Skip to content

Kodėl vyrui turėti du vaikus – „optimalu“ „normaliausia“, „tinkamiausia“?

parašė sociologai.lt @ 2015 Sausio 8

Demografiniuose gimstamumo tyrimuose paprastai pagrindinis dėmesys skiriamas moterims, nors vyrų prokreaciniai lūkesčiai taip pat svarbūs siekiant suprasti gimstamumą veikiančius procesus. Naujame Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro atliktame tyrime „Jaunų vyrų prokreaciniai tapatumai: kultūrinės normos, individualūs lūkesčiai ir patirtys” analizuojamos jaunų, Lietuvoje gyvenančių vyrų prokreacinės preferencijos, tėvystės vizijos ir juos formuojantys socialiniai veiksniai. Viena iš tyrimo autorių, sociologė Vaida Tretjakova, papasakojo Socialiai sociologijai apie dalį pagrindinių tyrimo rezultatų. Apie kitus šio tyrimus rezultatus galite skaityti čia ir čia

P.S.: Besidominčius tėvystės tyrimais,  taip pat kviečiame skaityti mūsų interviu su sociologe Lina Šumskaite apie tėvystės modelius bei tėvo vaidmenis Lietuvoje.

Vaikų susilaukia tiek vyrai, tiek moterys, tačiau istoriškai susiklostė tradicija gimstamumą analizuojančiuose tyrimuose didesnį dėmesį skirti moterims (1), vyrų reprodukcinį elgesį vis dar dažnai analizuojant tik santykyje su moterų sprendimais (2). Nepaisant to, pastaruoju metu taip pat vis dažniau pripažįstama, kad vyrai reprodukcinių sprendimų priėmimo procese atlieka svarbų vaidmenį, todėl siekiant suprasti prokreacinę elgseną veikiančius procesus svarbu perteikti ir vyrų patirtis bei jas analizuoti platesniame lyčių santykių kontekste (3). Šiam tikslui pasiekti parankesni kokybiniai tyrimai, nes kiekybine metodologija paremtuose tarptautiniuose gimstamumo tyrimuose gaunama informacija yra labiau bendro pobūdžio, nesudaranti prielaidų vyriškų patirčių analizei.

Dėl šių priežasčių Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre dvejus metus (2013 – 2014 m.) buvo atliekamas tyrimas apie jaunų Lietuvoje gyvenančių vyrų prokreacines preferencijas ir tėvystės vizijas (ar jie planuoja susilaukti vaikų, kiek vaikų norėtų turėti, kaip įsivaizduoja save tėvo vaidmenyje ir pan.). Tyrimo metu buvo atlikti 39 giluminiai pusiau struktūruoti interviu su 19–34 metų amžiaus skirtingos socialinės padėties, išsilavinimo, darbinio užimtumo, šeiminio statuso, gyvenančiais mieste ir kaime, heteroseksualiais vaikų neturinčiais vyrais. Interviu metu tyrimo dalyvių buvo prašoma papasakoti apie tėvų šeimą, romantinių draugysčių istoriją ir patirtis, seksualinę ir kontraceptinę elgseną, norą susilaukti vaikų ir norimą vaikų skaičių, bei pageidaujamą vaikų lytį ir savybes, galimos tėvystės scenarijus ir vizijas, požiūrį į vyriškumo normas visuomenėje ir subjektyviai išgyvenamą vyriškumą, reikšmingiausius gyvenimo įvykius ir požiūrį į gyvenimą bei savo gyvenimo vertinimą.

Kiekybinių tyrimų duomenimis, vidutinis norimas vaikų skaičius Lietuvoje tarp vyrų ir moterų, kurie turi arba nori turėti vaikų, yra 1,99 (2010 m., 18 – 49 metų amžiaus grupė) (4). Atsižvelgiant į tai, kad dalis žmonių dėl įvairių priežasčių visai nesusilaukia vaikų, o realus galutinis turimų vaikų skaičius būna mažesnis nei deklaruotas norimas (4), toks vidutinis norimas vaikų skaičius yra problematiškas, nes užprogramuoja tolimesnį kartų kaitos neužtikrinantį gimstamumo lygį. Todėl vienoje iš tyrimo dalių buvo analizuojamos su dviejų vaikų preferencija siejamos individualios prasmės, jas motyvuojantys socialiniai veiksniai.

Dauguma mūsų tyrime dalyvavusių vyrų teigė, kad norėtų susilaukti vaikų kažkuriame savo gyvenimo etape. Vyrai, nurodę, kad norėtų turėti du vaikus, tokį vaikų skaičių šeimoje vadino „optimaliu“, „tinkamiausiu“, „normaliausiu“. Galimybė vaikui augti su broliu ar seserimi buvo vertinama kaip palanki aplinka pačiam vaikui, nes augdamas ne vienas jis ne tik turės žaidimų draugą/-ę, bet ir, tikėtina, įgis teigiamų savybių (išmoks dalintis su kitais ir pan.). Pavyzdžiui, 30-metis Dagnis manė, kad „šeimoje svarbu, kad jis, vaikas, turėtų galimybę rūpintis kažkuo tai kitu, žaisti, draugauti ir panašiai,” o 19-metis Antanas minėjo, kad „vienam liūdna.“ Šiuos teigiamus emocinius ir asmenybės vystymosi aspektus akcentavo vyrai, kurie patys turi brolių arba seserų.

Vis dėlto, tyrimo dalyviai tėvystę ir vaikų auginimą taip pat siejo su didele atsakomybe, o didesnė nei dviejų vaikų šeima buvo matoma kaip reikalaujanti žymiai daugiau išteklių, visų pirma ekonominių. Vyrai minėjo ne tik finansus (gaunamas/ planuojamas pajamas ar turimas santaupas), bet ir būstą, darbo sąlygas. Pavyzdžiui, pasak 22 metų Justino, „tris vaikus išlaikyti, tai čia gerą europietišką atlyginimą gaut reikia“, o 29 metų Adomas juokdamasis sakė, kad su daugiau nei dviem vaikais „netilps į butą“. Kai kurie vyrai taip pat kalbėjo apie sudėtingą ekonominę situaciją ir nesaugumo jausmą kuriančias (į)darbinimo praktikas (pavyzdžiui, terminuotas darbo sutartis, darbą trumpalaikiuose projektuose ir pan.), teigdami, kad apskirtai apie vaikų susilaukimą pradės galvoti tik turėdami „užtikrintą darbą“ (20 metų Mangirdas). Svarbu tai, kad šis ekonominio nesaugumo jausmas nebuvo būdingas išskirtinai darbininkų klasės, žemesnio išsilavinimo vyrams, bet jį kartais išsakydavo ir viduriniąjai klasei priklausantys vyrai, uždirbantys vidutinį atlyginimą.

Toks ekonominių išteklių akcentavimas koreliuoja su norminio vyriškumo samprata Lietuvoje, nes gebėjimas uždirbti pinigų, vaikų išlaikymas ir auklėjimas yra laikomi vieni svarbiausių „normalaus“ vyro bruožų (Tereškinas 2011). Hegemoninis vyriškumas funkcionuoja taip, kad vyrai jaučia spaudimą atitikti tam tikrą vyriškumo idealą, todėl šiuo atveju vyrai, matantys save kaip pagrindinius „šeimos maitintojus“, jaučiasi atsakingi už šeimos finansinę situaciją ir nerimauja, kad daugiau vaikų būtų per didelė našta. Tiesioginis tėvystės siejimas su finansiniu vaikų aprūpinimu lemia tai, kad net ir tais atvejais, kai vyrai yra kritiški „vyro – šeimos maitintojo“ normos atžvilgiu, jie savo prokreacines preferencijas modeliuoja atsižvelgdami į esamą finansinę situaciją ir numanomas ateities pajamas.

Ieškodami mažo gimstamumo priežasčių Vakarų šalyse demografai dažnai referuoja į antrojo demografinio perėjimo teoriją, kuri teigia, kad gimstamumo sumažėjimą iki kartų kaitos neužtikrinančio lygio antroje XX a. pusėje iš esmės lėmė pokyčiai vertybių sistemose (5; 6). Pasak šios teorijos autoriaus, pasikeitė tai, „ko žmonės nori iš gyvenimo“ (6, p. 24) – savirealizacija tapo vienu svarbiausių individo tikslų, todėl sprendimai dėl vaikų susilaukimo daromi atsižvelgiant ne tik į ekonominius išteklius, bet ir į tai, kokį poveikį (dar vienas) vaikas turės individo laisvei. Atitinkamai, palyginti dideli vaikų auginimo ekonominiai ir laiko „kaštai“ moderniose visuomenėse derinyje su tuo, kad „buvimo“ tėvu/ motina emocinis pasitenkinimas gali būti pasiektas turint tik vieną ar keletą vaikų lemia mažesnes prokreacines preferencijas. Šiuos kitokio tipo išteklius – energiją ir laiką, kuriuos reikia skirti vaikui – taip pat minėjo ir kai kurie aptariamame tyrime dalyvavę vyrai: „Iki dviejų. Vieną, du. …per sudėtinga visai atžvilgiais, ypač, žinai, šiuolaikinėj visuomenėj, šiuolaikinėj šeimoj, kai tavo vienintelė funkcija neapsiriboja, žinai, namų ūkis ir vaikų auginimas, o yra kitų, žinai, asmens realizacijos dalykų“ (24 metų Algis). Šis aspektas buvo ypač svarbus aukštesnio išsilavinimo, egalitariškesnių pažiūrų vyrams, kurie išsakė ketinimus aktyviai dalyvauti vaiko priežiūroje.

Apibendrinus šios tyrimo dalies pagrindines įžvalgas galima daryti išvadą, kad dviejų vaikų šeima reprezentuoja kompromisinį variantą tarp to, kas laikytina gera aplinka vaiko augimui ir tam reikalingų išteklių, kitaip tariant, „kažkaip vienas per mažai, trys – per daug“ (31 metų Matas). Tėvystė tiesiogiai siejama su finansiniu vaikų aprūpinimu, todėl ekonominiai ištekliai, apimantys gaunamas/planuojamas pajamas ar turimas santaupas, būstą, darbo sąlygas jauniems vyrams yra vieni svarbiausių planuojant vaikų susilaukimą, svarstant norimą vaikų skaičių. Atsižvelgiant į dabartinę sudėtingą ekonominę situaciją ir kai kurių tyrimo dalyvių patiriamą ekonominio nesaugumo jausmą, galima daryti prielaidą, kad geresnei šalies demografinei situacijai būtinos preferencijos didesniam nei 2 norimam vaikų skaičiui artimiausiu metu tikėtis neverta.

______________

Tekstas parengtas remiantis moksliniu tyrimu, vykdytu pagal mokslininkų grupių projektą „Jaunų vyrų prokreaciniai tapatumai: kultūrinės normos, individualūs lūkesčiai ir patirtys” (Nr. MIP 005/2013). Projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Tekstas redakcijai įteiktas 2014-12-22.

Literatūra:

Greene, M. E., Biddlecom, A. E., 2000. “Absent and problematic men: Demographic accounts of male reproductive roles.” Population and Development Review. 26 (1): 81-115.

Pierotti, R. S., 2013. “Masculinity: An Overlooked Cultural Influence on Fertility”.  Paper prepared for the annual meetings of the Population Association of America, New Orleans, LA, April. Population Studies Center, University of Michigan.

Jamieson, L., Milburn, B. K., Wasoff, F. 2010. “Fertility and social change: the neglected contribution of men’s approaches to becoming partners and parents.” The Sociological Review. 58:3: 463 – 485.

Stankūnienė, V., Maslauskaitė A., Baublytė M. 2013. Ar Lietuvos šeimos bus gausesnės? Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras.

Van de Kaa, D. J. 1987. “Europe’s Second Demographic Transition.” Population Bulletin 42: 1–59.

Van de Kaa, D. J. 2002. “The Idea of a Second Demographic Transition in Industrialized Countries.” Paper presented at the Sixth Welfare Policy Seminar of the National Institute of Population and Social Security, Tokyo, Japan, 29 January 2002: 1–34.

 

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

One Comment
  1. Bir @ 2015-01-09 14:53

    Įdomu, kaip skirtųsi atsakymai, pasiūlius atmesti finansinį aspektą, kaip neturintį reikšmės vaikų išlaikyme.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS