Skip to content

Apie hipernormalizuotą mūsų realybę

parašė sociologai.lt @ 2018 Vasario 8

Adam Curtis dokumentiniai filmai – puikus šaltinis, padedantis įsitikinti, kaip socialinių mokslų atstovams svarbu domėtis istorija bei politika, ir kaip iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai ar kintamieji gali turėti bendrą kilmę. Naujausias britų režisieriaus kūrinys “HyperNormalisation” aprėpia daugybę temų, aktualių norint orientuotis šiuolaikinėse kultūrinėse tendencijose bei politiniame diskurse. Reiškinius, kurie dabar užima reikšmingą vietą pasaulio akiratyje (lemtingas medijų vaidmuo organizuojant bendruomenes bei informuojant jų narius, Brexit, D. Trumpo išrinkimas bei V. Putino valdžia) jis nagrinėja daugiasluoksniame istoriniame kontekste, surišdamas ankstesnes kovas dėl galios su nemažos dalies tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kasdienybe. Kaip ir plačios apimties analizė liečia įvairaus pobūdžio fenomenus, taip ir pati filmo estetika varijuoja tarp kraupių teroro aktų aukų vaizdų bei populiariosios kultūros artefaktų. Šiandien apie filmą pasakoja ir savo refleksijomis dalinasi filosofijos studentė Gintarė Butkauskaitė.

Filmo pavadinimas – “HyperNormalisation” – yra terminas, pasiskolintas iš antropologo Aleksėjaus Jurčiako, rašiusio apie prieštaringą Sovietų Sąjungos gyventojų likimą. Jis apibūdina tikrumo, stabilumo neįtvirtinančio režimo realybę: teigiama, jog visi žinojo, jog tiek politinis, tiek socialinis gyvenimas neatitiko realių aplinkybių, tačiau buvo tapę tokia integralia sistemos dalimi, jog negalėjo net įsivaizduoti geresnės ar bent jau kitokios padėties. Dėl šios priežasties praradę viltį žmonės, neturėdami alternatyvos, pasidavė iliuzijai, jog sistema veikia puikiai, tuo pačiu metu nepamiršdami, jog tai tik formalus melas. Toks reiškinys tartum savaime skatina kelti klausimus socialinės kontrolės ir žinojimo sociologijos tematika – kas kuria šią iliuziją ir kam ji naudinga? Kas iš tikrųjų kontroliuoja pasaulį? Būtent į juos ir mėginama atsakyti šiame A. Curtis filme, nagrinėjant tiek istorinius, tiek kultūrinius fenomenus, turėjusius reikšmingą poveikį Vakarų pasauliui.

Pagrindinė filme nagrinėjama prielaida yra skaudus ir pavojingas paradoksas –  didžiosios pasaulį turinčios kontroliuoti galios, naujausiems įvykiams griaunant tikrovės tvirtumo jausmą, tapo neįgalios suvaldyti tikrovės ir dėl to pradėjo konstruoti dirbtinę, paprastesnę ir lengviau manipuliuojamą realybę, kuri, deja, nesiūlo kokybiškų sprendimų tikriems konfliktams naikinti ar padarytai žalai atitaisyti.

Pirmieji filme tiesiogiai perteikiami įvykiai, kurių simbolinė reikšmė užduoda toną būsimai analizei, nutiko 1975 m. Niujorke ir Damaske. Pirmajame, valdžiai patekus į ekonomikos rankas, pradėjo ryškėti politikos tendencija keisti funkciją – iš įtakingiausios valdančiosios galios praktikavimo į ramsčio iliuzijoms pozicijos užėmimo. Tai sukėlė masinį nepasitikėjimą valdžia bei kūrybingi, prieš masinę kultūrą judantys žmonės pradėjo atsiriboti nuo juos supančių įvykių. Jiems politiniai veiksmai nederėjo su individualaus gyvenimo vizija. Tuo tarpu Damasko įvykiai parodė globalizacijos grėsmę: JAV ministro pirmininko H. Kissinger požiūris į pasaulį kaip į vienas nuo kito priklausančių narių sistemą, kurioje pagrindinis jo tikslas yra valdyti, lėmė reikmę Arabų valstybių bei Izraelio konfliktų akivaizdoje imtis klastos.

JAV ir Arabų šalių konkurencija, vedama, kaip pademonstruoja A. Curtis, silpnėjančio politinės valdžios autoriteto ir galios žaidimų, sukūrė pagrindus terorizmo reiškiniui formuotis. Istorinės jo šaknys gali būti interpretuojamos kaip į žinojimo sociologijos sritį patenkantis fenomenas: mėgindami paskatinti JAV pajėgas palikti Artimuosius Rytus, Sirijos lyderis Hafez al-Assad ir Irano vadovas Ruhollah Khomeini įtraukė civilius į karinius veiksmus, grįsdami žengimą į karo lauką nebijant prarasti gyvybės bei siekiant šiuo veiksmu palengvinti kariuomenės kelią (nepaisant to, kad savižudybę draudžia Koranas) sutapatindami tai su islamo ritualams būdinga atgailos praktika. Toks pats principas, t. y., vienos grupės mėginimas manipuliuoti faktais vardan kitai grupei žalingo tikslo (šiuo atveju – naujos prasmės religijos sandams suteikimas vardan politinių siekių), veikia ir Muammar Gaddafi‘o atveju, jam tampant arba herojumi, arba atpirkimo ožiu priklausomai nuo to, kokią iliuziją tiek vietinėje, tiek tarptautinėje sąmonėje mėgina įtvirtinti JAV.

Anskčiau minėti įvykiai patenka į karinių konfliktų sritį, tačiau yra dar viena svari kategorija, kurią charakterizuoja technologijų plėtra. Režisieriaus analizuojami socialinių tinklų bei dirbtinio intelekto reiškiniai – ketvirtosios pramonės revoliucijos vaisiai, kuriuos galima matyti kaip alternatyvios (virtualios) realybės, kurią valdyti būtų paprasčiau, kūrimo siekio įkūnijimą. Socialiniai tinklai, kaip priemonė formuotis bendruomenėms, kurios nėra varžomos nei laiko, nei vietos, nei, bent vėlyvesnėse jų plėtojimosi stadijose, tautybės ar religijos skirtumų, suteikė galimybes bendrus tikslus bei vertybes turintiems žmonėms susiburti ir kelti tikrus politinius padarinius turinčius judėjimus.

Dėl daugybės pavyzdžių, kurie sugriovė žmonių pasitikėjimą valdžia, kibernetinės erdvės plėtojimasis buvo varomas siekiu organizuoti mases žmonių be galios panaudojimo. Kaip pavyzdį, įrodantį medijų pajėgumą tokiems tikslams įgyvendinti, A. Curtis pateikia 2011 m. Egipto revoliuciją. Nepaisant to, A. Curtis parodo ir didelę socialinių tinklų keliamą grėsmę – dėl algoritmų, pagal kuriuos vartotojui pateikiama informacija, jis tampa įkalintas vien jo jau turimą suvokimą patvirtinančios informacijos sraute. Taip susiformuoja itin skirtingos bendruomenės, kuriose mąžta galimybė ižgirsti nuomonių, kurios sugriautų arba praplėstų grupinį pasaulėvaizdį. Tokios bendruomenės, anot režisieriaus, ir yra priežastis, kodėl D. Trumpo pergalė rinkimuose taip nustebino pasaulį – jo priešininkų nuomonės, reikštos naudojantis socialinėmis medijomis, buvo sustiprintos, tačiau kitos konflikto pusės balsai buvo neišgirsti.

Filme “HyperNormalisation” nagrinėjamos ir pagrindinės premisės atžvilgiu šalutinės temos, liečiančios ne vien socialinius procesus, bet ir tiesiogiai individo sąmonę liečiančius veiksnius. Štai ankstyvas natūralios kalbos apdorojimo aparatas „Eliza“, kuriam, A. Curtis teigimu, buvo priskirta funkcija suteikti vartotojams saugumo iliuziją atkartojant jų ištartus sakinius klausimo forma (imituojant psichoanalitinį metodą), yra individualizmo plėtros ženklas, nes žmonės Vakaruose verčiau siekia izoliacijos nuo kitų bendruomenės narių. Minimas ir antidepresantų naudojimas, kuris čia pateikiamas kaip socialinės kontrolės forma, kuria mėginama riboti individo patiriamų bei, svarbu pabrėžti, sociumo matomų emocijų spektrą.

“HyperNormalisation” estetika suaštrina skirtį tarp įvairių perteikiamų fiktyvios realybės formų bei daugialypės ir nenuspėjamos tikrovės, polemizuodama su pagrindine teze. Filme panaudoti plataus spektro vaizdai – nuo teroro aktų aukų iki nerūpestingų saviraiškos būdų, be to, cituojami kiti filmai (pavyzdžiui, “Semiotics of the Kitchen”, “Dr. Strangelove” bei “Godzilla”), kurie savo ruožtu perteikia aptariamus įvykius konstruodami galimus jų konceptualizavimo modelius. Tokiu būdu atsisakoma pastangos priversti pasaulį paklusti kažką nuslėpti mėginančiai fikcijai, o verčiau perteikti tikrovę kuo išsamiau.

Dėl savo įvairiapusiškumo šis filmas galėtų būti pravartus kiekvienam, tačiau man asmeniškai aktualiausias pasirodė mėginimas suderinti pagrindinių globalių tendencijų problematiką su dalimi galimai nesuinteresuotų jaunų žmonių laisvalaikio praleidimo būdais, ypač interneto kultūros fenomenais. Formuojantis bendruomenėms, kurių neriboja nei erdvė, nei kultūrų skirtumai ir kurios vadovaujamos be galios panaudojimo, kaip režisierius mėgina pademonstruoti filme, kyla klausimas, kur derėtų dėti perskyrą tarp realybės ir ją reprezentuojančio modelio bei ar išvis toks užmojis yra įgyvendinamas. Neskaidrūs galios žaidimai ir apgaulė ilgainiui pradeda atsispindėti ir originaliai nepriklausomose nuo politinių veiksnių sferose, ir nors nedažnai įgyja tokį pat didelį mastą, kaip ekonominiai svyravimai ar protesto akcijos, visa tai geba ardyti publikos patiklumą.

Filme “HyperNormalisation” kalbai pasisukus apie algoritmų valdomą kibernetinę erdvę, kelioms sekundėms ekrane pasirodo tinklaraščio “lonelygirl15” vaizdo įrašo ištrauka. Jis tapo garsus ankstyvuoju Youtube svetainės veikimo laikotarpiu kaip vienas iš kanalų, kurių pagrindinis tikslas buvo elementari saviraiška (ne veltui jie taip pat vadinami internetiniais dienoraščiais). Tokia populiariosios žiniasklaidos ilgai ignoruota sfera kurį laiką buvo laikoma trivialia, o laisvė demonstruoti save buvo nevaržoma jokių papildomų interesų, kitaip tariant, vienintelė vertybė buvo siekis sukurti autentišką ryšį su besiformuojančia ir lėtai augančia bendruomene, dalinantis savo patirtimi. “Lonelygirl15″ išsiskyrė iš šio tipo turinio srauto tuo, kad tai buvo pirmasis neautentiškas, surežisuotas kūrinys, šokiravęs plačiąją publiką, kurios lūkesčiai nepaliko dirbtinumui vietos aptariamame žanre, be to, tai buvo pirmas kartas, kai kam nors pavyko tokiu būdu pasipelnyti. Tokia naujai pasirodžiusi galimybė patraukė žiniasklaidos dėmesį ir iškėlė neformalaus diskurso platformą į globalų akiratį, ir šią laisvės oazę, apie kurią, anot A. Curtis, buvo svajota kuriant fiktyvius visuomenės modelius ir net virtualią realybę, paverčia lygiai taip pat politizuota ir rinkos ekonomikos valdoma erdve, kur galimybė laisvai rinktis vartojamą turinį vis mažau skiriasi nuo iliuzijos. Iš naujo iškilo pavojus nebeatskirti fikcijos nuo realybės, o pradėjus irti dirbtiniams užtikrintumo pamatams į socialines medijas pradėjo veržtis neretai politiškai angažuotos televizijos programos bei pelno siekiančios organizacijos, tad kinta medijų pobūdis ir anksčiau plačiausiai figūravusio turinio kūrėjams lieka mažiau vietos.

Socialinėse medijose, kurios laikomos papildoma erdve diskursui, susilaukė dvejopo vertinimo – viena vertus, tai plotmė, kurioje paaugliai ir jauni suaugusieji gali reikšti save be jokių suvaržymų, nejausdami spaudimo atsižvelgti į visuomenės ar rinkos normatyvinius standartus, kita vertus – tai nesaugi erdvė, kurioje neva nieko neįtariančių žmonių tyko pavojus paskęsti psichikai žalingoje konkurencijoje dėl žinomumo, siekyje palaikyti teigiamą bei geistiną įvaizdį ar tiesiog grėsmė prarasti sveiką ryšį su tikrove, apleidžiant tikras atsakomybes ir pareigas. Pastaroji perspektyva pirmiausiai suskamba vyresniosios kartos atstovų lūpose ir dažnai panašėja į visuomenės ligos diagnozę, ir nors kaip atsakas į jau įvykusius įvykius tokia reakcija yra adekvati, ji gali iki absurdo išpūsti numanomas grėsmes, kurios gali būti ne kas daugiau kaip naujoviškumo skatinamas perdėtas atsargumas. Šie du požiūriai gali būti redukuojami iki kartų skirtumo, išreiškiant tai terminu “Juvenoia“, kurį įtvirtino sociologas David Finkelhor, kalbėdamas apie perdėtą baimę svarstant apie „dabartinio jaunimo“ kultūrą. Tai yra nuostata, jog jaunimui pasaulis, paveiktas technologinių ar kultūrinių inovacijų, nebėra pakankamai saugus ir tinkamas. Pabrėžtina, jog tokia nuostata nėra vien šių laikų fenomenas, tai atspindi ir A. Curtis filmas (į gimstantį virtualiosios realybės fenomeną buvo žiūrėta taip pat nepalankiai, kaip ir į šeštajame dešimtmetyje gyvavusią hipių subkultūrą), tiek pasaulio istorija. Retai tvirtą pagrindą turintis naujovių menkinimas politinių ir socialinių akibrokštų akivaizdoje tėra vien kliūtis, trukdanti skirtingoms žmonių grupėms kartu priimti produktyvius sprendimus.

Filmas “HyperNormalisation” pateikia išsamią reikšmingiausių įvykių, kurių padariniai vis dar aidi vis glaudžiau besisaistančioje, globalioje visuomenėje, analizę, ir būtent dėl to jis toks svarbus. Jis gali tapti priemone, gilinančia publikos žvilgsnį tam, kad būtų išvengiama dichotomijos, kurios vardu jis ir yra pavadintas: tiksliau informuota visuomenė turėtų galimybę sumenkinti nuojautą, jog valdžios veiksmai tėra teatras, kuriuo mėginama patvirtinti iliuziją, jog visos sistemos yra optimaliai kontroliuojamos.

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS