Skip to content

Kavos baras kaip socialinio teatro scena: tyrimas be cukraus

parašė sociologai.lt @ 2016 Liepos 28

Žinia, šiais laikais beveik visi ir beveik visur esame stebimi. Internete, CCTV miesto gatvėse, sociologų-antropologų-etnografų, atliekančių stebėjimus dalyvaujant netikėčiausiose vietose, ar šiaip entuziastingų mėgėjų, kurie mus tyrinėja mums nežinant savo malonumui ir žmonijos žinių pagausinimo vardan. Stebėtojai gali stebėti ir, pavyzdžiui, jūsų mylimiausiame kavos bare. Šypsotis, plepėti apie desertus ir profesionaliai paruošti kavą pagal visus pageidavimus, o tada į stebėjimo sąsiuvinį aprašyti kiekvieną jūsų judesį. Jei mėgstamiausias jūsų kavos baras buvo „No Sugar“ Vilniuje, šiame aprašyme galbūt atpažinsite save. Jei taip įvyko, sveikiname neakivaizdžiai prisidėjus prie sociologijos mokslo raidos :) Apie tai, kaip kuriame savo viešuosius vaidmenis ir kaip trečiojoje vietoje – kavos bare – pristatome save, mums rašo trečiakursė VU sociologė Justė Sidaraitė.

Daugeliui miesto žmonių kavos baras yra kiekvienos dienos ritualas, leidžiantis pabėgti nuo įprastos darbo ar namų aplinkos ir atsipalaiduoti. Tai erdvė, kur nuolat būnama tarp žmonių, susipažįstama, bandoma sužavėti darbdavius ar, galbūt, savo būsimas antras puses. O tokia socialinių sąveikų gausa reikalauja pasitelkti pačias įvairiausias savęs pateikimo taktikas, kurias juk taip įdomu stebėti sociologei ar sociologui.

No Sugar. Gabrielės Markaitytės nuotrauka

Kiekvienas individas, kol nelieka vienas su savimi, kuria tam tikrą spektaklį – tapatinasi su įvairiomis kaukėmis, atlieka vaidmenį, kurio iš jo tikisi publika. Dažnai tokius „vaidinimus“ galime pastebėti tiek savo pačių kasdienėse sąveikose su kitais, tiek ir stebėdami aplinkinių sklandesnius ar su pasitaikančiais trikdžiais vaidmenis. Šiuo tekstu noriu pamėginti sąveikas kavos bare analizuoti kaip spektaklį, taigi nesunku atspėti, kad tokios tyrimo idėjos įkvėpimu tapo Ervingas Goffmanas ir jo knyga „Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime“ (2000). Būtent Goffmano mintis, kad kiekvienas individas atlieka kruopščiai surepetuotą pasirodymą, paskatino tai pastebėti trečiosiose vietose, kurias žmonės pasirenka išėję iš sau įprastos – namų, darbo arba kitos, dažnai varžančios, aplinkos.

Nors Goffmanas pateikia požiūrį, jog kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra kasdien kruopščiai repetuojamas ir pateikiamas spektaklis, tačiau tuo jis nenori pasakyti, kad mes susitapatiname su savo kuriamu įvaizdžiu. Šie vaidmenys tiesiog tampa kiekvieno iš mūsų kaukėmis, nuo kurių atstumas vis tik išlaikomas, ir net jei asmuo yra visiškai patikėjęs savo veiksmais, galų gale jis vis vien tik vaidina. Autorius žmonių „vaidinimams“ apibrėžti pasitelkia teatrui būdingas metaforas. Tai ne vien tik vaidmens atlikėjas, bet ir „vaidinimą“ vertinanti auditorija, fasadas su savo dekoracijomis bei užkulisiai. Fasadas yra visa tai, kuo vaidmens atlikėjas naudojasi viso vaidinimo metu, į tai įeina ir dekoracijos, kurios kuria bendrą vaizdą. Atskirai nuo fasado išskiriamas „asmeninis fasadas“, kuris demonstruoja konkrečius skiriamuosius ženklus, pavyzdžiui drabužius, lytį, rasę, amžių, kalbos stilių ir t.t. Užkulisiai – tai vieta, atskirta nuo vaidinimo, jie yra nematomi auditorijai ir čia atlikėjas gali pailsėti nuo savo vaidmens (Goffman, 2000: 129-130). Goffmano dramaturgine teorija galiu remtis kalbėdama apie kiekvieną savo tyrimo objektą, kiekvieną kavos baro lankytoją, nes visi jie atlieka tam tikrus vaidmenis, kuria spektaklį, pasitelkia dekoracijas ir skirtingais momentais keičia savo roles.

Savo tyrimui pasirinkau šiuo metu laikinai duris užvėrusį kavos barą „No Sugar“ Vilniuje. Stebėdama, kas jame vyksta, norėjau suprasti, kaip sąveikauja baro lankytojai, kaip (ir kokius) vaidmenis jie kuria. Kadangi pati čia dirbau, barą galėjau stebėti iš savo kaip baristos persprektyvos. Šios vietos lankytojai – skirtingų socialinių statusų žmonės. Nors dažniausiai jie yra maždaug 20-25 metų amžiaus ir vyresni, tačiau jų užimamos pareigos, išvaizda ir priklausomybė socialinei klasei gali skirtis gana smarkiai.

No Sugar. Justės Sidaraitės nuotrauka

Kaip kavinėje atsiskleidžia statuso vaidmens kūrimas?

Goffmanas išskiria nuoširdžiuosius personažus ir cinikus. Nuoširdieji yra tie, kurie įsitikinę tuo, ką patys vaizduoja, o cinikai – tie, kurie netiki savo vaidyba ir jos paliekamu įspūdžiu ir visiškai nesuka galvos dėl to, ar vaidmeniu kažkas patikės. Prie ciniškų vaidmenų, pagal Goffmaną, galima priskirti ir tuos atvejus, kai „(…) socialine prasme žemesni asmenys su didžiausiu išlaidumu pasitinka juos lankančius pranašesniuosius (…)“ (Goffman, 2000; 30). Taigi, vaidmenų „ciniškumą“ dažniausiai galima įžvelgti stebint, kaip kavos bare sąveikauja skirtingų socialinių klasių žmonės.

Iš stebėjimų matyti, jog žmonės, kurie ateina į verslo susitikimus ar tiesiog darbo reikalais, savo poziciją visuomenėje pabrėžia pinigais. Galbūt tai yra daroma net nepajuntant ar neturint noro pasirodyti, bet tokioms situacijoms labai būdinga tai, kad kukliai pasiginčijus aptariama tema, kas mokės. Dažnai bandoma atsiskaityti didelėmis kupiūromis, kuo plačiau praverti piniginę, kad matytųsi jos turinys ar tiesiog išsitraukti visus turimus banknotus ir tuomet ieškoti mažiausios kupiūros atsiskaitymui. Žinoma, toks elgesys neparodo tikslaus tiriamojo statuso visuomenėje, bet tokius verslo susitikimus tenka matyti ne kartą, ir jie dažniausiai būna nuolat rengiami tų pačių žmonių. Taip nuolatinis klientas, kavos bare rengiantis verslo ar darbinius susitikimus ir demonstruojantis savo turimus pinigus, kuria tam tikrą įspūdį apie savo statusą visuomenėje, nesvarbu, kiek teisingas jis yra. Į tai galima žiūrėti kaip į savotišką kaukę ar vaidinimą, kai žmogus gan nuoširdžiai ar galbūt net pats to nenujausdamas nori pateikti save kaip aukštesnės klasės atstovą, pademonstruoti savo galią pasinaudodamas pinigais.

Dažniausiai tokie žmonės į kavinę ateina labiau pasitikintys savimi, užtikrintai nueina prie staliukų, atsisėda ir laukia. Tačiau vis vien dairosi į laikrodį ir savo elgesiu parodo, jog bus ne vieni. Jie savo verslo reikalus mėgsta derinti telefonu, būdami kavinės erdvėje – taip lyg ir užtikrinama savo pozicija bei susitapatinama su tam tikru žmonių tipu. Tokių žmonių elgesys stipriai nepakinta, kai ateina laukiamas žmogus, bet visas tas elgesio rinkinys persikelia į bendravimą su lauktu asmeniu, ir toliau jaučiamas užtikrintumas bei dominuojančios pozicijos demonstravimas (tarkim, tas pats pinigų krūvos išsitraukimas, vaikščiojimas po kavinę ir garsus reikalų derinimas telefonu).

Kaip savo vaidmenį kuria iš minios išsiskiriantys žmonės?

Kalbant apie įvairius klientus, kurie kuria tam tikrus vaidmenis ir patys jais tiki, galime atkreipti dėmesį ir į tuos, kurie labiau išsiskiria iš bendros masės. Nuolat matydavau vaikiną, kuris dažnai užsukdavo į kavinę (tiek aš, tiek ir kitos baristos jį atpažindavom ir žinojom, ką jis gers). Jam atėjus iškart galime suprasti jo vaidmenį – jis ilgaplaukis, spalvotos kelnės, dideli, apsmukę megztiniai ir džemperiai, kurie visuomet ištepti dažais, lėta ir melancholiška kalba bei atpalaiduoto kūno gestai. Vaikinas su savimi visuomet nešiojasi didelį albumą, kuriame kažkada buvo tušti lapai, jis juos užpildęs įvairiais piešiniais ir antspaudais nuo kavos (užsisakęs kavą ir ją išgėręs, vaikinas apverčia puodelį ir palieka kavos ratus lape). Į šį individą irgi galime žiūrėti kaip į tą, kuris gan ryškiai kuria savo rolę, tam pasitelkdamas savo asmeninį fasadą (apranga, kalbos modeliai, kūno gestai) ir dekoracijas (piešinių albumas, tapymas kavos puodeliu), bet tuo pačiu, jis yra visiškai įtikėjęs savo role.

Manau, kad kalbant apie žmones, kurie išsiskiria iš bendros masės, galime kalbėti ir apie tuos, kurie į save atkreipia dėmesį garsiu juoku, kalbėjimu ir panašiais veiksmais. Kiek tenka matyti, kavinės klientai dažniausiai elgiasi gan santūriai – kalba vienas kito neperrėkdami, įprastu tonu, kurio pakanka tam, kad pašnekovas jį girdėtų. Tačiau dažnas atvejis, kad užėjus ryškesnės išvaizdos asmenybėms jos būna ryškesnės ir savo elgesiu – dažniausiai atsisėda centre, kalbasi bei juokiasi garsiai, dažnai pakyla iš savo sėdimos vietos, vaikšto į lauką ir atgal į barą.

No Sugar. Gabrielės Markaitytės nuotrauka

Kaip savo vaidmenį kuria viešieji žmonės?

Kalbant apie tai, kaip save ir savo statusą pateikia kavinės klientai, galima išskirti tuos atvejus, kai savo vaidmenį kuria visuomenei žinomi asmenys.

Vienas iš stebėjimo pavyzdžių – į kavos barą užeidavęs žurnalistas ir publicistas Andrius Užkalnis, kuris taip pat yra žinomas kaip įvairių maitinimo vietų kritikas (dažnai griežtas). Žinant, kad jis nenuolaidžiauja vertindamas maistą, iš jo galima būtų tikėtis tokio paties griežtumo ar net sarkastiškų pasisakymų ir jį aptarnaujant, patiekiant jam kavą ar desertus. Tačiau tokia išankstinė nuomonė gali labai greitai pasikeisti, kai taip neatsitinka, ir virsti visiškai priešinga, kai jis, elgdamasis kaip niekuo iš minios neišsiskiriantis klientas, pasiima savo kavą bei desertą, atsisėda prie stalo ir nusišypso.

Kitas atvejis, kuris pasitaikė stebėjimų metu – į kavinę su draugu užėjęs „Dviračio žinių“ veikėjas, kurio personažas yra „Saulius Poška“. Laidoje jis vaizduoja įmonės, gaminančios „dešras“ savininką, kuris kritikuoja visus, gyvenančius prasčiau už jį ir taip pasako piktokas ir kandžias frazes. Taip kuriamas personažas gali kelti ne pačią geriausią nuomonę ir apie realų žmogų – jis gali būti tapatinamas su veikėju, matomu televizijoje. Taip ir nutiko atėjus šiam klientui – iš jo tikėjausi kandžių juokelių ar bent jau to, kad prie kažko bus prikibta, tačiau buvo atvirkščiai. Jis buvo gan kalbus, juokavo, bet tame nebuvo nieko pašiepiančio, daug bendravo ir pasiūlė pasivaišinti saldainiais. Žiūrint į personažą, kurį sukuria televizijos laida, ir žmogų, kuris pats kuriasi savo vaidmenį realybėje, matome labai ryškų skirtumą tarp mūsų pirminių lūkesčių ir to, kokį rezultatą gauname, kai asmuo mums atsiskleidžia. Dažnai mūsų įsivaizdavimas ar pirminės nuostatos apie žmogų, kurį matome viešojoje erdvėje, būna neteisingos – jie, kurdami savo vaidmenį realiame pasaulyje, sąveikoje su kitais žmonėmis, gali būti visiškai kitokie, nei jų viešas įvaizdis.

Kada individas savo elgesiui kruopščiai ruošia scenarijų?

Skaitydama Goffmano pavyzdžius, kuriuose jis, tarkim, kalba apie radijo laidas, kurios iš pirmo žvilgsnio skamba neoficialiai, nuoširdžiai ir spontaniškai, tačiau iš tiesų yra kruopščiai paruoštos su tiksliu scenarijumi, iš savo stebėjimų medžiagos tam galėjau prilyginti įvairius darbo pokalbius, vykstančius kavinės erdvėje, verslo susitikimus, pasimatymus, pokalbius su seniai matytais pažįstamais ir taip toliau. Čia išskyriau kitą žmonių tipą, kurio elgesio kaitos visais šiais atvejais tiksliai nematyti, bet matyti, kad tų žmonių kalba, visas susitikimo „scenarijus“ yra paruoštas dar prieš susitikimą ir prieš atsiduriant kito akivaizdoje. Žmonės dažnai prieš darbo pokalbius ruošia savo „gyvenimo aprašymus“, apgalvoja kiekvieną detalę apie save, atrenka informaciją, kurią verta pateikti ir, kurios ne, netgi parenka ir tai, kaip viską pateikti vizualiai, kokią informaciją apie juos gali skleisti gyvenimo aprašymo nuotrauka, ką apie juos galima spręsti iš jų pomėgių ir kitų akcentų, kurių kiekvienas kruopščiai apgalvojamas. Nepaisant to, dažnas pagalvoja ir apie klausimus, kurie galimai bus užduoti darbo pokalbio metu ir kruopščiai parenka jiems atsakymus, kurie skambėtų atitinkamai bei taip, kad pateisintų lūkesčius, kuriuos sau yra išsikėlęs pašnekovas. Tokiu elgesiu bandoma iššifruoti normas ir jas atitikti.

Visa tai galioja ir pasimatymams bei susitikimams su seniai matytais draugais, nes ir vienam, ir kitam atvejui sukuriamas tam tikras scenarijus, žmonės pasirenka, kaip atrodyti vienų ar kitų žmonių akivaizdoje, kokia linkme pakreipti savo elgesį, kalbėjimo manieras bei pokalbio temas. Visi tokie pokalbiai mano stebėjimų metu buvo labai pozityvūs – kiekvienas pokalbio dalyvis kitų akyse pateikia save kaip žmogų, kuriam viskas klostosi gerai, kuris užsiima įdomia ir mėgstama veikla. Nors čia ir nematyti žmonių elgesio kaitos, bet galima suprasti, kad dažnais atvejais tam tikri aspektai yra nuslepiami ir šioje vietoje irgi galioja kruopščiai parengtas scenarijus, ką galima sakyti ir, ko negalima, kaip galima elgtis ir, kaip ne. Visais šiais būdais asmuo vaidina ir toks vaidinimas tampa „socializuojamas“ ir formuojamas taip, kad atitiktų asmeniui keliamus lūkesčius.

No Sugar. Gabrielės Markaitytės nuotrauka

Kaip individas keičia savo elgesį būdamas socialinėje srityje, kurioje gali pademonstruoti savo žinias?

Dar vienas aspektas, apie kurį kalba Goffmanas ir kurį galima matyti iš stebėjimų – kai individas mėgina investuoti savo ego tik į kai kuriuos pasirodymo numerius, o kitiems skiria daug mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, tam tikrose erdvėse žmogus gali elgtis gan kukliai ir prisiimti labai nežymų vaidmenį, pavyzdžiui, neišsišokti gatvėje, parduotuvėje ir panašiose erdvėse, bet, kai jis atsiduria socialinėje srityje, kurioje gali pademonstruoti savo žinias, profesinę kompetenciją, jis norės pasirodyti kuo efektingiau (Goffman, 2000: 46). Pagal šią Goffman‘o išreikštą mintį, galime žiūrėti ir į tam tikrų individų elgesio kaitą. Pavyzdžiui, kai į kavinę ateina žmogus, kuris labai pasitiki savo jėgomis srityje, susijusioje su kava, jis dažnai stengiasi pavaizduoti savo išmanymą baristai, nors dažnai tam nėra didelio pagrindo, nes užsakymą norimai kavai gauti galima pateikti ir be to. Aš pati, kaip darbuotoja, dažnai atpažįstu tuos žmones, kurie dalyvauja kavos pasaulyje, yra žinomi iš renginių, susijusių su kava, iš kitų vietų, kurios dalyvauja kavos pasaulyje, ir būtent tie žmonės dažnai mėgina iškelti savo profesinę reputaciją, kuo daugiau pasisakyti apie kavą, kalbėti, pabrėždami visas kavos subtilybes ir tų žmonių elgesys dažnai pakinta, kai pokalbis su barista baigiasi ir atsiranda kitas asmuo – jam pažįstamas pašnekovas. Tuomet bendravimas vėl grįžta į tokį, kuriame nereikia pademonstruoti savo žinių, ir tokiu atveju labai ryškiai matomas skirtumas tarp žmogaus elgesio kitimo kintant žmonėms esantiems šalia. Šiuo atveju galime nesunkiai atpažinti ir žmones, kurie praktiškai kavos pasaulyje nedalyvauja, bet jai skiria didelį savo dėmesį bei susidomėjimą. Tokie žmonės taip pat nevengia to parodyti baristai. Tiek aš, tiek ir kitos darbuotojos esame susidūrusios su vienu užsieniečiu vaikinu, kuris visuomet atėjęs diskutuoja apie kavą, kavos pupeles, jos ruošimo būdus, pasakoja savo patirtį ruošiant kavą namie, kalba apie aplankytus kavos festivalius ir dar daugelį dalykų. Pasidomėjau ar kitos baristos su juo apie kažką daugiau, apart kavos, diskutavo – bet nei jos, nei aš, kitomis temomis su vaikinu nekalbėjome. Galbūt tokiu būdu bandoma rasti bendrą kalbą su mumis, dalintis įspūdžiais ir parodyti savo išmanymą būtent vienoje, konkrečioje srityje, nes jis žino, kad gali su mumis apie kavą kalbėtis ir gali lengvai parodyti savo išmanymą šioje srityje.

Iš visų pavyzdžių matyti, kad kiekvieno mūsų gyvenimas yra spektaklis, kuris įgauna begales skirtingų formų, keičiantis aplinkybėms, kurios mus veikia. Žmonės skirtingai kuria ir vaizduoja savo statusą, būna skirtingi priklausomai nuo to, kokiame susitikime jie dalyvauja ir su kokiais žmonėmis bendrauja. Matome, jog dažnai žmonės ne tik spontaniškai, galbūt to net nejausdami atlieka savo vaidmenis, tačiau dažnai atvirkščiai, kruopščiai ruošia savo vaidinimus, rengia scenarijus, kurie numato, kada ir ką sakyti pasimatymų ar darbo pokalbių metu. Tačiau be viso to svarbu suprasti, kad ne tik mūsų pačių bei aplinkinių vaidmenys skiriasi, tačiau skiriasi ir požiūriai į juos. Jie gali kisti, taip pat kaip ir vaidmenys, kintant aplinkybėms.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

2 Comments
  1. Agnė @ 2016-07-28 15:22

    Smagus tekstas. :)
    O taip vat svarstant iš Goffmano perspektyvos – koks jausmas būti vienu metu būti ir barista, ir tyrėja? Kaip tai susiderina ir kuris iš vaidmenų nuoširdesnis? ;)

  2. Justė @ 2016-08-01 09:37

    Labas, Agne, ačiū!:)
    Viso tyrimo metu man nuoširdesnis atrodė tyrėjos vaidmuo, kai gali visiškai atsiriboti ir nedalyvauti bei tiesiogiai tyrime neveikti. Tokiu atveju man nuoširdesni atrodydavo ir rezultatai, nes darant stebėjimus iš baristos perspektyvos, vis kildavo baimių, kad tyrimą galiu paveikti, kildavo tikimybių, kad pačios įsikišimas į lankytojų sąveikas, gali turėti įtakos. Todėl, kiek tik įmanoma, stebėjimus dariau būtent ne iš baristos perspektyvos. Bet iš kitos pusės žiūrint, stebėjimai, kai dalyvaudavau pati, kaip barista, man atrodydavo duodantys kiek daugiau rezultatų tyrimui, nes natūraliai praleisdavau ir daugiau laiko stebint, ir, pati bendraudama su lankytojais, galėdavau kiek daugiau įžvelgti, nei stebėdama iš šalies. Bet taip, jausmas būti ir stebėtojai ir baristai, įdomiai keistas. :)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS