Skip to content

Izraelio visuomenės portreto eskizas

parašė sociologai.lt @ 2018 Spalio 22

„Nesuklysiu teigdama, kad sociologija mūsų šalyje yra labai stipri ir klestinti“,- sako 33 metus socialinių tyrimų srityje besidarbuojanti ir šiuo metu taikomųjų tyrimų institutui Izraelyje vadovaujanti Haya Amzalag-Bahr. Gana neįprastas ausiai pareiškimas, ar ne? Kodėl sociologija šioje šalyje užima svarbią poziciją? Ką socialinių mokslų atstovė galėtų papasakoti apie Izraelio visuomenę, o gal tiksliau – visuomenes? Netrukus apie tai papasakos pati Haya, kurią pakalbino šiuo metu Jeruzalėje savanoriaujanti Viktorija Einorė. Drąsiai, entuziastingai ir su didele pagarba šalį bei save šioje šalyje atrandanti Viktorija nustebino mums neįprastu interviu formatu – visiškai nusišalinusi ji pasakoja istoriją tik pašnekovės lūpomis. „Čia būdama labai greitai ir labai aiškiai suvokiau, kad čia negimęs ir neaugęs kitaip kalbėti tiesiog neturi teisės“,- paaiškina autorė. Visai nekeista, kad Viktorijai būdinga tokia laikysena, juk pati turi sociologijos išsilavinimą ir ne vienerius metus dirbo šioje srityje. Tekstą puošiančios Izraelio nuotraukos – iš Viktorijos asmeninio albumo.

Su Haya susitikome rytą. Prisėdome vietos kavinėje, užsisakėme šviežiai spaustų vaisių sulčių. Sodrių, aitrokų – gaivus nubudimas lietuviškam liežuviui, pratusiam prie slopaus nesunokusių egzotiškų gėrybių skonio. Šie žodžiai gana tiksliai apibūdina pažintį su Izraeliu apskritai –  jo gamta,  kultūra ir marga, raiškia visuomene.

Apie pašnekovę

Mano vardas yra Haya Amzalag Bahr. Jis savotiškai iliustruoja Izraelio įvairovę apskritai, nes atskleidžia  jungtį tarp žydų aškenazių ir sfaradžių.

Amzalag yra mano mergautinė pavardė. Esu kilusi iš Maroko. Mano tėvas čia atvyko dar iki Izraelio valstybės įkūrimo, motina – dveji metai po to.

Bahr, vyro pavardė, iš tiesų yra Ukrainos kaimo pavadinimas. Mano vyro motina yra lenkė, tėvas – ukrainietis. Prieš persikraustant į Izraelį, mano uošvio pavardė buvo Tverskyj. Jis su žydų chasidų grupe atvyko čia gyventi 1810 m., įsikūrė Safede (hebr. Tsfat) – išskirtiniame mieste, kuriame daugelį metų gyveno kabalos pasekėjai. Tai – vienas iš keturių Izraelio miestų, kuriuose žydai gyveno nuolat, dar nuo Biblijos laikų.

Mūsų šeima yra kultūrų mišinys – kitaip sakant, Izraelio kasdienybė. Taip, visos mano šaknys yra Maroke, bet daugumos izraeliečių šeimos yra itin mišrios, susirankiojusios po aštuntadalį kraujo iš skirtingų pasaulio kraštų.

Profesinė patirtis

Aš vadovauju taikomųjų tyrimų institutui „Digma“. Jame vykdome taikomuosius sociologinius, psichologinius, švietimo, socialinio darbo ir kt. tyrimus. Tyrimų rezultatai praturtina mūsų žinias apie pasaulį, padeda jame orientuotis bei kurti įrankius, kurie galėtų padėti įvairiom institucijom bei organizacijom priimti geresnius sprendimus. Su instituto komanda dirbame jau 26 metus, o aš pati šioje srityje sukuosi visus 33. Turiu socialinės psichologijos ir sociologijos magistro laipsnius, o bakalauro programoje mokiausi politikos mokslų.

Mano veiklos kryptis – darbas su pelno nesiekiančiomis organizacijomis, vyriausybės ir vietos valdžios institucijomis. Mane domina projektai,  orientuoti į socialinį darbą, įvairias bendruomenes, nepalankioje padėtyje atsidūrusią Izraelio populiacijos dalį – tiek arabus, tiek žydus (ir sekuliarius, ir religingus). Mano širdžiai artimiausia tema – skurdo mažinimas. Dirbu su socialinės rizikos grupei priklausančiais vaikais, jaunimu ir šeimomis. Taip pat, nors šiuose kontekstuose skambės keistai, analizuoju privačių asmenų finansinį elgesį: konsultuoju tokiais klausimais, kaip gyventi nepatiriant finansų stygiaus, planuoti pensiją ir pan.

Sociologija Izraelyje, jos ištakos ir vaidmuo

Manau, kad sociologija, jos tyrimų sritys ir taikymas – viena įdomiausių mokslo krypčių Izraelyje. Čia rasite daug mokslininkų, tyrinėjančių itin skirtingas, nepaprastai įdomias temas. Nesuklysiu teigdama, kad sociologija mūsų šalyje yra labai stipri ir klestinti.

Įdomu tai, kad akademiniai sociologiniai tyrimai čia prasidėjo drauge su sionizmu. Reiktų skirti kitų šalių kolonialistinį požiūrį į Artimuosius rytus, į vadinamąją Palestiną, nuo tyrimų, kurie buvo ir yra vykdomi Izraelyje.  Du pagrindiniai akademiniai institutai čia buvo įsteigti gerokai prieš valstybės įkūrimą (1948 m.).

Pirmasis – technologijų – institutas įkurtas 1912 m. Haifoje (hebr. Ha-Tekhniyon). Antrasis didelės svarbosJeruzalės hebrajų – universitetas (hebr. Ha’universita ha’ivrit birushalayim) veikia nuo 1924 m. Jame dirbo įtakingi žmonės, filosofai – Judah Leon Magnes, Martin Buber. Šie mokslininkai, puikiai žinomi ir tarptautiniame lygmenyje, parengė  mokslinių tyrinėjimų Izraelyje pagrindus.

Minėtos institucijos yra svarbiausios to meto jėgos, padėjusios vietos visuomenei formuoti savo pačios perspektyvą. Įdomu, nes Europoje universitetai daugiausia išsivystė iš vienuolynų, daug mokslininkų buvo susiję su Bažnyčia, jie tyrinėjo ir kitas visuomenes bei kultūras už Europos ribų. O čia mes studijavome patys save. Viena ryškiausių asmenybių  Izraelio sociologijoje yra Shmuelis Noahas Eisenstadtas. Taip pat  – Moshe Lissakas, Irvingas Louisas Horowitzas. Tai – žmonės, paaiškinę Izraelį izraeliečiams.

Visuomenė, gimusi anksčiau už valstybę

Kalbant apie žydų bendruomenę, gyvenusią Palestinoje prieš įkuriant Izraelio valstybę, reikia turėti omenyje du jos segmentus. Viena grupė yra senieji jeshuv – gyvenusieji čia per amžius, o antrąją sudaro atvykėliai.

Sionizmas Izraelyje prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Tuometinės žydų visuomenės viduje vyravo dvi bendruomenės: konservatyvioji ir modernioji. Ši visuomenė buvo labai maža – vos 500 000 žydų. Didžioji jų dalis buvo nauji atvykėliai arba atkeliavusieji vos prieš 50–70 metų iki valstybės sukūrimo, ir tik labai maža dalis gyveno čia nuo senų senovės. Konservatyvioji visuomenės dalis buvo religinga, didžiąją jos dalį sudarė ultraortodoksai, kuriems sionizmas neatrodė geras dalykas (1). Ilgainiui šie segmentai vis labiau integravosi.

Svarbus ir įdomus faktas – religinė žydų bendruomenė turėjo savo institucijas. Rabinas buvo jos vadovas, nariai kasdien ar bent kas šeštadienį susitikdavo sinagogoje, bendruomenė turėjo savus tarpusavio pagalbos mechanizmus ir organizacijas, taip pat ir rabinišką teismą, kuris skyrėsi nuo civilinių teismų, priklausiusių dabartinio Izraelio teritorijas tuo metu kolonizavusioms imperijoms.

Atvykėliai žydai steigėsi skirtingo tipo organizacijas, tačiau, manau, tai gana unikalu – dar prieš įsteigiant valstybę, čia gyvenusi žydų bendruomenė turėjo absoliučiai visą valstybės organizavimo aparatą, tik kai kurios jo dalys buvo neformalios. Bet jie turėjo viską. Tai buvo vadinamoji sionistų organizacija. Jie turėjo net tam tikrą vyriausybę, sveikatos apsaugos sistemą, mokyklas, vaikų darželius, policiją, armiją – viską.

Kai steigiamasis komitetas 1947 m. pasiūlė padalyti šalį arabams ir žydams, Davidas Ben–Gurionas, mūsų tėvas-steigėjas, šį pasiūlymą priėmė ir pasakė: „Geriau turėsime mažą šalį, bet savo, nei didelę, kurios iš tikrųjų niekas nevaldo“. Arabai į tai atsakė: „Ne, mes nepripažįstame žydų teisės čia gyventi, nesutinkame dalyti šalies, norime jos visos.“

Tada D. B. Gurionas paskelbė Izraelio valstybės įsteigimą ir minėtų aplinkybių dėka valstybės sistema pilnai funkcionavo jau tą pačią dieną – nes ji čia veikė jau 20 ar 30 metų prieš tai. Izraelio valstybės idėja gyvavo gerokai prieš jai tampant realybe, tad institucijos ėmė kurtis pamažu, bendruomenės iniciatyva, tikintis sėkmės.

Dar vienas įdomus faktas – dėl tuo metu žydams kilusių sunkumų gauti tarptautinės bendruomenės leidimą grįžti į Izraelį Theodoras Herzlis tyrinėjo kitas galimybes ir net buvo pasiūlęs žydams valstybę kurti Ugandoje. Sionistų kongresas balsavo ir nusprendė šį pasiūlymą atmesti, nes vienintelė tikra ir svarbi priežastis žydams išlikti draugėje yra būtent Izraelio žemė.

Būti žydu: judaizmo reikšmė

Kalbant apie Izraelį, nepaprastai svarbu suvokti vieną dalyką. Judaizmas čia – ne tik religija. Jis neatsiejamas nuo kitų kertinių šios valstybės ir visuomenės elementų – tautybės ir žemės. Ši trejybė yra nedaloma.

Būti žydu – tai suprasti, kad mes esame tauta, turinti stiprų, nesutraukomą ryšį su žeme. Iš šio ryšio kyla visos žydo priedermės, buvimas žydu apskritai. Priedermės – tai žydo tapatybės filosofija ir praktika. Tai ne tas pats, kas būti krikščioniu – gali būti vokiečiu krikščioniu, rusu krikščioniu, japonu krikščioniu. Ne. Jei esi žydas, tai reiškia, kad pripažįsti, jog esi vienos tautos dalis, kuri telkiasi, fiziškai ar dvasiškai, Izraelio žemėje.

Paskutiniuosius 20 metų mūsų sociologai tyrinėja ar vyksta kokie nors šio etoso pokyčiai. Ar Izraelio žydai ir už jo ribų gyvenantys žydai šį etosą šiandien suvokia skirtingai. Kaip atsakymas mus pasiekia skambi, dažna antraštė – „Ar sionizmas nužudė žydų religiją?“. Šiandien žydui gyventi Izraelyje yra savaime suprantama, bet kai kuriems žydams tai nereiškia prievolės praktikuoti judaizmo.

Kitas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – Izraelis, ko gero, pirmoji, jei ne vienintelė, šalis pasaulyje, kurios piliečiu gali tapti bet kuris žydas, gyvenantis bet kuriame pasaulio kampelyje. Net jei esi žydas vos trečdaliu ar ketvirtadaliu, ar gali įrodyti, kad aštuntadalis tavo kraujo yra žydiškas – tą pačią dieną gali tapti Izraelio piliečiu. Neturi laikyti jokių egzaminų. Nes tai – šventoji valstybė.

Atvykėlių konfliktas

Galbūt visa tai, kas pasakyta, padės suvokti ne tik izraeliečių ryšio su fizine žeme stiprumą, bet ir begalę įvairiausių poteksčių ir sluoksnių, kurių yra kupinas arabų ir žydų konfliktas.

Apskritai, sionizmas, atėjęs į šį kraštą, ignoravo arabus. Jie neatitiko pirmųjų sionistų etnoso.

Į tai reiktų žvelgti per dviejų lygmenų prizmę: praktiniame lygmenyje žydai ir arabai sugyveno gana puikiai. Šimtus metų, kasdienybėje. Tačiau politiniame lygmenyje, kuriame buvo kuriamas naujos – iš naujo susivienijusios – tautos etnosas, sionistams nebuvo naudinga pripažinti, kad egzistuoja ir kiti toje pačioje žemėje gyvenantys žmonės.

Tad jie kalbėjo apie šią žemę kaip apie tuščią ir negyvenamą. Net jei ji nebuvo tuščia, tai neturėjo reikšmės – mes pirmieji įgavome teisę čia būti. Mes – išrinktieji žmonės! Buvome išvyti ir dabar sugrįžtame. Tai – grįžimas namo, ne kitaip. Taip šimtmečiais čia gyvenę arabai tapo atvykėliais.

Tai sakydama nemėginu nurodinėti, kas teisus, o kas ne – tiesiog stengiuosi būti kiek įmanoma neutrali. Objektyvi būti negaliu – galiu tik stengtis būti neutrali. Manau, kad abi pusės turi savo teises, ir tai yra dialogo klausimas. Yra daug perspektyvų – nėra vienos tiesos. Kiekvienas turi savo tiesą.

Sociologija – koja kojon su gyvenimu

Didieji pradžioje minėti vardai – Sh. N. Eisenstadtas, I. L. Horowitzas, M. Lissakas ir kiti – aprašinėjo procesus, kuriais bendruomenė tapo valstybe per mano nupasakotus mechanizmus. Šis jų analizės objektas tuo pat metu buvo ir jų pačių kasdienybė, realaus gyvenimo dalis. M. Lisaakas, pavyzdžiui, buvo žydų pogrindžio karys. Jis rašė ir apie tai.

Sociologija Izraelyje yra stipri, nes mūsų visuomenė visuomet turėjo begalę klausimų, kuriuos reikėjo tyrinėti, apibūdinti – užtikrinti išlikimą, dokumentuoti. Turime ir savo, „vietinę“ antropologiją. Mūsų antropologai neturėjo keliauti į kitus kraštus. Jie visi – šių kraštų žydai – patys atkeliavo čia. Jemenas, Etiopija, Marokas, Rusija, Europa – visas etnografinio dokumentavimo darbas vyko čia. Mėginta suprasti ir ieškota būdų, kaip visus šiuos žmones integruoti į vadinamąją Izraelio visuomenę.

Kas ji – Izraelio visuomenė?

Nėra vienos Izraelio visuomenės. Yra Izraelio visuomenės etnosas, išsiskiriantis savitais elementais.

Ankstyvaisiais valstybės gyvavimo metais, vadovaujant D. Ben–Gurionui, šis etnosas buvo lydymo puodas. Tai – imigrantų valstybė, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Bet JAV turi „amerikietišką svajonę“. „Kiekvienas gali“. O atvykęs į Izraelį, tampi izraeliečiu – tai reiškia, naujuoju izraeliečiu – sabra. Sabra yra priešprieša senajam, vadinamam galuth – žydui, gyvenusiam diasporoje. Arba, kitaip, – silpnajam.

Naujasis izraelietis yra stiprus. Senajam, ištremtajam, nebuvo leidžiama turėti žemės ir jos dirbti. Tad žemdirbystei ankstyvaisiais valstybės metais buvo teikiama didelė reikšmė. Tai buvo pats svarbiausias dalykas! Būti ūkininku. Ne teisininku. Ne gydytoju. Naujakuriai, pionieriai – pirmieji valstybės imigrantai – buvo jauni žmonės, 18–20 metų, įkūrę kibutsus ir mošavas pagal komunizmo Rusijoje pavyzdį.

Čia kalbame apie piramidę. Diasporoje gyvenusiai žydų bendruomenei itin svarbios buvo studijos – nes studijuodamas išsaugai Torą, Bibliją, ryšį su savo tauta. Daug jų buvo prekybininkai, nedaug kas turėjo žemės ar užsiėmė amatais. Grįžus čia svarbiausia tapo arti laukus, lieti juose prakaitą, dirbti darbus, tiesiogiai jungiančius žmogų su žeme – viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Europoje per Holokaustą buvo nužudyti 6 milijonai žydų. Izraelyje – „Daugiau niekada“. Armija čia taip pat tapo viena iš kertinių visuomenės dalių. „Daugiau niekada“. „Daugiau niekada“ – labai stiprus, į izraeliečių šaknis įsirėžęs šūkis.

Jei diasporoje buvo kalbama skirtingomis kalbomis – arabų, vokiečių, prancūzų, rusų ir kitomis, čia kalbėk hebrajiškai. Hebrajų – Biblijos kalba. Nuostabiausia tai, kad šiandien ji beveik tokia pati. Prieš du tūkstančius metų gyvenęs žydas mus galėtų lengvai suprasti ir susikalbėti.

Anksčiau hebrajų kalba būdavo naudojama sakraliems dalykams. Berniukai ją mokydavosi studijuodami Torą – kad galėtų ją skaityti. Moterys taip pat mokėsi, kad galėtų skaityti Bibliją ir maldas. Bet kasdieniame gyvenime ji nebuvo naudojama. Taigi dar vienas būdas apversti piramidę – „Pamiršk kitą kalbą, kalbėk hebrajiškai“.

Tapatybė, nepavaldi tautybei

Noriu papasakoti keletą mūsų šeimos patirties istorijų.

Mano anytos pusbrolis kovojo Pirmajame pasauliniame kare. Kovojo lenkų pusėje, nes buvo lenkas. Jo būrys buvo sutriuškintas – visi žuvo. Šaudant priešams, jis sukalbėjo maldą Shma Israel. Tai malda, kurią kiekvienas religingas žydas sukalba ryte, vakare ir prieš mirtį. „Klausyk, Izraeli, mes turime vieną Dievą ir jis yra vienintelis.“

Per šį karą dar nebuvo naudojami masiniai ginklai, kariai kovojo vienas prieš vieną. Staiga priešo karys paklausė: „Broli, ar tu žydas?“ Ir jis atsakė: „Taip.“ Tas karys jį išgelbėjo. Priešo karys jį išgelbėjo, nes išgirdo maldą.

Taigi, būti žydu yra svarbiau už bet kokią kitą turimą tautybę. Tai nereiškia, kad nesi savos šalies patriotas. Bet jei esi žydas, į kitą žydą tu nešausi.

Mano tėvai atvyko iš Maroko. Jie kalbėjo ispaniškai, prancūziškai ir arabiškai. Šeimoje jie arabiškai nekalbėjo, su manimi ir mano seserimi kalbėjo prancūziškai ir ispaniškai. Taip bendravome tol, iki sesuo pradėjo lankyti pirmą klasę. Tada jie nusprendė, kad tam, jog ji būtų tikra izraelietė, jie turi nustoti kalbėti šiomis dviem kalbomis ir pradėjo kalbėti tik hebrajiškai. Tai irgi reiškia būti izraeliečiu. Taigi, mes suprantame anglų ir prancūzų, bet negalime jomis laisvai kalbėti, nes šios kalbos buvo pašalintos iš mūsų gyvenimų tam, kad taptume tikromis izraelietėmis.

Mano anyta yra Yona, bet jos vardas Lenkijoje buvo Tonia. Kai ji atvyko čia 1936 m., jai tebuvo 12 metų. Įleisdamas į žemę, turėjusią tapti jos naujais namais, pasienio pareigūnas pasakė: „Tonia? Tai ne izraelietiškas vardas.“ 1936 metais! Dar nė nebuvo įkurta Izraelio valstybė! Jis pasakė: „Tavo vardas nuo šiol yra Yona.“ Ir nuo tos dienos ji buvo šaukiama Yona. Ji nekentė to vardo iki pat savo mirties, o mirė ji būdama 92-ejų. Žinai, kiek buvo tokių žmonių, kuriems pareigūnai taip parinko naujus vardus? Net pavardes! D. Ben–Gurionui tapus Izraelio armijos karininku turėjai pasikeisti savo užsienietišką vardą į hebrajišką.

Visa tai buvo traumuojanti patirtis. Kalbėti hebrajiškai. Pamiršti savo kalbą. Negirdėti gimtosios šalies muzikos. Ypač, jei esi kilęs iš arabų šalies – juk arabai yra priešai. Laikyti save arabu žydu reiškė, kad tapatiniesi su priešu. Taigi, viskas, kas buvo rytietiška – sfaradiška, arabiška, Viduržemio jūros kultūros – buvo laikoma žemesnės klasės dalyku. Ankstyvaisiais valstybės metais buvo geriau to nė neminėti. Net jei esi sfaradis žydas.

Šimtmečių tiltas

Taigi dabar – tik dabar, – žinant šiuos kertinius dalykus, galima pradėti bandyti suvokti Izraelio visuomenės kompleksiškumą.

Toliau reiktų kalbėti apie buržuaziją ir darbininkus, apie jemenus ir aškenazius. Pirmieji naujakuriai daugiausia atvyko iš Rytų Europos, bet tuo pat metu daug jų atvyko ir iš Jemeno. Tačiau su jais buvo elgiamasi kitaip, nei su rytų europiečiais. Izraelio naujakurių visuomenės elitas buvo aškenaziai. O sfaradžiai – žydai iš Irako, Irano, Jemeno, Maroko, Egipto, Tuniso ir kt., buvo laikomi už juos menkesniais. Tai – labai didelis Izraelio visuomenės skilimas, jaučiamas iki pat šių dienų.

Sakydama, kad Izraelio visuomenę sunku paaiškinti, turiu omenyje ne tik moderniuosius laikus. Tiesiog yra labai, nepaprastai daug ją veikusių veiksnių, susipynusių priežasčių ir pasekmių ryšių – per visą jos gyvavimo istoriją.

***

Haya. Su Jumis kalbėjomės apie visuomenės portretą, kalbėjomės tiek daug, ir vis viena manęs neapleidžia jausmas, kad nepalietėme nė temos kontūro – galbūt tik įdėmiai įsižiūrėjome į jos šešėlį. 

Taip. Bet neįmanoma suprasti šiandienės Izraelio visuomenės, nemėginant suprasti jos, buvusios prieš šimtus metų. Istorija tiesiogiai veikė tai, kaip žmonės suvokia ir ką galvoja apie šiandienos realybę. Jei papasakočiau vien savos šeimos istoriją, pamatytum, kad joje atsispindi 80–90 proc. visų mano minėtų problemų. O Izraelio sociologų mąstymas ir žinios tikrai subrandino ir veikė būdą, kuriuo per visus tuos metus ta visuomenė buvo kuriama.

Pasufleruokite nekantraujantiems žvilgtelėti per tuos šimtmečius – kas yra šiandienis izraelietis?

Tai asmuo, kenčiantis nuo daugialypės asmenybės komplekso, ir kai kurios iš jo turimų asmenybių nieko nenutuokia apie kitų egzistavimą.


(1) Judaizmas teigia, kad Izraelio žemė žydams turi būti grąžinta Dievo siųsto mesijo. Todėl Izraelio valstybė, sukurta politinių jėgų, kai kurių religingų žydų manymu, atima galimybę būti išganytiems.

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS