Skip to content
Bal 22 16

Sociologinis turizmas København’e: Nørre-Bronx’o gyvastis ir madingas, bet nemylimas virtualus parkas

parašė Veronika

Kaip visi dori miestai, Kopenhaga turi visokių veidų. Ji gali būti beprotiškai nuobodi ir sterili (ir būtinai spranginančiai brangi), jei bandysite suregistruoti visus must see turistinius, istorinius objektus ir undinėles. Ji bus vidutiniškai įdomi, jei ieškosite hipsteriais perkimštų postindustriškai shabby-chic vietelių – nes madingas jų autentiškumas beveik identiškas visuose miestuose ir kontinentuose, skiriasi tik valiutų ženklai prie vegan latės ir eksperimentinių burgerių kioskelių. Kopenhagoje tokios vietos yra Meatpacking district (klasika – buvusi industrinė mėsos apdirbimo pramonės darbininkų erdvė, dabar paversta į madingiausių restoranų ir kavinių rajoną) ir Copenhagen Street Food, buvusio popieriaus fabriko patalpose įrengta paties įvairiausio gatvės maisto kioskų, furgonėlių ir prekyviečių sankaupa. Nors žmonės internete sakė, kad šią vietą atrasti ne taip ir paprasta, bet iš tiesų tereikia pietų metų Christianshavn rajone pasekti hipsterių srautus – jų grupėlės susilieja į minią, kuri plaukte suplaukia į gatvės maisto rajoną.

Vienas iš København veidų

Visa tai, kaip ir sakiau, įdomu vidutiniškai. O kas Kopenhagoje įtiktų išlepusiai, gyvos kasdienybės ištroškusiai sociologės uoslei ir akiai? Vienareikšmiškai – šiaurinis Nørrebro rajonas. Prieš 7 metus, kai Kopenhagoje lankiausi pirmąsyk, Nørrebro garsėjo maždaug taip, kaip dabar garsėja Briuselio Molenbeek’as – švelniai tariant, kaip ne pati turistiškiausia, populiariausia ir saugiausia vieta, nepaisant to, kad yra visiškai šalia miesto centro. Šiandien retorika apie rajoną pasisuko 180 laipsnių: „įvairiatautis“, „daugiakultūrinis“, „spalvingas“, „kunkuliuojantis“ – taip viešai pristatinėjamas Nørrebro. Geroji naujiena – daugiausiai imigrantų apgyvendintas rajonas pagaliau įvertintas kaip svarbi, integrali, vertinga ir įdomi Kopenhagos dalis. Blogoji naujiena – žinoma, gentrifikacija.

Nørrebro veidai ir stogai

Gentrifikacija Nørrebro matyti plika akimi – kuo arčiau miesto centro, tuo didesnė tinklinių kavinių, brangesnių ir prašmatnesnių krautuvių, dizaino ir kitokių butikėlių koncentracija. Skaityti toliau…

Bal 14 16

A. Valantiejus: „Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė?“

parašė sociologai.lt

Kasdien prisimindami ir ilgėdamiesi dalinamės Algimanto Valantiejaus knygos „Socialinė struktūra: nuo makro prie mikro modelių“ (2010) pratarmės ištrauka (p. 7–10). Ši ištrauka ypatinga tuo, kad atspindi nenuilstamą Algimanto dėmesį kalbai, jo nepaprastai turtingą žodyną bei vaizduotę, ir tikėjimą, kad poetinė, literatūrinė raiška sociologui yra lygiai tokia pat svarbi, kaip sudėtinga teorinė analizė.

Algimantas Valantiejus © Aleksandras Dobryninas

Žodis struktūra, tik jį ištarus arba įterpus į sakinio konstrukciją, išgaruoja per smulkiausią sekundės dalelę. Kaip išgaruoja lietaus lašai pirmą paskutinį kartą spragtelėję gatvės balos paviršiuje ir akimirksniu ištirpę ūkanotoje tarsi-tikrovėje.

Įdomu, kokia gi toji pirmo paskutiniojo karto tikrovė? Galbūt verta pasislėpti po kurio nors namo stogeliu tuomet, kai prasideda liūtis?

Kad ir ši nykimo regimybė, jei kas mėgsta stebėti gamtos ašarų kariaunas, organizuotai plūstančias iš miglotų aukštybių. Atkaklios, nepermaldaujamos dangaus mirtininkės, plevenančiais voratinkliais krentančios žemyn ir bematant plyštančios į neperregimus šokio išlinkius; šokio, susidedančio iš takių, vos pastebimų tikrovės judesių.

Čia galima pamatyti įprastus kasdienybės stebuklus – tankių-ir-takių lietaus voratinklių struktūras. O gal jų haliucinacijas… Čia gyvenimas organizuotai tirpinamas į mirtį, o mirtis tikslingai gręžiama į gyvenimą. Tereikia atidžiai įsižiūrėti, veikiau įsiklausyti. Tvarkingo, struktūrinio, o kartu unikalaus, šokio judesiuose nepastebimai keičiasi prasmės tonacijos. Skaityti toliau…

Bal 7 16

Pasilepinkim mokslu Molėtuose: Socforumas ir INSOMNIA

parašė sociologai.lt

Su pavasariu užderėjo pasiūlymų turiningai praleisti laiką – pasilepinti mokslu Molėtų gamtos apsuptyje. Kviečiame dalyvauti Socialinių mokslų forume bei tardisciplininėje studentų vasaros stovykloje INSOMNIA.

Socforumas

Socforumas jau tryliktus metus tęsia kasmetinių tarpdisciplininių Lietuvos socialinių mokslų atstovų susitikimų tradiciją. Tokių susitikimų-konferencijų tikslas – sudaryti galimybes įvairių institucijų ir disciplinų mokslininkams susitikti demokratiškoje neformalioje erdvėje, užmegzti arba sustiprinti tarpusavio ryšius ir supažindinti kolegas su savo naujausiais tyrimais. Be to, šiais susitikimais siekiama stiprinti ir plėsti Lietuvos socialinių mokslų forumo narystę ir veiklą.

Forumo tikslas – pristatyti šiais metais atliktų reikšmingų socialinių mokslų tyrimų panoramą, nevaržant dalyvių tematikos požiūriu. Renginys vyks birželio 3-5 d. Molėtų observatorijoje. Skaityti toliau…

Bal 4 16

Aš ir kitas: mažos mergaitės, evil bitch ir suaugusios moters teorija

parašė Agne

Geras aš, blogas kitas

Viskas prasidėjo nuo to, kad susipykau su drauge. Facebook’e. Ne Facebook’e tarp mūsų santykiai tikrai neblogi ir mes nesipykstam. Yra tyrimų (1), pastebėjusių šį fenomeną – kad bendraujant internetinėje erdvėje padidėja konflikto rizika, nes kai nematai žmogaus veido išraiškų ir apskritai jo kaip gyvo autentiško asmens priešais save, nejauti jo ir yra sunkiau atsižvelgti į jo jausmus ir poreikius. Būtent apie tai šiandien ir rašysiu.

 

Taigi susipykau su drauge. Mūsų santykiai buvo gan sklandūs (ir tebėra dabar), tačiau kažkas esminio iškilo į paviršių tą kartą. Labiausiai užkliuvo tai, kaip ji traktavo kitą žmogų, kuris rūpėjo man – lyg labai blogą. Nesugebėjau nuslėpti, kad taip nemanau, ir, kaip priklauso bendravimui internete, išvadinau savo draugę blogu žmogumi. Ir pokalbio eigoje supratau, kad aš jai dabar irgi esu blogas žmogus. Tai privertė susimąstyti. Apie santykį. Apie tai, kaip ir kodėl nutinka, kad mes kitus žmones laikome blogais žmonėmis, kai jie save laiko gerais, o mus blogais, net kai mūsų giliu įsitikinimu, mes tikrai nieko blogo nepadarėme.

Peskyra ir kitas yra plačiai nagrinėjama nacionalizmo, deviacijų, medijų tyrimuose.

Van Dijk teigia (2), kad apskritai ideologija žiniasklaidoje veikia būtent per šią perskyrą, priskiriant tam tikroms grupėms savybes pagal tai, ar jie yra „mes“, ar „kiti“. Tai vienas efektyviausių nuomonės kontrolės būdų – pripaišai kitam etiketę, kad jis svetimas, pabrėži apie jį vien neigiamus dalykus, nuslėpdamas teigiamus, o savus pateiki kaip tik teigiamoje šviesoje, nuslėpdamas neigiamus aspektus.

Tačiau čia man rūpi ne visuomenės makro kontekstas, o mūsų asmeninės sąveikos mikro lygmenyje, tai, kas rodosi labiau iš psichologijos srities. Mintys, kurias pateiksiu, smarkiai remiasi į sociologines teorijas: socialinio tikrovės konstravimo, „veidrodinio aš“, bei žaidimų teoriją. Bet pati socialinio konstravimo ir savęs apsibrėžimo per visuomenę idėja įgyja specifinį prieskonį, kai sąveikoje yra ne trys ir daugiau, o tik du žmonės. Simmelis yra padėjęs neblogus pagrindus mažų grupių tyrimams ir nupasakojęs, kaip su trečiuoju atsiranda objektyvaus, abstraktaus, anti-individualaus darinio suvokimas. (3) Kai į konfliktą įsivelia du veikėjai ir jie neturi arbitro, nei realaus žmogaus, nei suvoktų ar nesuvoktų visuomenės mums įkaltų principų, vertybių ar normų pavidalu (arba jos nesugeba atstoti arbitro), problema yra veikiau psichologinė ar politinė, nei sociologinė. Netgi turiu stiprų įtarimą, kad ši mano sugalvota teorija jau yra artikuliuota kažkur psichologijoje (atsiprašau, kad tingėjau tuo pasidomėti, jei kas žinote, pasidalinkite). Skaityti toliau…

Kov 26 16

Sinefilų pavasaris su „Omaru“ priešaky: poruokis arba mirk

parašė Milda

Prieš savaitę svečiavausi Ore.lt, kur pasidalinau savo rekomendacijom besiruošiantiems į pavasarinį sinefilų ritualą. Perskaičiusi tekstą keliais pasiūlymais pasidalino ir Veronika. Jos papildymą rasite teksto pabaigoje. Turiningo balandžio!

Pastaruoju metu Feisbuke netrūksta užuominų apie artėjantį pasi’kino’pavasarinimą: vieni dalinasi nusipirkto abonemento nuotraukomis, kiti jau sakosi susidarę savo favoritų list’ą, trečių neva pirmas dvi balandžio savaites nebus galima sutikti ne kino salėj ar jos prieigose. O manęs, savo ruožtu, šią savaitę jau ne antras žmogus paklausė, ką rekomenduočiau pasižiūrėti pavasariniame sinefilų rituale ir gal apskritai žinau kokių naujų frykiškų filmų nebūtinai iš ten. Laikas, kai eidavau minimum į 10 seansų, jau seniai praeity. Bet į kelis visgi ketinu nueiti, nes nežinai, kada ten gali ištikti sociologinis atradimas, koks mane ištiko 2010 m.

Kalbu apie vieną keisčiausių ir sociologinei analizei imliausių filmų – „Iltinis dantis“ (Dogtooth). Kadangi nuo to karto filmą pasižiūrėjau dar 5 kartus (kasmet po kartą), pirminis įspūdis išblėso, tačiau jau šešti metai tai vienas iš filmų.

Kai pradėjau dėstyti, ilgai nesvarsčiau, kokį filmą įsijautus į sociologo vaidmenį užduoti išanalizuoti studentams. Atkapstyti kuo daugiau sociologinių pėdsakų! „Iltiniame dantyje“ jų tiek daug ir jie primynę įvairias temas – socialinė kontrolė, šeimos institutas, stratifikacija, vaidmenys, lytis, seksualumas, kūnas, socializacija, normos, tabu, žinojimas, ideologijos, tikėjimas, prigimtis ir t. t. Atsispyrus nuo šios siurrealistinės, nors (bent jau man) mūsų realybėje visiškai įsivaizduojamos dramos, galėjau nuklysti į daugybę sociologijos įvado temų užkaborių, padėti studentams patirti jausmą, kai po kojom sudreba „savaime suprantamas“ pasaulis bei tokia paslanki „(ne)normalumo“ riba. Išlaikyti kultūrinio reliatyvizmo laikyseną pavyko ne kiekvienam. Kam patiko, kam ne, bet abejingo filmas nepaliko nei vieno.

Ir štai po 6 metų pasirodo nemažiau stiprus to paties režisieriaus, puikaus visuomenės šaržuotojo – Yorgos Lanthimos – kūrinys „Omaras“ (Lobster), kurį jau spėjau pamatyti. Tai ir būtų mano rekomendacija Nr. 1. „Kino pavasaryje“ „Omarą“ galite pamatyti šiom datom. Skaityti toliau…

Kov 20 16

“Generation P“ ir šiuolaikinės propagandos potencialas

parašė sociologai.lt

Kolega Ugnius Babinskas pastebėjo mūsų organizuojamą proginį Sociokino seansą ir susidomėjęs pasižiūrėjo jame būsiantį filmą “Generation P“. Kviesdamas kitus sudalyvauti peržiūroje-diskusijoje Ugnius dalinasi ir savo komentaru. 

Žemiau pateiktoje nuotraukoje matote vaizdo įrašo stopkadrą, kuriame trys galvos. Dvi iš jų Donaldo Trumpo. Įraše bus ir daugiau veidų, įskaitant išsiviepusio Vladimiro Putino. Tačiau šis klipas nėra žiniasklaidos ar trolių produktas. Jį susuko mokslininkai. Klipas nuobodus, tačiau stulbinantis. Verčiantis susimąstyti apie Rytų ir Vakarų kultūras, apie JAV ir Rusiją. Apie šiuolaikinės propagandos potencialą.

Neseniai peržiūrėjau puikų Viktoro Ginzburgo filmą „Generation P“, pastatytą pagal to paties pavadinimo Viktoro Pelevino romaną. Kūrinys man labai patiko – jis gilus ir daugiasluoksnis, persmelktas psichodelinio siurrealizmo ir juodo humoro, mitologinės ir modernios simbolikos. Viskas kaip reikiant išmirkyta gniuždančio, brutalaus, rusiško pesimizmo tirpale – degtinės, sniego ir kraujo kokteilyje, kaip pasakytų Sorokinas.

Istorija, prasidėjusi kaip šmaikščiai ciniškas pasakojimas apie reklamos verslo formavimąsi posovietinėje Rusijoje, galiausiai išsiskleidžia kaip meninė-moralinė anonimizuotos galios ir žmogiškumo anatomija. Vienas labiausiai sudominusių filmo epizodų yra trečioji ir paskutinė dalis, kurioje minėtos tematikos skrodimas vykdomas purvino žiniasklaidos verslo virtuvės šviesoje. Operacinėje, kurioje manipuliacijos tikrove atliekamos pasitelkus pačias įmantriausias informacijos ir komunikacijos technologijas.

Žiūrėdamas filmą galvojau sau: įdomu, kokiu mastu iš tiesų panašūs į rodytus įrankiai yra naudojami? Ar vaizduotos priemonės iš tiesų tokios efektyvios ir galingos faktų falsifikavime, pseudoįvykių gamyboje, simuliakrų konstravime? Ar jos iš tiesų yra tokios pažangios?

Dalinius atsakymus į šiuos klausimus po kelių dienų visai atsitiktinai man pateikė vienas bičiulis, parodęs minėtą mokslininkų iš Stanfordo ir Erlangeno-Nurmbergo universitetų vaizdo įrašą, iliustruojantį šiuolaikinės vaizdo apdorojimo įrangos potencialią. Įrangos, kurios variantai gali būti ir, tikriausiai, jau yra pritaikyti praktikoje.

Primename, kad pasižiūrėti ir padiskutuoti apie filmą galite Sociokine kovo 22 d., 17 val., VU Filosofijos fakulteto 307 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius).
Renginyje dalyvaus sociologai Arūnas Poviliūnas ir Aleksandras Dobryninas.

Kov 15 16

Eikime atgal, čia tyliau. Algimantui Valantiejui atminti

parašė Gytis

[Mirė mūsų kolega Algimantas Valantiejus.]

Visą ką šiandien bandau parašyti atrodo taip banalu…

Apie Milžinus, užuovėjas, įkvėpimo, ar tiesiog šaltinius. Man pirma mintis buvo, kad netekau Įkvepėjo ir Mokytojo. Klausimo uždavimo Mokytojo, augimo Mokytojo, skaitymo ir mąstymo Mokytojo. Vaizduotės Mokytojo. Atvirumo ir bendravimo Mokytojo. Akademinio betarpiškumo ir gyvybės Mokytojo. Tai buvo tikrasis gyvybės mokslų centras (antrąjį berods atidaro ryt). Mūsų santykis buvo gyvas ir betarpiškas (turėjau malonumą bendrauti laisviau, nes nerašiau pas jį darbų). Jausmas, kad kažkas labai svarbaus nutrūko. Ir kad vidujai yra vieta, kuri labai skauda. Bet turbūt taip ne man vienam. Nepripasakosi. Nenupasakosi. Išgyvensi ir pamokas, impulsus , šilumą nešiosies visą gyvenimą.
Dar, noriu prisipažinti, patyręs bekompromisiškumo, autentiško mąstymo impulsą. Impulsą, verčiantį nesitaikstyti su tuo kas duota (savaime suprantama), o reikalauti maksimumo. Pirmiausia iš savęs, paskui iš pasaulio. Bet švelniai, atidžiai ir įsiklausant. Neteigiant, neteisiant, o lydint namo ir kurstant intelektualinę vaizduotę.

Ir tokie klausimai, maždaug, kaip jūs įsivaizduojate „savaime suprantamą pasaulį“..?

Jei nuo to pradėsi, kur baigsi? Visi baigsim ten pat, bet kelionė gali būti kitokia. Ir šis žmogus keitė mūsų kelionių trajektorijas. Beveik neabejoju, kad mūsų visų. Klausimas, kiek mes prisileidome ir atsivėrėme kaitai… Dabar tai jau turi atsakymą – tiek, kiek spėjome.

Pabaigai norėčiau pasidalinti laišku, kurį parašiau tik grįžęs po pasivaikščiojimo su Algimantu. Tai buvo praėjusį 2015-ųjų rudenį, spalį. Tekstas beveik neredaguotas, taigi, atleiskite už kur ne kur prasikišantį slengą.

Atleiskite, jei pasirodys per ilgas, ar per asmeniškas. Tiesiog tai man pasirodė gyviausia ir tikriausia, ką pavyko išsaugoti rašytine forma.

Taigi, dalinuosi ir linkiu ramybės.

Kaip sakė Algimantas „Pabandykite palyginti galimybes. Nebūtinai regimybę.“ Skaityti toliau…

Kov 9 16

Proginis Sociokinas: Generation P = perestroika + Pepsi kola

parašė sociologai.lt

Posovietinė Maskva. Jaunas poetas Vavilenas Tatarskis dirba kioske, kol vieną dieną gatvėje neprasilenkia su savo senu bičiuliu. Pastarasis jam pasiūlo neįtikėtiną karjeros galimybę. Komunizmas jau praeityje, Maskva ryžtingai žvelgia į ateitį – produktai iš Vakarų greitai pasirodo parduotuvėse. Tam, kad nauja produkcija susilauktų paklausos Rusijoje, reklamščikai turi sukurti patrauklias kampanijas, skatinančias paragauti, pauostyti, ar kaip kitaip pajusti moderniojo pasaulio skonius. Taigi, Vavilenas įsidarbina reklamos agentūroje. Pasirodo, jis turi talentą kurti reklamas! “Pepsi Cola”, “Sprite”, “Snickers”, “Parliament” – šios prekės vartotoją turi pasiekti kuo greičiau. Jaunajam poetui darbas sekasi, tad greitai jis ima reklamuoti ne tik prekes. Kai išsenka idėjos, jis paragauja LSD, grybukų, kokaino ir vodkos kokteilį – Vavilenas turi susigrąžinti kūrybinį įkvėpimą! Tačiau šioje minčių kelionėje jis suvokia, kad tarp virtualaus ir realaus pasaulio nėra jokio skirtumo…

Pagal kultinę rašytojo Viktoro Pelevino novelę ne ką mažiau talentingas režisierius Viktoras Ginzburgas 2011 m. sukūrė užgliūčinančią ir spalvotą dramą su fantastikos elementais “Generation P“. Į posovietinę Maskvą nusikelsime proginiame Sociokine kovo 22 d., 17 val., VU Filosofijos fakulteto 307 aud. (Universiteto g. 9/1, Vilnius). Švęsime VU Filosofijos fakulteto dienas “Fiesta Personæ“! Renginyje dalyvaus sociologai: Filosofijos fakulteto dekanas, dėstytojas prof. Arūnas Poviliūnas bei dėstytojas prof. Aleksandras Dobryninas.

