Skip to content

„Nu tai ką, būsim družokai dabar“ – mokykla tyrėjos akimis

parašė sociologai.lt @ 2017 Gegužės 9

Kas iš mūsų vėl norėtų pasijausti moksliuko, aktyvistės, kietuolio, geros mergaitės ar bėglio iš pamokų kailyje? Sociolingvistikos mokslų daktarė Aurytė Čekuolytė nusprendė aštuoniems mėnesiams pati sugrįžti į mokyklos suolą ir išsiaiškinti, kuo ir kaip gyvena šiandienos paaugliai. Vos prieš du mėnesius apsigynusi savo šešerius metus rašytą daktarės disertaciją „Vilniaus paauglių socialinė santvarka: mokslininkės žvilgsnis į paauglių gyvenimo užkulisius“ Aurytė nupiešia detalius ir iškalbingus socialinius paauglių portretus. Koks paauglys yra populiarus paauglys, o kurio visi nemėgsta? Kokie keiksmažodžiai tarp paauglių dažniausiai vartojami? Ar mokykla – tik žinių, vertybių ir kultūros puoselėjimo vieta? Apie tai trečiadienio popietę su Auryte pasikalbėjo socialus sociologas Mažvydas Karalius.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

Auryte, kas tave paskatino tyrinėti Vilniaus paauglių kultūrą?

Mano stojimas į doktorantūrą nebuvo labai romantiškas. Viskas nutiko ganėtinai buitiškai. Baigiantis magistro metams, mano vadovė Loreta Vaicekauskienė pasiūlė man stoti į doktorantūrą ir tyrinėti Vilniaus paauglių kalbą. Aš pati neturėjau minčių ten stoti, bet kai tau kažkas pasiūlo, pagalvoji: „O kodėl gi ne?“. Mano magistro darbas jau siejosi su jaunimo kalba – aš tyriau, kaip lietuvių ir danų paaugliai reaguoja į suaugusio žmogaus šnekoje daugiau jaunimo kalbai būdingus žodžius (pavyzdžiui, koks nors fifty-fifty). Loreta, pasiūliusi temą „Vilniaus paauglių kalba“, užsiminė, kad galėčiau eiti į mokyklas, išdalinti mokiniams diktofonus ir taip rinkti medžiagą disertacijai. Pati tema man patiko, tačiau tyrimą aš norėjau parengti tokį, kokį aš jį įsivaizduoju. Būtent keletas perskaitytų danių sociolingvisčių darbų mane paskatino atlikti etnografinį tyrimą, tad ir tema nuo kalbos iki kultūros išsiplėtė visiškai natūraliai. Etnografinis tyrimas mane patraukė ne vien dėl kažkokių kalbinės analizės žinių. Sakyčiau, kad etnografinį tyrimą netgi labiau pasirinkau dėl asmeninių priežasčių, norėjosi atlikti tokį tyrimą, kuris mane vežtų. Man labai patinka bendrauti ir būti tarp žmonių, tad taip ir gimė etnografinis paauglių stilių tyrimas.

Tavo disertacijoje pamačiau mane labai prajuokinusią vietą, kur tu įžengei į klasę, ir kažkuris mokinys sušuko „nu tai ką, būsim družokai dabar“…

Tai buvo pirma mano diena mokykloje ir pirmoji mano klasė. Prisistačiau mokiniams, pasakiau savo vardą, pavardę, ką aš čia mokykloje veiksiu, pradėjau dalinti sutikimus pasirašyti tėvams ir tada iš galo parlėkė šita replika.

Tai kaip tau pavyko suderinti šitą družokės vaidmenį ir tyrėjos vaidmenį? Įsivaizduoju, kad visuomet turėjai būti budri.

Tas viduriukas išėjo labai natūraliai. Žinoma, ruošiantis tyrimui skaitai labai daug knygų. Tačiau suvoki, kad ką bedarytum – atgal juostelės nebeatsuksi, nebus second take. Reikia ne tik pažinti mokinius, kas kam patinka, jau nekalbant apie tai, kad privalu visų vardus sužinoti, kad galėtumei atpažinti, kurie yra tavo mokiniai, atpažinti, kad čia yra aštuntokai, o ne septintokai. Lygiai taip pat svarbu leisti paaugliams apsiprasti su tavimi, su mintimi, kad jų klasėje bus tokia netipinė mokinė. O tas, kaip sakai, družokės ir tyrėjos vaidmuo… Aš niekada nesistengiau brėžti aiškios ribos. Aš nesąmoningai, kiek tik galėjau, stengiausi įsigyventi į paauglių gyvenimą, siekdama nepažeisti paauglių esamos struktūros. Aš nesistengiau tapti populiaria ar prisiskirti sau kažkokios rolės. Tačiau jeigu mokiniams manęs reikėjo, aš visuomet buvau available. Jie galėjo bet ko manęs prašyti, bet ką man sakyti.

O ko jie tavęs prašydavo, ką sakydavo?

Kai pradėjau daryti interviu, dažniausiai užduodamas klausimas buvo, ar aš galiu iš jo/jos paimti interviu. Jiems tai būdavo gera priežastis išeiti iš pamokos. Kartą į mokyklą pora mokinių atėjo neblaivūs. Juos savo tyrime aš vadinu gatvės paaugliais. Vienu metu viskas buvo tapę taip negerai, kad per pamoką jie po kelis kartus eidavo į tualetą. Tačiau, laimei ar nelaimei, pamoką vedė iš universiteto atėjusi studentė, kuri taip pat nesuprato, kame reikalas. O aš supratau jau gal po antro karto. Netrukus sulaukiau klausimo: „Auryte, gal jau galite mus pasiimti kitą kartą?“ Mano vaidmuo buvo palankus paaugliams – kai per kontrolinius mokytojai prireikdavo kažkur išeiti, ji galėdavo laisvai tai padaryti, nes likdavau aš, suaugęs žmogus, kuri tarsi turėtų palaikyti tvarką.

Ir ji tardavo, kad dabar „Auryte, jūs būsit atsakinga“?

Panašiai. Tarkim, aš dabar išeinu, bet jus „studentė“, ar kaip ten mane įvardindavo, stebi. Jie būdavo ne durni ir žinodavo, ką tai reiškia. Kai tik mokytoja išeina, visos knygos ant stalo ir visi kalbasi. Mokiniai žinojo, kad aš nieko nepasakysiu. Po vieno tokio kontrolinio mokiniai kviesdavo į kitus kontrolinius.

Ir tavo tyrimui gal net prasmingiau, kai jie nekontroliuoja savo kalbėjimo.

Taip, bet vis dėlto kalbinei analizei daugiausia naudojau mokinių pokalbius, įrašytus į diktofoną. Aišku, aš užsirašinėdavau, ką jie kalbėdavo, bet niekada negalvojau, kad būtų gerai, jei mokytojos dažniau išeitų – kaip atsitinka, taip atsitinka. Mokykla yra mokykla. Mokinės, tyrėjos ar suaugusiosios rolių ištrynimą lėmė tikriausiai ir tai, kad atrodau labai jauna. Kai žmonės mus matydavo stotelėje laukiančius autobuso, turbūt, niekada nepagalvodavo, kad galėčiau būti vyresnė už juos. Kai berniukai pradėdavo prie mergaičių lįsti ar sniego gniūžtėmis mėtytis, stotelėje stovintys suaugę niekada neatsisukdavo ir man nieko nepasakydavo, nes, turbūt, negalvojo, kad galiu būti suaugęs žmogus, turintis kokį nors autoritetą. O tai man leido būti savotiška mokinių drauge.

Ar jie iš tiesų laikė tave savo drauge?

Manyčiau, kad manęs jie savo drauge nelaikė. Nors mūsų santykiai buvo tikrai draugiški ir jie man nemažai pasipasakodavo, bet tuo pačiu daug ko neatskleisdavo. Kelios parūkančios ir pageriančios mergaitės, kurias aš savo tyrime įvardijau kaip kietuoles, interviu neigė, kad tai daro. Be to, su skirtingais paaugliais ir paauglėmis mano santykis buvo labai skirtingas. Buvo tokių, kurie į mane kreipdavosi dažnai, bet buvo ir tokių, kurie tarsi sakytų, kad tu esi mokykloj, ir man netrukdai, bet jei tavęs nebūtų, man visiškai tas pats. Apskritai paėmus, mokinai žinojo, kad manimi gali pasitikėti ir elgtis daugiau mažiau natūraliai, kad niekas nebus papasakota mokytojai, direktorei, socialinei darbuotojai, pavaduotojai ar dar kam nors. Jiems nereikėjo drovėtis. Galima pasakyti ir taip – aš sau kažkokios rolės nepriskyriau. Kokią man ją priskyrė mokiniai, tokia ji ir buvo. Aš stengiausi išlaikyti tyrėjos atstumą nesitapatindama su kažkuria viena paauglių grupe. Nors buvo ir tokių atvejų, kai populiarios mergaitės, ypač merginos aktyvistės, būdavo labai dažnai maudomos sniege, o aš, kas be ko, stengdavausi jas apginti. Nors tai būdavo daugiau žaidimai, bet jos to mano gynimo prašydavo. Kartą atsitiko toks dalykas. Man jau apsirengus ir besiruošiant į lauką, berniukas iš kitos klasės klausia: „Tai ką, jau einat be savo draugių?“ Aš jam atsakau „Ką tu turi omeny be savo draugių?“. Berniukas suvardino tas mergaites. Iš vienos pusės, buvo smagu galvoti, kad štai turiu mokykloje draugių, tačiau iš kitos pusės man nesinorėjo, kad būčiau tapatinama su kokia nors paauglių grupe. Kitas panašus pavyzdys yra iš mano santykio su jau minėtais gatvės paaugliais. Jie man buvo parodę tokį mokyklos rūsį, kuriame jie rūko, mane kviesdavo į tą vietą. Atrodytų fantastika eiti ir būti ten, tačiau aš kartais šių kvietimų reikėdavo atsisakyti vien todėl, kad nebūčiau per daug laiko vien tik su jais. Taip, žinoma, aš tame rūsyje galėjau išgirsti daug gatvės paauglių pokalbių. Rūkstant cigaretei ir tie pokalbiai būtų kitokie. Bet juk mano tyrimo lauke yra ir kitų paauglių, ne vien jie. Klasėje irgi kažkas vyksta. Gal ir nerūkoma, bet sklinda kažkokios paskalos, kažkas prie kažko lenda, o galbūt namų darbus ruošia per pamokas. Tai irgi yra man svarbi informacija. Žinoma, tokių kvietimų atsisakyti būdavo nelengva. Tačiau jei grįžtume prie mano santykių su mokiniais tyrimo sąlygomis, dar norėčiau akcentuoti, kad niekada nebuvo tokia, kaip čia pasakyti, nomenklatūrinė mokslininkė. Mano plane parašyta, kad turiu paimti penkiasdešimt interviu, vadinasi, penkiasdešimt ir viskas. Ne. Jeigu mokiniai būtų norėję, galėjo būti ir šimtas interviu, ir šimtas penkiasdešimt – aš tikrai nenorėjau atsakyti nė vienam.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

O kaip tau pavyko per interviu prakalbinti ramesnius, tylesnius klasės žmones?

Labai bijantys galėjo atsisakyti. O čia jau akmuo į mano daržą. Dauguma atsisakiusių duoti interviu mokinių buvo vadinamieji atsiskyrėliai. Tai tokie mokiniai, kurie daugiau ar mažiau yra atskirti nuo klasės gyvenimo. Man jie buvo sunkiausiai pasiekiama grupė. Aš priėmiau klasės gyvenimą ir socialinę santvarką, tad jeigu kažkas yra atsiskyręs – tai jis ir yra atsiskyręs. Tai ir buvo mano going native klaida. Jau taip susiklostė, kad labai mažai su atsiskyrėliais bendravau, neinicijavau pokalbių ir taip pati atsidūriau kitame socialinės santvarkos taške kalbėdamasi tik su daugiau socialiais mokiniais. Jei mokinys ar mokinė sutikdavo duoti interviu, tai jau būdavo mano atsakomybė ir užduotis jį ar ją prakalbinti ar užduoti daugiau klausimų. Interviu kokybei įtakos turėjo ir laikas, kada įvyko interviu. Tyrimui perkopus į antrą pusę, pastebėjau, kad ir interviu su mokiniais pailgėjo, dažnai vos tilpdavom į pamokos laiką. Vieną vaikiną kalbinau tyrimo pradžioje. Nepaisant to, kad vaikinas labai norėjo interviu, tačiau jis gavosi vos dvidešimties minučių trukmės, mano pašnekovas nesijautė labai jaukiai ir į klausimus atsakinėjo labai glaustai. Bet pavasarį tas vaikinas pats prie manęs priėjo ir pasakė „Auryte, aš noriu eiti antrą kartą, nes aš jums iš tikrųjų daug ko ir nepapasakojau…“. Ir per šį antrąjį interviu jis papasakojo žymiai daugiau, interviu gavosi ilgesnis. Žinoma, tai yra natūralu. Dabar jis manimi galėjo daug labiau pasitikėti. Bet apskritai, mokiniai galėjo pasakoti tiek, kiek jautėsi saugūs ir patys norėjo pasakyti, interviu tikslas nebuvo atskleisti tiesą, net ir tam tikrų faktų neigimas, pavyzdžiui, kad mokiniai rūko, taip pat man yra svarbi informacija.

Kokius pagrindinius paauglių tipus išskiri ir kokiomis savybėmis jie pasižymi?

Pagrindinės grupės yra vaikinų-merginų. Toliau galima skirti populiarius ir moksliukus. Ir galiausiai galima daryti didžiulę orientuotų į mokyklą paauglių grupę ir žymiai mažesnę orientuotų į gatvę paauglių grupę. Jei į šias pagrindines grupes žiūrėtume detaliau, tuomet galima skirti merginas aktyvistes. Dėl ko aš jas taip pavadinau? Šie pavadinimai yra sugalvoti mano ir skirti nusakyti kategorijos esmę. Merginos aktyvistės yra labai orientuotos į mokyklą mokinės: jos gerai mokosi, padaro visus namų darbus, taip pat dalyvauja mokyklos renginiuose. Jos yra visų mokytojų numylėtinės, jos – populiarios. Jų populiarumą nulėmė platus pažinčių ratas, be to, jos draugauja ne vien su merginomis, bet ir su vaikinais. Ir šiuo atveju aš turiu omeny ne tik romantines draugystes, bet ir draugystes iš draugiškumo, t. y. žmonės, su kuriais tu gali nuoširdžiai pasikalbėti. Tradiciškai tokio pobūdžio bendravimas vyksta tos pačios lyties grupėse, bet populiarūs mokiniai pramina naujus draugysčių kelius. Merginos aktyvistės savo populiarumą taip pat kuria ir per išvaizdą: dėvi madingesnius drabužius, naudoja makiažo priemones. Jos tarsi eina keletu frontų – joms svarbu dalyvauti socialiniame mokyklos gyvenime, turėti gerą įvaizdį mokytojų akyse, bet taip pat būti populiarioms mokinių akyse. Kita populiarių merginų grupė yra merginos kietuolės, kurios užsiima „kietomis“ veiklomis – jos slapčia rūko ir geria. Kaip ir merginos aktyvistės, jos yra laikomos populiariomis mergaitėmis, turi draugų vaikinų. Kartais merginos kietuolės savo klasiokų ir mokinių iš kitų klasių buvo įvardintos pasipūtusiomis, žvelgiančiomis šiek tiek iš aukšto į kitus. Visgi man jos pasirodė ganėtinai draugiškos. Tačiau jei merginas kietuoles lygintume su merginomis aktyvistėmis, tai pastarosios tikrai draugiškesnės, labiau priėmė visus į savo būrį. Leisdamiesi populiarumo skale žemyn, prieiname geras mergaites. Iš principo jų bruožai tie patys kaip ir merginų aktyvisčių, tačiau geros mergaitės nėra populiarios ir neturi draugų vaikinų. Pasisveikina su vaikinais ir tiek, bet kartu neleidžia laisvalaikio. Galiausiai populiarumo hierarchijos apačioje atsiduria merginos moksliukės. Jos, kaip ir geros mergaitės, yra nepopuliarios, palaiko dar mažiau santykių su vaikinais, praktiškai su jais nebendrauja. Moksliukės yra įsitraukusios į mokyklos veiklas, laisvalaikiu skaito ir rimčiausiai iš visų merginų žiūri į mokslus, daugiau dėmesio skiria namų darbams, daugiau mąsto apie tai, kad reiktų į kokį licėjų įstoti. Merginos aktyvistės galbūt irgi labai gerai mokosi ir norėtų įstoti į gerą gimnaziją, bet galiu pateikti vienos merginos aktyvistės pamąstymus. Pradžioje ji norėjo stoti į pačią geriausią gimnaziją, bet suprato, kad kris jos bendras pažymių vidurkis. Tuomet ji pradėjo svarstyti, kad norėtų patekti ten, kur žinių lygis irgi būtų aukštas, mokykla turi gerą reputaciją, bet mokytis toje mokykloje neturi būti taip sunku, kad smarkiai kristų jos pažymių vidurkis. O juk stojant į universitetą reikia gero pažymio, niekam pernelyg nerūpi, kokią gimnaziją baigei, visi matys tik tavo vidurkius. Tad, kaip aš sakau, merginos aktyvistės moka gerai verstis. Populiarūs mokiniai žino, kokia yra rinka ir gerai išmano jos taisykles. Merginų moksliukių yra visai kitoks požiūris – jos mokosi dėl išsilavinimo, nes yra smagu perskaityti daug knygų ir daug visko žinoti.

Toks mąstymas yra būdingas ir hierarchijos apačioje esantiems moksliukams vaikinams: dauguma iš jų rimtai žiūri į mokslus, nori patekti į geras gimnazijas. Tiesa, čia reikėtų paaiškinti, kad apibūdinimas moksliukas ar moksliukė nebūtinai reiškia, kad taip mano įvardinti paaugliai yra pirmūnai savo klasėse, t. y. kad jie gauna pačius aukščiausius įvertinimus. Tarp moksliukų yra ir prasčiau besimokančių, tačiau jie vis vien labai rimtai žiūri į darbą per pamokas, stengiasi išmokti, tobulėti. Tai ypač pasakytina apie vaikinus, merginos gal kiek kuklesnės būdavo. Pavyzdžiui, jeigu mokytoja kažką per matematiką pakvies prie lentos, vaikinas moksliukas pats pakels ranką ir eis spręsti uždavinio. Net jei ir nežino teisingo sprendimo, vis tiek eina prie lentos, stengiasi suprasti, kažką bando rašyti. Vaikinai moksliukai domisi poezija, architektūra, užsiima savišvieta. Visi moksliukai apskritai orientuojasi daugiau į save ir užsiima tokiomis veiklomis, apie kurias nepasakoja kitiems klasiokams. Iš kitos pusės, klasiokai tikriausiai ir nebūtų jų auditorija, nes tikrai mažumai būtų įdomu sužinoti, kokias parodas verta aplankyti. Toliau yra vaikinai kietuoliai, kurie yra vieni populiariausių mokykloje. Iš principo, jie, kaip merginos kietuolės, slapčia rūko, geria, bet taip pat įsitraukia į mokyklos veiklas, mokosi visai neblogai, ruošia namų darbus, tačiau jie nevengia ir vieną kitą repliką paleisti, pajuokauti mokytojų nervų ribose. Šiuolaikiniai miesto vaikinai domisi daugiau tuo, kas yra dabar, o po poros metų, išėjus iš mados, bus nebeįdomu. Jie žaidžia kompiuterinius žaidimus ir apskritai užsiima tokiomis, sakykime, šiuolaikinėmis miesto veiklomis. Jie atsiduria viduryje pagal populiarumą, turi draugysčių su merginomis, bet ne tokių artimų, kaip vaikinai kietuoliai.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

Paskutinė grupė yra gatvės paaugliai. Pagrindinis gatvės merginų ir vaikinų skirtumas yra populiarumas – gatvės vaikinai yra vieni populiariausių mokykloje. Tokį populiarumo skirtumą pirmiausia lėmė tai, kad gatvės merginos daug daugiau bėgiojo iš pamokų, mažiau lankėsi mokykloje. Antra, be rūkymo ir bėgiojimo iš pamokų, gatvės merginos nepasižymėjo kitomis veiklomis, kurios būtų padėjusios į jas atkreipti dėmesį. Gatvės merginos buvo žinomos dėl veiklų rajone. Tai palaikė jų gatvės įvaizdį. Tuo tarpu gatvės vaikinai daug šunybių buvo prikrėtę ir mokykloje: ar mokyklos inventorių paniokoję, ar vienaip kitaip iš mokinių pasityčioję, mokytojas paerzinę. Jų populiarumą lėmė tai, kad per tokį elgesį jie būdavo daug labiau matomi, atkreipdavo į save daug dėmesio. Gatvės vaikinai, kaip ir gatvės merginos, rūko, geria, bėgioja iš pamokų, turi reikalų su policija. Dauguma gatvės paauglių yra policijos įskaitose ir net ne vienoje tuo pat metu. Tiek gatvės merginos, tiek gatvės vaikinai turi priešingos lyties draugų, tačiau šios draugystės yra kiek kitokio pobūdžio nei mano prieš tai minėtų populiarių mokinių. Gatvės paauglius sieja bendri interesai ir bendros veiklos, mokykloje tai būtų rūkymas. Gatvės paaugliai rūko kartu. Kaip žinia, mokykloje negali rūkyti bet kur, tam reikia rinktis tokią vietą, kur mokytojai nepastebėtų. Toje vietoje susirenka visi rūkantys paaugliai: ir merginos, ir vaikinai, ir tas 15-20 minučių jie praleidžia kartu. Nebūtinai būdami tikrais draugais, pertraukos metu jais tampa. Pastebėjau, kad rūkantys paaugliai taip apsisaugo nuo socialinės izoliacijos. Pavyzdžiui, buvo tokia savotiška paauglių grupė – paauglys atsiskyrėlis ir gatvės paauglys. Klasėje rūkė tik jiedu, tad ir pertrauką leisdavo kartu. Nors gatvės paaugliui nelabai patiko, kad tas atsiskyrėlis prie jo malasi, bet atsiskyrėlis turėjo bent kažkokią kompaniją. Rūkančiam naujokui susirasti draugų ir pritapti yra labai lengva, nes jį kažkas sieja su kitais. Iš tiesų sieja labai daug: kartu slepiesi nuo mokytojų, rūkant pokalbiai yra kitokie, ypač jeigu esi komunikabilus, bendraujantis.

Klausydamasis tavęs pastebiu, kad tam tikri žmonės iš mano klasės tikrai atitinka šiuos tipus. Kiek juos galima laikyti universaliais?

Sakyčiau, kad daugiau ar mažiau tai universalūs tipai, manau, kad tokių mokinių turėtų būti ir kitose mokyklose. Tiesa, kas yra kas priklauso ir nuo mokykloje besimokančių paauglių. Sakykim, gatvės paaugliai kitose mokyklose gali skirtis. Mano išskirti gatvės paaugliai yra labai intensyviai įsitraukę į gatvės veiklas, ir rūkymas, ir plotai, išgėrinėjimai, policijos įskaitos, kitoje mokykloje gal būtų užtekę vien rūkymo per pertraukas ir tai jau būtų gatvės paaugliai, tie vadinami, blogiukai. Merginas aktyvistes tokias, kokios jos buvo mano pasirinktoje mokykloje, irgi galbūt ne visur sutiktume. Skirtumas tarp merginų aktyvisčių, gerų mergaičių ir merginų moksliukų nėra didelis, kitose mokyklose jis gali būti ne taip ryškiai išreikštas, juo labiau, kad ir mano pasirinktoje mokykloje merginos aktyvistės buvo tik vienoje klasėje. Visgi tavo prisipažinimas, kad klausydamasis pasakojimo apie išskirtas mokinių kategorijas, pats pradedi galvoti apie savo mokyklą, randi panašumų, byloja apie išskirtų mokinių kategorijų ir stilių universalumą. Tai galėtų būti klausimas skaitytojams, ar jie gali tapatintis su mano išskirtomis grupėmis, ar atpažįsta kažką iš savo mokyklos.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

Skaitant tavo disertacijos santrauką, aplankė mintis, kad merginos patiria nemažus iššūkius: atrodo, kad jos išties daug rūpinasi savo išvaizda, norėdamos gauti vaikinų pripažinimą, bet kita vertus, jos labai rizikuoja tapti, kaip tu sakai, „pigiomis“.

Lyčių susiskirstymas ir skirtingi reikalavimai merginoms ir vaikinams yra akivaizdūs. Į klausimą, kaip pasiekti populiarumą, išvaizdos kriterijų kokiais 99 procentais paaugliai taikė vien merginoms. Jos yra populiarios todėl, kad yra gražios. Tarkim, jeigu mergina bus graži, ji bus populiari, bet iš kitos pusės, jeigu esi populiari, automatiškai esi laikoma gražia. Šios dvi savybės tarpusavyje yra labai stipriai susijusios. Buvo viena kietuolė, kurios drabužiai nebuvo itin madingi ir šiaip ji mažai dėmesio skyrė išvaizdai. Tačiau ji sulaukdavo daug dėmesio iš vaikinų ir turėjo daug vaikinų draugų. Jos klasiokės per interviu pabrėždavo jos tobulą figūrą, nors klasėje tikrai buvo ir daugiau tokios figūros merginų. Tačiau jos nesusilaukdavo tiek vaikinų dėmesio ir dėl to nuplaukdavo į antrą planą. Merginos dažniausiai teigdavo, kad savo išvaizda rūpinasi dėl savęs – aš dėl savęs prisiauginu blakstienas, aš dėl savęs prisiauginu nagus. Tačiau, aš manau, kad veikia ir kultūrinė terpė, kurioje mes gyvename. Merginos supranta, kad negalima ateiti bet kaip apsirengus, reikia skirti sau dėmesio. Kiek tai būdavo daroma sąmoningai, norint pritraukti vaikinų dėmesį, dabar atsakyti negalėčiau, reikėtų atlikti atskirą tyrimą. Bet, kaip minėjau, lyčių skirtumai tikrai egzistuoja. Vaikinams jie taip pat ima galioti. Vaikinai pradeda galvoti, kad mergina yra ta, kuria reikia rūpintis, ir, pavyzdžiui, kovo 8-osios proga dovanoja merginoms gėles. Aišku, ne visoms, o tik populiarioms merginoms. Tačiau to darželyje ar penktoje, šeštoje klasėje nebūdavo. Aštuntoje klasėje ima formuotis požiūris, kad tai ne tik klasiokė, bet tai yra moteris. Įdomu ir tai, kad kovo 8-osios rytą populiarios merginos stovėjo prie durų ir skaičiavo, kuri iš jų gaus gėlių, o kuri ne.

Tyrinėji „oficialiąją“ mokyklos kultūrą, bet kartu pastebi ir kontrkultūrą, žmones, kurie įvairiais būdais priešinasi mokyklai. Gali papasakoti apie ją daugiau?

Pagrindinis jos bruožas yra tas, kad ji nepripažįsta mokyklos autoriteto. Tai yra pagrindinis gatvės paauglių bruožas. Sakykime, visi žino, kad mokykloje rūkyti negalima ir tas žinojimas yra grindžiamas bausmėmis. Jeigu kažkas iš suaugusiųjų arba mokytojų tave pričiups, gresia bausmė. Nuo tėvų iškvietimo iki šalinimo iš mokyklos. Jeigu esi priėmęs mokyklos tvarką ir autoritetą, ši bausmė kažkiek gąsdina. Gatvės paaugliai šito autoriteto nepriima. Kas be ko, jie supranta, kad bausmė jiems bet kuriuo atveju gresia. Tad jie stengiasi rasti būdų, kaip būtų galima užsiimti mokyklai prieštaraujančiomis veiklomis ir kartu siekia išvengti bausmės. Jiems įsijungia ne „paklusnumo mygtukas“, o mygtukas „kaip man čia rasti būdų“. Gatvės paaugliai yra žinomos personos. Kai eidavau su gatvės paaugliu atlikti interviu ir iš budėtojos pasiimdavau raktą, porą kartų man buvo pasakyta „Nu nu, jau matau šitą gražuolį vediesi“. Tokia frazė tarsi nubrėžia tai, kad čia yra ne eilinis mokinys. Ir, žinoma, kai jie išeina iš mokyklos teritorijos, pirma mintis, kuri šauna į galvą tiek budėtojai, tiek bet kam kitam, kas žiūri pro langą, kad jie eina rūkyt. Tad reikia ieškoti būdų, kaip atkreipti į save kaip įmanoma mažiau dėmesio. Tad taip ir buvo įkurtas mano minėtas slaptas rūkomasis mokyklos rūsyje. Gatvės paaugliai galėjo rūkyti neišeidami iš mokyklos ir taip nepritraukdami nepageidaujamo dėmesio. Kokie dar šie paaugliai? Gal ne visi sociologai pritars šiai minčiai, bet, vis dėlto, nemaža dalis šių paauglių yra iš socialiai rizikingų šeimų. Koks nors Becker‘is prieštarautų, nes nebūtinai šeima turi lemti tam tikro gyvenimo stiliaus propagavimą. Nebūtinai tokie paaugliai tampa gatvės paaugliais. Tačiau tarp jų yra nemažai tokių, kurių santykiai su tėvais yra įtempti ar apskritai vaikystės, paauglystės patirtys nebūna pačios smagiausios. Be to, jie puikiai supranta, kad tai, ką jie daro, mūsų visuomenėje laikoma negeru elgesiu. Jie gyvena su mintimi, kad jie yra „bloga kompanija“. Interviu metu jie patys pastebi, kad tie draugai, su kuriais daug laiko leisdavo vaikystėje, dabar jau mažiau su jais bendrauja. Nutrūkusių draugysčių priežastis paprasta – bendravimas su gatvės paaugliais gali baigtis kokia nors bėda. Taip pat gatvės paaugliai supranta, kad jie yra sekami budėtojų, socialinių darbuotojų. Vienas iš jų net retai lankosi miesto centre, nes „visur kameros“ ir „visur esi stebimas“. Tą jausmą, kad yra stebimi, jie jaučia visą laiką. Tad nenuostabu, kad jie nori pasikeisti. Akivaizdžiausiai tai matoma iš jų noro mesti rūkyti. Ir to jie nori ne tam, kad įtiktų suaugusiųjų nustatytoms taisyklėms, o todėl, kad rūkymas kenkia sveikatai, taip pat cigaretėms jie išleidžia daug pinigų, kuriuos būtų galima išleisti kam nors kitam. Tik apmaudu, kad dėl įtemptų santykių su suaugusiaisiais gatvės paaugliai lieka be suaugusiųjų pagalbos. Gatvės paauglių santykius su suaugusiaisiais būtų galima nusakyti taip: „tu padarei kažką blogo – dabar turi pasiaiškinti“. Suaugusiais jie negali pasitikėti, todėl su savo problemomis jie lieka vieni arba savo draugų rate.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

Cituoju: „gresiančios ir jau patirtos bausmės neleidžia gatvės paaugliams pasitikėti suaugusiaisiais, atvirai pasikalbėti apie savo problemas ir sulaukti profesionalios pagalbos, kurios gatvės paaugliams labai dažnai reikia“. Tad ar galima sakyti, kad pati mokykla palaiko visą šį kontrkultūros mechanizmą?

Iš tiesų taip, nes tos priemonės, kurios yra naudojamos dirbant su gatvės paaugliais, kaip minėjau anksčiau, jiems padėti negali. Mokykla su gatvės paaugliais tvarkosi bandydama juos pakeisti. Tarsi nesi geras toks, koks esi. Nieks nėra pasakęs jiems gerų žodžių, kad viskas su tavimi yra gerai, tu esi fainas. Viskas daroma bausmių pagalba, jomis siekiama kardinaliai pakeisti žmogų ir nustatyti autoriteto santykį. Jei tai yra būdas tą kontrkultūrą išnaikinti – tai tikrai netinkamos priemonės. Teisingai pastebėjai, kad mokykla tokiu būdu tik palaiko šį mechanizmą. Ji stengiasi palaikyti valdžią, bet realiai gatvės paauglių akyse mokykla valdžios net neturi.

Antroji tavo tyrimo dalis apima kalbos aspektą. Ką bandei išsiaiškinti ir kokias išvadas priėjai?

Pirma bendra išvada tokia, kad kalbiniai elementai taip pat prisideda prie mano minėtų stilių kūrimo. Lygiai kaip rūkymas, gėrimas, išvaizda, skirtingi kalbos ištekliai taip pat naudojami kuriant skirtingus paauglių stilius. Tiesa, galbūt smulkesni fonetiniai elementai panaudojami mažiau sąmoningai.

Pastebėjau, kad kirčiuoto /i/ balsio ilginimas būdingas gatvės merginoms ir visų išskirtų stilių vaikinams.

Ne, ne visai taip. Visiškai neilgino tik merginos kietuolės ir merginos aktyvistės. Tiek merginų moksliukių, tiek gerų mergaičių atveju pasitaikė pora ilginimo atvejų, bet čia reikia turėti omeny, kad tarp jų yra keletas slavų tautybės merginų. Visgi labiausiai /i/ ilginimas yra būdingas gatvės paaugliams: tiek merginoms, tiek vaikinams. Ir taip, teisingai pastebėjai, kad visi vaikinai ilgina daug daugiau nei merginos. Vaikinams turėti tokį su gatvės kultūra siejamą bruožą nėra kažkokia didžiulė grėsmė. Tai puiki priemonės pabrėžti savo vyriškumą. Merginoms, išskyrus gatvės merginas, turėti tokį bruožą yra nelabai paranku, nes tai prieštarauja tam stiliui, kurį jos kuria. O jos kuria gražų, tvarkingą stilių, kai yra mąstoma, ką apsirengsi, ką pasakysi, o norima pasakyti, kad aš nerūkau, aš negeriu, ir tokiu būdu pasirenkami ir atitinkami kalbiniai ištekliai.

Kokių dar stilistinių kalbinių priemonių esama paauglių kalboje?

Ilginimą aš daugiau priskyriau vaikinams, tarsi būtent jie kalba ne pagal kalbos kultūros normas. Bet iš tikrųjų merginų aktyvisčių kalboje kaip mikrobų pilna visokiausių nestandartinių tarimo formų. Kadangi ilginimas buvo ypač ryškus bruožas, pasirinkau nagrinėti jį. Tačiau dar būtų buvę įdomu panagrinėti dvibalsio /ie/ vienbalsinimą, kuris yra būdingas būtent merginoms aktyvistėms.

Be /i/ ilginimo, aš dar tyrinėjau paauglių vartojamus keiksmažodžius. Šiuo atveju taip pat norėjau pasižiūrėti, kaip, kokių mokinių ir kokiu tikslu keiksmažodžiai yra naudojami. Galbūt netikėtas faktas, tačiau jaunimo kalbos keiksmažodžiai visiškai nebuvo tirti. Lietuvoje buvo tirta, kaip keikiamasi kaimuose. Nueidavo pas močiutę ir klausdavo, kokius keiksmažodžius jūs žinote, arba, sakykim, kokiais posakiais jūsų kaime išreiškiamas pyktis ar nesėkmė. Na, ir žmogus tau pasako, tarkim, rupūs miltai, perkūnai ir taip toliau, bet tai nebūtinai reiškia, kad tas žmogus juos vartoja. Mano kolega Giedrius Tamaševičius tyrė, kaip keikiamasi lietuviškose TV laidose. Na, o aš nusprendžiau tirti, kaip keikiasi Vilniaus paaugliai. Atėjo metas šią tyrimų spragą užpildyti. Mano keiksmažodžių tyrimas susidėjo iš keleto dalių: anketinės apklausos ir spontaniškos kalbos analizės. Anketoje savo paauglių klausiau, ką jie laiko keiksmažodžiu, kokius keiksmažodžius jie dažniausiai vartoja, kokius keiksmažodžius jie laiko stipriausiais. Be to, norėjau pasižiūrėti, ar dažniausiai vartojami keiksmažodžiai ir yra patys stipriausi. Ir tai sutapo. Nors nieko nuostabaus, nes jeigu keiksmažodis nebūtų stiprus, jis nebūtų vartojamas.

Kokie yra stipriausi?

Stipriausi buvo nachui, o antroje vietoje blet. Jei kas paklaustų, kas yra keiksmažodis, tai sakyčiau, kad tai posakis arba žodis, kuris pažeidžia kažkokį nusistovėjusį tabu. Šis apibrėžimas yra iš mano perskaitytos teorijos, tačiau mokinių atsakymai šią teoriją patvirtino. Dauguma paauglių turbūt ir nežino, ką žodis blet iš tiesų reiškia, kokį tabu jis pažeidžia. Patys šie žodžiai jau savaime yra tabu. Nežinai, ką tas žodis reiškia, bet žinai, kad tai keiksmažodis ir taip kalbėti negalima. Kadangi jie savyje turi tabu, tokį stiprų „negalima“, būtent tai šituos žodžius ir paverčia populiariausiais keiksmažodžiais. Juk gali sakyti rupūs miltai, gali sakyti rupūže, bet tai juokinga, nes nėra stipru. O pasakai blet ir viskas aišku.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

O gal yra kažkoks santykis tarp rusiškų, angliškų ir lietuviškų keiksmažodžių? Kuo skiriasi jų panaudojimas?

Angliškai Vilniaus paaugliai keikiasi nedaug, tai patvirtina ir mano kolegės Ingos Vyšniauskienės kiekybinės Vilniaus paauglių kalbos tyrimas. Dominuoja rusiškieji blet ir nachui. Tarp dažniausiai vartojamų tiktai fuck – jis patenka į top dešimtuką. Pagal anketų atsakymų skaičių jis smarkiai atsilieka nuo blet, nachui, kurva. Iš lietuviškų dominuojantys yra debilas, taip pat čiulpk bybį, įvairios pisti formos. Disertacijoje aš taip pat keliu klausimą, kiek yra reliatyvus keiksmažodžių skirstymas į lietuviškus ir rusiškus, kiek galima dėti lygybės ženklą tarp žodžio kilmės ir kaip vartotojai tą žodį suvokia. Pas mus yra labai daug keikiamasi rusiškai, be to, mūsų gatvės kultūra juk yra persismelkusi rusiško slengo. Pavyzdžiui, tokie keiksmažodžiai kaip debilas, bybis – jie pakankamai stiprūs, todėl galima klausti, ar jie irgi nėra suvokiami kaip rusiški? Klasikinis pavyzdys: pizdá, bet gi yra ir pizė – visiškai lietuviškas žodis, tačiau yra ir pyzda, kur ilgiau kirčiuojamas y ir pyzda su tokiu kirčiavimu jau rusiškas. Tad pizdá yra lietuviškas ar visgi rusiškas keiksmažodis? Būtų įdomu atlikti tyrimą, kaip paaugliai suvokia tuos keiksmažodžius.

Galima sakyti, kad rusiški yra suvokiami kaip sunkesni?

Taip, bet, manau, dėl to, kad jie Lietuvoje egzistuoja labai ilgą laiką. Tarkime, kaip išmokstame vartoti blet ir nachui? Juos išmokstame gyvendami šioje visuomenėje – kieme ar iš savo brolių seserų, kartais gal ir iš šeimos narių. Tačiau išmokęs šį žodį suvoki, kad prie senelių ar mokykloje geriau taip nesakyti. Tai yra kultūriškai perimamos žinios. Šiuo metu į vartoseną ateina angliškasis fuck. Ne visi suaugę žmonės supranta, ką tai reiškia. Maža ką, angliška – tai angliška, ką aš žinau, ką čia tas jaunimas kalba. Jis ateina kartu su ta anglybe, su tuo, kas yra vakarietiška, modernu, ir galbūt tas fuck yra savotiška atsvara blet, nachui, gatvei ir visom tom paloskėm. Tačiau, ar tokios asociacijos prideda fuck stiprumo, yra geras klausimas. Dar grįžtant prie tyrimo, buvau prašiusi savo mokinių apibūdinti paauglį, kuris pasakė frazę „what a fuck?“. Dauguma atsakė, kad viskas gerai, šis paauglys yra visai mandagus. Patys paaugliai minėjo, kad tetos, dėdės angliškai nesupranta, kai jie taip šneka. Fuck neturi tokio tabu. Galbūt jis ateis su laiku, kai dabartinė karta pradės auklėti savo vaikus. Mano disertacijoje yra pavyzdys, kai gatvės paauglys paskutinę savo dieną mokykloje, nes jį išmetė, savo lietuvių kalbos mokytojai pasako frazę „I put my cock, I put my cock in your ass hole, I put my cock in your vagina“. Tai jis iššaukia labai labai garsiai anglų kalba. O mokytoja, ryškiai nieko nesupratusi, jam taip švelniai „raminkis, nu raminkis, jau išeini gi tu…“. Tačiau, jei būtų nuskambėjusi frazė „blet nachui dalbajobe“, įsivaizduoju, kad jos reakcija būtų visiškai kitokia. Mokytoja, man atrodo, tikrai nebūtų juokavusi ir šypsojusius. Tą anglišką frazę suprato tiktai aš ir jo klasiokai. Spėju, jiems irgi tik smagiau, kad kažkas mokytoją paerzina. Matyt, toks skirtumas yra tarp rusiškų ir angliškų keiksmažodžių.

Piešė Iveta Tunkevičiūtė

 

Kaip tu manai, ką keiksmažodžių įterpimas duoda kalbančiajam? Ar tai koks nors galios išteklius populiarumui pelnyti?

Taip, tikrai taip gali būti. Savo disertacijoje aš pati nagrinėju ištraukas, kuriose kalba trys vaikinai, iš kurių du labai populiarūs vaikinai kietuoliai ir trečiojo vaikino negaliu priskirti konkrečiai kategorijai. Pirmieji du sportuoja profesionaliai – vienas iš jų lanko imtynes ir yra kone profesionalas, kitas labai ilgą laiką žaidė krepšinį, bet gavo traumą ir teko baigti. Be to, jie sportinės išvaizdos, o vieno jų, Žygimanto, kaip aš jį pavadinau savo tyrime, sportiniai pasiekimai labai plačiai žinomi tarp paauglių. Jie seniai buvo įgiję tą tokį kietą vyriškumą. O tas trečiasis vaikinas, jį savo tyrime aš vadinu Eimantu, nebuvo sportinės išvaizdos, nebuvo ir fiziškai stiprus, dar daugiau, ankstesnėse klasėse jis daugiau laiko praleisdavo su mergaitėmis ir dėl to kiti klasiokai jį pašiepdavo. Mano analizuojamoje ištraukoje Žygimantas paskelbia, kad meta sportą. Jis ir Eimantas pokalbio metu keikiasi daugiausiai. Tačiau Žygimantas dalyvauja visame pokalby, o Eimantas įsiterpia maždaug nuo vidurio ir ištransliuoja visus savo keiksmažodžius. Jų intensyvumas ir padeda Eimantui įgauti statusą, kurio jis kitomis priemonėmis susikurti negali. Bet, aišku, viskas yra savoj vietoj savu laiku. Jeigu Eimantas tiek pat keiktųsi ir prie gatvės paauglių, tai gatvės paauglių reakcija nebūtinai būtų teigiama. Jiems jis netgi gali pasirodyti labai fake.

Tačiau galios gali įgyti nebūtinai keikiantis. Kartais keiksmažodžių nevartojimas kaip tik padeda pasiekti aukštas pozicijas, tai ypač galioja merginų aktyvisčių atveju. Jų stilius yra orientuotas į mokyklą, o taškų jos bando laimėti investuodamos į savo išvaizdą, nagus, prabangesnius drabužius. Toks tradicinis moteriškumas. Juo naudodamosis jos turi milžinišką valdžią. Aš galiu pateikti tokį pavyzdį, kuris daugeliui atrodo kaip filmo siužetas. Du vaikinai kietuoliai slėpė savo rūkymą nuo merginų aktyvisčių, nes galvojo, kad bus išmesti iš jų draugų rato: „Mes tai ilgai slėpėm, melavom, tai dabar tiesiog būtų keista tai prisipažinti, juo labiau, kad mes patys ant to stumiam“. Jie lyg papuolė į savo pačių spąstus. O juk jie nori būti pačių gražiausių merginų kompanijoje. Galima netgi kelti hipotezę, jei aš bendrauju su šiomis merginomis, gal ir mokytojos apie mane galvos geriau. Platus pažinčių ratas, rūpinimasis išvaizda ir laikymasis mokyklos taisyklių padėjo merginoms aktyvistėms sukaupti labai daug valdžios savo rankose.

Judant visai prie pabaigos – savo disertaciją tu rašei šešerius metus. Ką tu laikytum didžiausiu iššūkiu ją rengiant?

Sudėtingiausia, kas be ko, yra įtilpti į rėmus. Rasti tą aukso viduriuką tarp savo ambicijų ir pasakyti sau: „OK, ateina šita data, kai aš atiduosiu tekstą“. Be abejo, aš esu labai dėkinga žmonėms, kurie man leido tą terminą prasitęsti. Bet sunkiausia turbūt buvo suvokti, kad tebūnie, tas darbas nebus tobulas, bet jis bus baigtas. Tie, kas mane pažįsta, žino, kaip man sunku prisileisti tokias mintis. Tiksi deadline‘as ir mąstai: „O ką yra realu padaryti?“. Darbe norėjosi panaudoti daugiau sociologinių ir antropologinių teorijų ir tyrimų, tik gaila, kad šios liko daugiau nuošaly, nes mano teorinis skyrelis rėmėsi daugiau sociolingvistiniais tyrimais, dėl laiko stokos nepavyko plano įgyvendinti šimtu procentu. Rašant patį disertacijos tekstą, man norėjosi jį padaryti kaip įmanomą patrauklesnį būsimam skaitytojui, nesinorėjo rašyti sausai ir šabloniškai. Aš būčiau galėjusi aukoti daug – ir mokslinį tikslumą, ir visą kitą – tam, kad žmogui būtų įdomu skaityti, kad jis noriai verstų puslapį po puslapio ir kad sužinotų ką nors apie Vilniaus jaunimą. Kad šis jo akyse būtų gyvas, su savo rūpesčiais ir problemomis. Tegul dabar skaitytojai sprendžia, kiek tai man pavyko.

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS