Skip to content

Žmona neturi padaryti iš savo vyro baidyklės vaikams ir tarnams gąsdinti

parašė Milda @ 2011 Spalio 1

Niekaip negaliu atsidžiaugti ir atsistebėti interneto platybėse surastu laimikiu – 1934 metais Kaune išleista knyga „Jaunai inteligentei“. Šis paprastu ir naiviu (nors vietomis verčiau nuoširdžiu) stiliumi parašytas apsirengimo, kosmetikos ir gražaus elgesio meno vadovas – tikras lobis sociologui bei skanėstas kiekvienai, ypač emancipuotai moteriai. Stokojantiems humoro bei istorinio jausmo, šis patarimų rinkinys gali sukelti susierzinimą.

„Jaunos inteligentės“ vadovas – autentiškas šaltinis, iš kurio galima rekonstruoti to meto visuomenėje vyravusias normas, vertybes bei lūkesčius ne tik moters bet ir vyro, vaikų vaidmenų atžvilgiu. Panaši literatūra, mano manymu, buvo ne tik gražus mėginimas padėti to meto merginai susigaudyti modernėjančioje visuomenėje, bet ir netiesioginis socialinės kontrolės būdas, padedantis konstruoti bei palaikyti norimos (pageidaujamos) moters modelį bei lyčių nelygybę. Knygoje atsispindi to meto Lietuvoje gajus tradicinis vyro ir moters vaidmenų pasiskirstymas, aukštesnio vyro statuso palaikymas.

Iš vakarų pradėję sklisti Lietuvai dar negirdėti bei neregėti išvaizdos ir elgesio modeliai kėlė grėsmę tradicinei socialinei tvarkai, o toks vadovas neva padarė didžiulę paslaugą merginoms – atrinko, kurie dalykai „teisingi“ ir sektini, o kurie „neteisingi“ ir atmestini.

Štai ką autorė sako įžanginiame žodyje:

/Ne vien savo drabužiais norime prilygti užsienietėms, bet ir savo veidą taikome prie jų veidų tipo. Iš savo tėviškės plačių pievų atsinešame į miestą žydinčius skruostus, o čia pridengiame juos storu pudrų ir kremų sluoksniu, ir tik todėl, kad taip daro nuvytusios didmiesčių dukros. Kiekvieną mados šūkį sutinkame su entuziazmu. Mūsų laikinos sostinės gatvėse dažnai galima pamatyti pagal pačią naujausią madą, Paryžiaus salionuose sukurtus tualetus. Tik… kartais ne laiku ir ne vietoj užsidėtus./

Tingintiems skaityti, atrinkau keletą vaizdingiausių knygos ištraukų:)

/Bet ir skaniausio soso negalima semti peiliu! Peilio niekuomet negalima kišti prie burnos! Tikrai šiurpas pereina aplink sėdintiems per nugaras, kai toks peilių rijikas pradeda rodyti savo „kunstus”./

/Kas nepastebėjo, kad daugelis žmonių įpratę pietums sutaupyti visus dienos nemalonumus ir nelaimes. Čia žmona pasipasakoja vyrui, norinčiam nors truputį atsikvėpti, visus savo nemalonumus ir rūpesčius dėl tarnų ir vaikų. Čia vyras pradeda auklėti savo išdykusį sūnų. Kyla ginčai ir pyktis. Pietūs, dėl kurių tiek rūpesčio padėjo žmona, kuriais iš anksto džiaugėsi vyras, tik sudarkė nuotaiką./

/Vyras nori, kad jo žmona būtų punktuališka. Sugrįžęs iš darbo džiaugiasi radęs paruoštą valgį. Žmonos linksmas ir malonus veidas jį dar labiau pradžiugina./

/Taktiška moteris niekuomet neduoda savo vyrui pajusti, kad jį kuo nors už jį pranašesnė. Ji neparodo nei dvasinio nei socialinio, o ypač materialinio pranašumo, nors kartais toksai ir būtų./

/Žmona neturi padaryti iš savo vyro baidyklės vaikams ir tarnams gąsdinti./

/Svečius vienus kitiems pristato šeimininkas. Vyras visuomet pristatomas moteriai. Jaunesnė moteris -— vyresnei. Taigi, šeimininkas sako: „Gerbiamoji Ponia, turiu garbės Jums pristatyti poną N.” Ponios pavaldė nesakoma. Vyras, kuris pristatomas, turi žinoti ir žino jos pavardę. Moteris neatsistoja, sėdėdama truputį linkteli ir ištiesia ranką. Tačiau ji klaidos nepadaro, jei rankos ir nepaduoda. Ji nesako savo pavardės. Jauna panelė taip pat neatsistoja ir nesako savo pavardės. Tačiau demokratiškieji laikai ir čia davė daugiau laisvės. Dažnai moterys ir pačios savo pavardę pasako, pridėdamos net savo titulą, jei tokį turi./

/Žuvį valgyti reikia atsargiai, kitaip galima paspringti. Patekus kaului į burną, reikia jį atsargiai padėti ant šakutės, paskui į lėkštę. Žuvį valgant, reikia mažiau kalbėti, kad nebūtų pavojaus praryti kaulą, kas visuomet sukelia sumišimą tarp valgančių./

/Kol valgoma, šakutė ir peilis laikoma rankose. Peilis dešinėj, šakutė — kairėj. Jie laikomi tik už kotų, gana palenktai, taip, kad su lėkšte sudarytų smailų kampą. Kitaip jie gali lengvai pasprūsti ir iššaukti tą spiegiantį čirškimą, kurio silpnesnių nervų žmonės negali pakęsti./

/Apskritai moterys turėtų būt atsargesnės ir vengti gražintis viešose vietose. Tikrai keista, kad neprotestuojama, kai moteris, tuoj pavalgius ar kartais ir bevalgant, išsiėmus pudrą ar lūpų pieštuką pradeda čia pat dabintis. Tokią pat teisę turėtų ir vyras, pašokus ar bešokant, išsiėmęs šukas ir briljantiną, sutvarkyti savo frizūrą. Vyrai nieko panašaus nedaro. Tikrai riteriška iš jų pusės — tyliai ir kantriai žiūrėti, kuomet jų kaimynė ištraukusi šukas, pradeda prie stalo smarkiai šukuoti savo sufrizuotas garbanas. Net ir labai jautrios poniutės, kurios niekuomet neatsigers iš to paties stiklo, iš kurio musė paragavo, nė į ką neatsižvelgdamos tvarko savo frizūrą, visai užmiršdamos, kad aplink lakstantieji plaukai, patekę kam į sriubą ar kepsnį, nepadidins jo apetito./

/Sąskaitą restorane apmoka vyras. Mūsų laikų moterys, visur norėdamos parodyti savo savarankiškumą ir čia greitai išsitraukdamos piniginę bando jį pabrėžti. Visai be reikalo. Jei ponia tarnauja, yra nepriklausoma ir nori prisidėti prie sąskaitos apmokėjimo, tai ji tai atlieka su savo palydovu kur kitur, tik ne restorane./

/Vyrai ir moterys teatre sėdi be skrybėlių. Sėdėkime ramiai. Kraipydamiesi trukdome užpakaly sėdintiems matyti sceną. Neikime į teatrą smarkiai persišaldę. Kosėjimas ir garsus šnypštimas artistų pastangas gali paversti į nieką, o iškilmingoj tyloj per visą teatrą nuskambėjęs nusičiaudėjimas sukelia juoką ir nepasitenkinimą. Iš nuobodumo taip pat nekosėkim. Artistas stengiasi savo rolę atlikti kuo geriausiai, taigi, jis nekaltas, jei neįstengia mūsų patenkinti./

/Daugelis mano, kad kelionei neverta imti geresnio drabužio ar daikto. Kelionei viskas tinka: išgverę čemodanai, suplyšusios kojinės, laisvas niekuo nesuvaržytas elgimasis. Ten, kur mūsų niekas nepažįsta, galima atrodyti ir elgtis taip, kaip mums patogu ir patinka. Bet čia labai ir labai apsirinkama./

/Dar keletą žodžių savarankiškoms laisvoms moterims, kurių šiais laikais yra gana daug. Yra moterų, kurios vienos ar dviese nori keliauti ir pasidžiaugti atostogomis toli nuo vyrų kompanijos. Čia nėra nieko nepaprasto, o vis dėlto tokia moteris susilaukia visokių įtarimų. Mat, vyrai prisimena dar tuos laikus, kuomet be jų keliaudavo tik nuotykių ieškotojos./

/Moterys, nežiūrint į visą jų pažangumą, vis dar tebėra be galo prisirišusios prie malonybinių ir mažybinių vardų. Tokiais vardais vadindamos savo vyrus, kartais juos padaro juoko objektais draugų ir pažįstamų tarpe. Ir kaip dažnai atsitinka, kad aukštas valdininkas negali įsigyti autoriteto vien dėl to, kad jį visa įstaiga vadina mažybiniu vardu, žinoma, slapta.

„Pipirėli”—pasakė vieno direktoriaus žmona kreipdamosi į savo vyrą. Nuo to laiko visa įstaiga, kai tik jį pamatydavo ateinant, tuoj sušukdavo: mūsų „pipirėlis” ateina! Ir ką jis vargšas galėdavo padaryti, matydamas vos sulaikomą juoką, kai tik ką nors prisimindavo apie savo žmoną ar privatų gyvenimą./

/Kaip neištekėjusi moteris, taip ir nevedęs vyras turi teisę pasikviesti pas save svečių. Į tokias vaišes lankosi vyrai vieni, arba su žmonomis. Netekėjusios, jaunos moterys atsilanko tik tada, kada tokioms vaišėms šeimininkauja ištekėjusi moteris./


5 Comments
  1. Vero @ 2011-10-01 18:43

    Erving Goffman and Norbert Elias like this post.

  2. Julija @ 2011-10-04 16:49

    Dar įdomi neakivaizdi tendencija – toks tarp eilučių miesto vs didmiesčio priešinimas ,)

  3. vaida @ 2015-11-10 21:10

    Kur gauti šitą knygą paskaityti?

  4. Milda @ 2015-11-11 22:14

    Kai skaičiau, buvau radus internete PDF (buvau ir nuorodą įdėjus), bet tai labai seniai buvo – kaip matau knygą nebeprieinama tuo šaltiniu, o kito, deja, nežinau.

Trackbacks & Pingbacks

  1. Rutinos kutenimas | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS