Skonio karai Lukiškių aikštėje

Visai neseniai Vilniaus viešąją erdvę virpino Lukiškių aikštės memorialo projektų konkursas ir jo peripetijos. Ši tema buvo paliesta ir spalio 1 dieną vykusioje tarpdisciplininėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Architektūros kokybė: konteksto svarba“, kurioje buvo gilinamasi ir į socialinius architektūros aspektus. Vienas iš pranešėjų – semiotikas Paulius Jevsejevas – kalbėjo apie aplinką kaip vertybinio pasaulio organizavimo išraišką bei skonio karus Lukiškių aikštėje. Nors autorius prisipažino palaikęs „Kalvos“ projektą, analizuodamas situaciją stengėsi būti neutralus abiejų aistras sukėlusių projektų atžvilgiu. „Šiame įvykyje susipina daugelis visuomenės gyvenimo gijų, kurias narpliodami galėtume geriau pažinti save pačias, kad galbūt ateityje panašius konfliktus išgyventume sėkmingiau“, – svarstė semiotikas. Paulius dėkoja konferencijos organizatoriams už paskatą plačiau apsvarstyti Lukiškių aikštės memorialo rinkimus, o mes dėkojame Pauliui, kad savo įžvalgomis sutiko pasidalinti su Socialios sociologijos skaitytojais.

Vienas galimas būdas narplioti kelias gijas iškart – traktuoti analizuojamą įvykį kaip semiotinį procesą, t. y. tokį procesą, kai konstruojama, gaminama ar daroma reikšmė, kai sudaromos sąlygos reikšmei rastis. Reikšmės procesas buvo įvykio dėmuo tiek sprendžiant, kas apskritai turėtų būti Lukiškių aikštėje, tiek rengiant bei renkant galimus memorialo projektus, tiek dėl jų diskutuojant bei protestuojant. Siūlau semiotiniu požiūriu aptarti du labiausiai pasižymėjusius Lukiškių aikštės memorialo projektus: Gintaro Čaikausko, Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio, Rimanto Dichavičiaus ir Arūno Sakalausko projektą „Atminti ir pagerbti“, kurį vadinsiu „Raiteliu“; ir Andriaus Labašausko projektą „Laisvės kalva“, kurį vadinsiu „Kalva“.

Visų pirma aptarkime, kokiu būdu galima suvokti memorialo projektavimą aikštėje kaip reikšmės problemą. Čia atskaitos tašku gali tapti pats ketinimas įrengti memorialą. Mat memorialas – ne daiktas. Tai gali būti atminimo lenta ar skulptūra, bet taip pat performansas, rašytinis tekstas, nuolat keičiama meno kūrinių ekspozicija, tuščia vieta ir kt. Vadinasi, memorialo negalime iš anksto apibrėžti fiziniais erdvės parametrais. Tai dėl to, kad memorialas grindžiamas specifiniu visuomenės santykiu su erdve. Grubiai tariant, galima sakyti, kad erdvė tampa memorialine, kai organizuojama tenkinant socialinės atminties funkcijos diktuojamus poreikius: visuomenei reikia įsteigti atmintį, suteikti jai formą, ir tai daroma tam tikru būdu organizuojant pasirinktą erdvę. Tiesa, kad išvengtume pernelyg siauro atminties supratimo, kada atmintimi laikomi vien viešoje erdvėje sklandantys istoriografinių naratyvų fragmentai, įgiję legendų statusą, turime nepamiršti, kad atmintis neišvengiamai susipina su humanitarinių mokslų žiniomis, su esamojo laiko vertybiniais klausimais, su galios dinamika, su ateities projekcijomis ir panašiai. Visa tai – reikšmių sfera, kiekvienas architektūrinis pasirinkimas čia iškart modifikuos reikšmės atsiradimo sąlygas. Apibendrinant: memorialas yra ne kas kita kaip reikšminis darinys, kuris atsiranda tam tikru būdu organizuojant pasirinktą erdvę, siekiant suteikti formą socialinei atminčiai. Vadinasi, memorialo projektus galima ir verta svarstyti semiotiškai, kaip siūlomus viešojo reikšmės įtaiso variantus.

Jau minėjau, kad semiotikoje reikšmė laikoma procesu: tuo pabrėžiama, kad reikšmė nėra stabilus dydis, kad ji atsiranda tada, kai žmogus sąveikauja su pasauliu, įsiterpiant įvairioms semiotinėms sistemoms, nuo žodinės kalbos iki to paties erdvės organizavimo, „erdvinės kalbos“. Reikšmė nėra daiktas, kurio tobulą atvaizdą pateikia kalba ar kita raiška, o mes atrandame ir įsisaviname. Norint tuo įsitikinti, pakanka pamėginti galutinai nustatyti, ką reiškia kad ir koks nors žodinis pasakymas: pirmiausia turėtume persakyti jį kitais žodžiais, tada vėl persakyti tuos naujus žodžius, tada tuos kitus naujus žodžius, ir taip iki tam tikro taško, kai susivoktume judą ratais – bet ne aplink daiktą, o tam tikrų supratimo sąlygų ribose, kurias galime ir peržengti, pavyzdžiui, atlikę metaforinį šuolį. Tokiose ribose ir kitapus jų mes kasdien gaminame reikšmę, o šis procesas iš principo nekontroliuojamas ir nenustatomas iš anksto, užtat produktyvi ir „kūrybiška“. Iš to išplaukia viena svarbi išvada: kadangi Lukiškių aikštės memorialas yra reikšminis procesas, tai jokiu būdu negalime tikėtis, kad ji turės kokią nors stabilią, kone daiktišką, arba tezinę, reikšmę, daugmaž: „Lukiškių aikštė reiškia tai ir tai ir ne ką kita“. Lukiškių aikštės memorialas negali turėti ir niekada neturės visam laikui nustatytos reikšmės. Man atrodo svarbu tai pabrėžti, nes diskusijoje dėl memorialo projektų dažnai nuskambėdavo pareiškimai apie vienokią ar kitokią – ir būtinai vienintelę – šios aikštės reikšmę. Tokie pareiškimai remiasi nepagrįstais įsitikinimais apie įmanomus reikšmės buvimo būdus.

Nepaisant to, reikšmės procesualumui galima priešintis, o vienas būdų tai daryti – mėginti reikšmę stabilizuoti. Stabilizavimo mechanizmai diegiami nuolat ir neretai turbūt yra būtini, kad galėtume gyventi. Pavyzdžiui, galimybės interpretuoti kelio ženklus labai ribotos visų pirma dėl susijusių baudžiamųjų praktikų, taip pat dėl performatyvaus ženklų pobūdžio (šią sąvoką tuoj aptarsiu plačiau). Iki tam tikro laipsnio tai būtina, kad eismas nebūtų pavojingas gyvybei ar pernelyg nuostolingas. Bet tam tikromis aplinkybėmis visiškai įprasta kelio ženklus interpretuoti laisviau: jei prieinate tuščią ar apytuštę gatvę, kur perėjos šviesoforas šviečia raudonai, galbūt protinga traktuoti draudimą eiti kaip skirtą kitoms situacijoms, ne šiai. Taigi, mažiau akivaizdžios būtinybės atvejais reikia kelti klausimą, ar reikšmės stabilizavimas yra geriausias pasirinkimas. Tai juolab galioja kalbant apie memorialus, kurie skirti užtikrinti vyksiant ne techninio pobūdžio interpretacinius procesus.

Aptarkime plačiau ką tik minėtą performatyvumo sąvoką, kaip reikšmės stabilizavimo pavyzdį. Performatyvus į filosofinę apyvartą įvedė Johnas Langshaw Austinas. Jie siejami su vadinamųjų šnekos aktų teorija. Šnekos aktas – tai kalbėjimas kaip veiksmas. O teiginiai, kuriais realizuojami kalbiniai veiksmai, yra performatyvai (nuo anglų k. žodžio perform, „atlikti“, „įvykdyti“, „padaryti“). Performatyvai skiriasi nuo aprašomųjų teiginių: pastaraisiais kas nors tvirtinama ir gali būti teisinga ar klaidinga; performatyvais kas nors atliekama ir gali būti sėkminga ar nesėkminga. Tarkime, „Paulius nuėjo namo“ – tai tvirtinimas, esamos padėties apibūdinimas, kuris teisingas arba ne. Tuo tarpu teiginiai „Pažadu būti geras“, „Imu tave į vyrus / žmonas“, „Tuoj ateisiu“ yra veiksmai, kurie išsipildys arba ne, – pažadas, priesaika, įsipareigojimas.

Mano šiandieniniams tikslams svarbu tai, kad performatyvai gana stabilūs: jeigu sakai „Tuoj ateisiu“, tai išreiški ketinimą ateiti, o ne prigulti ar nueiti kur nors kitur; jeigu sakai „Šio mano vaiko vardas bus Karolis“, tai vaikas turėtų būti vadinamas Karoliu, o ne Simonu; jeigu sakai „Aš tau padėsiu“, tai žadi pagalbą, o ne kenkėjišką veiklą ar abejingumą, ir panašiai. Bet būtina turėti omenyje, kad performatyvų stabilumą lemia ne kalba. Kalba tam pernelyg taki. Tarkime, kartais reikšdami emocijas žmonės vieni kitiems grasina – „Užmušiu!“; kartais sakome „Susitikime artimiausiu metu“, nors visai neketiname susitikti; kartais giriame, „Kaip puikiai padarei!“, vien iš vadinamojo mandagumo. Iš pažiūros tai performatyvai, bet šis išorinis vaizdas apgaulingas, visos šios frazės žymi kitus turinius. Ir atvirkščiai, kaip pastebėjo Austinas, jeigu priėję prie ko nors pasakysime „Aš tave įžeidžiu!“, tai tas žmogus neįsižeis, veikiau tai bus estetinis gestas. Vadinasi, yra pagrindo manyti, kad performatyvai stabilūs ne dėl to, kas sakoma, bet dėl to, kokiomis aplinkybėmis tai sakoma. Tos aplinkybės – tai galiojančios (taigi, galią turinčios) konvencijos: pasakymo „Tuoj ateisiu“ ar „Aš tau padėsiu“, taip pat įžeidimo reikšmė stabili dėl tarpasmeninių ryšių konvencijų, o skirtingose makro ar mikro kultūrose tasai „tuoj“ ar „padėsiu“, taip pat įžeidimo pagrindas bus vis kitoks; pasakymo „Mano vaiko vardas bus…“ reikšmė stabili dėl teisinių konvencijų, pagal kurias tėvai suteikia vardą, o valstybė turi įgalinti ir leisti tai padaryti. Kitaip sakant, performatyvų reikšmės stabilumą palaiko išplėstinės socialinės, kultūrinės, politinės ir kitokios institucijos. Savo ruožtu, performatyvai tas institucijas įveiksmina, suteikia joms faktiškumą (pvz., socialiniai ryšiai stabilizuoja pažado reikšmę, o žadėjimas įveiksmina tuos ryšius).

Taigi, išskyriau du požiūrius į reikšmę: reikšmė kaip sąveikos procesas ir reikšmė kaip institucijų įveiksminimas. Kartu tai du skirtingi požiūriai į raišką. Galėtume sakyti, kad pirmu atveju raiška natūralizuojama (jai pripažįstamas spontaniškumas, autonomija), antru atveju – instrumentalizuojama (ji tampa priemone). Taip pat tai du skirtingi požiūriai į interpretavimą. Pirmu atveju interpretuoti – tai dalyvauti ir produkuoti reikšmę, antru atveju – nusišalinti ir reikšmę atidėti į šalį. Nemanau, kad kuris nors iš šių reikšmės tipų savaime blogas. Tai būtų gerokai per paprasta: tereikėtų visam laikui atsisakyti vieno tipo… Problema veikiau vieno ar kito tipo pasirinkimas, jų derinimas ar atskyrimas konkrečiomis aplinkybėmis. Mano supratimu, du labiausiai pasižymėję Lukiškių aikštės projektai, „Raitelis“ ir „Kalva“, kiekvienas savaip yra antrojo tipo pavyzdžiai. Jie abu yra reikšmės stabilizavimo įtaisai, o polemika tarp jų radosi dėl skirtingų institucinių strategijų, ne dėl požiūrio į reikšmę. Tokį jųdviejų bendrumą rodo bent du abiem projektams bruožai.

Pirmas bruožas – visos aikštės apimties perdarymas ir perdalinimas, nekeistas paliekant tik iš trijų pusių ją supančias medžių eiles, kurios tokiu būdu tampa formaliu elementu – rėmu, tinkamu panaudoti ir visai kitame derinyje, panašiai kaip į tą patį rėmą galima dėti skirtingus paveikslus. Visų pirma įdomu, kaip ši operacija reikšmės požiūriu paveikia patį medžių rėmą. Jis netenka svarbos. Mat iki rekonstrukcijos medžiai buvo bene pagrindinis Lukiškių aikštės elementas. Kartu su vidine aikštės dalimi jie sudarė apskritai posovietiniam Vilniui būdingą minimaliai figūratyvią gamtinę aplinką, „nesutvarkytą“ gamtą, kuri, palikta nupaminklintose ir neatnaujinamose viešose vietose, per ilgesnį laiką sukūrė savotišką nuošalumo atmosferą. Pertvarkant aikštės visumą ir paliekant tik medžių rėmą, ši atmosfera pašalinama. Regis, tokias nuošalios gamtos šalinimo operacijas rengiamasi daryti kone visuose Vilniaus parkuose, verčiant juos „sodais“.

Bet šią pastabą dėl medžių rėmo galima traktuoti ir žymiai plačiau. Apskritai aikštės visumos perdarymas rodo, kad atsisakoma saitų su jos istorija ir istorijomis, su jos naudojimo įpročiais, su joje išsivysčiusiomis praktikomis, su kasdienybės įspaudais ir taip toliau. Kalbėdami apie erdvės saitus su „kon-tekstais“, galėtume sakyti, kad atlikus posovietinį aikštės nupaminklinimą ir palikus ją instituciniame užribyje, laikui bėgant susiformavo aikštės teksto užuomazgos – visokių veiklų, pasakojimų, prieraišumų, įspūdžių raizginys, palaikantis aikštės, kaip vietos, tapatybę socialiniame, kultūriniame, politiniame, urbanistiniame kontekste.

Per šias teksto užuomazgas išryškėja svarbus dar neminėtas skirtumas tarp žodinės kalbos (pavyzdinės semiotinės sistemos) ir erdvės. Žodinei kalbai būdingos palyginti stabilios bendros formos – žodynas, žodžių junginiai, gramatika, intonacijos, idiomos, frazeologizmai… „Erdvinėje kalboje“ nėra nieko panašaus, todėl „skaityti“ erdves turime mokytis atsižvelgdami į kiekvieno atvejo ypatumus, į jo lokaliuosius bruožus. Kitaip sakant, erdvė neturi reikšmės be vietos: memorialinė erdvė gali įsteigti reikšmės procesą tikslingai organizuojant prasmės elementus (panašiai kaip pasakojime organizuojami veiksmai, veikėjai, objektai ir kt.), o dalis tų elementų yra lokalūs, spontaniškai susidarę vietoje. Tai gali būti labai įvairūs dalykai: išgyvenimai, prisiminimai, dienos ritmai, judėjimo būdai, vaizdai, įpročiai, praktikos, liaudies pasakojimai, istoriografiniai pasakojimai, daiktai, infrastruktūra ir jos naudojimo būdai, estetinės ypatybės… Kadangi Lukiškių aikštė kaip vieta gyvenama ir be memorialo, projektuojant memorialą neišvengiamai susidurta su visais šiais reiškiniais. Tvarkant tokią vietą, atliekant erdvės organizavimo darbus, tokiu repertuaru galima naudotis, jį atrinkti ir formuoti, kad aikštė taptų visaverčiu tekstu ir savaip atskleistų, leistų ar verstų interpretuoti kontekstą. Aptariamu atveju dviejuose projektuose taip nedaroma, lokalieji prasmės elementai nerealizuojami, pertvarkant visą aikštės apimtį jie pašalinami.

Įdomumo dėlei galima pastebėti, jog aptariamuose projektuose į Lukiškių aikštės lokalias prasmes atsižvelgiama tarsi pasąmoningai, simuliuojant pasirinktus vietos fragmentus, taigi, vaizdingai kalbant, paliekant ankstesnę Lukiškių aikštę vaidentis. „Raitelio“ projekte tokia simuliacija – tai aikštės centras. Aplamai projektu aikštė išcentruojama, tačiau siūlomas įsivaizduojamas centras beveik viduryje. Dėl to nesutikčiau su viešuose ginčuose kartais pasigirsdavusiais pareiškimais, esą šiame projekte raitelis tik pakeičia Leniną: raitelis, taip pat simbolinis ratas, būtų pakeitę ne Lenino skulptūrą, o po jos pašalinimo likusią tuštumą; jie būtų užpildę tuštumą, kurią paliko Lenino netektis, nesvarbu, kad ši netektis buvo pageidaujama. Savo ruožtu, „Kalvos“ projekte simuliuojama mano jau minėta spontaniška nuošali gamtinė aplinka. Čia taip pat reikia tikslinti ginčuose skambėjusius teiginius dėl kalvos kaip iškilumo: semiotiniu požiūriu, kalva ne tik iškyla virš likusios aikštės dalies, bet ir palenda po ja; paminklinė projekto dalis po visa aikšte tarsi pakiša partizanų dramos ir žmogaus-medžio motyvo junginį. Dėl to gamtinės aplinkos spontanika čia gali būti tik tariama, visa gamta projekte tampa žmogaus-medžio-etninio lietuvio-partizano-miško ideologemos sudedamąja dalimi.

Kadangi tai ne nauja, bet jau seniai veikianti aikštė, jos erdvinės visumos perdarymas ignoruojant vietos prasmes rodo, kad memorialo nesiekiama daryti dalyvaujamuoju reikšmės procesu. Vengiama aikštės istoriografijos, materialiosios atminties, pastarojo trisdešimtmečio patirties, susiformavusių praktikų, kūniškos, afektinės atminties ir kt. Vietoj to siūloma nauja struktūra, lig šiol nebūta simbolika. Gana aišku, iš kur ateina ši simbolika – priklausomai nuo projekto, tai oficialios savireprezentacijos, tradicinių vaizdinių, New Age etnografijos fragmentai. Jų pateikimas „išvalytoje“ vietoje rodo instrumentinį santykį su erdve: memorialas tarsi turėtų erdviškai įkūnyti kitose medijose sutvertas figūras, jų derinius, siužetus. Tai atitinka konvencijų įveiksminimą performatyvais. Abiem atvejais memorialo prasmę išsemtų institucijos įtvirtinimo veiksmas. Savo buvimu lankytojas atliktų „privalomąją programą“ erdviškai atkartodamas konvencijas, o produktyvioji atmintis liktų nuošalyje.

Antras bruožas, kad abu projektai yra reikšmės stabilizavimo įtaisai – tai patys memorialiniai sprendimai, kurie irgi neįgalina lankytojo dalyvaujamosios interpretacijos. Ką tik aptariau negatyvų santykį su vietos prasmės potencialu, o dabar turiu omenyje, kad siūlymuose organizuoti erdvę nesteigiama lankytojo kaip reikšmės produkuotojo pozicija. Tuo nenoriu pasakyti, kad apskritai neįmanoma interpretuoti šių projektų: anaiptol, aš juk tą ir darau. Užtat turiu omenyje, kad projektais nesteigiama autonominė pozicija, kurią užėmus pati erdvė atskleistų save kaip vietos interpretaciją ir tokiu būdu sudarytų lankytojui sąlygas vis iš naujo atrasti aikštę kaip reikšmės procesą. Pavyzdžiui, vienas standartinis sprendimas tokiam efektui siekti yra keičiamos meninės instaliacijos: net jei jos prastos, lankytojui suteikiama teisė vertinti, o tai jau sąlyga atsižvelgti į erdvės organizavimo būdo ir vietos santykį.

Išplėsti šiam argumentui noriu pasitelkti dar vieną koncepciją, šįkart iš literatūros tyrimų. Literatūros teorijoje tokiu dariniu, kuris suteikia kūrybinę poziciją skaitytojui, laikomas tekstas. Tai ne bet koks užrašas, bet būtent toks darinys, kuris realizuojasi skaitytojui įsitraukiant į interpretacijos procesą. Paprastumo dėlei siūlau jį suprasti per metonimiją: tegul teksto prototipu mums bus tai, kas vadinama aukštos kokybės grožinės literatūros tekstu. Tokie tekstai įtraukia, verčia susimąstyti, sukrečia, koreguoja ar transformuoja vertybes, padeda atrasti tapatybę ir panašiai, žodžiu, leidžia, o kartais gal ir verčia, kurti reikšmes. Tuo tarpu tekstui priešingas darinys – tai ženklas, arba ženklų derinys. Ženklai nurodo į tai, kas jau apibrėžta ir ką tereikia, taip sakant, atlikti kaip nuorodą.

Tikrinant, ar aikštės projektai labiau tekstai, ar labiau ženklų deriniai, siūlau pasinaudoti amerikiečių literatūros tyrėjos Ritos Felski pasiūlytomis kategorijomis, kuriomis ji apibūdina skirtingus literatūros teksto poveikio būdus. Šios kategorijos išsilavinusiam vakarietiškos kultūros žmogui nesunkiai suprantamos, tad tik paminėsiu, kad jas išskirdama Felski priešinasi XX a. Vakarų universitetuose įsitvirtinusiai literatūros sampratai, pagal kurią aukštos kokybės literatūra yra būtinai mąstymo ir idėjų kritikos vieta. Šios kategorijos anaiptol nėra vienintelės galimos, bet pagrįstos pakankamai plačia patirtimi, kad bent jau sukeltų dvejonių dėl vieno ar kito reiškinio. Taigi, keturios kategorijos: sukrėtimas arba šokas (shock); žinojimas (knowledge); žavesys (enchantement); ir atpažinimas arba pripažinimas (recognition). Trumpai pagal jas aptarkime du pasirinktus Lukiškių aikštės memorialo projektus.

Sukrėtimas. Ši kategorija paprasčiausia, nes nė vienas projektas nėra nė kiek radikalus. Galbūt vienus gali trikdyti „Raitelio“ projektui būdingas stilistinis anachronizmas ir eklektika, taip pat tiesmukas nacionalizmas ir etnocentrizmas. Kitus gali trikdyti „Kalvelės“ projekto minimalizmas, jo pastelinis, pernelyg ramus, pasyvus tonas. Tačiau šitie jausmai išsitenka stilistinio ar net ornamentinio susierzinimo ribose, juos pakankamai gerai paaiškina kultūrinis ir politinis nuotolis tarp skirtingų kartų ar gyvenimo stilių, kurie visi iš principo yra galutinai normalizuoti, galbūt net pavyzdiniai. Tokie jausmai menkai intensyvūs ir neužklausia vertybių, todėl tai ne sukrėtimas.

Žinojimas. Su šia kategorija taip pat atrodo nesunku susitvarkyti. Regis, nė vienas projektas neteikia naujo žinojimo. Galėtume mėginti įsivaizduoti lankytoją užsienietį, bet suteikti žinojimo nepavyktų net ir tokiu atveju, kadangi projektuose pateikiamas istorinis diskursas arba vizualinis diskursas labai fragmentuoti, atrinkti pagal vietinės visuomenės dalies savireprezentacinį modelį. Paprastai sakant, šie projektai – tai lietuviams lengvai atpažįstamų, savų nacionalistinių ir etnocentrinių ženklų, siužetų bei tropų deriniai, kurių nepakaktų suteikti veiksmingą žinojimą kitokios kilmės lankytojui. Šiuo požiūriu projektai socialiai, politiškai, kultūriškai narcistiški, nes pateikia saviesiems jų pačių pagal išankstinius vertinimus kruopščiai organizuotą atvaizdą.

Žavesys. Angliškai ši kategorija vadinama enchantment, tad žavesys čia susijęs su atsidavimu, su „galvos pametimu“, „pakerėjimu“, įsitraukimu, įsijautimu, jusliniu malonumu ir panašiai. Mano supratimu, abiejuose projektuose galima atpažinti tam tikrą žavesį ar potencialą jam, tačiau abiem atvejais tas potencialas neįgyja savito pavidalo, vietoj to virsta ženklu. Kitaip sakant, potencialas žavesiui panaudojamas instrumentiškai, išverčiamas į stabilius, kasdieniškai „širdžiai mielus“ pavidalus. Miela širdžiai – tai ne žavu.

„Kalvos“ atveju potencialas kinetinis – pati iškiluma sutrikdo įprastą kinetinį aikštės patyrimą. Tačiau galiausiai ji tampa būtent kalva, t. y. juslinio sukeistinimo (padarymo keistu, nepritaikytu suvokimo įpročiams) procesas neįgyja savito pavidalo ir tampa vizualiniu ženklu. Kalva – tai vizualinė figūra, atpažįstama tiek kraštovaizdyje, tiek literatūroje, kine ar tapyboje, tiek „Windows XP“ operacinės sistemos ekrano paveikslėlyje ar Paulės Bocullaitės scenografijoje Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „R.E.M.“. Kitaip sakant, kinetinis potencialas tampa technine priemone vizualinei figūrai kurti ir padaryti ją įspūdingesne. „Raitelio“ atveju potencialas afektinis – tai prisirišimas prie simbolių ir jų saitas su kolektyviniais jausmais. Šiuo atveju potencialas irgi neįgyja savo originalaus pavidalo, bet išskaidomas į simbolių daugybę: dvi vėliavos, raitelis, ratas, takas, žodiniai pamokymai… Kitaip sakant, „Raitelio“ projekte afektinis potencialas tarsi pateisina simbolinę didaktiką.

Atpažinimas / pripažinimas. Paskutinis Felski išskirtas teksto bruožas. Angliškai jis vadinamas recognition ir siejamas su politika, tapatybės ar teisių įtvirtinimu, todėl į lietuvių kalbą verčiu dvigubai. Skaitydami literatūrą, o taip pat lankydamiesi memorialuose galime atpažinti save ir tuo pačiu legitimuotis, o taip pat atpažinti / pripažinti ir legitimuoti kitus. Man asmeniškai šis bruožas atrodo labiausiai problemiškas. Turiu omenyje projektų vienareikšmį etnocentrizmą. Problema daugmaž tokia: etniniai lietuviai seniai yra šalies ir visuomenės dominuojanti grupė, todėl sunku suprasti bandymus legitimuoti būtent etnocentrinę tapatybę („Raitelio“ projekte Vyčio (!) atvaizdas siejamas tik su 1918 m. ir vėlesniu valstybingumu; „Kalvos“ projekte – tik lietuvių kultūros motyvai ir vardai).

Turint omenyje šį abiem projektams bendrą bruožą, įdomu, kad jų santykis buvo poleminis. Kaip jau užsiminiau anksčiau, toji polemika buvo vidinė, skirta nustatyti strategijas ir pozicijas institucijose, o ne diskutuoti apie memorialo principus, dėl kurių sutariama pagal nutylėjimą. Įdomu pamėginti nustatyti, kokį erdvinį pavidalą įgyja ši vidinė polemika. Išskirčiau du erdvinius jos aspektus: pirma, tai polemika nustatant medijų režimą; antra, nustatant tapatybės režimą.

Polemikoje dėl medijų režimo atsiskiria „rašytinis“ „Raitelio“ memorialas ir „vizualinis“ „Kalvos“ memorialas. „Raitelio“ projektui būdingas perteklius ženklų, kurie yra simboliniai. Šitokia simbolika yra rašto kultūros reiškinys, kadangi už kiekvieno simbolio slypi diskursyvus konceptas: pavyzdžiui, už Vyčio atvaizdo slypi „valstybingumas“, už rėdos rato – „etniškumas“ ir t. t. Be to, „Raitelio“ projekte gausu tekstų kasdiene to žodžio prasme, t. y. užrašų. Savo ruožtu, „Kalvos“ projekte aikštė naudojama įtvirtinti atvaizdams: tai žaluma, kalva, ranka daryti įrantai medžių žievėje, takeliai… Vietoj rašytinės, pirmenybė teikiama vizualinei kultūrai.

Polemikoje dėl tapatybės režimo atsiskiria politinis ir kultūrinis režimai. Politiniam režimui atstovauja „Raitelio“ projektas: visi aukščiausios galios instancijų, lūžinių istorinių įvykių ženklai tvirtina tapatybę kaip vienareikšmį, aiškios krypties kolektyvinį vyksmą, paklūstant aiškiai apibrėžtai panistorinei programai. Projekte veikia ne prisiminimo, o siužeto principai. „Kalvos“ projektas atstovauja kultūriniam režimui: jame svarbesni mitopoetiniai motyvai: žmogus ir medis, pakilimas ant aukštumos, užsidarymas. Čia tapatybė turi apgaubti kaip pojūtis, kaip vientisa, aiški, jauki, sava ir išgryninta kultūros atmintis.

Atpažinimo ir pripažinimo požiūriu Lukiškių aikštės projektai rodo skirtingas strategijas, kaip dominuojančiai visuomenės grupei patvirtinti savo dominavimą. Apibendrinant, dviem aptartiems projektams negalioja ši ir kitos trys Felski išskirtos teksto paveikumo kategorijos. Tai veikiau ne tekstai, o ženklų deriniai. Ženklas – tai nuoroda, kurią reikia atlikti, taigi, grįžtame prie performatyvaus konvencijų patvirtinimo. Taip pat ženklas, kai jis randasi kolektyvinės reprezentacijos sferoje, dažnai yra modernios mitinės savimonės požymis, bet tai jau kita tema.

Tuo norėčiau ir baigti. Tikiuosi, pavyko parodyti, kad nepaisant jų skirtumų ir emocingos polemikos, reikšmės tyrimų perspektyvoje abu žymiausi Lukiškių aikštės projektai atstovaujam tam pačiam, performatyviam ir instituciniam reikšmės tipui. Jie atmeta esamus spontaniškus aikštės ryšius su kontekstais ir nesteigia lankytojo kaip reikšmės produkuotojo pozicijos. Abu projektai – tai ženklų deriniai, siūlantys skirtingus variantus, kaip įgyvendinti tą pačią institucinę tapatybės strategiją. Dėl to, nekalbant apie teisinius konflikto aspektus, šių dviejų projektų polemiką reikia laikyti ginču dėl skonio kaip antrinio dalyko, už kurio slypi kova dėl institucinių pozicijų. Kaunantis dėl pozicijų, pagal nutylėjimą sutariama dėl pirminės nuostatos, jog memorialas neturi įgalinti atminties kaip interpretacijos proceso. Mano supratimu, šiuo atveju, turint omenyje ilgą ir sudėtingą Lukiškių aikštės istoriją, taip pat opias miesto, visuomenės ir šalies atminties problemas, vertėjo siekti reikšmės kaip sąveikos proceso ir interpretacijų daugybės.

_______

1. Andrius Ufartas / Delfi. „Lukiškių aikštė“ ir Vincent van Gogh. Batai. 1886. Van Gogh Museum.
2.Lukas Balandis / 15min.lt. „Atidaryta rekonstruota Lukiškių aikštė“. 2017.
3. Andrius Labašauskas. ŠMC kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialo projektams plėtoti. I etapo pristatymas.
4. Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis, Linas Naujokaitis, Rimantas Dichavičius, Arūnas Sakalauskas. „Atminti ir pagerbti“. ŠMC kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialo projektams plėtoti. I etapo pristatymas.
5. Andrius Labašauskas. ŠMC kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialo projektams plėtoti. I etapo pristatymas.