Skip to content

Apie seksualinių mažumų intergracijos ypatumus

parašė sociologai.lt @ 2012 Gegužės 11

Veikiausiai ne vienas esame pagalvoję apie nežinia kam rašomus rašto darbus įvairių dalykų atsiskaitymams. Visada yra išeitis – pasirinkti įdomią temą ir rašyti ne dėl pažymio, o dėl savęs. O tada publikuoti sociologuose.lt. :) Šis tekstas, pradžioje gimęs kaip esė Sociologijos įvado kursui, su mūsų darbščiosios redaktorės Veronikos pagalba išsiropštė į dienos šviesą jūsų įvertinimui. Autorė sako: „be patirties bandžiau išreikšti netyčiom susiformavusį požiūrį“, o mes patikinam – ir ne sociologai gali rašyti sociologiškai. Dalinamės Astos, pirmakursės filologijos studentės, įžvalgomis apie ryšį tarp seksualinių mažumų integracijos ir kūrybinės klasės radimosi.

Michelis Foucault kalbėjo apie tai, kad homoseksualumas kaip socialinis reiškinys yra „išrastas“ pačios visuomenės. Anot jo, tai yra socialinis konstruktas, o ne biologinis ir prigimtinis žmogaus elgesio veiksnys. Sąvoka „homoseksualumas“ pradėta naudoti tik XIX-ojo amžiaus viduryje, Vokietijoje, kas atrodo gana keistai susipažinus su senovės graikų pasauliu ir antikine tradicija. Platonas savo veikale „Puota“ kalbėdamas apie meilę pabrėžia jos galimybę tarp vyro ir moters, tarp moters ir moters, taipogi tarp vyro ir vyro, tačiau nenaudoja jokios klasifikacijos, t.y. neišskiria ir neįvardija tos pačios lyties porų kaip neįprasto ar kažkuo išsiskiriančio reiškinio.

Neabejotinas faktas yra tai, jog netradiciniai seksualiniai santykiai egzistavo ir tuomet, kai jie nebuvo įvardinti ir tuo labiau diskutuotini. XIX-ame amžiuje iškilusią reikmę kalbėti apie homoseksualumą galėtume įvertinti teigiamai – atsirado galimybė išspręsti klausimą dėl asmenų, priskiriančių save seksualinėms mažumoms, vietos visuomenėje. Foucault homoseksualumo atsiradimo teorija įpareigoja neignoruoti šio reiškinio, tačiau spręsti naujus socialinius uždavinius. Prisiminkime liberialiojo feminizmo judėjimą 8-jame dešimtmetyje ir jo pateiktas dilemas visuomenei. Moterų padėtis pakito tokiu mastu, kas, pavyzdžiui, XX-ojo amžiaus pradžioje atrodytų tiesiog neįtikėtinai. Tai patvirtina naujų iškeltų uždavinių sprendimo būtinybę, kuri susijusi su asmens individualia laisve – vienu iš šiuolaikinės visuomenės atributų.

Iš tiesų, šiuolaikinės socialinės institucijos jau yra pajėgios įžvelgti naujus uždavinius moderniai visuomenei, kuri įgauna pagreitį seksualinių mažumų atstovų toleravimo klausimu. Šįkart siūloma priimti pilnavertišką homoseksualių asmenų socialinę integraciją, kuri pateikia gan nelengvai įgyvendinamą poreikį pertvarkyti visuomenės pamatus – tradicinių moralinių vertybių sistemą. Kyla natūralus ilgaamžės socialinės santvarkos šalininkų pasipiktinimas ir provokuojantys klausimai. Ar iš tiesų homoseksualių asmenų intergracijos pripažinimas tampa neišvengiamybe? Kaip tai veikia visuomenę? Ar neabejotina tokių socialinių pokyčių būtinybė? Keldami šiuos klausimus pabandysime pasiaiškinti seksualinių mažumų toleravimo svarbą ir reikšmę plačiąją prasme.

Miesto studijų teoretikas Richardas Florida savo knygoje „The Rise of Creative Class, and How It‘s Transforming Work“ dalinasi pastebėjimais, formuojančiais naują žvilgsnį į darbdavių ir darbuotojų santykius. Šiuolaikinio pasaulio itin spartus ekonominio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo vystymasis pagrįstai ieško neišsemiamų idėjų šaltinio – kūrybiško mąstymo. Senasis darbuotojų įvaizdis, pasižymintis griežtų disciplinų laikymusi darbe bei laiko patikrintų metodų taikymu, jau nebetinkamas, neefektyvus. Florida akcentuoja naują darbdavių praktikuojamą polinkį skatinti kitonišką bei įvairiapusį darbuotojo mąstymą. Profesorius savo pastebėjimą iliustruoja empiriniais duomenimis iš jį supančios aplinkos, kurioje ypatingo dėmesio reikalauja studentai, pabrėžiantys individualumą ir savitumą – palankią terpę kūrybiškoms idėjoms. Neabejojama šio naujojo variklio produktyvumu, sparčiai masinančiu vis daugiau darbdavių, kurie nė nemano apriboti savo darbuotojų ir taip pakenkti kūrybiškai saviraiškai. Todėl visiškai natūraliai atrodo „abejingumas“ tam, kaip jie rengiasi, kokia yra jų lytis ir, galų gale, kokiai seksualiniai orientacijai jie save priskiria. Suprantama, jog tokiomis sąlygomis homoseksualai savo darbo vietoje nejaučia diskomforto, drąsiai įsitraukia į kolektyvinę veiklą, išnaudoja galimybes savirealizacijai ir konkurencijai. Tokia darbo atmosfera veda link patogios emocinės būklės ir subalansuotos darbuotojų savivertės. Floridos aprašomoji „tylioji“ homoseksualių asmenų integracija darbo vietose veikia kaip pirmasis laiptelis bendram jų pripažinimui visuomenėje.

Tačiau tam tikrais pavyzdžiais remiantis, individualumo akcentavimas ir jo pateikimas atrodo svarbesnis ir už patį individualumą. Homoseksualių asmenų išreiškiamas noras būti pripažintais visaverčiais visuomenės nariais – natūraliai suprantamas poreikis. Tačiau būdai, kuriais jie tai bando padaryti (eisenos, paradai, reikalavimai) atrodo gan skuboti ir neapmąstyti veiksmai, besiremiantys impulsyviais troškimais, tačiau neatsigręžiantys į visuomenėje įsisenėjusius stereotipus ir tradicines moralines vertybes, kurias, labai abejotina, ar pavyktų pakeisti iš pagrindų. Vis dėlto, seksualinės mažumos galėtų pasidžiaugti savo laimėjimais, tačiau vertėtų racionaliai apmąstyti sekančius žingsnius link jų visuomeninio pripažinimo.

Šaltiniai:

The Rise of the Creative Class: and How It‘s transforming Work by Richard Florida (2002) http://www.washingtonmonthly.com/features/2001/0205.florida.html

 Review article/discussion: the social construction of homosexuality by John Thorp (Phoenix 46.1 1992)

http://www.fordham.edu/halsall/med/thorp.asp

 Platonas „Puota, arba apie meilę“, 2002 , 39-66 psl.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS