės vertybėms, alternatyviam gamybos būdui ir politinei sąrangai, tuomet kitų klasių nariai turėtų pripažinti darbininkų klasės kultūrą kaip viršesnę ir prie jos prisitaikyti. Tačiau reikia dar kartą pakartoti, kad Sorel šito nepaaiškino.

Taigi, kaip galima matyti, prancūziškasis revoliucinins sindikalizmas rėmėsi separatizmo intencijomis. Pagrindinė Sorel ir Pelloutier idėja buvo pakeisti įsitvirtinusius galios santykius sukuriant alternatyvią kultūrą ir civilizaciją. Tačiau autoriai paliko nemažų spragų: pirma – nepaaiškino, kaip naujomis sąlygomis darbininkų klasės „susitvarkys“ su kitomis klasėmis. Antra, kas, apskritai, nutiks su kitomis klasėmis? Ar jų nariai bus įlieti į naują sistemą, ar sunyks? Panašu, kad revoliucinis sindikalizmas nebūtų turėjęs didelių galimybių tapti gelbėjimosi ratu kairiesiems 1994 metais ar kiek anksčiau – t. y. dar tik prasidėjus pereinamajam laikotarpiui.

_______

Remtasi:
D. Schechter (1994) “Revolutionary syndicalism”, in D. Schechter, Radical theories: paths beyond Marxism and social democracy, Manchester: Manchester University Press, pp. 21-45.

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS