Skip to content

Roke tik vaikinai?

parašė Antanas @ 2014 Birželio 30

Kadangi pastaruoju metu apleidau publicistinės sociologijos sceną, o snausti ant samanotų užkulisinių patalų jau pabodo, nusprendžiau su jumis pasidalinti nauju straipsniu. Šį kartą grįžau prie pernai vasarą paliestos roko muzikos temos. Anąkart išvyniojau jums knygos „Guitar Cultures“ recenziją, o šį kartą dalinuosi pasvarstymais apie lyčių santykius roko muzikos lauke.

Gaila, tačiau Lietuvoje klausimo, kodėl moteris rečiau galima sutikti roko grupėse, regis, niekas nėra išsamiau nagrinėjęs ir nėra statistinių duomenų (arba tingėjau geriau paieškoti) apie jų dalyvavimą roko grupėse. Nepaisant to, vietinių tyrimų trūkumą galima mėginti kompensuoti apžvelgiant lytiškumo aspektą roko muzikoje nagrinėjančių užsienio autorių darbus.

Žvelgiant į roko muzikos lauką iš lyčių sociologijos perspektyvos, į akis krenta tendencija, kad roko muzikos kūrėjų ir atlikėjų gretose nuo pat jo ištakų dominuoja vyrai, o moterys dažniau užima vartotojų poziciją. Šia prasme roko muzikos lauke yra paplitusi vyrų hegemonija. Dar daugiau, dalyje roko muzikos lauko segmentų [1] muzikos kūryba, atlikimas ir recepcija yra visiškai maskulinizuoti, vadinasi moterys atsiduria atskirtyje kai kurių roko muzikos lauko segmentų atžvilgiu. Tos moterys, kurios visgi praeina įvairius roko lauko veikėjų įtaisytus filtrus, susiduria su kita tendencija – vaidmenų roko grupėje maskulinizacija (suvyrinimu) ir feminizacija (sumoterinimu). Vyrai dažniausiai groja gitaromis, būgnais ir yra solo vokalistai (išskyrus moterų grupes ir kitas išimtis). Tuo tarpu moterims  paprastai paliekama boso gitaros partija (ypač indie roko segmente) (Clawson 1999), pritariamasis vokalas [2] ar muzikos skambesį paįvairinantys instrumentai [3].

Negana to, roko muzikos žiniasklaida, fanai ir kiti lauko veikėjai yra nelinkę moterims pagal asociacijos ir distinkcijos logiką priskirti „roko žvaigždės“ savybių, nes jos neatitinka mačistinio roko žvaigždės vaizdinio. Kadangi šis vaizdinys yra homologiškas sporto žvaigždės vaizdiniui, tik labiau atitinkantis progresyvius idealus (egalitarizmo ir saviraiškos), o ne konservatyvius (hierarchijos ir subordinacijos) (Chung 2003), tai ir roko muzikos lauke ima galioti panaši logika kaip sporto lauke: moterų pergalės pastebimos tik tada, kai vyrai nuvilia, pvz., atsibosta jų dominuojamas muzikinis stilius, piktina seksizmas, pasipūtimas, įnikimas į žalingus įpročius ir t. t. Dėl to yra visai nenuostabu, jog moterų roko žvaigždžių yra nedaug. Deja, bet ir tos kelios moterys-žvaigždės pamirštamos, kadangi beveik neįtraukiamos į dominuojantį roko istorijos naratyvą kaip svarbios, roko lauko istorijoje reikšmingos veikėjos (Strong 2011).

Nestebina ir tai, kad pačių moterų motyvacija dalyvauti roko grupių veikloje išlieka ambivalentiška: vienu muzikinės „karjeros“ laikotarpiu jas traukia moteriškos grupės, o kitu – mišrios. Kodėl taip yra? Pasirodo, kad joms labiau patinka grynai moteriški kolektyvai tol, kol tobulina muzikinius įgūdžius. Patobulėjusios ir įgavusios pasitikėjimo savo įgūdžiais jos noriau jungiasi į mišrius kolektyvus. Tačiau su mišriais kolektyvais atsiranda kita problema: moteris atstumia skeptiškas [4] vyrų požiūris į jų vaidmenį roko muzikoje (Baker and Cohen 2008).

Vis dėlto, egzistuoja vienas roko muzikos lauko logikos aspektas, kuris suteikia santykinės lygybės atmosferą roko muzikoje, lyginant ją su ką kitais stiliais. Joje tiek moterys, tiek ir vyrai scenoje būna pakankamai seksualizuojami [5] ir objektifikuojami, ypač tai būdinga glamrokui, sunkiajam metalui, glammetalui. Žinoma, šitokia „lygybė“ nėra niveliuojanti, o greičiau tik įtvirtinanti tiek biologinius, tiek ir socialiai sukonstruotus lyčių skirtumus [6]. Tačiau ši logika kai kuriuose roko muzikos lauko segmentuose apverčiama. Pvz., pankrokas  pasižymi priešingu patrauklumo kodu: jame patrauklu tai, ką dauguma popkultūros vartotojų laikytų atstumiančiais [7] dalykais. Kadangi pankroko muzikos ideologinis pagrindas buvo ir tebėra tam tikras skirtumų toleravimas, marginalizuotų grupių, individų bei jų idėjų priglaudimas ir anarchistinis maištas prieš dominuojančią tvarką, tai gana greit jį pamėgo feminizmui prijaučiančios moterys. Moterų dalyvavimo vien merginų pankroko grupėse suaktyvėjimas visų pirma įvyko aštuntajame dešimtmetyje anglosaksiškose šalyse, o vėliau išplito ir žemyninėje Europoje bei Japonijoje (Clawson 1999). Žinoma, pankrokas dėl to netapo feminizuotu roko lauko segmentu, bet jame moterys dalyvavo ir tebedalyvauja žymiai aktyviau nei kituose jo segmentuose. Vadinasi, pankroką galima patalpinti kontinuumo tarp maskulinizuotos ir feminizuotos muzikos viduryje, o kiti roko lauko segmentai būtų labiau į maskulinizacijos pusę.

Nepaisant minėtos pankroko išimties, bendrai su roko muzika susijusi kultūrinė ir ekonominė veikla yra labiau orientuota į vyrus – maskulinizuota. Aukščiau jau buvo minėta, kad roko maskulinizacija pasireiškia roko muzikos istoriniame naratyve, muzikos instrumentų ir vaidmenų grupėje skirstymą į „vyriškus“ ir „moteriškus“. Tačiau tai dar ne viskas. Pasirodo, kad dominuojantis vyriškumas reprodukuojamas dar ir muzikos prekių parduotuvėse (Sargent 2009). Dominuojančio vyriškumo reprodukcija vyksta bendravimo su klientūra metu taikant „varžybiško broliavimosi“ (competitive fraternization) ir „moksliukiško paternalizmo“ (geeky paternalism) strategijas arba bendravimo stilius. Kuri iš strategijų bus pasitelkta, priklauso nuo parduotuvės dydžio ir konkretaus pirkėjo pozicijos klientūros hierarchijoje. Pozicija „iškovojama“ bendravimo įgūdžiais, žiniomis ir išlaidumu – socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu kapitalu. Didelėse parduotuvėse dominuoja varžybiško broliavimosi strategija: klientai ir personalas bendraudami pasitelkia technikalizuotą [8] žargoną, tarpusavyje konkuruoja jo išmanymu ir techniniais muzikavimo įgūdžiais, kai ateina laikas bandyti instrumentus. Po tokio „egzamino“ pardavėjai nusprendžia, kokio tai tipo pirkėjas ir kokios vertės prekes jam siūlyti. Bendraujant su moterimis, jos iš karto pataisomos ir pamokomos tėvišku tonu, taip pastatant jas ant žemiausio klientų hierarchijos laiptelio arba išvis atstumiant (Sargent 2009). Mažose parduotuvėse dominuoja moksliukiško paternalizmo strategija: klientai į pardavėjus žiūri kaip į autoritetingus informacijos šaltinius, todėl mažos parduotuvės yra tarsi neformalaus ugdymo erdvės, kuriose išmokstama būti roko muzikantų bendruomenės nariu – perimamas kultūrinis kapitalas ir formuojamas roko muzikanto habitus. Tokių parduotuvių personalas „saugo“ patekimą į roko muzikantų bendruomenę: aklai klausančius jų patarimo ar perdėm savimi pasitikinčius klientus jie atbaido atsainiu bendravimo stiliumi ir kritiškais komentarais, o brangesnių instrumentų net neleidžia bandyti. Kadangi moterys klausdamos patarimo paprastai nepateikia savo nuomonės ir techninių specifikacijų, tai roko lauko „sargai“ daugumą jų „išfiltruoja“ už nesugebėjimą pademonstruoti reikiamo kultūrinio kapitalo lygio (Sargent 2009).

Apibendrinant abu bendravimo stilius, pirmuoju atveju labiau dominuoja socialinių ryšių užmezgimas, o antruoju – mainai, informacija ir mokymosi procesas. Tačiau moterys, užsukusios tiek į pirmojo, tiek į antrojo tipo parduotuves dažniausiai būna išstumiamos iš šios vyriško bendravimo sferos ir socialinės hierarchijos, nes šie „vyriško“ bendravimo stiliai neatitinka jų klientų aptarnavimo kokybės lūkesčių, tad jos įsižeidžia, jaučiasi nesuprastos ar pašiepiamos, todėl pasiduoda vyrų taikomai simbolinei prievartai ir vengia kontakto su dažniausiai vyrišku parduotuvių personalu, tuo pačiu nutoldamos ir nuo gana svarbios rokerio habitus kultivavimo erdvės ir praktikos. Pvz., šitame vaizdo įraše gitaristė Nita Strauss užsimena, kad paauglystėje jai būdavo baugu ką nors užkalbinti vietinėje gitarų parduotuvėje ar pasiimti kurį nors iš instrumentų bei ką nors pagroti. Ironiška, kad jai išgarsėjus tos pačios parduotuvės personalas naudojasi jos simboliniu kapitalu, kad pasireklamuotų…

Roko muzikos lauke taip pat maskulinizuojamos ir auto-destruktyvios praktikos. Šį teiginį iliustruoja faktas, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius daugėjo žymių roko muzikantų autobiografijų, kuriose kalbama apie jų hedonistinį gyvenimo būdą ir bandymus išsigydyti įvairias priklausomybės ligas. Pastebėtina, kad skiriasi vyrų ir moterų pagalbos paieškos būdai (Oksanen 2013). Vyrų nenoras ieškoti pagalbos iš šalies maskulinizmo studijų literatūroje paprastai siejamas su „kieto“ vyro įvaizdžiu ir jis tuo gajesnis, kuo vyro socialinis statusas žemesnis, nes tada vyras savo vyriškumą gali įrodyti tik kūnu (Tereškinas 2011). Kadangi klausytojų skoniai keičiasi, ateina naujos roko muzikos „bangos“, tai ne viena roko „žvaigždė“, atslūgus jo įvaldyto stiliaus bangai, atsiduria socialinės rizikos grupėje, nuskursta ir tai sustiprina norą išlaikyti „kieto“ vyro įvaizdį, kuris trukdo pagalbos paieškoms. Kita vertus, nors žiūrint retrospektyviai, auto-destruktyvus muzikantų elgesys anksčiau būdavo netgi savotiškai patraukli, klausytojų teigiamai vertinama savybė (Bradshaw and Holbrook 2007), tačiau 1974-2010 m. laikotarpiu pastebimas palaipsniškas auto-destruktyvumo „nušlovinimas“, iškeliant kaip vertybę atsakingą ir sveiką gyvenimo būdą (Oksanen 2013).

Dar viena roko muzikoje maskulinizuota socialinė praktika – technologinis kūrybiškumas. Tai įrodo ir užsienio mokslininkų studijos, pvz., S. Waxman tyrimas apie „krapštinėjimosi“ su gitaromis, efektų pedalais ir stiprintuvais kultūrą hardcore punk ir sunkiojo metalo grupėse. Kaip žinomiausias iš „krapštinėtojų“ pateikiamas devintojo XX a. dešimtmečio sunkiojo metalo „herojus“, gitaristas E. Van Halenas. Negana to, autorius duoda pavyzdžių, parodančių, kad nemažai daliai vyrų muzikantų per visą XX a. buvo būdingas pomėgis patiems sumeistrauti garso aparatūrą, muzikos instrumentus ar bent jau juos modifikuoti pagal savo poreikius (Waksman 2004).

Aptarus kelias feminizuotas ir maskulinizuotas  rokeriškas socialines praktikas susidaro įspūdis, jog didžioji dalis mainų roko muzikos lauke vyksta tarp vyriškos lyties veikėjų, o moterims paliekamos tik tam tikros nišos, specifinės pozicijos, kurias jos gali užimti, o jų disponuojamas kapitalas paprastai vertinamas mažiau nei vyriškos lyties atstovų. Padarius tokią slogią išvadą vis dėl to kyla klausimas, kokios gali būti su pačiu roko muzikos lauku tiesiogiai nesusijusios mažo moterų įsitraukimo į jį priežastys? Į šį klausimą mėginsiu atsakyti kitoje straipsnio dalyje, pasitelkdamas savo paties ištrauktus laimikius iš srauniosios empirijos upės.

______

[1] Pvz., black metal, doom metal, death metal, thrash metal, speed metal, math rock.

[2] Chrestomatinė tendencija roko muzikos lauke yra moterų paklausa pritariančiojo vokalo vaidmenyje. Apie tai netgi yra sukurtas dokumentinis filmas „Dvidešimt pėdų nuo šlovės“, šiemet apdovanotas „Oskaro“ statulėle. Pritariančiojo vokalo vaidmuo yra „nedėkingas“ tuo, kad reikalauja didelio profesionalumo, t. y., gebėjimo atlikti skirtingų stilių partijas, mokėti daugybę skirtingų atlikėjų dainų. Tačiau už vokalo harmonijų įdainavimą, kartais net ir originalias improvizacijas auksiniuose ar platininiuose įrašuose pritariančiosios vokalistės negauna nei deramo atlyginimo, nei pripažinimo.

[3] Klavišiniai, variniai pučiamieji, klasikiniai styginiai, egzotiška ar smulki perkusija (tamburinai, bongai, kalimba) ir pan.

[4] Vyrai paprastai būna įsitikinę, kad joms, neva, labiau tinka dainavimas, bet ne grojimas instrumentais, o jeigu moterys dainuoja, tai jų vokalas dažniau tinkamesnis pritarimui, o ne solo partijoms. Vyriškos lyties muzikantų manymu, dažnai moterų tarpe pasitaikantis skaidrus balso tembras geriau dera prie popmuzikos ar klasikinės-operinės muzikos standartų, tačiau moterys rečiau turi šiurkštų, „grūdėtą“ balsą ir pan. Net ir elektroninė muzika bei repas vyrų laikomos „nemoteriškais“ žanrais, o reperiai ir didžėjai paprastai įsivaizduojami kaip vyrai (Baker and Cohen 2008).

[5] Tiek vyrų, tiek ir moterų sceninis įvaizdis šiuose roko lauko segmentuose neįsivaizduojamas be aptemptų odinių drabužių, pėdkelnių ar triko, didesnio ar mažesnio apsinuoginimo, milžiniško tūrio šukuosenų, ryškaus makiažo ir pan.

[6] Moterys muzikantės tradiciškai skatinamos žiūrovą patraukti talija, krūtine ir sėdmenimis, o vyrai – ištreniruotu viršutinės kūno dalies raumenynu.

[7] Prasta intonacija, negrabus instrumentų valdymas, grubokai pačių pasidaryta įranga ir rakandai, saviorganizacijos „chaosas“, fiziškai nepatrauklūs muzikantai ir muzikantės.

[8] “Techninis” ir “technikalizuotas” žargonas skiriasi tuo, kad pirmasis yra moksliškas, griežtai apibrėžtas žargonas, o antrasis yra tik techninio žargono mėgdžiojimas, padaromas transformuojant įprastinės kalbos žodžius į techniškiau skambančius ar supaprastinant techniškus žodžius. Muzikantų kalba yra pilna sinonimiškų žodžių įvairioms prekėms ir jų detalėms apibūdinti. Lietuvoje tie žodžiai kartais turi rusiško atspalvio, pvz., “ladai” (skirsniai), o dažniausiai tai yra sulietuvinti angliški žodžiai, pvz.,”tiuneris” (suktukas (tačiau gali būti ir el. derintuvas kitame kontekste), “bridžas” (tiltelis), “teilpysas”(uodegėlė), “fretbordas”(grifo antdėklas/pirštlentė) ir t. t.

_____

Naudota literatūra

Baker, Sarah, and Bruce M. Z. Cohen. 2008. “From Snuggling and Snogging to Sampling and Scratching: Girls’ Nonparticipation in Community-Based Music Activities.” Youth Society 39 (3): 316-340.

Bradshaw, Alan, and Morris B. Holbrook. 2007. “Remembering Chet: theorizing the mythology of the self-destructive bohemian artist as self-producer and self-consumer in the market for romanticism.” Marketing Theory 7 (2): 115-136.

Chung, Heejoon. 2003. “Sport Star Vs Rock Star in Globalizing Popular Culture: Similarities, Difference and Paradox in Discussion of Celebrities.” International Review for the Sociology of Sport 38 (1): 99-108.

Clawson, Mary Ann. 1999. “When Women Play the Bass: Instrument Specialization and Gender Interpretation in Alternative Rock Music.” Gender & Society 13 (2): 193-210.

Oksanen, Atte. 2013. „Addiction and rehabilitation in autobiographical books by rock artists, 1974-2010.“ Drug & Alcohol Review 32 (1): 53-59.

Sargent, Carey. 2009. “Playing, Shopping, and Working as Rock Musicians. Masculinities in “De-Skilled” and “Re-Skilled” Organizations.” Gender & Society 23 (5): 665-687.

Strong, Catherine. 2011. “Grunge, Riot Grrrl and the Forgetting of Women in Popular Culture.” Journal of Popular Culture 44 (2): 398-416.

Tereškinas, Artūras. 2011. Vyrų pasaulis : vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos.

Waksman, Steve. 2004. “California Noise : Tinkering with Hardcore and Heavy Metal in Southern California.” Social Studies of Science 34 (5): 675-702.

 

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

4 Comments
  1. Marcy Lui @ 2018-04-25 22:38

    Hello Roke tik vaikinai? | Sociali sociologija

    NEW SOFTWARE – Live Event Blaster 2
    Watch me Rank On Page #1 In 60 Seconds !
    Get Instant Access to The ONLY SOFTWARE That RANKS Hundreds Of Live Events For You
    And Keeps The Rankings Sticking For Good!!
    Read More: http://bit.ly/Live_Event_Blaster

  2. Joy Eger @ 2018-04-25 22:58

    Hi there Roke tik vaikinai? | Sociali sociologija

    Discover The Secret 3-Step Amazon Formula
    Start Earning Affiliate Commissions On Demand!
    Start Seeing Regular Big Commission Checks!
    Watch this video: http://bit.ly/Shop_ABot

  3. Ethan Wieck @ 2018-04-26 01:12

    Hello Roke tik vaikinai? | Sociali sociologija

    TURN $1 INTO $5, $10 … EVEN $50 ALL DAY LONG
    Free Video Shows How To Make 5-50X ROI In The Untapped Crypto Market With
    The World’s 1st FULLY AUTOMATED CryptoCurrency Software

    Watch this video: http://bit.ly/Crypto_Suite

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS