Socialiai apie sociologiją IV: Milda ir sociologinis entuziazmas komentarai

Autorius: Pirmakursė

Pirmakursė — Wed, 24 Oct 2018 13:12:14 +0000

Ačiū Milda už šį nuostabų intervių.
Net keista, koks aktualus ir gyvas jis pasirodė man, nors jau gana senokai parengtas.
Labai džiaugiuuosi, kad galėsiu iš Jūsų pasisemti žinių, per Jūsų dėstomą dalyką, nes kilo tikrai labai daug klausimų :)

Autorius: Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ | Kūlgrinda

Wed, 12 Apr 2017 18:19:17 +0000

[...] Pivoriūtė Šaltinis ŽYMĖSinfantilumasjaunimaspaauglystėprekariatassociologijatūkstantmečio kartaY karta [...]

Autorius: Milda

Milda — Thu, 10 May 2012 05:52:44 +0000

Dėkui:)
Su konkretesniais pasiūlymais galite rašyti Milda.Pivoriute@sociologai.lt

Autorius: mindaugas danys

mindaugas danys — Wed, 09 May 2012 07:41:12 +0000

labas Milda

aš vienas iš hub vilnius įkūrėjų, domiuosi socialinėmis inovacijomis ir socialiniu verslu, patiko tavo įrašai
norėčiau bendradarbiauti ir pakviesti tave į mūsų renginius

Autorius: Antanas

Antanas — Sat, 28 Apr 2012 19:36:11 +0000

O mums Vaidas Bacys būtent ir sakydavo, kad reikia grįsti tuos takelius kurie jau pravaikščioti, kaip, beje, mūsų mokykloje ir atsitiko – buvo išgrįstas įstrižai pievelės einantis takas mokyklos įėjimo link…

Autorius: Justinas A.

Justinas A. — Tue, 14 Feb 2012 16:45:33 +0000

Labai įdomūs komentarai. Norėčiau tik replikuoti Gintarei. Sociologas pasirinkdamas tam tikrą teorinę prieigą elgiasi kaip bet kuris kito mokslo atstovas. Jei tai, kas yra daroma vadinama mokslo vardu, tai turi turėti aiškų teorini pagrindą. Jei to pagrindo nėra, darbas dažnai (nesvarbu ar sociologijos ar kito mokslo) iškrenta iš mokslinio diskurso ir sunku jį vertinti bei kritikuoti. Kita vertus, nei vienas sociologas (profesorius ar bakalauras) nepretenduoja savo darbais įtvirtinti tiesą. Tiesa, kaip tokia, yra kasdien paneigiama, ir konkrečiu atveju ji yra tik tam tikra specifine žiūra į tam tikrus dalykus. Dėl to, daugelis sociologų darbų yra kritikuojami, bandomi paneigti, vėl iš naujo atrandami ir t.t. Bet tuo sociologija ir yra nuostabi, nes jos rėmuose rašydamas ir kurdamas žmogus teigia tai, kas jo manymu artėja prie tiesos ir parodo kitokiu kampu tam tikrus dalykus, bet tuo pačiu jis žino, kad tai yra be galo trapu ir pasiduoda įvairiapusei kritikai. Tačiau tas “trapumas” nesumenkina, bet suteikia jėgos sociologijai kaip mokslui, nes leidžia mums, sociologams, nagrinėti įvairiausias temas, žinant, kad tai yra tik dar vienas tekstas samoningumo kėlimui.

Autorius: Socialiai apie sociologiją V: „Sociologas yra žmogus“ | Sociali sociologija

Socialiai apie sociologiją V: „Sociologas yra žmogus“ | Sociali sociologija — Sat, 10 Dec 2011 15:35:41 +0000

[...] iki sociologijos dar buvo toli. Pritariu Julijai, Mildai (ir tiesą sakant, daugumai socialinių mokslininkų, kuriuos į jų lauką atvedė paauglystės [...]

Autorius: Gintarė

Gintarė — Wed, 30 Nov 2011 09:15:32 +0000

Nekviečiu sociologijos visą laiką abejoti savo prielaidomis. Kviečiu tik nuoširdžiai, skaidriai atidengti kitiems savo prielaidas ir reflektuojant jas kartais šiokį tokį atstumą įterpti tarp savęs, kaip žmogaus, ir prielaidų, kuriomis vadovaujamasi, kokios jos gražios ir teisingos beatrodytų, kitaip sakant, kviečiu išpraktikavus vieną žiūros būdą, susidūrus su jo trūkumais ir privalumais entuziastingai susipažinti su kitu ir išpraktikuoti. Atsivėrimas kitokiam santykiui iš tiesų reiškia užsivėrimą (tebūnie, laikiną) senajam santykiui, kadangi akivaizdu, jog visų įmanomų prielaidų tikrovės atžvilgiu vienu ypu neišeina laikytis – pasirenki vieną prielaidą ar artimų viena kitai prielaidų derinį ir išplėtoji jas, pro jas žvelgi į empirinį pasaulį, tiri, braižai grafikus, tada imi kitą prielaidą ir žiūri, kuo ji paranki, analizuojant pasaulį ir t. t.
Kodėl sociologas turėtų ne užsiskliausti vienam kanalui (bendrai imant, sociologiniam) su tikrove, bet atsiverti kitokio santykio su tikrove galimybei? Mano giliu įsitikinimu, tai jo pašaukimas tiek, kiek visuomenės, kaip reiškinio, spalvų jam rūpi. Laikant suabejojimą savaime suprantamais dalykais sociologine vertybe, keliu (galima sakyti ir metodu) prieiti tiesą apie tikrąją tikrovę, demaskuoti ją, iš tiesų pasakoma, kad ir sociologijos mokslo savaime suprantamų prielaidų analizė yra praverčiantis dalykas sociologui – ne tik praverčiantis, bet ir sveikintinas sociologo žingsnis.

Tikrai kada prie arbatos susibėgsim:)

Autorius: Milda

Milda — Tue, 29 Nov 2011 20:16:23 +0000

Gintare, labai Ačiū už ilgą ir įdomų komentarą, nustebinai:)
Iš principo galiu sutikti su viskuo, ką sakai (jei priimčiau kaip ir tu filosofinę laikyseną), BET, jeigu sociologai imtų visą laiką abejoti pamatinėmis šio mokslo prielaidomis, tada negalėtų užsiiminėti savo profesija bei tirti to, ką ir tiria sociologija – taptume paralyžiuoti ir prasmirstumėm kaip stovintis vanduo nuolat abejodami :) Tačiau juk sociologija, ypač kritinė, tikrai kvestionuoja tavo minėtus dalykus, tik va bėda, kad didelė dalis sociologų pamiršta šią sociologijos pusę.

O šiaip, Tavo minimi paradoksai man labai primena “Melagio paradoksą”: Melagis sako: “aš visada meluoju.” :) Taigi… Bet… :)

O padiskutuosim tikrai, kada prie arbatos, bibliotekoj per pertraukėlę tarp darbų :)

Autorius: Gintarė

Gintarė — Tue, 29 Nov 2011 13:00:30 +0000

Ačiū, Milda, už nuoširdų interviu.
Keli pastebėjimai. Norėčiau, kad sociologijos mokslas skaidriai parodytų suabejojimo savaime suprantamais dalykais apimtį. Mano giliu įsitikinimu, tikrai nėra suabejojama gelminėmis prielaidomis, kuriomis vadovaujasi pati sociologija. Šios prielaidos yra tapusios tokios savaime suprantamos, tokios pamatinės, kad nebekvestionuojamos savo disciplinos ribose. Tai būtų kad ir sveiko proto nuostata steigti skirtį tarp veikėjo ir išorinės aplinkos, laikyti juos esmingai skirtingais, atskiriamais (juk iš tiesų toks požiūris tėra filosofinė laikysena gretą kitų vienodai galimų), tai būtų ir struktūros, tvarkos nuojauta išorinėje tikrovėje, t. y. audinio ir siūlių jame nuojauta. Sakydama siūlės, turiu omeny sociologijos norą susiūlėti, išdiferencijuoti visuomenės audinį į tam tikro dydžio, formos, padėties gabalėlius. Nepaisant to, ar steigiamos griežtos, tvarkingos siūlės, ar neaiškios, nutrūkstančios siūlės, ar apskritai sakoma, kad visuomenės audinys yra kiekvieną akimirką persiuvamas (konstruojamas) vis iš naujo ir senosios siūlės, palikusios įspaudą medžiagoje, išsiardo, nublunka ir pan. – visgi yra operuojama tokiomis sąvokomis, kurios nusako struktūrą ir jos segmentus, dėmenis. O žvilgsnis į tikrovę, kaip į struktūruotą tikrovę, nėra savaime pateisinamas. Socialinio veiksmo tam tikroje soc. tvarkoje fiksavimas numato kaitos, segmentų tarpusavio sąveikavimo lūkestį – kuo irgi galima suabejoti, ar tikrai “sąveikos” kategorija yra paranki skrosti tikrovę, gal tai tik įsikalbėjimas apie sąveikavimo esamybę (sąveikavimą suprantu plačiai, kaip priežastingumo, koreliacijos paieškas, bet kokio postūmio, atostūmio fiksavimą).
Dėl socialinio konstruktyvizmo. Tikrai yra paradoksas sakant, kad visa yra konstruktas, ar realybė yra konstruktas. Teiginys, kad “realybė yra konstruktas” pats priklauso realybės aibei, taigi jam pačiam galima pritaikyti jį patį, t. y. vadovaujantis šiuo teiginiu visai teisėta sakyti, kad pats šis teiginys yra sukonstruotas (nes juk “visa realybė yra konstruktas”). Tai reikštų, kad visai teisėta būtų ir perkonstruoti šį teiginį į kokį kitą, galbūt ir jam priešingą (taigi pritaikytas sau pačiam šis teiginys nebetenka savo svorio ir visuotinumo). O jei tarsime, kad šis teiginys (“realybė yra konstruktas”) pasako gryną, absoliučią tiesą, yra neginčijamas, tuomet irgi paneigsime šio teiginio visuotinumą, nes parodysime, kad šis tas yra NEsukonstruota, būtent šis teiginys, o to negali būti pagal jo galiojimo sąlygas. Soc. konstruktyvizmas, norėdamas nepapulti į paradoksą, turėtų švelniau formuluoti savo šūkius.
Gal kada bus proga gyvai padiskutuoti:)