Skip to content

Žinios nelygu galia: akademinio protesto paraštės

parašė sociologai.lt @ 2016 Spalio 29

Šiandien Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje vyko tyrėjų ir dėstytojų protestas prieš mažus atlyginimus ir prastas darbo sąlygas. Įžvalgomis apie jaunųjų mokslininkų gyvenimą ir tai, kas, reikalaujant atlyginimų didinimo, lieka užkulisiuose, dalinasi neseniai disertaciją apsigynusi Maryja Šupa.

Pastaruoju metu – visų pirma socialinėse medijose, o kartais ir naujienų portaluose – universitetuose dirbantys dėstytojai–mokslininkai ėmė dalintis savo asmeninėmis išgyvenimo patirtimis: pritrenktas Ainius Lašas, geologas–taksistas Jonas Šičkus, jaunas filologijos daktaras Rimantas Kmita ir kiti. Atrodo, pagaliau į stiklinę įsisuko audra ir ėmė mataškuoti lauk purslus. Protestų ir viešų eitynių istorija šiuolaikinėje Lietuvoje apima margas (ir ne visada marginalias) socialines grupes – mokytojus, ūkininkus, moksleivius, NATO priešininkus, abortų draudimo priešininkus, darbo kodekso priešininkus, tautininkus, LGBTQ*, turgaus prekeivius, pensininkus ir visus, ką praleidau dėl savo menkos atminties, bet mokslininkai protestą šiuolaikinėje Lietuvoje organizavo pirmą kartą.

Tiek renginio iniciatoriai, tiek tie, kas viešina savo gyvenimo istorijas, akcentuoja vieną pagrindinę problemą – mokslo finansavimas valstybės biudžete yra per mažas, ydingi ir jo paskirstymo mechanizmai. Dominuoja makroekonominis diskursas – kad mokslui skiriami BVP % nepakankami ir šis skaičius neadekvačiai keičiasi bėgant metams, kad atlyginimai priklauso nuo neindeksuojamo BMA dydžio, kad nuo 2008 m. neperžiūrimi atlyginimų koeficientai ir juos kasmet sumenkina infliacija. Pagaliau padidintos doktorantų stipendijos (kurios, savo ruožtu, iki 2015 m. praktiškai nesikeitė dešimtmetį suvirš), bet jaunų tyrėjų ir dėstytojų, ateinančių dirbti į žemiausias universiteto grandis, padėtis kol kas nesikeičia. Visi pastebėjimai teisingi. Tačiau ši moneta turi dar kelias briaunas, kurios išlieka nutylėtos, kai visa atsakomybė ir kaltė suverčiama valstybės institucijoms. Tai – institucinis smurtas, adekvatus atlyginimo dydis ir mokslininkų neva neverslumas.

Institucinio smurto pinklės

Universitetai – senos biurokratinės institucijos. Bėgant metams jose susiformavo specifinė organizacinė kultūra, kurią išlaiko vidurinės ir žemesnės administracijos grandys. Reikalų tvarkymo tradicijos pateikiamos kaip tokios savaime suprantamos ir nepajudinamos, kad daug darbuotojų tiki negalint būti kitaip ir retai jas kvestionuoja. Universiteto sistemai šis žmogiškasis faktorius naudingas, nes išlaiko rimtį bei ramybę, prikerpa bet kokį klausinėjimą vos jam užsimezgus, dažniausiai to užtenka ir neprireikia jokių papildomų vidinės socialinės kontrolės priemonių.

Universitetai – didžiulės organizacijos. Jeigu jie sutelktų politinę valią bei patys, nuo centrinių rūmų pradedant, mobilizuotų savo resursus – tūkstančiai darbuotojų ir studentų yra jėga, kurios valstybė negalėtų lengvai ignoruoti. Įsivaizduokite, jei LURKas nuspręstų išsireikalauti didesnio finansavimo ir pagrasintų valstybės biudžetą sudarinėjančiam seimui, kad nepadidinus asignavimų mokslui, kitą pavasarį visi universitetai atsisakys dalyvauti bendrajame priėmime. Arba visi universitetai vadovybės sutarimu sustabdys paskaitas tol, kol nebus rastas sprendimas. Tačiau universitetinės galios turėtojams esama padėtis labiau naudinga, nei žalinga. Kol kas baimė keistis yra didesnė nei grėsmė nesikeisti.

Nesvarbu, koks darbo kodeksas galioja už akademijos lango – senasis, naujasis ar joks – darbas universitete gali būti neapmokamas, neskaidriai arba klaidingai apskaitomas arba tiesiog nustatomas taip, kad atitiktų visus įstatymus (pavyzdžiui, reikalavimą kad kontaktinės valandos užima ne daugiau 50% visų darbo valandų), bet išsunktų iš kiekvieno lektoriaus žmogvalandžių maksimumą. Dirbu trijuose padaliniuose dviejuose universitetuose ir štai viename jų pusė etato reiškia 11 paskaitų per savaitę, o kitame – 4. Yra padalinių, kur krūvio planas – formaliai nustatytų ir apskaičiuotų darbo valandų lentelė – yra praktiškai įslaptintas dokumentas, kurį pamatai 10 sekundžių, padėdamas parašą. Yra padalinių, kurie šį planą su kiekvienu darbuotoju derina iš anksto, atsiunčia kopiją ir paprašo patikrinti, ar viskas tvarkoje. Yra padalinių, kurie lektorius įdarbina nuo rugsėjo 1 iki birželio 30. Jei tuo metu neturi kito darbo ir negali mokėti PSD iš savo kišenės, vasarą praleidi darbo biržoje: „Kodėl Jūsų diplomas toks mažas?“, „Ai, žinote, daktaras…“. Yra padalinių, kuriuose terminuota darbo sutartis apima ir liepą su rugpjūčiu. Viskas formaliai atitinka įstatymų reikalavimus, tačiau ar viskas tvarkoje su sistema, su taisyklėmis, su vidine kultūra, jei skirtumai tokie didžiuliai?

Darbuotojas, norintis suprasti, kaip skaičiuojamas darbo krūvis ir atlyginimas, turi atlikti detektyvinį darbą – informacija surašyta pabiruose dokumentuose (pavyzdžiui, viename – kiek darbo valandų per metus sudaro kokią etato dalį priklausomai nuo pedagoginio laipsnio, kitame – kaip tos valandos gali būti paskirstomos, trečiame – kokie yra atlyginimo koeficientai skirtingo lygio darbuotojams). Dokumento, kuris reglamentuotų, kiek valandų skiriama kokiam darbui (pavyzdžiui, pasiruošimas paskaitai, studentų konsultavimas, vadovavimas kursiniams ir diplominiams darbams, recenzavimas ir kiti) man kol kas taip ir nepavyko rasti. Jau nekalbu apie pagrindimą, kaip tos valandos nustatomos. Kai kurie dalykai aiškėja iš krūvio planų – viename padalinyje baigiamojo darbo recenzavimas yra 8 darbo valandos, kitame – 2.

Konkrečiam darbui skiriamos valandos dažnai prasilenkia su realybe. Pavyzdžiui, viename padalinyje vienai paskaitai pasiruošti skiriama valanda. Per valandą laiko galima išsitraukti praėjusių metų paskaitos konspektą, prezentaciją, kitą papildomą medžiagą – ją peržiūrėti, prisiminti pagrindinius punktus ir pasiruošti sklandžiam pasakojimui. Nori paskaitoje kažką pakeisti, surinkti naujus pavyzdžius, perskaityti ta tema straipsnį ar knygą, pakeisti seminaro užduotis į aktualesnes ir šiuolaikiškesnes? Darai tai laisvalaikiu. Nori įvertinti studentų rašto darbus (tarkim, 20 vienetų po 10 puslapių, taigi, nedidelės knygos apimtis) ir pateikti pastabas bei paaiškinimus? Darai tai laisvalaikiu. Jei universitetai sąžiningai skaičiuotų realiai sugaištamas darbo valandas, seniausiai paaiškėtų, kad nei atlyginimo dydis, nei etatų skaičius nėra adekvatus vykdyti normalioms studijoms.

Yra padalinių, kuriuose vadovavimas diplominiams darbams ir jų recenzavimas neįskaičiuojami į krūvio valandas, taigi, iš esmės, patylomis jie atliekami neatlygintinai. Atrodo, kai kurie kolegos tiesiog nežino, kad už tokią veiklą priklauso papildomas atlygis, užtat ir klausimų apie tai nekelia. Kai pasibaigė mano terminuota darbo sutartis viename padalinyje, man siūlė geranoriškai padirbėti per pakartotinę sesiją, kurios metu atsiskaito skolininkai. Nes visi valandininkai iki šiol sutikdavo taip daryti. Kai paprašiau darbo sutarties ir, kad ir menko bet vis tiek atlyginimo, padalinys kurį laiką negalėjo apsispręsti, kuris administracijos darbuotojas gali sudaryti tokią sutartį. Nejaugi per tiek metų tikrai buvau pirmas žmogus to paprašęs? Taigi, net ir tuos menkus bei neadekvačius pinigus kartais kai kur iš sistemos tenka išsireikalauti.

Šiuo metu universitetai laikosi iš daugelio žmonių meilės darbui ir nemeilės sau. Norint tapti docentu ar profesoriumi, reikia sulaukti, kad tam būtų etatas, kurio gali tiesiog nebūti, ir būti pagaminus pakankamai daug pakankamai kokybiškos mokslinės produkcijos. Tarkim, jaunas pilnu etatu dirbantis dėstytojas su 10 savaitinių užsiėmimų nori pakilt pareigose. Bet 10 paskaitų – tai 30 darbo valandų vien auditorijoje (atskiras painiavos šaltinis – darbo krūvis skaičiuojamas akademinėmis valandomis, o darbo laiko apskaita – laikrodžio valandomis). Pridėkime 10 valandų pasiruošimo. Bum – 40 valandų, darbo savaitė baigėsi. Bet kokia kita veikla – tyrimai, straipsniai, vadovėlių rašymas – laisvalaikio, miego, šeimos ir rūpybos savimi sąskaita.

Daugelis padalinių, užuot rūpinęsi savo darbuotojų psichine sveikata (tarkime, gera atmosfera ir darbdavio rūpestis gali atstoti dalį finansinių paskatų), skatina darboholizmą, sistemingai užkraudami darbus žmonėms, kurie jų neatsisako. Taip, tai tų žmonių problema, kad jie nepasako ne, bet sistemingai tuo naudotis yra tas pats, kas pasipelnymo tikslais kasdien kviesti alaus žmogų, turintį priklausomybę nuo alkoholio. Kai žmonės miršta nuo persidirbimo, ar tikrai vis dar galima – išlaikant mandagumą ir nesakant to garsiai – manyti, kad tik jie patys dėl to kalti?

Gyvenimo scenarijai: koks turi būti mokslininko gyvenimas?

Kas yra adekvatus mokslininko atlyginimas? Galbūt problema – ne mažas atlyginimas, o perdėti gražaus gyvenimo norai? Ilgai svarsčiau, kaip pamatuoti mokslininko protą skaičiais, ir aiškių išvadų nepriėjau. Galima narplioti iš kito galo: ką gali nusipirkti už gaunamus pinigus? Tarkim, mano variantas, skaičiai kas mėnesį į rankas: 0,5 etato už 214 €, 0,55 etato už 274 € ir valandininkas už 75 €. Iš viso apie 1,25 etato už 563 €. Turint omenyje etato apimtį, jei nieko nenusukinėji ir sąžiningai dirbi, papildomam uždarbiui lieka nelabai daug paros laiko.

Mokslininkai dažniausiai gyvena Vilniuje arba Kaune, kartais – Klaipėdoje ar Šiauliuose. Butų nuoma Vilniuje per pastaruosius 5 metus juntamai pabrango: pavyzdžiui, butas, kurį išsinuomavau 2012–ais metais už 300 € šiuo metu kainuoja 470 €. Šildymas žiemą gali siekti 150 €. Tarkime, nuomos vidurkis su komunalinėmis paslaugomis žmogui, kuris nuomojasi vieno kambario butą arba dalinasi didesniu butu su kambariokais – 350 €. (Būsto kreditas būtų pigiau, bet bankas jo mūsų herojams neduos, nes pajamų struktūra geriausiu atveju chaotiška, o kur dar vasara darbo biržoje.) Išlaikyti mašiną – be šansų, viešojo transporto nuolatinis 30 €, nes dirbant keliuose padaliniuose tarp Saulėtekio ir Senamiesčio pėsčiomis neprivaikščiosi. Jei darbo dienomis pietauji mieste, tam išleidi dar 100 € (na, jei nesi superherojus, kuris dar pusę etato dirba pats sau virėju). Lieka 83 €, kurie išeina visam likusiam maistui – pusryčiams, vakarienėms ir savaitgaliams. Prausiesi soda ir actu, negeri kavos, neini į koncertą, kiną, barą, kompiuteris ir internetas – prašom bibliotekoje, telefonu nekalbi, rengiesi rūbais iš dvyliktos klasės, keliauji autostopu, vaikai žaidžia šaukštais ir skardinėmis.

Daug laiko galima praleisti žaidžiant skaičiais – palyginti su vidutiniu atlyginimu, su kitų profesijų atlyginimais ar su kitomis šalimis. Bet tai tik veda į pavyduolišką kiršinimąsi (man labai nepatiko šiandien girdėti šūksnius „kodėl mokytojai uždirba daugiau už mokslininkus?“) ir savaime neatsako į klausimą, kiek ir kodėl turi uždirbti (jaunas) mokslininkas. Šalia teiginio, kad atlyginimai per maži, trūksta diskusijos apie tai, o ką turi reikšti šita profesija? Su kokiu mokslininkų gyvenimo būdu sutiktų mokesčių mokėtojai, jei galėtų tiesiogiai nustatyti dėstytojų ir tyrėjų algas? Gal taip ir turi būti, kaip yra dabar? Kai pagalvoji – kodėl gi ne, asketiški viduramžiai, kai mokslą darydavo vienuoliai: gyventi celėje, maitintis duona ir vandeniu, o likęs laikas – biblioteka, auditorija arba bažnyčia.

Tai svarbu, nes nepakanka kalbėti tik apie tai, kad dabartiniai mokslininkų atlyginimai yra per maži. O tada džiaugtis, jei juos bent truputį pakels, pavyzdžiui, LURKo siūlomais 5%, ir kitus 10 metų vėl nieko nedaryti. Reikia nustatyti aiškią ir motyvuotą siekiamybę – koks turi būti mokslininko atlyginimas ir reikalauti būtent jo.

Užbėgant Užkalniui už akių

Diskusijose apie varguolių padėti dažnai skamba paprastas ir logiškas argumentas: mokslininkų daromas mokslas ir dėstymas turi būti kažkam naudingas, paverčiamas produktais bei paslaugomis, parduodamas. Pavyzdžiui, užsidirbi iš projektų, parduodi save kaip asmenybę, įkuri verslą – ir tavo gyvenimo scenarijus žymiai geresnis, nei mano ką tik aprašytas. Teoriškai taip, bet sudėjus kelis niuansus, praktikoje šis variantas neveikia. Ir ne dėl to, kad mokslininkė Petronėlė yra negabi arba užsiima pseudomokslu.

Yra padalinių, kurie veikia pameistrystės principu: vienas ar keli vyresni mokslininkai, turintys svorį ir įdirbį savo srityje, plečia tos srities žinias su pameistriais–doktorantias, kartu su jais rašo projektus ir juos atlieka, juose įdarbina magistrantus ir bakalaurantus. Kartu jie perleidžia ne tik mokslines žinias, bet ir projektų rašymo bei vykdymo patirtį. Tuomet parduodamo, projektinio mokslo argumentas veikia visai neblogai. Tačiau pameistrystės tradicijos retos.

Šiuo metu praktiškai nėra veikiančių mechanizmų, numatančių jaunų mokslininkų įtraukimą į mokslo cechą – būtent jiems skiriamo projektinio finansavimo ar kitų priemonių. Pavyzdžiui, yra podoktorantūros stažuočių sistema, bent iš dalies padedanti tęsti tiriamąją veiklą po disertacijos gynimo, įsitvirtinti savo temoje, paruošti publikacijų. Lietuvoje paskutiniai kvietimai podoktorantūros stažuotėms buvo skelbiami 2013 m. Naujas šaukimų ratas turėjo įvykti 2016 m. pradžioje ir jo vis dar nėra.

Vyresni, aukštesnio statuso mokslininkai ne visada suinterestuoti auginti jaunesnius. Jaunų mokslininkų kompanija, turinti idėjų ir entuziazmo užkurti tyrimo projektą, gali teikti paraišką finansavimui, kuri vien pagal kiekybinius rodiklius pasmerkta pralaimėti konkurencinę kovą su tais, kurie turi daugiau publikacijų, įgyvendintų projektų ir stažo metų. Jei vyresni kolegos jau dirba maksimalias valandas maksimaliuose etatuose, jų negalima net formaliai įrašyti į projekto vykdytojus. Kartais atrodo, kad net tais atvejais, kai būtų įmanoma kažką daryti kartu, maišo paprasčiausios komunikacijos problemos. Vyresni mokslininkai skundžiasi, kaip eilinį kartą nebuvo kam dirbti jų projektuose ir viską versdamiesi per galvą daro patys, o jaunesni pirmą kartą girdi apie tokią galimybę – nes nebuvo gavę jokios žinios apie tai, kad kažkam reikia jų žvitrių akių ir darbščių rankų. Dar viena problema – čia jau remiuosi intuicija ir nuogirdomis, nes kaip tiksliai veikia ši sistema patirti neteko – atvejai, kai universitetiniame projekte negali gauti didesnio valandinio atlyginimo, nei tas, už kurį jau dirbi. Vadinasi, arba turi daugiau darbo už papildomus mažus pinigus, arba darbų įgyvendinimui priskiriami tikrovės neatitinkantys valandų skaičiai.

Toliau, dar vienas dalykas – pedagoginės veiklos specifika, ypač svarbi tiems, kas mėgsta dėstyti ir nori šią veiklą matyti kaip savo pagrindinį užsiėmimą. Galima, a la Užkalnis, sakyti: jei esi geras dėstytojas – štai eik ir pardavinėk rinkoje savo dėstymo paslaugas, ir jeigu jos bus kokybiškos, jeigu jos turės paklausą – iš jų ir užsidirbsi. Bet dėstymas, iš esmės, yra ne pardavimui skirta paslauga, o investicija į žmogiškuosius resursus, kurią apmoka valstybė. Jos tikslinė auditorija – studentai. Dauguma studentų yra jauni, ką tik baigę mokyklą, nedirbantys arba dirbantys nepilnu etatu menkiau apmokamus darbus (kitaip būtų sudėtinga derinti darbą su studijomis). Ši tikslinė auditorija pagal apibrėžimą yra gudri ir šviesi, bet nemoki. Galbūt įmanomas scenarijus – dėstyti tokiems žmonėms šiandien ir prašyti, kad jie sumokėtų tada, kai užaugs, įsitvirtins ir užsidirbs pinigų, po kokių 5–10 metų? Jei iš dėstymo neketini gyventi šiandien – taip. Bet tada gali tiesiog likti dabartiniame universitete.

Yra studentų mokančių už mokslą. Bet jie, iš esmės, moka ne už dėstymą, o už universiteto paslaugų kompleksą, kurio didžiąją dalį sudaro dėstymo administravimas, biurokratinių studijų reikalavimų vykdymas, pasiekimų apskaita ir galutinis produktas – diplomas. Vienas privačiai paskaitas skaitantis dėstytojas diplomo neišrašys. Taigi, mokantys studentai nėra jo klientai. O studentų, kurie iš tikrųjų galėtų ir būtų motyvuoti sumokėti adekvačius pinigus už kokybišką dėstymą, yra labai mažai. Kitaip pati rinka pasiūlytų sprendimą – būtų tiek privačių universitetų, kad juose užtektų darbo vietų šviesiems, gudriems ir gabiems dėstytojams.

Galiausiai, būtų nuostabu, jei mokslo institucijos bendradarbiautų su verslu ir pritrauktų realių praktinių užsakymų, bet tam reikia resursų – mokslo vadybininkų, dirbančių vertėjais tarp mokslo ir verslo. Išskyrus išimtinius atvejus, nei tokių resursų, nei politinės valios jiems atsirasti nėra. Todėl nuoseklesnis mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra toks pat utopinis našlaitis kaip ir jo pusbroliai tarpdalykiškumas ir tarptautiškumas.

O pačiam daryti verslą, jei esi doktorantas ar smulkiuose etatuose klaidžiojantis daktaras, yra neįmanoma. Ne dėl to, kad nėra idėjų – gudrūs žmonės jų kaip tik turi begalę. Ir ne dėl to, kad nėra žinių apie verslą – taip, jos dažnai menkos, bet yra daugybė priemonių ir būdų jų įgyti. Pagrindinė priežastis – verslo įsukimas pradžioje reikalauja labai daug laiko ir santaupų iš kurių tuo metu gyveni. Noras pradėti verslą ir nueiti toliau, nei idėjų aprašymas, rinkos tyrimas ir verslo plano sukūrimas, reiškia išėjimą iš universiteto. Išeiti galima ir žymiai lengvesniu keliu – tiesiog susiradus gerai apmokamą samdomą darbą. Tai išsprendžia asmenines bėdas – kaip išgyventi, realizuoti save ir neišprotėti nuo makabriškos darbo atmosferos. Bet jeigu taip padarys visi, universitetuose liks tik pensininkai, trintukai ir centrinė administracija, kuri užtikrins, kad sistema toliau įsisavins lėšas, skirstys krepšelius ir organizuos studijų procesą.

4 Comments
  1. Jonas @ 2016-10-30 10:46

    Viskas teisingai, bet ne pilnai. Dar nereikia pamiršti vis nesibaigiančių slėnių ir pastatų statybų, esant ryškiai mažėjančiam studentų skaičiui – jų finansavimo mechanizmas kelia daug klausimų. Taip pat pilnai sunaikintos akademinio darbo tradicijos, yra universitetų kur dėstytojai laksto per kolegijas ir kitus darbus ir į katedras ateina tik atskaityti valandų ir viskas.

  2. Chemiker @ 2016-10-30 20:40

    Puikus straipsnis: nors subalansuota humanitarams, bet tinka ir gamtos mokslams. Malonu, kad situacija apžvelgta itin išsamiai, pradedant atlyginimais, baigiant neegzistuojančiais kvietimais projektams.

  3. plvlk @ 2016-10-31 12:40

    Taip, universitete darbdavys yra kažkas tarp tiršto rūko ir miražo – niekaip neina suprasti, kas jis, kur jis ir kodėl priėmė tokius sprendimus. Labai gera pastaba, kad darbo kodeksas nei naujas nei senas universitete negalioja.

    Pvz., nors tave ir samdo katedra, bet kažkur kitur kažkas kitas skaičiuoja tau mistinius koeficientus ir rektorius sprendžia, kad doktorantų įdarbinimo statusą. Man taip buvo, kai paklausiau, kodėl aš kelis metus pradirbusi viešuosiuose ryšiuose ir komunikacijoje esu komunikacijos dalykams samdoma kaip asistentė, o ne lektorė, referentė man atsakė, kad visi doktorantai samdomi asistentais.

  4. Nerima @ 2016-10-31 16:05

    Labai išmintingas straipsnis, ačiū. Tas pats kaip prieš 40 metų: tada universitete likom dirbti tie, kurie degė idėjom, ir visai nesvarbu, kad čia buvo mažiausios algos. Bet tai buvo principinis santvarkos dalykas – proletariatas protinio darbo iš viso nelaikė darbu. O lietuviams nuo XIX amžiaus lyg ir aišku, kad švietėjai dėl Lietuvos turėtų mirti džiova. Sunku pakeisti įsišaknijusias tradicijas?

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS