Socialinės atskirties samprata: tarp politikos ir teorijos

Socialinių mokslų sąvokos aktualios ne tik teorinėse diskusijose, jos neretai iškeliauja ir į politinį kontekstą, o jų apibrėžimai yra naudojami pagrindžiant vienus ar kitus sprendimus. Šia tema jūsų dėmesiui – psichologijos ir sociologijos studento Leono Toliauto pasvarstymai apie socialinės atskirties sampratą sociologijos ir ekonomikos sankirtoje. Jis pats savo tekstą pristato tokiais žodžiais:

“Tikiu, kad kiekvienoje diskusijoje dalyvaujame ne tik su savo argumentais, bet ir su savo vertybėmis, todėl norėčiau trumpai jomis pasidalinti.

Laikau save privilegijuotu – nė dienos gyvenime nepraleidau rūpindamasis savo fiziniu išlikimu, todėl socialinė atskirtis pažįstama tik stebėjimo būdu. Nepaisant to, manau, kad jos galime išvengti, o vienintelis esminis dalykas, kurį ji paskatina – tai bereikalinga kančia. Kartais gali atrodyti, kad mūsų – privilegijuotųjų – „gerumu“ dalinantis tuo, ką patys „savarankiškai“ įgijome, bus tiesiog savanaudiškai pasinaudota. Tai manęs negąsdina. Kita vertus, nerimauju žinodamas, jog kažkas – kad ir kas ji(s) buvo, yra ar bus – kenčia dėl mano nesugebėjimo pasidalinti.”

Ieškodamas naujausių įvairių autorių pasisakymų apie socialinę atskirtį ir jos sampratą bei peržvelgdamas sociologijai skirtus žurnalus, pasigedau aršesnės nuomonių kovos. Tuo nenoriu pasakyti, kad sociologiniams klausimams skirtoje literatūroje šio reiškinio samprata yra nusistovėjusi, tačiau susidaro įspūdis, jog esminiai ginčai vyksta ne pačioje sociologijoje kaip disciplinoje, tačiau tarp „socialiai“ nusiteikusių autorių ir „ekonomiškai“ nusiteikusių jų priešininkų. Ši priešprieša atsispindi Martin (2004) straipsnyje – nors jis yra svarbiausias tuo, kad bando konceptualiai sustiprinti socialinio liberalizmo pozicijas priešpriešoje su autoriaus pabrėžiamu (ekonominio) neoliberalizmo įsigalėjimu vakarietiškų valstybių (socialinėje) politikoje, straipsnyje galime sužinoti ir apie šios skirties pagrindus.

Nagrinėjant socialinės atskirties sampratų skirtumus tarp socialinio liberalizmo ir neoliberalizmo, svarbu prisiminti istorinę „gerovės valstybės“ kilmę. Kaip nurodo Martin (p. 80), po antrojo pasaulinio karo tarp daugelio to meto ekonomiškai išsivysčiusių šalių susiformavo bendras supratimas, jog siekis išlaikyti esamas visuomenes stabilias reikalauja valstybės finansuojamo socialinio aprūpinimo. Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų (bent jau kairės-dešinės skirties atžvilgiu), nebuvo abejojama, jog valstybė yra atsakinga už savo piliečių gerovę ir su tuo susiję ginčai apėmė tik klausimus apie tai, kiek atsakomybės valstybei derėtų prisiimti. Tačiau sekančių dešimtmečių bėgyje šis „sutarimas“ pradėjo blėsti, ko priežastimi autorius laiko neoliberalizmo kaip politinės jėgos iškilimą, kurio branduolį sudarė manymas, jog valstybinis aparatas turi būti nedidelis, o ekonominė rinka – minimaliai kontroliuojama. „Gerovės valstybei“ buvo lemta išnykti, nes neoliberalų požiūriu valstybės kišimasis į rinkos procesus gali būti tik trukdis (ekonominiam) valstybės progresui. (Šis akivaizdus ir (turbūt) nestebinantis neoliberalizmo susitelkimas į „ekonomikos“ veiksnumą galbūt yra ta priežastis, kodėl aštresnes diskusijas apie socialinę atskirtį galima rasti ekonomikos ir sociologijos disciplinų ribų sąlytyje, bet nebūtinai skirtinguose pačios sociologijos generuojamuose diskursuose.) Kita vertus, nykstant įprastai už savo  piliečius tiesiogiai atsakingos valstybės sampratai, virsmas turėjo įvykti ir tų piliečių sudaromos visuomenės vertinime.

Kad pateisintų savo siūlomus socialinės valstybės politikos pokyčius, neoliberalai turėjo įvesti naują socialinės atskirties sampratą. Šiai sampratai yra svarbi „užklasės“ (angl. underclass) sąvoka, kurią neoliberalioje tradicijoje galima suprasti kaip netinkamai prisitaikiusią ir dažnai deviantine laikoma visuomenės dalį. (Nors gali atrodyti, jog „poklasė“ būtų tikslesnis šios sąvokos vertimas, tačiau „užklasė“, mano manymu, geriau demonstruoja neigiamą neoliberalų požiūrį ją, pabrėžiantį ją sudarančių individų asmenines ydas, ir kurios, laikantis tokios prielaidos, leidžia šio sluoksnio nelaikyti atskira klase, nes šie žmonės yra už įprastai atpažįstamų klasių sudaromos visuomenės struktūros ribų.) Nors negalima teigti, kad užklasės sąvoka yra vienodai suprantama pačių ją vartojančių neoliberalių autorių, tačiau daugeliui jos sampratų būdingas menkinantis atspalvis, įvardijantis šiai grupei priskiriamų individų nesėkmes kaip jų pačių padarytų pasirinkimų ir veiksmų (arba nesugebėjimo atlikti reikiamų veiksmų) rezultatą. Tačiau būtent šioje vietoje galima pastebi savitą ekonominio neoliberalizmo pateikiamos pozicijos tvirtumą ir politinei kairei priklausančių autorių kritikos šiai pozicijai neadekvatumą.

Kaip pastebi Martin, neoliberalūs autoriai sugeba savo akiračiu apimti tiek sociologijai labai svarbią individo veiksnumo, tiek jo sąveikos su (socialinėmis) struktūromis problemą, t. y. koks ryšys egzistuoja tarp individo ir jį supančių visuomenės struktūrų. Neoliberalams šis ryšys apima sąveiką tarp individo ir laisvos rinkos – kiekvienas individas, jų požiūriu, gali patenkinti savo poreikius tinkamai vadovaudamasis „natūraliais“ laisvosios rinkos dėsniais. Priklausomai nuo sampratos griežtumo, to nesugebantys individai arba tiesiog nėra verti, kad jiems „sektųsi“ (pvz., dėl kažkokių asmenybės ydų), arba neturi tinkamų įgūdžių, todėl valstybės įsikišimas (tai, ką kitame kontekste galėtume vadinti socialiniu aprūpinimu) turi būti siejamas tik su šių įgūdžių diegimu. Šio požiūrio kritikai, tuo tarpu, yra linkę nagrinėti matomas socialines problemas remdamiesi vien struktūrinėmis visuomenės problemomis, pvz., ryšiu tarp kapitalistinės ekonomikos ir valstybės.

Kaip atsvarą neoliberaliam požiūriui į socialinę visuomenės struktūrą bei jų vartojamai užklasės sampratai, kuri turi reikšmingai neigiamą krūvį, Martin siūlo vartoti socialinės atskirties sąvoką, kartu akcentuodamas būtinybę ją tinkamai apibrėžti. Autorius nurodo, jog yra galimos dvi šios sąvokos interpretacijos: silpnoji versija ir stiprioji versija. Silpnąja versija ši sąvoka suprantama siaurai ir daugiausiai atliepia neoliberalų požiūrį į žmones, kurie yra patekę į socialinę atskirtį. Vartojama politiniame kontekste ji implikuoja galimybes tokius individus „pataisyti“ ir „įtraukti“ į esamą (tinkamą) kapitalistinės visuomenės struktūrą, t. y. padaryti juos pajėgius dalyvauti laisvajai ekonomikai pavaldžioje darbo rinkoje. Stiprioji versija į savo sampratą įtraukią ne tik individus, kurie gali savo veiksmais patekti (arba nepatekti) į socialinę atskirtį, bet ir tuos asmenis, kurie turi galią kontroliuoti šių individų socialinį (ne)įsitraukimą. Tai padėtų išvengti neigiamo visuomenės narių, patekusių į nepalankią situaciją, vertinimo, kuris užkrauna visą atsakomybę už savo padėtį jiems patiems, bei į prieš neoliberalizmą nukreiptą diskursą įtrauktų trūkstamą individo ir struktūros sąveikos problematiką. Kitais žodžiais tariant, socialinės atskirties samprata turėtų apimti du lygiaverčius matmenis: kiekvieno individo sugebėjimą veikti bei visuomenės susiskaldymą, kylantį iš galios santykių tarp patenkančių į įprastą socialinė struktūrą individų ir nuo jos atskirtų žmonių.

Įdomią perspektyvą socialinės atskirties sampratai suteikia Daly ir Silver (2008) darbas, kuriame ši sąvoka aptariama lyginant ją su socialinio kapitalo idėja. Minėtų autorių analizei nėra būdinga Martin (2004) fiksacija ties tuo, ką galima būtų pavadinti akademiniu konfliktu tarp (naujosios) politinės dešinės ir politinės kairės atstovų, tačiau jų atliekamas sąvokų palyginimas vis dėlto atspindi nevienodą autorių, vartojančių arba „socialinės atskirties“, arba „socialinio kapitalo“ terminą, angažuotumą socialinėje ir ekonominėje dimensijose. Kaip pastebi Daly ir Silver (2008), konceptualiai šios dvi sampratos skiriasi savo orientacija: socialinė atskirtis daugiausiai apeliuoja į (egzistuojančias) socialines problemas, o socialinis kapitalas – į socialinį (visuomenės) progresą, kuris dažniausiai yra siejamas su ekonomine nauda (pvz., plačių socialinių tinklų formavimąsi tiesiogiai siejant su mažėjančiais ekonominės veiklos kaštais ir pamirštant kitą jų teikiamą (ne)naudą). Tokiu būdu į socialinio kapitalo diskursą kaip dominuojanti idėja įsilieja ekonominiai vertinimai. Kita vertus, apibendrindamos socialinės atskirties sampratas, Daly ir Silver  vyraujančiomis šio reiškinio operacionalizacijomis empiriniuose tyrimuose nurodo esant skurdą, ilgalaikį nedarbingumą ir pan. – taipogi ekonominiam visuomenės vertinimui reikalingus rodiklius.

Taigi, atrodytų, praktikoje yra prarandamas politinis-ideologinis socialinės atskirties sąvokos problematiškumas, kartu nykstant ir jos teoriniam išskirtinumui, t. y. jai „sulimpant“ su kitomis panašiomis sąvokomis, galima pradėti abejoti poreikiu sociologijos moksle ją išskirti kaip savarankišką idėją. Vis dėlto, Daly ir Silver tekste galime aptikti išeities taškų iš šios problemos. Pirmiausia, panašiai kaip tai mato ir Martin (2004), šios autorės pažymi, jog socialinės atskirties samprata gali (ir turėtų) apimti ne tik stabilias reiškinio savybes, pavyzdžiui, aprašant kokie žmonės patenka į tokią nepalankią padėtį, bet ir su tuo susijusius procesus, pabrėžiant, kad „atskirtieji“ negali egzistuoti be „priimtųjų“ ir kad tai nuosekliai veda prie klausimų apie galios santykius tarp šių grupių. Antra, žvelgiant iš praktinės pusės, keliami nauji klausimai reikalauja naujų šių reiškinių matavimo būdų, nes, kaip demonstruoja Daly ir Silver (2008) socialinės atskirties ir socialinio kapitalo sampratų palyginimas, dėl santykinai naujo savo populiarumo sociologiniuose tyrimuose, abiem reiškiniams pagrindimo bandoma ieškoti tuose pačiuose, jau surinktuose ir įsitvirtinusia praktika gaunamuose ir vyraujančiomis teorijomis pagrįstuose duomenyse. Todėl tai apsunkina aiškų socialinės atskirties atskyrimą nuo socialinio kapitalo ar kitų panašių sąvokų. Taigi, norint tinkamai orientuoti šio reiškinio sampratą ir tyrimus, reikia atsižvelgti ne tik į politinį jo nagrinėjimo kontekstą, bet ir jo vietą bendrame sociologijos diskurse.

Imdamasis nagrinėti socialinę atskirtį ir lygindamas jos sampratą su giminingomis idėjomis skirtinguose tikrovės pjūviuose, tikėjausi pademonstruoti daugialypę ir nevienareikšmę šios sąvokos prigimtį. Vis dėlto, reikia pripažinti, jog kebli šio reiškinio interpretacija nesutrukdė (o galbūt netgi padėjo) šiai sąvokai įsitvirtinti politinėje kalbėsenoje. Iš tiesų, kadangi šiuolaikinės politinio valdymo sistemos reikalauja racionalių ir objektyvių sprendimo priėmimo metodų, minėti tikrovės pjūviai yra linkę persipinti: sociologija kaip mokslas siūlo įvairius valdymo metodus, tačiau tai, kokie iš jų yra pasirenkami, kaip jie yra naudojami ir kokios visuomenės struktūros yra jais (re)konstruojamos, priklauso nuo istorinio-ideologinio (taigi, ir politinio) konkrečios visuomenės konteksto. Šiuo atveju įdomiu ir aktualiu pavyzdžiu gali būti O’Brien ir Penna (2008) Europos sąjungos vykdomos socialinės politikos analizė, kuri apima šio darinio (pasirinktos) teorinės ir (paveldėtos) istorinės sanklodos įtaką joje vyraujančiai socialinės atskirties sampratai.

Kaip pastebi O’Brien ir Penna (2008), bendrai Europos Sąjungos politikai yra būdingas neofunkcionalistinis požiūris į socialinį pasaulį. Šis pasaulis, remiantis tokiu požiūriu, išlieka dėka stabilių skirtingas funkcijas atliekančių institucijų ir jas jungiančių „nepriklausomų ir objektyviai egzistuojančių“ ryšių (p. 86). Kartu su manymu, jog racionalumu paremti sprendimai gali vesti socialinio progreso link, toks visuomenės matymas implikuoja egzistuojant tik vieną tinkamą minėtų institucijų evoliucijos kelią. Remiantis tuo yra tikimasi, kad racionaliais metodais sukurtos abstrakčios taisyklės, kontroliuojančios institucijų ir individų sąveiką, turėtų užtikrinti „koordinuotą ir efektyvų“ visos socialinės sistemos veikimą (p. 87). Deja, toks požiūris, iš esmės, beveik visiškai ignoruoja istorinį susidariusios socialinės tvarkos kontekstą.

„Moderniojoje“ Europoje galios santykiai tarp įvairių visuomenės sluoksnių niekur nedingo, tačiau racionalaus valstybių valdymo vaizdinyje įsikūnijo į institucijas ir „objektyviai egzistuojančius“ ryšius tarp jų. Pasak O’Brien ir Penna, funkcionalizmu paremtas požiūris negali atsakyti, kokiu pagrindu yra brėžiamos institucijų ribos, nenuklysdamas į šališką ir nepagrįstą žmogaus prigimties vertinimą (p. 87). Individai gali patekti į socialinę atskirti ne todėl, kad yra netinkami, ar ne todėl, kad neturi tinkamų įgūdžių, bet todėl, kad jų veikimo stiliai nėra suderinami su iš praeities atkeliaujančiomis ir institucijose įsitvirtinusiomis schemomis. Ši problema atliepia Martin (2004) pastebėjimą, jog socialinės atskirties samprata turi apimti tiek „atskirtuosius“, tiek tuos „priimtuosius“, kurie vykdo tą skirstymą, tik sušvelninant poziciją ir pripažįstant, kad tai gali vykti visiškai nepastebimai ir nesąmoningai, t. y. „netyčia“. Neatsižvelgiant tiek į teorines, tiek ir į politines-istorines (per)kuriamos socialinės tvarkos prielaidas, naudojantis O’Brien ir Penna (2008) žodžiais, nebus įmanoma artėti prie „kasdieniškos socialinės atskirties realybės“ (p. 91). Kitaip tariant, norėdami suprasti (ir paveikti) šį visuomenėms reikšmingą reiškinį, mes privalome apžvelgti jį tiek pat plačiai, kiek ir giliai.

Politiniu aspektu socialinės atskirties sąvoka gali būti naudojama kaip atsvara neoliberalų vartojamai užklasės sampratai, į ją (pagaliau) įtraukiant tiek individualius, tiek struktūrinius (santykių) veiksnius. Teoriniu (sociologijos) aspektu socialinės atskirties sąvoka reikalauja tinkamo jos apibrėžimo, kuris ją atskirtų nuo socialinio kapitalo ir konceptualiai panašių idėjų, ir kuris padėjo tinkamai (naujai) ją operacionalizuoti empiriniuose tyrimuose.Kita vertus, šie du skirtingų pjūvių pavyzdžiai ir vieningos Europos socialinės politikos analizė demonstruoja, jog socialinės atskirties sampratos formavimasis sociologiniame diskurse negali apsiriboti vienu lygmeniu. Nors tokia strategija yra naudinga paryškinant specifines reiškinio ypatybes ar problemas, tačiau tik išsamūs tyrimai ir nuoseklūs apibendrinimai gali apsaugoti nuo perdėto (pasi)tikėjimo pasirinkta analitine perspektyva. Sociologams, kaip socialinės tikrovės specialistams, reikia suprasti, kad jų pateikiamos idėjos gali turėti įtakos visuomenėje priimamiems sprendimams, bet atvira (išsamiai pagrįsta) pozicija gali padėti išvengti netikėtų padarinių.

_________

Literatūra

1. Daly, M., Silver, H. 2008. Social exclusion and social capital: A comparison and critique, Theory and Society 37(6): 537-566. Prieiga per internetą: Academic Search Complete (EBSCO) [žiūrėta 2013-11-28].
2. Martin, S. 2004. Reconceptualising social exclusion: A critical response to the neoliberal welfare reform agenda and the underclass thesis, Australian Journal of Social Issues 39(1): 79-94. Prieiga per internetą: Academic Search Complete (EBSCO) [žiūrėta 2013-11-28].
3. O’Brien, M., Penna, S. 2008. Social exclusion in Europe: Some conceptual issues, International Journal of Social Welfare 17(1): 84-92. Prieiga per internetą: Academic Search Complete (EBSCO) [žiūrėta 2013-11-28].