Skip to content

Moterys „štangos sporte“, arba kur prasideda ir baigiasi moteriškumas?

parašė sociologai.lt @ 2017 Spalio 30

Raumeningas ir kietas, kontrolę ir fizinę jėgą spinduliuojantis kūnas prieš silpną, estetiką ir švelnumą kalbantį kūną. Toks dualistinis pasaulėvaizdis piešiamas kalbant apie tipinius vyrus ir tipines moteris. Tačiau kaip tuomet galima suprasti kultūrizmo sporte atsidūrusį moters kūną? Iš vienos pusės, tai tradicinę normą peržengiantis raumeningas ir disciplinuotas kūnas, reikalaujantis milžiniško įdirbio tam pasiekti. Galima būtų pagalvoti, kad moterys kultūristės išties įrodo lyčių lygybę: „štai, pasižiūrėkite – ji moteris, ir ji kultūristė!“. Ir deja, taip galvodami suklystume – socialinė norma veikiau teigia „ji moteris, bet ji kultūristė“, atitinkamai privilegijuodama vienus kūnus ir simboliškai atskirdama kitus. Kas yra ši „štangos“ sporto meistrė? Ką apskritai reiškia būti moterimi sportiniame lauke ir sportininke moterų lauke? Į šiuos klausimus atsakymo ieškojo sociologijos ketvirtakursis Mažvydas Karalius.

Kodėl moterų kultūrizmas?

Šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose yra susiformavę du diskursai apie kultūristes. Iš vienos perspektyvos, šias sportininkes galima suprasti kaip metančias iššūkį tradicinei lyčių tvarkai jau vien dėl to, kad šios įsitraukia į tipiškai vyrišką – konkurencijos, fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujančią – sporto šaką, tokiu būdu keisdamos tradicinius įsivaizdavimus tiek apie vyro ir moters kūno panaudojimą, tiek apie sporto kaip vyriškos veiklos suvokimą. Iš kitos perspektyvos, pastebima, kad jos susiduria su įtampa dėl nuolatinio balansavimo tarp „padauginto“ vyriškumo ir nepakankamo moteriškumo: moterys yra lydimos nepasitikėjimo ir pesimizmo jausmų, susiduria su aplinkos diskriminacija, ir aktyviai ieško būdų, kaip įtvirtinti savo, kaip moteriškų moterų, įvaizdį. Tam apibūdinti vykusiai tinka išsireiškimas rezistencija per paklusimą. (4, 6, 7)

Kaip Bourdieu gali padėti suprasti socialinę tikrovę?

Prancūzų poststruktūralistas Pierre Bourdieu siūlo žiūrėti į visuomenės ir individo santykius kaip dialektiką per dvi – lauko ir habitus sąvokas, o toks sprendimas grindžiamas nuostata, jog būtent santykiai, o ne pavieniai individai sudaro visuomenę. (3)

Lauką galima suvokti kaip santykių tarp žmonių raiškos vietą, kur socialiniai ryšiai yra tankūs ir persipynę. Tai yra „konflikto ir rungtynių erdvė, kur kovos dalyviai varžosi dėl šiame lauke įtakingos kapitalo rūšies monopolio – kultūros autoriteto meno lauke, mokslinio autoriteto mokslo lauke, dvasinio autoriteto religijos lauke“. (3, p. 38) Laukas nėra aiškiai apibrėžtas fizinių ribų, tačiau „visuomet yra nužymėtos daugmaž institucionalizuotų barjerų, kuriuos reikia įveikti, norint patekti į lauką“. (3, p. 134) Tačiau iš kur, Bourdieu terminais, socialiniai agentai žino taisykles ir kaip reikia elgtis, pavyzdžiui, atėjus į teatrą? Arba įžengus į moterų kultūrizmo lauką? Šios taisyklės, sudarančios socialinę struktūrą, pasirodo egzistuojančios ne kažkur virš mūsų, o mumyse, ir veikia per kiekvieno iš mūsų kūne esantį habitus.

Labai bendrai, habitus yra socialinio veikėjo viduje esanti tam tikra sistema gana tvirtų polinkių, nusiteikimų ir požiūrių, įgytų per praktinį įsitraukimą ir veikimą laukuose (paprastai tariant, „praktiškai“ gyvenant tarp žmonių). Habitus – tai įkūnyta socialinė istorija, internalizuota kaip antroji gamta, ir vėliau užmiršta: „kiekviename iš mūsų, skirtingu laipsniu, yra žmogus, kuriuo buvome vakar, ir iš tiesų, daiktų tvarkoje yra taip, kad mumyse vyrauja mūsų praeities persona, nes dabartis nėra tokia svarbi lyginant su ilgu praeities periodu, kurio dėka susiformavome tokie, kokie esame šiandien.“ (1, p. 56).

Kultūrizmas kaip „vyrų laukas

Pereinant prie tyrimo lauko ir tyrimo dalyvių, reikia pasakyti, jog apskritai moterų kūno kultūros iniciatyvos nuo XIX a. įvairių statusą turinčių individų buvo pateikiamos kaip žalingos moterims. Pavyzdžiui, „The American Christian Review“ 1978 metais rašė, jog „moterų dalyvavimas [sporte] gali iššaukti devynių žingsnių kelią link nuodėmės ir pažeminimo“, nes net po kroketo moterims gali atsirasti pagunda iškylauti, mėgautis kitais malonumais, o tai veda į skurdą, gėdą, pažeminimą ar net prostituciją. (5) Amerikiečių gydytojai maždaug tuo metu skatino viduriniosios bei aukštesnės klasės moteris užsiimti atletika, nes tai neva galėjo pagerinti sveikatą, suteikti moteriško grakštumo ir grožio. Tačiau šioms ėmus vis daugiau skverbtis į šią sporto šaką, kritikai į „naują“ moterį-atletę ėmė žiūrėti su panieka ir pašaipa, kaip į „gamtos keistenybę“ (angl. k. freak of nature). (6)

Kultūrizmą galima apibrėžti kaip sporto šaką, simbolizuojančią, viena vertus, gebėjimą kontroliuoti savo kūną, kita vertus, didelius fizinės jėgos resursus tam pasiekti, ir šiuo būdu ją galima suvokti kaip vyrišką sporto šaką, dar nuo senovės Graikijos ir Egipto laikų pabrėžusią vyriško kūno masės ir simetrijos idealą.

Šiuolaikinio moterų kultūrizmo, kaip atskiros sporto šakos, pradžia galima tik laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kuomet JAV 1980-aisiais pirmą kartą vyko „Ms.Olympia“ moterų kultūrisčių varžybos, (5, 6) organizuotos Tarptautinės Kultūrizmo ir Kūno Rengybos Federacijos (IFBB). (Palyginimui – vyrai čia dalyvauja nuo 1965-tųjų). Ilgainiui tai tapo kone svarbiausiu ir prestižiškiausiu moterų kultūrizmui skirtu renginiu pasaulyje.

Kalbant apie Lietuvą, sovietmečiu kultūrizmu susidomėta tik „perestroikos priešaušriu“, kuomet moterys ėmė nedrąsiai burtis į sporto sales Kaune, Leningrade, Taline ir kituose TSRS miestuose. (5) Debiutinės moterų kultūrizmo Lietuvoje varžybos įvyko Kaune 1986-aisiais metais, o jo pavyzdžiu greitai pasekė Klaipėdos bei Šiaulių sportininkės. (5) Žymiausia Lietuvos kultūrizmo atstovė yra Natalija Dochovič – Murnikovienė, kuri 1995-aisiais metais dalyvavo „Ms. Olympia“ rungtynėse Amerikoje ir užėmė trečią vietą, o sportininkės vardas pasirodė tarptautinėse medijose. Tai – istorinė pergalė, o pati N.Murnikovienė laikoma bene įtakingiausia Lietuvos kultūriste.

Natalija Duchovič-Murnikovienė – žymiausia Lietuvos 10-ojo deš. kultūristė

2014-aisiais metais Amerikoje vykusios „Ms. Olympia“ rungtynės, kuriose varžytasi moterų kultūrizmo („Ms. Olympia bodybuilding“) kategorijoje, buvo paskutinės. Nors kitos moterų sporto su svoriais kategorijos (physique, figure, fitnesas, bikini ir t.t.) tebėra oficialioje renginio darbotvarkėje, visgi IFBB federacijos neargumentuotas „aukščiausios“ – moterų kultūrizmo – kategorijos panaikinimas užkirto kelią moterims siekti karjeros šioje kategorijoje.

Pagal užmanymą planavau tyrinėti tik moterų kultūrizmo kategorijai priklausiusias sportininkes, tačiau po ilgą laiką trukusių nesėkmingų paieškų (apie tyrimo dalyvių paiešką ir tyrėjo-tiriamųjų santykį galima būtų parašyti atskirą analizę) nusprendžiau įtraukti ir kitos kategorijos – moterų kūno fitneso atstoves. Šis sprendimas eigoje pasirodė vykęs, nes leido palyginti dviejų skirtingų kategorijų sportininkes, jungiamas vienos bendros konstantos – moteriškumo raiškos.

Taip pat moterų kultūrisčių tyrimas gali priminti ir antropologinę patirtį. Nepaisant to, kad moterų kultūrizmo lauko nebeliko, treniruoti jų kūnai dar ir šiandien yra patvirtinimas, jog juos galima permąstyti, o sportininkių patirtys, perimtos į habitus, gali padėti suprasti ir atkurti jo ribas. Tai rezonuoja ir su Bourdieu mintimi, jog laukas – tai ne savaime esanti tuščia erdvė, o „egzistuoja tik tada, jeigu į jį įsitraukia žaidėjai, tikintys jo siūlomais laimėjimais ir aktyviai jų siekiantys“. (3, p. 40)

Tyrime sutiko dalyvauti dvi kultūrizmo kategorijai iki jos panaikinimo 2014-aisiais priklausiusios moterys ir dvi kūno fitneso kategorijai priklausančios moterys. Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kokios yra moterų patekimo į vyrišką sporto lauką bei veikimo jame galimybės. Kokios įkūnytos dispozicijos sudaro moterų habitus bei kokios yra sudaro lauko taisyklės?

Sportinės dispozicijos kaip pirminis taisyklių rinkinys

Tipinė kultūrizmo ar kūno fitneso sportininkės diena – tai alinančių pastangų reikalaujanti treniruočių virtinė, prasidedanti ryte ir pasibaigianti vėlai vakare. Iš moterų istorijų susidaro įspūdis, jog tai – nesibaigiantis savistabos mechanizmas, praktikuojamas savo noru. Salėje moterys teigė praleidžiančios nuo 2 iki 3 valandų vieną-du kartus per dieną – priklausomai nuo to, ar ruošiamasi varžyboms. Nors įprastai galvojama, jog įtempčiau sportuoti pradedama tik prieš jas, informantės tai paneigia – jų įsitikinimu, tai rimtai sportuoti nenusiteikusių žmonių mitai, kuriais tik bandoma išvengti sunkaus darbo. Į pasaulio geriausių kultūrisčių trejetuką papuolusi Irena teigia, jog „retas kuris toliau eina gera forma, nes labai sunku yra <…>. Nu, reikia rudeniui pasiruošt – paaukoji vasaras, pavasariui pasiruošt – visą žiemą aukoji“ (Irena, kultūristė). (9) Galima manyti, jog apsisprendimas siekti sportinės karjeros eigoje išfiltruoja „tikras“ ir „netikras“ sportininkes.

Lygiai taip pat svarbi yra ir nuolatinė dieta siekiant užsibrėžto kūno idealo. Apibendrinus interviu atsiskleidusias patirtis, matyti, kad dieta apima keletą aspektų: 1) reguliariai vartojamą maistą; 2) reguliarias treniruotes sporto salėje; 3) poilsį. Sportininkių maisto racionas – ne itin gausus, griežtai susvertas, ir vartojamas atitinkamomis valandomis: „<…> jokių saldumynų, tik višta ir ryžiai. <…> valgai kas trys valandos. Pradedi nuo aštuonių, aš kadangi ir naktį dirbu, tai naktį valgau, baigiu ten paryčiais“ (Gitana, kūno fitnesininkė), o prieš varžybas „<…> tai jau ten labai labai, praktiškai minutė į minutę, kruopa į kruopą valgai“ (Irena, kultūristė).

Anykščių taurės“ varžybos, 2012. Moterų kultūrizmo kategorijos nugalėtojos

Tačiau minėtos dietos neapsieina be savotiškos aukos – už nepriekaištingą išvaizdą susiduriama su iššūkiais. Vienu iš atvejų, tai grėsmė biologinei sveikatai – dietos, papildai, kartais vartojami steroidai, griežtas režimas pakenkia organizmui, nes „<…> pas mus estrogenas – kitas hormonas, pas vyrą testosteronas, tai mes automatiškai plečiamės taip [rodo į klubus ir skečia rankas], o vyrai – taip [rodo į pečius ir skečia rankas]“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Biologinė lytis kūno fitnese ar kultūrizme moterims tampa faktoriumi, lemiančiu sudėtingesnį tobulėjimo procesą – kol vyrai šioje sferoje yra privilegijuoti, moterų kūnai dėl to teisinami kaip mažiau autentiški. Kas nutinka dėl minėtų medžiagų vartojimo?

Kaip teigia moterys, ilgainiui gali imti slinkti plaukai, mažėti riebalinis krūtinės audinys, taip pat „sutrinka mėnesinės, netgi pranyksta kažkuriam laikui – tai vienas rimtesnių tokių, kur organizmas duoda ženklą, kad atsargiai, aš jau reaguoju. Sutrinka miegas šimtu procentų, ir netikiu, kas sako, kad ne, man tai nieko…“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Literatūroje pabrėžiama steroidų ar net testosterono vartojimo grėsmė, kuomet skatinama aknė, veido plaukų augimas, klitorio padidėjimas bei bendras seksualinio potraukio didėjimas, balso žemėjimas. Ir nors iš tiesų tai priklauso nuo šių medžiagų vartojimo kiekio, tai tampa prielaida naujiems stereotipams apie visą grupę. Sportininkės visuomenėje tampa iššūkiu: tiek gamtai, tiek kultūrinei moteriškumo apibrėžčiai. (7)

Informantės taip pat kalbėjo ir apie kokybinį asmeninio gyvenimo pokytį, siejamą su pakitusia laiko samprata, kuomet šis tampa skaičiuojamas atkarpomis nuo vieno iki kito valgymo ar treniruotės. Gyvenimo eigoje dėl to netenkama didelės dalies draugų, nes tiesiog nebelieka bendrų interesų, taip pat nuolat deramasi dėl laiko kartu šeimoje: „Eitume gal į teatrą, bet man kas dvi su puse valandos valgyt, tai aš dabar nesinešiu tų kiaušinių į teatrą. Aš galiu nueit į sporto renginį, kur daugmaž renkasi tokie, ir kur nors užkulisiuose, po laiptais palįst ir suvalgyt savo penkis kiaušinius. Į teatrą aš neisiu. <…>. Ir aš sakau nu, eik tu su draugu, su kažkuo – jisai sako ne, aš noriu su tavim“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Panašu, kad moterys priverstos nuolat derinti savo laiką taip, kad jo užtektų „abiems“ – sportiniam ir šeimyniniam gyvenimams.

Nuolatinė socialinio bendrumo paieška skatina burtis panašių sportinių polinkių agentus, iliustruodama habitus veikimą. Šis kolektyvinis tapatumas, konstruojamas per įsitraukimą į specifinį sportą, pokalbius apie treniruotes, bendrus renginius, kolegų susitikimus, ateities planus, iš esmės trina ribas tarp sportinio ir asmeninio gyvenimų. Sporto laukas – lyg komforto zona, kurioje moterys jaučiasi saugios: „Jeigu jis [žmogus] yra koks nors vairuotojas – jis jausis gerai tarp vairuotojų. Jeigu jis yra žvejys, jisai neturės ką šnekėt su sportininkais ar vairuotojais. Mes, kultūristai, esam šios sunkios sporto šakos atstovai – ką aš ten šnekėsiu ir bendrausiu, jie į mane žiūrės kaip į durną. Aš bendrauju savo srity, aš bendrauju tarp savų žmonių lengvai ir paprastai. Ir supranti vienas kitą“ (Irena, kultūristė).

Nepaisant viso to, ko teko atsisakyti, moterys, panašu, jaučiasi laimingos. Ypatingai ryški struktūruoto gyvenimo linija, kuri apibrėžia ir nesibaigiančio tikslo – pergalės, norimo kūno rezultato – kontūrus: „Man patikdavo tas pats pasiruošimo procesas. <…> Pas tave viskas sudėliota diena į priekį, mėnesį, metai. <…> Turi tikslą“ (Rima, kultūristė).

Hierarchija tarp sportinių kategorijų

„Štangos sportą“ galima suprasti ir kaip hierarchijos principu – kultūrizmas, o po jo physique, figure, kūno fitnesas ir bikini – besiremiantį sportą, kur raumenų masė ir jų matomumas tampa atpažįstamumo ženklais. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, jog kultūristė kada nors galės varžytis bikini kategorijoje – tuo tarpu, bikini ar kūno fitneso atstovė yra laisva siekti tapti kultūriste. Kultūristės kūnas bikini kategorijoje bus suvokiamas kaip per didelis ir per daug raumeningas. Ir, svarbiausia – negražus bei nemoteriškas.

Ši santykis atsiskleidžia ir analizuotuose interviu – abi sportinės kategorijos yra prieštaringos dėl sunkiai suderinamų sportinių ir moteriškumo dispozicijų. Beveik trisdešimt metų kultūrizme išbuvusi informantė bikini/kūno fitneso kategorijas vadina grožio konkursu. Joms priklausančios moterys kritikuojamos dėl apsimestinio siekio gauti kitos lyties dėmesio, o ne parodyti įvaldytą kūno kontrolę. Visos tokios simuliacijos tampa pagarbos nevertu dalyku: „Pagal sportavimą, pagal darbo įdėjimą, pagal pradirbtumą, pagal profesionalumą… Nu, jos niekad kultūristėm neprilygs. Nu, ir čia nieko nepadarysi – kur yra važnyčiotojai, ir kur yra pilotai“ (Irena, kultūristė). Ši metafora parodo ne tik hierarchinį susiskirstymą, bet ir tam tikrą socialinio artikuliuotą kultūrisčių tapatumo konstravimą.

Tuo tarpu, fitnesininkės kultūrizmą linkę įvardinti kaip perdėm totalų sportą, stokojantį moteriškumo. Kūno fitnesininkei tai – ne jos kategorija, ir niekada negalėtų tokia būti. Moteris prisimena išvyką į pasaulio čempionatą Vokietijoje, kur negalėjusi patikėti, jog šalia stovinčios moterys – kūno fitneso kategorijos sportininkės: „IFBB kategorijoj yra vis tiek žiūrimas tas moteriškumas. <…> Kai atvažiavau, tai sakau čia kultūristės, kultūristės, ne mano kategorija. Ir kai aš supratau, kad jos visos atėjo į mano kategoriją… Tada supratau – aš šitoj federacijoj nebūsiu. Ten kažkas baisaus. Atrodo, mano kategorija – dryžuotos, sausos – vyrai. Sėdi – vyrai, baisūs vyrai. Nu ne, man jau buvo per daug. <…>. (Gitana, kūno fitnesininkė). Matomas ryškėjantis konfliktas tarp skirtingų kategorijų sportininkių.

Visgi, kalbant apie kultūrizmą, pasakojimuose išryškėjo prieštara: tiesa, jog tai „autentiška“ kategorija sportine prasme, bet sykiu ji yra ribinė – peržengus ją rizikuojama tapti perdėm vyriška. Prakalbus apie kultūrizmo kategorijos panaikinimo faktą, šalia mažėjančios auditorijos, „rimtai“ sportuoti nusiteikusių moterų trūkumo ir kitų veiksnių, buvo išsakytas ir ribos peržengimo motyvas – tai tiesiog atgrasus, nepakeliamas ir nebekontroliuojamas sportininkių virtimas vyrais. Savo grubia, kieta, raumeninga išvaizda kultūristės tampa moterimis, atrodančiomis kaip nepavykę vyrai, atrodančiais, kaip nepavykę moterys (angl. k. women who fail to look like men who fail to look like women) (4, p. 239). Dėl to netgi paties kultūrizmo panaikinimo faktas tampa pateisinamas: „Jeigu man dabar pasirinkimas būtų – laimėsi tik tokia – iškart, vienareikšmiškai, ne. Nedalyvausiu. Nu, man nepriimtina, tikrai ne. Tada reikia panaikinti šitą sportą. Kada stovi ant scenos tikras vyras“ (Rima, kultūristė).

Kultūristės pozuoja čempionate Ispanijoje, 2011

Sporto renginys ar grožio konkursas?

Oficialiame Tarptautinės Kultūrizmo ir Kūno Rengybos Federacijos portale galima rasti reglamentą, kuriuo remiantis vertinamos visų kategorijų sportininkės ir sportininkai.

Iš jo aiškėja keletas dalykų. Pirma – kultūristės privalo savo kūnus paruošti jiems priskirtai kategorijai: „Vienas iš svarbiausių kriterijų yra atletiška, ne per daug raumeninga išvaizda. Labiau pabrėžiama visa fizinė forma, raumenų forma, riebalų lygis (ne toks žemas kaip vyrų kultūrizme) ir sceninis patrauklumas“, o antra – sportuojant nepamiršti, jog moters-kultūristės ir moters-fitnesininkės užduotis scenoje yra gerai atlikti savo lytį. Be dėmesio raumenynui, vertinant, pavyzdžiui, fitnesininkes „<…> taip pat atsižvelgiama į veido, plaukų, odos grožį, labai svarbu, kaip sportininkė scenoje išreiškia save: prisistatymas, pasitikėjimas, laikysena, gracija, makiažas, šukuosena, bikinis. Sportininkių, kurios turi dideles kūno raumenų apimtis, labai ryškias venas, matomas raumenų skaidulas, pasirodymą teisėjai turi vertinti žemiausia vieta.“ Tai – laisvę subjektyvumui ir šališkumui suponuojančios eilutės. Kultūrinio moteriškumo svarba scenoje prilygsta raumenų ir bendro įdirbio svarbai.

Šio performanso metu demonstruojamas moteriškumas labai artimas tradiciniam – pasyviam – socialiniam moters įvaizdžiui. Panašu, jog taisyklėse iš tiesų patvirtinamas simbolinis sporto priklausymas vyrams: kultūrisčių raumenyno lyginimas su vyriškuoju („<…> tačiau jų raumenynas neturi priminti vyriško raumenyno“) simboliškai įteisina pastarąjį kaip standartą ir sykiu uždraudžia moterims jo siekti.

Ką apie šias taisykles mano pačios moterys? Iš vienos pusės, sutinkama su mintimi, jog kūne pirmiausia turėtų atsispindėti režimo ir įdirbio žymės, tačiau, nors priverstinė grožio ekonomika ir reikalauja investuoti, į ją įsitraukiama su džiaugsmu. Pasiteiravus, ar sporte grožio atributai neužima per didelės dalies, moteris pritilusiu balsu man paprieštarauja: „Taip, bet čia yra smagioji dalis. Nes jeigu tu vien raumenis – va, tada tai tikrai to moteriškumo neliks. O tas visas ruoštis, tą visą tiuningą darytis, tai yra žinok… Dar vienas moteriškas daiktas – tai yra susirast maudymkę. Kad jinai tau tiktų, parsisiųst iš Amerikos, sumokėt nesveikus pinigus, ir paskui džiaugtis, vat, kokia jinai graži. Plaukučius, nagučius, ragučius… <…> Kai būna raumuo pradirbtas, tu žinai, kad kūną padarei, nu, ir davai, mergos – puošiamės“ (Gitana, kūno fitnesininkė). Svarbia tampa ir žiūrovų auditorija, kuri, šalia teisėjų, taip pat legitimuoja ant scenos stovinčias moteris – paskatinimo arba nušvilpimo šūksniais – kaip gražias, seksualias, sportiškas, arba priešingai – nepatrauklias ir dėl to nevertas būti scenoje.

Tai, kas vyksta scenoje (o gal ir už jos ribų), galima apibūdinti kaip individualistinio sporto reginį, kuriame manifestuojamas perteklinis moteriškumas ir raumeningas, tačiau ne per raumeningas kūnas.

Kūno fitnesininkės pozuoja varžybose Balstogėje, 2012

Pripažįstant sportinius ir lyties nurodymus kaip du pagrindinius taisyklių rinkinius, kurių dėka patenkama ir vėliau varžomasi lauko viduje, kultūristė savo kūną disciplinuoja besiremdama pirmuoju taisyklių rinkiniu, o lyties normoms labiausiai paklūsta bikini (iš dalies ir kūno fitnesininkė) kategorijos atstovė. Abi jos priešingose kategorijose būtų akivaizdžios pralaimėtojos. Kaip šiame sporte tuomet turi atrodyti geras ir sėkmingas sportininkės kūnas?

Kūnas, gebantis keisti pavidalą

Pokalbių metu skleidėsi nuolatinio balansavimo riba, kurios nevalia peržengti – tai sulygintina su vaikščiojimu žarijomis. Vienas blogai žengtas žingsnis gali palikti dvigubą žaizdą: moteris kitų bus pažymėta kaip per daug vyriška ir sykiu neišpildanti moteriškumo lūkesčio: „Aš visada galvojau, kad šitam sporte vyru tapsiu ir viskas. Bet buvo tokia Cory Everson – „Ms. Olympia“ laimėjusi šešis kartus, ji tais laikais buvo žvaigždė. Aš pamačiau nuotrauką – paprasta, labai graži, figūra labai graži – moteris tenai stovi. Aš pamačiau šitą moterį – viskas. Čia buvo mano kumyras. Čia buvo visai ne vyras. Panorėjau būti tik tokia“ (Rima, kultūristė).

CorrinaCorey‘ Everson – šešių iš eilės Ms.Olympia varžybų nugalėtoja ir serialų/veiksmo filmų „Double Impact“, „Ballistic“ aktorė

Corrina ‚Cory‘ Everson – tai 9-ojo dešimtmečio amerikiečių kultūristė, žinoma dėl savo pergalių „Ms. Olympia“ varžybose net šešis kartus iš eilės – nuo 84-ųjų iki 89-ųjų. C.Everson taip pat yra suvaidinusi keliuose 9-10-ojo deš. filmuose ir serialuose, tačiau kaip kultūristė, ji buvo populiari ne dėl to – medijose moteris vaizduota kaip pavyzdys, jog kultūristė gali atrodyti ypač moteriškai, patraukliai ir seksualiai. Straipsnyje „Rebuttal to John Romano‘s „The Death of Women‘s Bodybuilding Did „Ugly“ Kill Female Pro Bodybuilding?“ (2015) teigiama, jog žurnalistai rašydavę apie ją kaip idealią kultūristę visai ne dėl raumenų: „kai Cory Everson nuo 1984-ųjų iki 1989-ųjų buvo Ms. Olympia, renginys vykdavo Medisono aikštės parke su išparduotais bilietais klykiančios fanų minios akivaizdoje“.

Varžybas lydėjo didžiulis komercinis pasisekimas. Jau tada sklido kalbos, kad už C.Everson buvę ir raumeningesnių varžovių, tačiau Cory įtiko žiūrovams (ir, tikriausiai, teisėjams) dėl sugebėjimo atrodyti ir pakankamai sportiškai, ir pakankamai patraukliai kaip moteris – kitaip tariant, suderinti savo kūną. Vienu metu tai buvo ir sportininkė, ir auditorijos žvilgsnį glostanti seksuali gražuolė.

 

Corey Everson pasirodymas varžybose Mičigane, 1989.

Socialinėje plotmėje kalbintų moterų moteriškumas išgyvenamas jį siejant su švelnumu, elegancija, o šį įvaizdį tarsi kvestionuojantis stiprus ir raumeningas kūnas buvo artikuliuotas tik kaip „kūnas“, išorinis kiautas, nieko nepasakantis apie fenomenologinį savęs patyrimą. Kultūristės žodžiais, jai „<…> moteriškumas – tai nėra fizinis kažkoks tai įvaizdis. Čia yra greičiau santykis su žmogum. <…>. Švelnumas, supratimas. Pirmiausia – švelnumas. Jokio grubumo kad nebūtų.<…> Štai tu neatrodai kaip moteris – suprantu, čia jau yra fizinis dalykas, aš užsikačialinau, mano raumenys dideli. Jo, galbūt aš neatrodau kaip ta minkštutė moteris. Bet moteriškumas… Aš galiu būt va tokia [rodo didelį pilvą] ir būt ant tiek moteriška ir grakšti, iš švelni, ir elegantiška, kad kiti net pavydės“ (Irena, kultūristė).

Toks moteriškumo suvokimas leidžia kūną apibrėžti kaip suderintą kūną – gebantį būti ir dideliu, ir mažu, ir kietu, ir pažeidžiamu vienu metu. Kūnas tarsi turi galėti keisti savo pavidalą – prireikus scenoje pasirodyti kaip treniruotas ir sportiškas, bet tuo pačiu atpažįstamas kaip heteroseksualus ir moteriškas. Perteklinis moteriškumas – dažyti plaukai, plati šypsena, veido makiažas, ilgi nagai, prabangi spalvota liemenėlė ir aukštakulniai bateliai renginio metu privalo paslėpti prakaitą ir patiriamą kasdienį sporto salės nuovargį. Tiek kultūristės, tiek kūno fitnesininkės scenoje pozuodamos stengiasi pabrėžti lengvumą, kuris yra geležinių štangų ir hantelių antinomija.

Šis suderintas kūnas – kaip chameleono oda: būnant sportininke, reikia taip stipriai (iš)jausti savo kūną, jog žinotum kiekvieną jo dalį, ir per varžybas galėtum virsti lietuviškąja Cory Everson. Tačiau kas nutinka, kai sceninis idealas sunkiai pasiekiamas?

 

Vilniaus kūno fitnesininkių nugalėtojų rinkimai, 2013

Kaip išlaikyti suderintą kūną?

Sportininkės vienbalsiu pritarė, kad dėl sportinės (t.y. ne visai moteriškos) išvaizdos susiduria su socialinės aplinkos priešiškumu. Gatvėje raumeningi kūnai palydimi įtariais žvilgsniais, o dažniausiai patiriama diskriminacijos forma – žodinės provokacijos: „Anksčiau būdavo ir steroidinė, ir transformeriu, ir kažką. Dar iš pradžių bandžiau plėšt akį, paskui galvoju, jėzus, jūs gi net nesuprantat, apie ką kalba. Nu, prieina tetutė, sako, o jūs steroidus leidžiatės ar geriat? Valgau sakau. Jinai žiūri, aha… Nu, ką durniui sakyt“ (Gitana, kūno fitnesininkė). Iš pradžių sekęs verbalinis atkirtis, kai bandoma apsiginti sporto salėje ar gatvėje, vėliau virto tyla ir atsidėjimu sportui, nes jis branginamas labiau nei bet koks išgirstas priekaištas.

Tačiau yra ir kitos strategijos, įkūnytos suvokimo, minties ir veiksmo schemose, (1) ir veikiančios moterų kasdienybę. Naudodamos skirtingus išteklius – materialinius, fizinius, emocinius – moterys savitai konstruoja socialinę lytį. Šie būdai išlieka svarbūs norint suprasti „štangos“ sportininkių moteriškumą, tačiau kartu jie leidžia pamatyti, kokiu būdu pasiekiamas gražios kultūristės prototipas.

Apvertimo strategija

Ši strategija reiškiama pasitelkiant atspindėjimo techniką, kuomet buvimas sportininke – stipria, raumeninga – yra bet kurios moters galimybių lauke tiek, kiek vyrai savo šansą jau prarado. Kitaip tariant, ne sunkiai ir atsakingai sportuoti norinčios moterys dėl to yra vyriškos – vyrai yra praradę savo vyriškumą.

Iš dalies juokais moterys interviu teigė, jog sunkiausia ir stipriausia kategorija iš esmės buvo panaikinta dėl vyrų įsikišimo: „Man atrodo, pavydūs vyrai panaikino [kultūrizmo kategoriją] [juokiasi]. Čia humoras, aišku, mano asmeninė nuomonė. <…>. Nu, ir va, kažkas nutarė, tiksliai net nežinau, medikai matomai rekomendavo, bet juokais aš sakau, kad vis tik pavydūs vyrai, nes moterys pradėjo tokias formas daryt, kad netgi…“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Šis faktas buvo reflektuojamas kaip tam tikra vyriška neužtikrintumo išraiška, sumišusi su nuolatine aplinkos referencija į prarandamą sportininkių moteriškumą. Informantė teigia pati suprantanti, kad ilgai ir stipriai sportuojančios moterys gali pakelti daugiau už dalį vyrų: „<…> mes už mėgėjus vyrus gi daugiau pakeliam, nu ir daugeliui žmonių tas asocijuojasi, kad tai yra nemoteriška“ (Kristina, kūno fitnesininkė).

Klausimas, ar moterys gali užsiiminėti neva vyrų sportu, turėtų būti apverčiamas į klausimą apie vis rečiau ir rečiau sutinkamą vyriškumą – tvirtą, stiprų, sportišką, bet sykiu galantišką. Informantė dalinasi istorija, kuomet kalbinęs žurnalistas atvirai pasiteiravęs, ar ši nesijaučianti dėl kultūrizmo panašėjanti į vyrą. Savo atsakymu ji gerai reprezentuoja apvertimo strategiją legitimuodama moteris sporto lauke: „Parodžiau į salę, sakau, matot vyrus? Matau. Į kurį, sakau, aš panaši? Ir nutilo, nes nebuvo į ką. Tai sakau, ar aš vyriška, ar jie moteriški? Ir užsičiaupė visiem laikam. <…>. Nes šiais laikais nelabai eina vyriška pavadint moterį, užsiauginusią raumenį – nes tie vyrai, dievuliau dievuliau…“ (Irena, kultūristė).

Ši strategija sukeičia vyrus ir moteris vietomis, klausdama, kas iš tiesų sporto salėje patiria krizę: moterys ar nevyriški vyrai? Ji tarsi atlieka paskatinimo funkciją moterims įsitraukti žaisti socialinių sporto žaidimų, bet, kita vertus, tarsi linksta socialinę vyro lytį pateikti kaip matą, su kuriuo moteris „štangos“ sporte yra lyginama ir pagal tai pati save į(si)vertinanti.

 

Lietuvos kultūristė Alina Čepurnienė Moldovoje pristato laisvąją programą, 2013. Kaip teigiama reglamente, jos metu „sportininko laikysena, elgsena, koordinacija, įvaizdis, minties raiška, muzikos ir pozų pasirinkimas turi susilieti į tobulą visumą, turėti pradžią ir pabaigą“

Paslėpto kūno strategija

Kas nutinka, kai norimos sportinės formos – pasiekiamos, bet sunkiai suderinamos su lygiai taip pat norimu pasiekti moteriškumu?

Į susitikimą pavasarį atėjusi sportininkė teigė kas savaitgalį dalyvaujanti sezoninėse varžybose, todėl gatvėje labiau mėgstanti dėvėti rūbus ilgomis rankovėmis. Moteris sakė laukianti poilsio nuo įtempto maratono: „Man dabar kavojasi gyslos [rankų venos], aš tuo labai džiaugiuosi – visada taip atrodyti, kaip aš atrodau per varžybas, aš nenorėčiau“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Šiuo atveju, rankas raizgančios pūpsančios „vyriškos“ gyslos moteriai tampa gėdinga kūno dalimi, kuri turi būti nematoma: „Ir netgi ne dėl savęs asmeniškai [nenoriu rodyti iššokusių gyslų], nes aš moku ir atsikirst, ir užčiaupti, bet, tarkim, ar vyras, ar vaikai, jeigu mes kartu atostogaujam, kad jie nejaustų diskomforto, kad mane aptarinėja garsiai. Tai aš pakavoju po rūbais ir tą periodą [varžybų] išgyvenu“ (Kristina, kūno fitnesininkė).

Kita iliustracija atskleidžia įtampą, kylančią tarp sportininkės ir bendradarbių, kuomet šie nesuprantantys perdėto troškimo sportuoti, o griežtas režimas jiems tapęs kone juokingu. Tačiau iš moters kalbos panašu, jog ši jaučianti tam tikrą norą kompensuoti savo moteriškumą, o tam esą trukdantys moters pečiai: „O aš, sakau, aš netampu ta didele – aš stengiuosi savo pečių nerodyt. Aš žinau, kur ta vieta, kur jiem visiem užkliūva. Jeigu aš deduosi kokią suknytę ar ką – aš jau per pusę ranką uždengsiu, aš jau moku apsirengt. Aš jau nesidėsiu tos iškirptos maikės, kad, nu, nenervuot žmonių. Nu, aš žinau, kad jiem skaudės, tai kam juos erzint, žinai. Nors aš puikiai ir su ta maike jaučiuosi“ (Gitana, kūno fitnesininkė).

Ką sako šie du pavyzdžiai? Galima sakyti, jog sportininkių kūnai yra patiriami kaip išskaidyti į moteriškas (sėdmenys, kojos) ir vyriškas (pečiai, rankos su iššokusiomis gyslomis) dalis. Internalizuodamos šį socialinį, žodžiais neišreikštą žinojimą, jos įkūnija tradicinį moterišką įvaizdį su iki-sąmoningai suvokiamu siekiu įtikti socialinei normai – visuomenei.

Physique kategorijos sportininkės, 2014

Kompensavimo strategija

Trečioji strategija pavadinta kompensavimo strategija, ir išreiškia būdus, kuriais moterys tiek scenoje, tiek kasdieniame gyvenime pabrėžia moteriškumo normas, kurdamos perteklinį lyties įvaizdį.

Estetiniu įvaizdžiu rūpinamasi ir per varžybas, tačiau „gyvenime“ jos tarsi dar daugiau išpildančios šį reikalavimą. Moteriškumo sampratoje atsiskleidžia jaunystės ir grožio kultas: „O aš nenoriu tų žilų plaukų. Nenoriu būt beveidė. Vat, užtai blakstienas esu pasidariusi. Nenoriu, kad tos lūpos prarastų jaunatvišką raudonį, todėl aš jas dažau. Nu, man gražu. Man gražu. Aš dėl to jaučiuos geriau pati sau. <…>. O kai pas moterį gera nuotaika, tai su ja ir dirbt smagiau, gyvent smagiau, va, bendraut smagiau. Dabar sėdėčiau, jausčiau diskomfortą, kad turiu pleiskanų, žilų plaukų, ten perbalus, spuoguota – jūs galvojat aš ateičiau su jumis į susitikimą?“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Taigi, dėl socialinės lyties pergyvenama, liūdima, o gyvenimas tampa nuo jos priklausomas.

Buvo fantazuojama ir apie krūtų didinimo operaciją: „Ryžčiaus [plastinei chirurgo operacijai]. <…> Žinokit, turbūt ir dėl amžiaus ir iš meilės sportui. Pirmas dalykas, kadangi vertina ir estetinį grožį, tai tu turi atrodyt patraukliai. Tu arba darai, arba nedarai – tau arba tinka šitos taisyklės arba netinka. Tai tu esi priverstas“ (Kristina, kūno fitnesininkė). Kaip vienas iš būdų kompensuoti mažą krūtinę tarp sportininkių yra vienetinio maudymuko siuvimasis, kainuojantis didelius pinigus, nes neretai puošiamas swarovski kristalais. Svarbiu jis tampa todėl, kad gali sukurti iliuzinį trokštamos krūtinės dydį.

Paradoksalu, kad būtent dėl sporto moterys teigė netenkančios savo krūtinės, bet būtent čia – kultūrizme, kūno fitnese – ji yra „būtina“ sėkmingam žaidimui ir pergalei. Makiažas ir suknelė per draugų vakarėlius sau ir kitiems turi patvirtinti, jog su moteriškumu dar nebaigta. Jei atsitiktinė praeivė kartais tuo suabejotų, sportininkė atsakytų, kad „<…> čia taip tik po varžybų, o paskui aš ateisiu pas tave į vakarėlį – tu būsi nustebus, kokia aš būsiu moteriška, ir kokį aš pasisekimą turėsiu“ (Kristina, kūno fitnesininkė).

Pabaigai

Iš to, kas pasakyta, aišku, jog kultūrisčių/kūno fitnesininkių sporto laukas yra ribojamas dvigubų taisyklių, giliai perimtų į habitus, ir veikiančių sportuojančių moterų kasdienybę. Iš jų reikalaujama būti ir moterimis, ir sportininkėmis. Abu taisyklių rinkiniai suvokiami kaip svarbūs, ir, svarbiausia, mėgiami – moterys mėgaujasi būdamos tiek „ne per raumeningo“ kūno, tiek perteklinio moteriškumo savininkėmis. Nuolatinis – tiek sceninis, tiek kasdienis – štangos moterų paklusimas konvenciniam moteriškumui leidžia kalbėti apie simbolinę prievartą – kultūrinį arbitralumą, skirstantį jų pačių kūnus į tinkamus ir atmestinus pirmiausia sportiniame lauke. Lytis čia pasirodo ne kaip antrinis, o įkalinantis ir ribojantis socialinis mechanizmas.

——————–

Informančių vardai pakeisti; interviu kalba netaisyta į rašytinę, siekiant autentiškumo.

——————–

Literatūra:

1. Bourdieu, Pierre. 1990. The Logic of Practice. Cambridge: Polity Press.

2. Bourdieu, Pierre. 2001. Masculine Domination. Cambridge: Polity Press.

3. Bourdieu, Pierre; Wacquant, J. D. Loic. 2003. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: Baltos Lankos.

4. McGrath, A. Shelly; Chahanie-Hill, A. Ruth. 2009. „Big „Freaky-Looking“ Women: Normalising Gender Transgression Through Bodybuilding“, Sociology of Sport Journal 26 (2): 235-254.

5. Petraitis, Arūnas. 2016. Lietuvos kultūrizmas 1965-2015. Iliustruota „geležinio“ sporto istorija. Vilnius: Litera.

6. Shea, B. Christine. 2001. „The Paradox of Pumping Iron: Female Bodybuilding as Resistance And Compliance“, Women And Language 24 (2): 42-46.

7. Shilling, Chris; Bunsell, Tania. 2009. „The Female Bodybuilder as a Gender Outlaw“, Qualitative Research in Sport and Exercice 1 (2): 141-159.

 

 

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS