Skip to content

Kovos menas: Aikido ir kokybiniai tyrimai

parašė sociologai.lt @ 2015 Gegužės 16

Sociologės, kokybinių tyrimų dėstytojos, Aikido entuziastės Dalios Čiupailaitės refleksija apie kokybinius tyrimus ir jų mokymą(si). Dalia taikliai užčiuopė klausimus, kurie iškyla ne vienam dėstytojui, kokybiniais tyrimais užsiimančiam tyrėjui. Būtų įdomu išgirsti ir studentų, pradedančiųjų tyrėjų (savi)refleksiją šiuo klausimu. 

Kuo toliau, tuo labiau sociologija (ypač kokybiniai tyrimai) man primena Aikido (kaip Bourdieu sakė: „sociologija yra kovos menas“). Aikido svarbu stiprus kūnas, stiprus protas/dvasia ir technikos. Bet technikos, jeigu nepagauni dvasios, tėra tušti, neefektyvūs ir gal net sau pačiam pavojingi judesiai. O ta dvasia/protas jau yra mumyse – reikia tai „sučiupti“.

Aikido Mokytojas man yra pasakęs: „Aš tau parodysiu technikas, bet ar tu išmoksi – priklauso nuo tavęs ir to, kiek bandysi jas įgyvendinti žadindama dvasią. Aš negaliu tau pasakyti, kokius veiksmus tu turi atlikti, kad būtum nuoširdi“. Aikido svarbu jausti centrą, bet būti atviram netikėtumui, nes niekada negali suplanuoti savo judesių. Tai yra kone apie kokybinius tyrimus (dažnai manau, kad kokybinių tyrimų nereikia mokytis – jautrus ir kūrybingas žmogus gali atrasti pats).

Stengiuosi studentams padėti suprasti kokybinių tyrimų dvasią, siunčiu juos į lauką, kad patirtų nežinią, išmoktų su ja būti be tikslių intrukcijų. Jie, kaip besimokantieji kovos meno, pasimeta, išsigąsta tos nežinios, neapibrėžtumo: „Kaip tiksliai man sulenkti ranką, kad priešininkas nukristų? Kiek žingsnelių paeiti? Kada pasilenkti? Aš noriu tiksliai žinoti, ką turiu pastebėti ir aprašyti lauke“. Technikos svarbu, tačiau taip pat svarbus santykis su kitu, kur patys esat lauke. Lauke visada yra nežinomybės – nuo tyrėjo priklauso kurlink jis pasuks.

Bet sunku tai išlaikyti, kai studentai nori paruoštų „teisingų“ atsakymų, suglumsta negavę aiškaus atsakymo „kiek reikia padaryti interviu, kad tyrimas būtų geras“. Tada mąstau: gal tikrai tereikia duoti checklist’ą, kurį studentai užpildytų ir jaustųsi „teisingai“ atlikę darbą taip „kaip dėstytoja nori“? Gal tada nečiupti dvasios? Mokyti, kaip užlenkti ranką? O ką daryti, kai „dėstytoja nori“, jog studentai imtų užčiuopti patys ir suprastų „apie ką čia“, o ne galvoų „kokią veiksmų seką man atlikti“?

Ir ne, nėra čia jokios ezoterikos – galiausiai, juk tai kovos menas.

One Comment
  1. A. @ 2015-05-16 18:55

    Galiu pridurt, kad ne tik sociologijoj tai veikia. Chemikai irgi, pvz., kalba apie tai, kad vieni chemikai turi gerą galvą, bet neturi rankų, kad procedūros lyg ir tos pačios, aparatai tie patys, bet prieina vienas “virėjas” ir padaro šedevrą, o kitam viskas prisvyla. Vieni turi tą įkūnytą pagavą, o kiti nelabai. :)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS