Šeštadienis Degučiuose: „man kirba širdis, kad jaunimas vis vien truputėlį tiki…“

Tokiam įrašui geresnio laiko atsirasti ko gero ir negali būti. Kai visi tiek daug šneka apie lietuvių ir rusų susipriešinimą, didina karinį biudžetą ir skaičiuoja naikintuvus, Sociali sociologija siūlo tekstą apie turtingus ir tuo pačiu trapius senuosius ryšius tarp dviejų kultūrų. Įgavę naują formą, šiandien, jie puoselėja meilę ir susitaikymą, savo ritualais pritraukdami vis daugiau tikinčiųjų. Nepaisant tautybės ar barzdos ilgio.

Jūsų dėmesiui socialinės politikos studentų Liutauro Vičkačkos ir Vytauto Butkaus pokalbio su „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke Jekaterina Abramova ištraukos.

Paskatinti dėstytojo Gyčio žodžių, kad „tik kalbėti apie antropologiją yra tas pats, kaip kalbėti apie seksą, bet juo neužsiimti“ smalsūs studentai, norėdami bent šiek tiek prisiliesti prie lauko tyrimo, ėmė ir nuvyko į Degučius pasikalbėti su bendruomenės nariais. Tai turėjo būti dalis atsiskaitymo Socialinės antropologijos kursui, tačiau išėjo kur kas daugiau. Kodėl? O gi todėl, kad Liutauras ir Vytautas ten dar žada sugrįžti…

Pradžioje mus domino „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės veikla, sunkumai, kylantis bendruomenės pirmininkei bei Degučiuose gyvenantiems sentikiams. Tačiau vėliau aptarėme sentikių kultūrinį paveldą, politinį aktyvumą ir kitas temas,- įspūdžiais dalinosi Liutauras ir Vytautas.

Kokie svarbiausi iššūkiai bei darbai kyla Jums, kaip „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkei?

Sunkiausia buvo suburti žmones. O  materialiai mes dabar gyvename neblogai ir, manyčiau, kad ypatingų sunkumų mums nekyla. Atsiranda vis daugiau draugų, turime jų ir užsienyje. Šventikai pas mus atvažiuoja iš Daugpilio, Rėzaknės, Medumės, Rygos. Po truputėlį atgimstam. Kai 1799 m. buvo pastatyti sentikių maldos namai, tai per Sniegines visi keliai vedė į Degučius, todėl ir dabar siekiame, kad kuo daugiau žmonių prisimintų šią tradiciją. Dabar jau keletą metų nebetelpam koplyčioje, atvažiuoja labai daug žmonių, nes visi žino, kad per Sniegines visi meldžiasi čia. Viskas po truputėlį atgimsta. Netgi kulinarinis paveldas. Dabar pradėjome gaivinti seną tradiciją, kuomet po pamaldų visi sėdame prie bendro stalo ir valgome patiekalus, kurios pagamina juos prisimenančios moterys (red. daugiausiai įvairūs iš varškės ir tešlos gaminami kepiniai).

Patys esame kalti, viską pamiršę. Ir norim, kad kažkas pasakytų „žmogau, čia buvo taip ir anaip“. Todėl mes ir užsiimame švietėjiška veikla, per šventes šventikai vietiniams pasakoja religijos istoriją. Yra net padarytas tyrimas, kad labiausiai savo istorija nesidomi sentikiai.

„Degučių rimties“ sentikių bendruomenę gaivinote Jūs ir buvęs jos pirmininkas (red. taip pat ir Jekaterinos vyras)?

Degučiuose yra palaidoti visi mano proseneliai. Na ir tos kapinaitės vis nyko ir nyko, apaugo visiškai. Mes su vyru nutarėme, kad tikrai reikia kažką daryti. Kadangi mes esame visaginiečiai ir tuomet dar dirbome, labai norėjome susirasti vietinį pirmininką. Norėjome bendrauti daugiau, o vietiniai mūsų beveik nepažįnojo. Tuomet prisikalbinau bendruomenės pirmininką, jis labai daug padėjo. Kadangi pats žmogus užsiėmęs, todėl aš perėmiau iš jo darbą.

Pirmininko darbas nėra lengvas, visiems po truputį reiktų jo paragauti. Dažnai reikia važinėti, o iš darbo atsiprašynėti dėl pamaldų tai nei šis, nei tas. Todėl pats tas tuo užsiimti išėjus į pensiją. Ir po piligrimines keliones važinėjame, Solovkų salyne buvome, ten mūsų daug šventikų palaidota. Jaunystėje tiek nesidomėjau religijos istorija, juk ir privengti tokių dalykų turėjome, todėl melstis važiuodavau į Daugpilį. Kuomet dirbau, kryželį buvau pridengus.

Tiesa, noriu pabrėžti, kad tais sunkiais laikais mes didžiausią paramą pajutome iš katalikų. Kaip bebūtų keista… Gal todėl, kad daugiausiai valdininkų yra katalikų. Iš katalikų gauname aukų, kryžių padėjo iš Latvijos gabenti. Vieną kartą atėjo žmogus su auka, sakau jam „jūs juk ne sentikis, o katalikas“, o jis – „koks skirtumas, koks gražus jūsų kryžius!“. Mūsų koplyčioje nebuvo melstasi 155 m., todėl ir tvarkomės, norime viską atgaivinti.

Ar daug šiuo metu sentikių gyvena Degučiuose?

Daugiau katalikų. Rasti tikrą sentikį nebūtų lengva. Sentikiai, kaip ir visa Lietuva, gyvena panašiai – ir geria, ir išsibarstę esą, visokių yra. Bet mes džiaugiamės, kad ir geriantys ateina į pamaldas, vis apsiprausę, apsirengę tvarkingai. Žmonės gyvena kaip ir visur, nelabai yra kam ir melstis, močiutės senos, sunkiai bepaeina, jas reikia vežti į Zarasus. O pas mus koplyčioje meldžiamės tik per didžiąsias šventes. Kiekvieną sekmadienį pamaldos čia nevyksta.

Kokias religines šventes švenčia sentikiai?

Velykas, Kalėdas, Sniegines. Pas mus daugiau pasnykų. Žinote, ne tik šventės, bet ir maldos yra panašios, tik mūsiškės vyksta senąją rusų kalba. Pas mus šiek tiek kitaip su Vėlinėmis, mes minime jas keturis kartus per metus. Per tas dienas negalima kelti vestuvių.

Kuo skiriasi sentikiai nuo stačiatikių?

Kitaip žegnojamės, rašome ir skaitome senąją slavų kalba, giedame kitaip. Skiriamės šventosiomis knygomis, liturgija. Stačiatikių popai yra išsilavinę, baigę mokslus, o mūsų – ne. Tiesiog savo tarpe atrinkdavo žmogų, kuris mokėjo geriau melstis, skaityti, rašyti. Todėl mes labiau išlaikę autentiškumą, jokių naujų vėjų nepriėmėme. Neseniai Turmante mirė šventikas, sentikiai išsirinko naują. Reikia, kad pamaldus žmogus būtų, labiau išsilavinęs nei kiti, mokėtų senąją slavų kalbą.

Dabar ateina visai kiti laikai, stačiatikių šventikai vis dažniau pasisiūlo senąja slavų kalba palaikyti mums pamaldas, bet mūsiškiai labiau užsidarę, tam prieštarauja. Stačiatikiai vis labiau nori su mumis bendrauti, bet mūsiškiai nei už ką.

Žinome, kad egzistuoja giedorių mokykla, kurioje mokoma giedoti senąją slavų kalba?

Taip, pati pagrindinė mūsų mokykla yra Rygoje. Ten net šventikai važiuoja mokytis. O Vilniuje paprasčiau. Ten paprasti žmonės tiesiog augina savo giedorius, užsiėmimai vyksta tik sekmadieniais. Reikia mokyti jaunimą senosios slavų kalbos, nes žmonės jos nebemoka.

O Jūsų maldos namuose vietiniai sentikiai gieda senąją slavų kalba?

Gieda tik giedoriai, paprasti žmonės gali giedoti, bet nemoka. Todėl meldžiasi. Rasti senąją slavų kalbą mokančių giedorių yra labai sunku. Čia labai sunkus darbas – kuomet žmogus miršta, iš karto pradedame melstis. Dieną naktį skaito šventą raštą. Iki pat laidotuvių meldžiamasi. Pabandyk tiek išstovėti, ne visi gali tai daryti.

Jūs laidojate žmogų kojomis į paminklą?

Taip. Tokia istorija yra, kuomet ateis prisikėlimas – įsitversi rankomis į paminklą ir atsikelsi. Čia močiutės taip pasakoja.

Sentikiams labai svarbios ikonos, ar tiesa, kad kiekvienas sentikis turi turėti ikonų namuose?

Taip. Pas žmogų būtinai turi būti ikonų. Įėjus į sentikio namus, būtina pasimelsti prie ikonos. Tik paskui pasakyti „Laba diena“. Kryžiai, ikonos turi būti rytuose. O jei jau žmogus neturi ikonos, turi išsitraukti kryželį nuo kaklo ir žiūrėdamas į jį melstis.

Matote, mūsų maldos namuose taip pat yra ikonų. Jos nėra vertingos, nes nėra senos. Tačiau jos visos mums labai brangios, nes atiduotos tikinčiųjų.

Pasak Jūsų, koks yra sentikių požiūris į mišrias santuokas?

Dabar labai daug tokių santuokų. Anksčiau gal ir buvo priešiškumas, o dabar tikrai ne. Dabar juk viskas keičiasi, neįmanoma (red. sentikių tuoktuvių ) išlaikyti. Bet taip ir turi būti.

Dabar žmonės tariasi su švetikais, kur juos sutuoks. Nebent vaikams gimus tėvai nesutaria kur krikštyti, todėl tenka vienam nusileisti. Jei sentikiams gimsta vaikelis, sentikių kalendoriuje nurodyti vardai, iš kurių tėvai turi pasirinkti, kaip vaikelį pavadinti. Rinktis turi būtent iš nurodytų, o ne iš visų.

Jūsų nuomone, sentikiai uždari žmonės?

Nemanau. Anksčiau gal ir taip. Aš prisimenu savo senelę, ji vis apie savo puodelį kalbėdavo, kad jokiu būdu jo neduoti kitos tikybos žmogui. Dabar jau šito nėra. Na, mūsų giedoriai laikosi šiokios tokios distancijos, tačiau tikrai nėra uždari…

Ar įmanoma atsiversti į sentikių tikėjimą?

Taip. Reikia pasikrikštyti ir gali išpažinti sentikybę. Nors Šv. Rašte parašyta, kad kuo esi pakrikštytas, tuo ir turėtum būti. Bet čia visuose tikėjimuose taip. Krikštijasi ir suaugusieji. Tačiau nemažai išeina iš sentikių. Visagine daug sentikių perėjo į stačiatikybę. Paprasčiausiai žmonėms važinėti reikia, ne kiekviena močiutė gali sau leisti važiuoti į Turmanto sentikių maldos namus. O stačiatikiai nieko nesako, tu žegnokis kaip nori, jie visus kviečia.

Šiandien XXI a., žinome, kad jaunimas vis labiau tolsta nuo religijos, kaip Jums pavyksta pritraukti jaunus žmones?

Esame supratę, kad tokių jaunų žmonių kaip Jūs (red. kreipiasi į mus), mes gal ir nelabai sugebėsime pritraukti. Tiesiog, mes pradedame kalbinti močiutes, kad savo vaikus, anūkus atsivestų. Ateina jaunų žmonių, bet labai nedaug. Tačiau mažų vaikų praeitas Sekmines labai daug turėjome. Kuomet einame kryžiaus kelią, reikia nešti ikonas, pernai vienas berniukas labai norėjo jas nešti, bet buvo visos užimtos. Tai jis visus metus laukė ir šiemet ikoną nešė pats. Todėl man kirba širdis, kad jaunimas vis vien truputėlį tiki. Žinote, mūsų labai ilgos pamaldos, labai sunku melstis, reikia labai ilgai stovėti. Pas mus labai griežtai – nebūsi išpažinties priėjęs, tai nelaidos tavęs šventikas. Todėl vyresni žmonės labai aktyviai dalyvauja. O dėl jaunimo – svarbu, kad padeda, juk reikėjo labai daug dirbti, daug fizinio darbo įdėti. Visus takelius, viską daryti (red. kalba apie Degučių sentikių kapinių sutvarkymą).

Kaip dėl barzdų auginimo, ar ši tradicija nebaugina jaunimo?

Pagal mūsų seną tikėjimą tai ir plaukų negalima kirpti. Tačiau tos barzdos yra labiau tradicija nei taisyklė. Dabar tikrai niekas neverčia. Jauniems tai net kalbos negali būti ar kažkokių vertimų dėl to. O jau vyresnio žmogaus tai paklaus šventikas „kodėl be barzdos?“. Nes kaip miršta vyras, jis turėtų būti su barzda. Ir šventikai mūsų visi barzdoti.

Koks yra Jūsų bendruomenės politinis aktyvumas, gal keliate savo kandidatus į miestų tarybas ir pan.?

Ne, jokių kandidatų mes neturime. Žinote, sentikiai į politiką tikrai neis, ne dėl to, kad jie nenori, o dėl to, kad tai mums visiškai neaktualu. Mes balsuojam, dalyvaujam šalies politiniame gyvenime su visais, savų kandidatų nekeliame.

Tuomet, esate viskuo patenkinti, nekyla bendruomenei finansinių sunkumų?

Pinigų mes dabar neprašome. Žinote, jau nuo senų laikų sentikiai Lietuvoje stengiasi savarankiškai tvarkytis. Ir tikrai nemaldauti valdžios, kad ji kažką duotų. Turi pats suktis. Mes vienintelį kartą prašėme koplyčios atstatymui ir tiek. O kaip patys žmonės mato, kad už jų pinigus yra kažkas daroma, tuomet jie aukoja. Mes niekada nei vaikštom nei prašom, žmonės patys ateina į koplyčią ir aukoja. Kartais net randame už durų užkištų pinigų.

Ir pabaigai… kaip dėl politinio susipriešinimo? Ar negalvoja žmonės, kad jūs esate prorusiški?

Mes nepamename patys kada Rusijoje paskutinį kartą buvom. Kai ten nuvažiuojam, tai mus laiko lietuviais. Mes džiaugiamės, kad mus čia priima ir mūsų neišskiria, esame čia vietiniai. Aš visada būdama mokytoja sakydavau, kad gyvenant Lietuvoje gėda nekalbėti lietuviškai.

Ačiū už pokalbį.