Laukiami visi susidomėjusieji!

Kolegos Ugniaus Babinsko komentaras apie filmą.

Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.

Kov 7 16

Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu: kiek jie pagrįsti?

parašė sociologai.lt

Šiandien Rusijos ir jos konflikto su Vakarais tema yra viena aktualiausių. Nepaisant to, masinėse medijose skiriama mažai dėmesio konflikto paaiškinimui ir jo išsprendimo strategijai. Daugiausiai dėmesio skiriama kovos taktikai. Yra labai daug straipsnių apie tai, kaip kovoti šio konflikto rėmuose, ką daryti siekiant nepralaimėti arba laimėti kovą. Taktiniai elementai yra svarbūs, tačiau neturint strategijos ar aiškaus galutinio tikslo nėra aišku nei kaip, nei kada, nei kokią taktiką naudoti. Netinkama strategija gali padaryti daugumą laimėtų mūšių nieko vertais (pavyzdžiui, Vietnamo bei Irako karas). Labai svarbu turėti aiškią, klaidingais lūkesčiais nesiremiančią strategiją. Tokiai strategijai reikalingas geras konflikto priežaščių ir abiejų konflikto pusių supratimas. Norėdamas prisidėti prie Rusijos ir Vakarų konflikto supratimo gilinimo ir strategijos Rusijos atžvilgiu tobulinimo VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius kviečia mus skaityti tekstą, kuriame: 1) Įvertina, kiek pagrįsti Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu; 2) Remiantis tuo įvertina esamą Vakarų strategiją; 3) Pateikia pasiūlymų siekiant geresnės strategijos. Straipsnio eigoje Tomas taip pat stengiasi paaiškinti dalį rusų požiūrio.

Pasibaigus šaltajam karui, Vakarai tikėjosi, kad nebeesant diktatūrinės komunistų valdžios, išsilaisvinę žmonės pradės kurti universaliomis Vakarų vertybėmis paremtą liberalią demokratiją. To Vakarai tikėjosi ir iš tokių posovietinių respublikų kaip Lietuva, ir iš Rusijos, nepaisant to, kad požiūriai į sovietinį ir posovietinį laikotarpį, istorinės patirtys, tapatybiniai elementai ženkliai skyrėsi. Daugumos rusų nuomone sovietinis laikotarpis turėjo daug teigiamų dalykų (žr. lentelę Nr. 1), jiems tai nebuvo kažkas svetima ar primesta. Be to Rusija buvo didžioji galia, ji buvo svarbi, į jos nuomonę tekdavo atsižvelgti. Paskatos imtis provakarietiškos politikos ir taptatybės taip pat buvo skirtingos. Nemažai posovietinių respublikų kaip paskatą turėjo ES ir NATO narystės perspektyvas, o tai yra svarbus veiksnys. Tuo tarpu Rusija tokio lygio paskatos neturėjo. Tai kompensuoti buvo bandoma ekspertų pagalba reformuojant šalį, finansine parama ir narystės suteikimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, forumuose. Nepaisant to, finansinės paramos buvo nepakankamai, kad kompensuoti socioekonominį šoką, kurį patyrė rusai. Reformos kėlė daug nepasitenkinimo, užsienio ekspertai buvo siejami su suvereniteto praradimu, o narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose nesuteikė rusams pojūčio, kad jų šalis dar bent kiek svarbi tarptautinėje politikoje. Dėl šių elementų Rusijos santykis su Vakarais po SSRS griuvimo vystėsi kitaip negu Lietuvos. Skaityti toliau…

Vas 21 16

„Balsavimas“ aplinkos klausimais gali vykti beveik kasdien

parašė sociologai.lt

Galvojantiems apie planetos ir visuomenės ateitį tvaraus (darnaus/tausojančio) vystymosi problema turėtų būti vienas iš svarbiausių ramybės neduodančių klausimų. Ekonomikos raida yra glaudžiai susijusi su aplinka, aplinkosauga ir jos problemomis, kurios savo ruožtu yra neatsiejamos ir nuo visuomenės gerovės. Dėl priklausomybės ryšių šios dimensijos visuomet yra įtampoje. Darnus pasaulio – gamtinės aplinkos, visuomenės, ekonomikos – vystymasis yra neįmanomas eliminavus bent vieną iš minėtų segmentų ir neatžsižvelgiant į tęstinumą, kai galvojama ne tik apie dabarties, bet ir atieties kartų galimybes patenkinti savo poreikius. Žinoma, gali būti keliamas kausimas, ar iš tiesų visi trys komponentai yra lygiaverčiai? Juk gamta be visuomenės ir jos sukurtos ekonomikos tikrai nepražūtų, o daugeliu atvejų, pašalinus žmogaus veiklos presą, galėtų žymiai lengviau atsikvėpti. Tuo metu visuomenė ir ekonomika be gamtos ir jos išteklių egzistuoti iš viso nepajėgtų.

Istorijos bėgyje susiformavęs dabartinis visuomenės gyvensenos modelis lėmė itin netolygų resursų naudojimą: ¼ pasaulio gyventojų gyvena perteklinio vartojimo situacijoje, kai ¾ nepajėgia užtikrinti būtiniausių poreikių. Ekonomikos dominavimo epochoje turtingųjų šalių gyventojai ženkliai viršija žmogui tenkantį vidutinį Žemės ekosistemos teikiamų resursų vienam gyventojui kiekį. Kitaip sakant, jie gyvena neturtingųjų ir ateinančių kartų, kurios turės spręsti resursų pereikvojimo padarinius, sąskaita. Į susinaikinimą vedančios žmonijos vystymosi trajektorijos radikalus pakeitimas ir pasaulio resursų ribas atitinkančio žmonijos gyvenimo modelio sukūrimas bei įdiegimas – didžiausias kada nors iškilusių žmonijos iššūkių. Šiame tekste sociologė Miglė Grigaitė apžvelgia vieną iš vartotojiško elgesio rūšių – ekologišką (tvarų/darnų/tausojantį) vartojimą – darnaus vystymosi kontekste.

Tvaraus vartojimo terminas jau pats savaime yra problematiškas, nes turi oksimorono savybių. Vartojimas kaip toks tam tikra prasme nurodo į kažko sunaikinimą (suvartojimą), o tvarumas – į tęstinumą, nuoseklumą ar pastovumą (1). Kita vertus, apibrėžimas turi būti suvokiamas iš skirtingų perspektyvų: jeigu ekonomikos ar rinkos atžvilgiu vartotojiškumas yra kažko įsigyjimas, tai tvaraus vystymos kontekste – tai ne vien įsigijimas, bet ir bendras suvokimas, kokie socialiniai ir aplinkosaugos reiškiniai gali kurtis ir kuriasi bendro produkto gamybos bei vartojimo ciklo metu. Darnų vartotojiškumą propaguojantys individai ne tik perka aplinkai draugiškus produktus ar paslaugas, tačiau tokius savo veiksmus sąmoningai projektuoja į ateitį ir numato, tikisi ar tiki, jog jų elgsena turės teigiamas pasekmes aplinkai ir, savo ruožtu, visuomenei (4).

Taigi, sąmoningas ekologiškų produktų ar paslaugų pasirinkimas (bei atsakingumas, kaip jais bus naudojamasi ir kaip elgiamasi panadojus), siekiant pasipriešinti neigiamiems vartotojiškumo padariniams, gali būti vadinamas ekologišku (1) arba atsakingu (4) vartojimu. Čia vartotojas suprantamas kaip pilietiškai aktyvus, atsakingas visuomenės veikėjas, kuris galvoja, kad „balsavimas“ aplinkos klausimais gali vykti beveik kasdien savo gyvenimo būdo pasirinkimu. Šiems veikėjams būdinga tai, kad pokyčius pasaulyje jie mato kiekviename žmoguje: jie suvokia, kad esminiai pokyčiai, sietini su darniu vystymusi bei vartojimu, prasideda nuo kiekvieno asmens, tad ir nuo jų pačių (6). B. Harrison pastebi, kad ekologiško vartojimo propaguotojai yra labiau linkę domėtis tokiais dalykais kaip sąžiningi mainai, darbo santykiai, žmogaus teisės, maisto žymėjimo iniciatyvos ir pan . (4). Dauguma autorių sutinka, jog ekologiškas vartojimas yra prasminga, svarbi ar net būtina praktika siekiant tvaraus vystymosi. Skaityti toliau…