Pačiai gal buvo įdomesnis atvejis, kai viena informančių, visiškai paprastas žmogus, atvirai pripažįstantis, kad net negalvoja apie universitetą, interviu pabaigoje paklausė, tai ta sociologija, tai čia ką mes darom? čia ne socialinis darbas, ar ne, tai ką čia mes darom, pavyzdžiui, kas bus iš šio pasikalbėjimo? Pasijutau užklupta, bet buvo visai smagu papasakoti, ką aš bandau atrasti besikalbėdama su žmonėmis, kodėl tai yra svarbu, šitas mano kalbėjimasis ir darbų rašymas, ir kartu pagrįsti ir sau pačiai, kad tai nėra šiaip sau. (galbūt.. ak, toji magistrinių realybė..)
Kalbant apie pasidalinimą rezultatais.. Pati mąstau, jei turėsiu laiko, siųsti ne tik savo darbą paskaityt, nes dauguma informantų tikrai neturi to išsilavinimo, kad gebėtų suprasti tą kalbą, bet ir parašyt bent pastraipą paparasta kalba, ką aš čia tyriau, ką sužinojau ir kuo man pravertė tas žmogus.

Na, jei tyrimas susideda ne iš vieno interviu (paprastai taip ir būna), tai pagrindinės tendencijos ryškėja kartu su kiekvienu informantu. Nepatikimas interviu ryškiai iškristų iš konteksto, bet netgi jame pateikiama informacija būtų gana vertinga analizuoti – ką stengiamasi nuslėpti, kokie neadekvatūs paaiškinimai kuriami ir kodėl? Beje, mano įsitikinimu nepatikimi (jei abu vienodai suprantame patikimumą) kokybiniai interviu yra retas atvejis, daug retesnis negu nepatikimi kiekybiniai interviu.

Agne si, aš savo informantams irgi beveik visuomet siunčiu tyrimo rezultatus, bet jausmas visada labai keistas. Vienas dalykas, tu apie jų suteiktą informaciją padarai jiems galbūt nepriimtinas (tai nereiškia, kad neteisingas) išvadas ir bijai tuos žmones tiesiog įžeisti. Kitas dalykas – paprastai feedbackas būna labai menkas (jeigu būna išvis), nes vis dėlto tyrimas – tai kita kalba, sociologijos kalba, kuri toli gražu ne kiekvienam informantui yra priimtina ir suprantama.

Tai būtų atsakymas ir Andriui į klausimą, kodėl informantai negali diskutuoti tyrimo išvadų – žinoma, kad gali, bet tik labai nedidelė jų dalis tai daro, tik tie, kuriems pažįstamas mokslinis diskursas. O jeigu aš tiriu benamius? Vaikus? Tiesą pasakius – apskritai didžiąją visuomenės narių dalį. Va tada ir atsiranda tie keisti galios santykiai – aš pasikalbu su tavim apie tavo gyvenimą, išanalizuoju ir nustatau, ką IŠ TIESŲ tai reiškia, publikuoju moksliniame žurnale kaip mokslinio tyrimo rezultatus. Akivaizdu, kad žaidimo taisyklės palankios tik vienai žaidėjų komandai, ar ne?

Iš to kyla klausimas – kokios galimos išeitys iš tokios galios nepusiasvyros (skubu, tai niekaip neprisimenu to tikslesnio žodžio:) situacijos?

Sutinku, jog Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas yra neiškus tipas.

Bet ar neįdomesnis klausimas – kaip įvertinti interviu patikimumą?

Bent jau mano praktikoje į šį klausimą susigeneravo atsakymas, kad Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas yra mitologinė figūra arba kaukė, su kuria ruošiamasi tyrimui. Jei susitapatini su kauke, prašampa interviu proceso refleksija, nes TŽOT nekvestionuoja galios santykių, besivystančių interviu metu ir už jo (analizės metu), o tik veikia pagal apibrėžtas metodo taikymo procedūras. Taip, kad aš už “žmogų nustatantį taisykles”. Visgi neteigiu, kad ir ši pozicija yra nepavojinga ir potencialiai negalinti nuslysti į savitikslį žaidimą, refleksiją vardan refleksijos. Ji sudėtinga, nes už taisykles esi atsakingas pats, o ne metodologijos vadovėlis.

Koks atsakymas?

Ką reiškia “objektyvavimo galia”?

jis naudoja kalbėtojo suteikiamą informaciją savo modeliams kurti ir neleidžia kalbėtojui to žinoti, neleidžia ginčytis su jo modeliais

Kodėl neleidžia? Modeliai pasirodo straipsniuose, konferencijų pranešimuose. Kodėl apklausti žmonės negali jų skaityti? Kodėl negali autoriui parašyti laiško (ginčytis)?