Skip to content

Vilniaus skirtys: gentrifikacija ir saugumas stoties rajone

parašė sociologai.lt @ 2016 Rugsėjo 16

Kas nutiktų, jeigu kritiškai nusiteikusį sociologijos studentą išleistum patyrinėti Vilniaus stoties rajono? Gentrifikacijos, saugumo, vartojimo, socialinės įvairovės ir atskirties temos persipina ir paskatina įdomiausias įžvalgas. Šiuo tekstu [1] sociologijos trečiakursis Mažvydas Karalius klausia, kaip nesaugiame rajone įsigalinti gentrifikacija keičia vietos veidą ir verčia jį saugesniu, bei iškelia ir svarbią kritinės sociologijos problemą – koks ir kam tas saugumas yra?

***

Už bendradarbiavimą atliekant tyrimą dėkoju informantams ir savo kolegoms Žygintai ir Arminui, o už pagalbą rengiant šį tekstą ačiū Agnei Girkontaitei, skyrusiai tiek daug dėmesio minties ir teksto raiškai, bei Jonui Kryžanauskui už kadrus.

***

There are those who are in darkness
And there are others in the light
And sure one sees those in brightness
Those in darkness are out of sight
(Bertold Brecht‘s Threepenny Opera,
the final verse of the Moritat)

 

Vieną tvankų penktadienio vakarą…

Nesu matęs miesto be autobusų ar traukinių stoties. Vasarą teko „greitai stabtelti“ Varšuvos, Berlyno, Amsterdamo autobusų stotyse, o Vilniaus paviljonas gerai pažįstamas. Betgi šios vietos ir yra tokios – tarsi tarpinės stotelės miestus jungiančiose pusiaukelėse. Vaizdas kiekviename minėtame mieste kone toks pat – besėdint žmonės pro mane nuolat skuba, kartais prabėga, kartais greitai pražingsniuoja, o garsinis fonas dažniausiai susideda iš įvairiomis kalbomis besišnekančių žmonių, jų šūksnių ir tylių šnabždėjimų. Jau vien dėl to mėgstu ateiti į stotį gerokai anksčiau prieš autobusą ar traukinį – niekur kitur, tik čia, žmonių kūnai primena apie laikinumą. Žvilgsnis nuseka jauną išbalusią merginą, stumiančią į priekį vežimėlį ir kitoje rankoje nešančią dar vieną vaiką, tada sportiškai atrodantį vyrą, kuris keistai netikėtai dėbteli į mane. Nusišypsom. Žinau, kad jo daugiau niekada nesutiksiu.

Tačiau stebėti žmones ir jų mikro sąveikas gali būti įdomu ne tik paviljono viduje. Taip su kolegomis vieną tvankią gegužės penktadienio pavakarę nusprendėme ne praleisti „Dėvėtuose“ ar „Perone“, o pasivaikščioti po būsimo tyrimo erdvę – menamą Vilniaus stoties rajoną. Šiandien čia ne vien sociologo-etnografo žvilgsnis gali pastebėti vizualinius pokyčius: į akis pirmiausia krenta renovuojami gyvenamieji namai, o jų pašonėje jau statomi nauji. Ant reklaminių stendų šalia statybviečių žvelgiame į nuotraukas, kurios kalba apie būsimą kvartalo švarą, saugą ir nuolat žydrą dangų. „Oslo namai. Gyvenimas miesto ritmu“ – mums teigia plakatas nuo jau sterilizuoto namo sienos. Atsikraustantiems gyventojams siūloma it mažo miestelio bendruomenės idėja.

 

Bevaikštant Geležinkelio, Algirdo ar Kauno gatvėmis tvarkingi kiemai itin kontrastuoja su neprižiūrimomis ir nenaudojamomis teritorijomis. Ant aukštų mūrinių tvorų – daugybė graffiti tag‘ų, o gal tik atsainaus vaikų ir paauglių meno be jam suteiktos reikšmės. Toje pačioje gatvėje bendra kaimynyste dalinasi socialiai mirusios architektūrinės konstrukcijos ir nauji ryškiaspalviai namai, kurių kiemus saugo kameros. Stoties rajono gatvės tuščios, kur ne kur pravažiuoja automobiliai.

Praėjus geležinkelio stotį ir patraukus Seinų gatve, dešinėje pusėje staiga dėmesį patraukia žmonių balsų, muzikos ir kvapų sumaištis. Prieš akis – tarsi koks žemutinis miestelis su tokiais vardais kaip „Keulė Rūkė“, „Vijokliai“ ar „Turgus“. Nusileidžiame laipteliais ir patenkame beveik į alternatyvų pasaulį. Penktadienio vakaras nelaukia – lauke vartojamas alkoholis, publika stilinga, linksma, gerai nusiteikusi. Viduje žmonių dar daugiau, iš pirmo žvilgsnio nebėra laisvų vietų prisėsti. Šalia „Turgaus“ ant „Fritz“ kolos dėžių sėdi hipsterius primenantis jaunimas ir žvelgia į kitą – Halės – turgų, kur santykius aiškinasi benamiai. Ar visi šie gentrifikaciją primenantys vaizdai reiškia, kad jau metas po vandeniu pakišti stoties rajonui priklijuotą prastos reputacijos ir nesaugumo etiketę ir kuo greičiau pirštais ją nugramdyti? O gal tiesiog metas permąstyti, kam dabar priklauso šis buvęs darbininkų klasės rajonas?

 

 

Individualaus saugumo jausmas

Dažnai kalbant apie saugumą įsivaizduojama užpuolimo baimė ar tiesiog potenciali tikimybė nukentėti nuo kitų – šios situacijos trukdo jaustis saugiu mieste, ypač pavojinguose ir nepatikimuose miesto mikrorajonuose. Tai rodo, kad baimė priklauso nuo santykio su žmonėmis: kiti gali atimti saugumą arba jį grąžinti. Saugumas atrodo susijęs su teisėsaugos institucijų darbo efektyvumu užtikrinant kasdienę gyventojų gerovę, tačiau I. Michailovič, apibrėždama saugumą, nurodo ir į emocinį komponentą. Jį sudaro fizinės netvarkos požymiai (šiukšlynai, apleistos vietos, apleisti pastatai ir pan.), įvairios socialinės problemos ir atskirų socialinių sferų neigiamas vertinimas, bendras gyvenimo kokybės vertinimas, neformali socialinė kontrolė ir pan. (8)

Neformali socialinė kontrolė, mokslininkų teigimu, turi didelę įtaką subjektyvaus saugumo jausmui ir pasitikėjimui (2; 8). Dar 1961-aisiais Jane Jacobs teigė, kad socialinė kontrolė (kaimynų stebėsena) svarbi tuo, kad galima greičiau sureaguoti į užpuolimą, ir labiau matomos, atviros erdvės yra saugesnės (8). Įtakos turi ir mikro susidūrimai (2), tokie kaip žvilgsniai gatvėje, pasisveikinimas ar prasilenkimas šaligatviu. Žmonių bendravimas ir bendradarbiavimas atlieka didžiulę reikšmę kuriant saugų miestą.

Taigi individualus saugumas gali būti suprantamas kaip subjektyviai individo patiriama būsena, nepriklausoma nuo saugumo suvestinių: instituciškai saugioje aplinkoje individas gali jaustis nesaugiu, ir priešingai – saugumu nepasižyminčioje teritorijoje galima jaustis saugiu. Tokį subjektyvų saugumą buvo įdomu patyrinėti pasirinkus vieną iš miestuose gyvenančių socialinių grupių – homoseksualius vyrus. Pastarųjų saugumo samprata gentrifikacijos kontekste ir yra pateikiama toliau.

 

Temos aktualumas: kieno miestas?

Neomarksistinės krypties miestų ir miestiškumo tyrinėtojai 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmė kelti klausimus, nagrinėjančius miesto ir jo gyventojų santykį. Suvokta, kad įvairios socialinės grupės turi skirtingas teises į miestą (right to the city), apimančias nevienodas prisitaikymo ir išgyvenimo jame galimybes (5). Šio amžiaus tyrėjai taip pat pastebi, kad modernus miestas nėra visiems vienodai prieinamas. Petra L. Doan atskleidžia, kad „miestų erdvės, daugiausiai projektuotos ir statytos vyrų, gali būti itin nesaugiomis vietomis moterims“ (7), nes vyrų dominavimas gali reikštis įvairiu priekabiavimu prie moterų: fiziniu ar verbaliniu (7).

Tuo tarpu seksualinėms mažumoms mieste gali kilti grėsmių dėl heteronormatyvumo kaip savaime priimtinos socialinių santykių tvarkos, kuri „palaiko santykius tarp vyrų ir moterų bei marginalizuoja kitokius seksualumus kaip netinkamus ir neleistinus“ (14). Dėl šios priežasties kitoniškumas tampa ir socialinės atskirties priežastimi (10).

Kitoniškumo ir skirtingų socialinių grupių susidūrimo klausimas tampa svarbiu ir ypač aktualiu gentrifikacijos kontekste.

 

 

Gentrifikacijos samprata

Gentrifikacijos apibrėžimas yra daugialypis ir nevienareikšmiškas – šiandien nėra sutariama dėl vieningo apibrėžimo, metams bėgant jis kinta (3). Iš esmės gentrifikacija reiškia viduriniosios klasės narių kraustymąsi į atnaujinamus rajonus senesnėse arba centrinėse miesto dalyse, kuriose iki tol gyveno žemesnes pajamas gaunantys asmenys („The Dictionary of Human Geography“, 5 ed., 2009). Žvelgiant į istoriją, klasikinė miestiškumo tyrinėtoja, sociologė Ruth Glass, 7-ajame dešimtmetyje pirmoji pasiūlė į gentrifikaciją žiūrėti kaip į kovą dėl erdvės (competition for space), kuriai būdinga „natūrali“ prekybos ir vartojimo tinklų veikimo sparta, poreikis būti mobiliu bei nuolatinis socialinių, mokymosi erdvių ir paslaugų sektoriaus plėtimas ir tobulinimas (4). Stebėdama tuometinius Londono pokyčius, tyrėja žvelgė kaip nedidelės maisto parduotuvės buvo pakeistos prekybos centrais, o skurdūs itališki restoranai virto „Espresso“ barais (4). Kitaip tariant, vyko ekonominiai pokyčiai, kurių metu senosios prekybos ir vartojimo vietos buvo išstumtos kapitalistinių įmonių. Miestų centrai atgimė ir tapo naujosios ekonomikos centru (12).

Tačiau pasikeitimų aibė apima ir žmonių santykių pokyčius: plečiantis ekonomikai, neišvengiamai didėja ir miesto gyventojų įvairovė bei iš to atsirandanti socialinė segregacija (2). Į gentrifikuojamus rajonus ima keltis žmonės, kurių kultūra ir vartojimo būdas skiriasi nuo žemesnes pajamas uždirbančių senųjų gyventojų (3). Miesto rajone ima didėti įtampa, o socialinės grupės išgyvena savotišką nepasitenkinimą vieni kitais, kol galiausiai ši trintis baigiasi ankstesniųjų gyventojų išstūmimu. Jų gyvenimas neatitinka madingo gyventi gyvenimo, todėl šie pasitraukia: išsikrausto arba yra priversti išsikraustyti. Gentrifikacijai prasidėjus, ji tampa nesustabdoma, kol iš esmės nepasikeičia bendras socialinis rajono charakteris (4).

Anksčiau būdinga senesniems miestams, šiandien ji pastebima ir mažesniuose miestuose, įskaitant Pietų ir Rytų Europos regionus (3), tuo tarpu ir Lietuvą. Čia gentrifikacijos procesai tirti Vilniaus Užupio (6) ir Naujininkų (12) mikrorajonuose. Remiantis A. Žiliu, „Naujininkai išsiskiria vyresnių gyventojų gausa, didesniu nesusituokusių ir vienišų žmonių skaičiumi, mažesnėmis šeimos įplaukomis, žemesniu pasitenkinimu gyvenamosios aplinkos kokybe, nepasitenkinimu saugumu bei viešosiomis paslaugomis“ (11) ir kartu su stoties rajonu gali būti suprantamas kaip buvęs išskirtinai darbininkų klasės rajonas.

Kas nutinka, kai socialinis nesaugaus rajono charakteris dėl gentrifikacijos veiksnių ima greitai keistis? Kaip pasireiškia senbuvių ir naujakurių susidūrimai subjektyvaus saugumo kontekste? Apie kokį ateities stoties rajoną fantazuojama?

Į šiuos klausimus atsakymų ieškojau pasitelkdamas etnografinį stoties rajono stebėjimą taikant flâneur (pranc. bastūnas, slampinėtojas) miesto pažinimo taktiką (dėmesingumas kūniškam patyrimui, kvapams, garsams, skoniui, judėjimui, emocijoms, išlaikant stebėtojo distanciją (15)) ir giluminius interviu su stoties rajono apylinkėse gyvenančiais 27-32 metų amžiaus homoseksualiais vyrais. [2]

 

Stoties rajonas: skirtumų ir kontrastų vieta

Susitikimai ir interviu su informantais ne veltui buvo pasirinkti atlikti stoties rajono prieigose – tai tyrimo erdvė ir sykiu vieta, kurioje pastaruoju metu įžvelgiamos tendencijos, sietinos su gentrifikacijos procesais. Informantai išreiškė norą susitikti kuriame nors iš neseniai atsidariusių barų (pavyzdžiui, „Perone“ ar „Bukowski“), kuriuose besikalbant nejaučiau iš jų įtampos ar nepatogumo. Kokiomis akimis stoties rajoną mato čia gyvenantys vyrai? Pokalbių metu jis įgavo nedidelės, jaukios miesto pusės veidą, iš dalies prieštaringą ir kontraversišką dėl čia nuolat pastebimų socialiai marginalių grupių. Tačiau šis veidas pamažu nyksta dėl specifinės jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių vartojimo kultūros, bendravimo manieros, išvaizdos, elgesio ir gyvenimo modelių specifikos. Iš pradžių atrodžiusi kaip nepatraukli, ši miesto dalis ilgainiui atsiskleidė kaip skirtumų ir kontrastų vieta, o dabar tai ryškėja kaip unikali stoties rajono savybė. Tai išskiria rajoną iš kitų Vilniaus mikrorajonų:

„Buvo čia tokia situacija, ėjo šeima, tada iš paskos ėjo bomžai, čia ant jų kelnių pyst tokie ženklai išpiešti, ir tada už jų ėjo trys tokie visiški visiški hipsteriai. Ir tada aš galvoju: va čia va yra stoties rajonas (juokiasi)“ (Tomas, 27 m.).

Kaip teigia miesto sociologai ir tyrinėtojai, „įvairovė yra miesto esmė, skirtumas – svarbi (būtina) miestų patirties dalis“ (2). Tai gali ypač atsiskleisti gentrifikuojamo rajono kasdienio gyvenimo specifikoje – skirtingų grupių susidūrimas virsta netikėtu ir ekscentrišku. Įvairovė ir skirtumai tampa ne tik miesto apskritai, bet ir specifine gentrifikacijos savybe. Panašu, kad stoties rajonas yra pilnas tokių kontrastų.

 

 

Išskirtinumas kaip prekė

Nors rajonas informantų akimis yra nedidelis: „viskas ilgainiui pradeda kartotis ir iš to atsiranda rutina, o ta rutina yra nuobodi“ (Dominykas, 27 m.), tačiau tuo labai nesiskundžiama. Rajonas skleidžiasi kaip jaukus: atpažįstamas slepiantis savyje istoriškumo, paslaptingumo, netikėtumo momentus. Informanto žodžiais tariant,

„fasadai jo, žiauriai gražūs, žiauriai istoriški, žiauriai barokiški ir kitokie. Apleistų pastatų yra daug, ir visko ten tikrai dabar [yra]“ (Gytis, 32 m.).

Tačiau vėliau užsimenama apie siekį stoties rajoną paversti savu restauruojant, atnaujinant jo erdves ir paverčiant švariomis. Ypatingai išryškėja barų kultūra, kur informantai leidžia nemažai laisvalaikio. Rajono atsinaujinimo procese ji atlieka didelį vaidmenį:

„ir jeigu žmonės tikrai investuos, ar viešbučiai, ar restoranai, ar barai, tegul tik atsidarinėja, ir šitas kraštas tikrai atgis “ (Gytis, 32 m.).

„Nežinau, [manau, kad] atsikels dar daugiau jaunų žmonių, kurie sudarys jau daugumą ir ir ir išstums jau tuos kitus, stoties rajonas yra hype‘as, pakyla kaina, ir jie [kiti] nebeišgali susimokėt nuomos arba dar kažko“ (Tomas, 27 m.).

Taigi, viena vertus, norima išlaikyti stoties rajono istoriškumą, kita vertus jis ženklinamas savais simboliais: barų pavadinimų iškabomis, medinėmis paletėmis arba „Fritz“ kolos dėžėmis pasisėdėjimui ant šaligatvio, ar tiesiog pro duris gatvėn sklindančios muzikos garsais. Istoriška erdvė virsta įkūnyta vieta. Stoties rajonas gali būti suvoktas kaip savotiškas produktas, kurį vartojantis rajono lankytojas gauna ir gyvenimo būdą su tam tikra šiai vietai būdinga do it yourself atmosfera. Tai išryškėja kaip galimai verslininkų projektas:

„Man atrodo, verslininkai pasiskaičiavę įdėjo labai gerą idėją [į rajoną]“ (Audrius, 27 m.).

Trečiadienio vakarą „Perone“ garsiai skamba muzika, o laisvų vietų prisėsti prie stalelio traukinių stoties prieigose beveik nėra. Atrodo, lyg būtų savaitgalis. Baro lauko terasa pilna žmonių, o susišnekėti per triukšmą sunkiai įmanoma. Su informantu kalbantis apie stoties rajono įspūdžius bei pokyčius, staiga mus pertraukia iš šalia esančių patalpų pasirodęs darbininkas. Jis beveik toks pat, kaip tas informanto kaimynas, apie kokį šis neseniai pasakojo: „Čia ne „Peronui“ priklauso. Ne „Perono“ erdvė čia jau, ar girdit“. Pasiteirauju, ar iš tiesų čia įsikuria naujas baras, ir gaunu pritarimą: „Nu, blet, jo, čia toks salsa stilium atsidaro, Lotynų Amerikos… Nežinau, kaip vadinsis, „Que Pasa“ ir vadinsis turbūt, nu, blet, žinai, brazilas savininkas… Jo, vienas čia dirbu, už 20 eurų niekas nenori. Net pačiam juokinga, ane?“. Netikėta ir paradoksalu, kai stoties rajono prieigose ieškant ir svarstant gentrifikacijos procesus, šie procesai ieškantįjį susiranda patys.

 


(„Dėvėtų“ interpretacija)

 

Santykis su kitais rajono gyventojais: abejingumo geografija, privatūs gyvenimai

Su informantais pradėjus kalbėtis apie jų ir kitų rajone gyvenančių socialinių grupių santykius, vyrų balse juntama ironijos ir abejingumo sintezė. Panašu, kad pasakoti apie šias grupes nėra ką. Jos pokalbio metu tampa menamu Kitu, kuris nesvarbus, nes pavojingas, nurašytas. Socialiniai portretai piešiami naiviai ir stereotipiškai:

„Ten [stoties rajone] gyvena arba marozai biškį, arba normalesni žmonės, tai jų nesigirdi, ir senos babūlkos, kurios, jų ten kiemas, jų įstatymai“ (Gytis, 32 m.).

Informanto požiūriu, stoties rajone šios trys grupės yra geriausiai atpažįstamos. Nors informantai papasakojo daug skirtingų istorijų apie šiuos gyventojus – egzistuoja tiek, rodos, šiltas ir draugiškas, tiek vengiantis ir nemalonus vienų ir kitų santykis, apie pastarąjį informantai linkę kalbėti kaip apie dominuojantį.

Formalus prasilenkimas gatve su nepažįstamu kaimynu, jo(s) ignoravimas, nepamatymas ir abejingumas – tai beveik kasdienė stoties apylinkėse gyvenančių vyrų patirtis. Sociologas Nigelas Thriftas kalba apie emocijų geografiją, kuriai būdingas ryšio tarp socialiai konstruojamų erdvių bei jausmų ir afektų tyrimas (1). Anot jo, žmonių emocijos determinuoja fizinio kūno elgesį. Kūnas čia suprantamas ne tik kaip žmogiškas kūnas, bet kaip nuolatiniame idėjų, diskursų, bendrumų santykyje su kitais žmonėmis, daiktais, objektais ir technologijomis veikiantis kūnas. Emocijos cirkuliuoja tarp kūnų, o nėra juose (1). Tiek kalbintų informantų įsitikinimai, tiek fizinė kūno laikysena rodo, kad stoties rajono prieigose yra dalijamasi abejingumu. Dar daugiau, socialinę atskirtį išgyvenančios grupės matomos kaip trukdis rajono socialinio charakterio pasikeitimui:

„[Rajonas tikrai atgis, kai] visa prostitucija ir narkomanija tikrai pasitrauks dar kažkur kitur, ar į kitą bėgių pusę, aš nežinau. Iš pradžių mane gal šokiruodavo visa šita prostitucija, narkomanija, šitie bomžai ir visi šitie low level žmonės visokie, ar čigonai, ar kažkokie apskurę, ar nesiprausę. Nu bet nieko , aš kažkaip einu tiesiai, nematau“ (Gytis, 32 m.).

Dar vienas informantas teigia nepažįstantis savo kaimynų, nors stoties rajone gyvena apie du metus: „Gal ir esu praėjęs, tipo, laiptinėje, bet daugiau ne“ (Dominykas, 27 m.). Panašu, kad abejingumas yra įsiskverbęs į žmonių santykius, o alternatyvūs ilgą laiką gyvenančių stoties rajono gyventojų gyvenimai yra nematomi. Peršasi išvada, kad viduriniosios klasės naujakurių gyvenimai irgi išlieka nematomi – jie gyvenami tik su specifiniam sluoksniui priklausiančiais žmonėmis. E. Goffmano terminais kalbant, stoties rajono gyventojai gyvena tam tikrose savo socialiniam sluoksniui priklausančiose Umwelt erdvėse, reiškiančiose užsidarymą savo susikurtoje normalumo pozicijoje, kur ir su kuo yra saugu būti, eliminuojamas rizikos vaidmuo (13).

 

Saugumo samprata. Asmeninės patirtys

Jau minėta, kad kalbant apie saugumą, dėmesys nuo institucinio saugumo gali būti perkeltas ties emociniu, kai svarbi tampa kasdienė gyventojo patirtis (8). Šis tyrimas labiau gilinasi į homoseksualių vyrų saugumo jausmo genezę, sietiną su seksualumu. Kita vertus, nusikaltimų, apiplėšimo, nukentėjimo baimė irgi išlieka aktualiu komponentu, nes kalbama apie vis dar kriminaliniu požiūriu pavojingą stoties rajoną.

Tačiau kaip saugumą suvokia homoseksualūs vyrai? Kokie komponentai jį sudaro? Ar apie jį apskritai susimąstoma? Informantų teigimu, saugumas – tai

„kai prieš tave nebūna kalbama žodžiais arba fiziškai [veikiama]“ (Gytis, 32 m.)

Kitas informantas šalia saugumo gatvėje mini emocinį komponentą:

„kai gali gerai jaustis, būt savim, ir nesukt galvos, kad reikia vengti, kažko nesakyti. Viešoj erdvėj“ (Tomas, 27 m.)

Informantai vieningai sutaria, kad jaučiasi fiziškai ir emociškai saugūs tiek gyvendami stoties rajone, tiek leisdami čia laisvalaikį. Tačiau laisvalaikis dažnai leidžiamas draugų apsuptyje, kuriems, veikiausiai, informanto seksualinė tapatybė yra savaime suprantama asmens dalis:

„turbūt visą savo laisvalaikį praleidžiu su Vilniaus hipsteriais, kurie, kaip ir sakiau, yra labai liberalūs“ (Dominykas, 27 m.).

Pokalbio metu išryškėjo, kad „susitikimai su draugais, alkoholio vartojimas“ vyksta kone kiekvieną vakarą. Kitas informantas pats yra vakarėlių stoties rajono baruose organizatorius, taigi tikėtina, kad tarp pažįstamų vykstantis gyvenimas kaip tik dėl to įgauna saugumo ir pasitikėjimo aplinka ženklų. Seksualumas ir jo raiška – tai asmeninio gyvenimo komponentai, kurių analizuoti ir teisės „į juos kištis“ neturi joks kitas asmuo: paklausus apie seksualumą, informantas atsakė, kad „aš gyvenu savo, aš nesikišu, man nereikia, tegul ir jie nesikiša, kur nereikia“ (Gytis, 32 m.).

Nors seksualumų spektras rajono barų kultūros terpėje yra pripažįstamas, galima manyti, kad seksualumas tampa privačiu reikalu už viešųjų erdvių ribų, retai matomu kitokių rajone gyvenančių subjektų. Fizinės arba verbalinės agresijos dėl savo homoseksualumo informantai nemini, nors yra tekę patirti negatyvių mikro susidūrimų:

„Ir sulaukiu tų žvilgsnių piktų, bet niekad neprisiėjo prie to fizinio kontakto“ (Audrius, 27 m.).

Kol to nėra, saugumas praktiškai nereflektuojamas ir nesvarstomas. Tokiu būdu jis tampa savaiminiu gyvenimo komponentu.

 

 

Viešosios erdvės: „saugu visur, bet…“

Interviu metu visos rajono viešosios erdvės buvo pripažįntos kaip geros, jaukios ir saugios. Informantai pabrėžė, kad ypač naujieji barai („Turgus“, „Peronas“, Vijokliai“) pasižymi gera atmosfera:

„Aš toliau varau pas berną, apsikabinu, pasibučiuojam, ant baro laižomės – pochuj, vakarėlis, alkoholis… Barmenai ploja, papus rodo. Chill“ (Gytis, 32 m.).

Panašu, kad nuolat naujai įsikuriančiose stoties barų prieigose „kūno erdvė įsilieja į miesto erdves ir jas seksualizuoja“ (9). Taip pat atsiskleidžia nuostata, kad visi nauji verslai, kurie yra įsikūrę stoties rajone, yra savaime LGBT* draugiškos vietos. Informantų teigimu, homoseksualūs vyrai jaučiasi saugūs pripildyti bet kurią rajono erdvę seksualumu:

„Galim tai daryti visur, nesvarbu , į čiliakus aš ir neinu. Vieta turi savo kontingentą (Gytis, 31 m.).

„[Stoties rajone] galiu bet ką daryt, nu kaip bet ką, viską, ką aš noriu, ir man saugu yra. kai einu su savo vaikinu negali bučiuotis. Negali, žinai, garsiai kalbėtis apie random stuff, kur būtų gay temos. Turi visąlaik save stabdyt“ (Audrius, 27 m.).

Kaip matyti, nors ir teigdami, jog gali jaustis laisvai ir savęs nevaržyti, vyrai įsikalba, kad nesaugias vietas jie tiesiog aplenkia. Minimos „nesaugios“ viešosios erdvės galimai taip vertinamos dėl stiliaus ypatumų ir žmonių tipo, kurie joje lankosi.

Policija, dažnai besirodanti rajone, suteikia tam tikro subjektyviai jaučiamo saugumo. Tačiau didesnis vaidmuo tenka ne institucijoms, o gentrifikacijos proceso komponentams: barams ir atsikraustančioms jaunoms šeimoms.

„[Saugumą didina tai], kad keliasi vis daugiau jaunų žmonių, kurie yra aa…jauni, liberalių pažiūrų, turintys daugiau pajamų , sugebėję išsivystyti tam tikrą tolerancijos lygmenį įvairioms skirtingoms kultūros ir gyvenimo būdams “ (Dominykas, 27 m.).

Visi išvardinti komponentai sąmonėje nusėda ir kaip „oficialų“, ir kaip subjektyvų saugumą skatinantys faktoriai.

Tačiau ar saugumas gali būti užtikrintas naujų viešųjų erdvių steigimu ar aukštesnio socialinio sluoksnio kaimynų apsigyvenimu? Viena vertus, panašu, kad gentrifikacijos procesai prisidėdami prie bendro socialinio rajono pokyčio, iš tiesų kuria subjektyviai saugesnį vietos veidą. Tačiau neįmanoma pastebėti atsikraustančių žmonių vertybių ir nuostatų. Kaip ir negalima numatyti, ar vidutinio amžiaus gerai uždirbantis kaimynas, o gal vienas iš šone sėdinčių „Vijoklių“ lankytojų nėra homofobinių įsitikinimų persunktas pilietis.

„Nors niekada nebuvau užkabintas, bet negaliu sakyti, kad [esu] pilnai saugus. Nesijaučiu saugus vien dėl to, kad gyvenu tarp žmonių. Nes žmonės yra pavojingi“ (Audrius, 27 m.).

 

Vietoje epilogo

Vilniaus stoties rajonas pastaruosius keletą metų keičiasi sykiu didindamas subjektyvų saugumo jausmą. Informantų nuomone, išsilavinę, liberalūs, jauni ir progresyvūs čia besikeliantys žmonės greitu metu pakeis paraštėse vis dar egzistuojančius ir stigmomis apipintus gyventojus. Rodos, taip ir veikia gentrifikacija – gražina Vilniaus mikrorajono fasadą. Bet kritinė miesto sociologijos mintis siūlo klausti – kam šis fasadas gražus? Ar jis nepridengia asimetrijos tarp socialinių grupių ir neslepia kitokių išvalymo procesų? Saugumo pagrindu homoseksualiems vyrams čia tampa aiškus viešųjų erdvių pasidalinimo (okupavimo?) procesas, kuris palaiko grupių susiskaidymą. O paradoksu tampa, rodos, kebli tiek gėjų, tiek minėtos „prostitucijos ir narkomanijos“ padėtis socialinėje sistemoje, nors, kaip bandžiau parodyti, net ir čia egzistuoja aiškus galios santykis.

Taigi lieka klausimas – kaip galime vertinti šį saugumą ir patrauklumą didinantį, bet šališką gentrifikacijos procesą?

 

 

Išnašos:

[1] Tekstas parengtas Miesto sociologijos kursui (dėstytoja Dalia Čiupailaitė) skirto rašto darbo „Subjektyvus saugumo jausmas Vilniaus stoties rajone: moterų ir homoseksualių vyrų naratyvai“ pagrindu. Rašto darbas atliktas trijų žmonių, tekstas parašytas remiantis tik paties teksto autoriaus įžvalgomis šiame darbe.

[2] Informantų vardai pakeisti.

 

Literatūra:

1. Cattan, Nadine; Vanolo, Alberto. 2011. „Homosexuality and the city: emotional geographies of clubbing in Paris and Turin“, paper presented at the International RC21 conference 2011 Dealing with diversity in 21st centuary urban settings.

2. Čiupailaitė, Dalia. 2012. „Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija“, Sociologija. Mintis ir veiksmas 2(31): 187-221.

3. Ewald, Bonnie; Feiner, Theresa; Hopfensperger, Michael and Kieckhafer, Emma. 2010. Gentrification of The Willy Street Neighborhood: An Assessment.

4. Glass, Ruth. 1964. „Aspects of Life” iš Brown-Saracino, Japonica (sud.) The Metropolis and Modern Life. London: Routledge.

5. Harvey, David. 2008. „The Right to the City“ iš LeGates, Richard T.; Stout, Frederic (sud.). The City Reader. London and New York: Routledge.

6. Krupickaitė, Dovilė; Mickaitytė, Aistė; Standl, Harald. 2009. „Užupis – A Case of Gentrification in a Run-Down Neighbourhood” iš A. Holt-Jensen, E. Pollock (sud.). Urban sustainability and governance: new challenges in Nordic-Baltic housing policies. New York: Nova Science Publishers.

7. Doan, Petra L. 2007. „Queers in the American City: Transgendered perceptions of Urban Space, Gender, Place and Culture” 14(1): 57-74.

8. Pocienė, Aušra et al. 2010. „Saugumo miestuose užtikrinimo problemos” iš Teisės instituto mokslo tyrimai. Vilnius: Teisės Institutas.

9. Tereškinas, Artūras. 2007. „Esė apie skirtingus kūnus“. Vilnius: Apostrofa.

10. Tereškinas, Artūras. 2014. „Permąstant socialinę atskirtį ir socialinį kentėjimą“, Kultūra ir visuomenė 5(3): 153-169.

11. Urbonaitė-Barkauskienė, Veronika. 2014. „Vilniaus graffiti žemėlapis kaip socialinės miesto kaitos indikatorius: Naujininkų rajono atvejis”, Philosophy, Communication 22(1): 53-68.

12. Žilys, Apolonijus. 2013. „Rezidencinė diferenciacija ir skirtumai Lietuvos moderniajame mieste: (po)sovietinis ar Vakarų miestas?“, Kultūra ir visuomenė 4(2): 67-101.

13. Žilys, Apolonijus. 2015. „Socialinė distancija, skurdas ir geras gyvenimas: gyventojų požiūris į socialinę atskirtį Lietuvoje“ iš Tereškinas, Artūras; Bučaitė-Vilkė, Jurga (sud.). Socialinė atskirtis ir geras gyvenimas Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Versus Aureus leidykla.

14. Pitoňák, Michal. 2013. „Spatiality of Heteronormativity in Czechia: Queer Places and Spaces“ iš Fraser, Vikki (sud.) Queer Sexualities: Diversifying Queer, Queering Diversity. Oxford: Interdisciplinary-Press.

15. Lavrinec, Jekaterina. 2011. „Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai“, Santalka: Filosofija, Komunikacija 19(1): 62-73.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS