Autorius: Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ | Kūlgrinda

Wed, 12 Apr 2017 18:19:00 +0000

[...] reportaže sakoma, kad šiuolaikiniai jauni žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų. O čia pakomentavau, kodėl tai nelabai adekvatus pasakymas), „Aš/narcizų karta“, „Šiuolaikinis [...]

Autorius: Rimantas

Rimantas — Mon, 26 Nov 2012 14:58:56 +0000

Labai įdomūs: tiek siužetas tiek autorės straipsnis. Iš tiesų tyrimų nagrinėjančių jaunuolių raidos pokyčius ir šaukiančių, kad perėjimas į suaugusiojo gyvenimo tarpsnį yra labai pasikeitęs ir užsitęsęs, yra pilna. Manau, kad šis perėjimas yra ne tik užsitęsęs, bet ir kokybiškai skirtingas nuo to, koks buvo 50 metų ar daugiau atgal. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad šis perėjimas yra ne tik pasislinkęs į vėlesnius metus, bet ir prasideda anksčiau. Paauglystė (su visais jos požymiais) dabar prasideda keliais metais anksčiau taip pat. Ir čia manau ir slypi pagrindinis klausimas: ar mes galime visą šį laikotarpį (nuo 10 iki 25-30 metų) matyti kaip vieną raidos tarpsnį ir vadinti jį paauglyste? Žinoma, galima skirstyti į ankstyvąją vėlyvąją ir pan., tačiau visgi manyti, kad tai yra to paties perėjimo skirtingos stadijos manau visgi yra ne teisinga. Čia labai norėtųsi paantrinti tiek straipsnio autorės, tiek jos minimų autorių mintims. Iki 18 metų praktiškai visi jaunuoliai yra priklausomi (finansiškai ir kitaip) nuo tėvų, išgyvena kūno pokyčius, negali prisiimti teisinės atsakomybės ir t.t. Tuo tarpu, nuo 18-os metų jaunuoliai palaipsniui pradeda gyventi savarankiškai, be tėvų paramos, taip formuodami suaugusiojo gyvenimui reikalingus įgūdžius, ieškosi partnerio ir darbo / profesijos, kurie atitiktų jų savo tapatumo jausmą, kuria savas šeimas ir pan. Tapsmo suaugusiuoju arba besiformuojančio suaugusiojo (nuo 18 iki 25-30 metų) periodas (angl. emerging adulthood) pasižymi (taip pat remiuosi Arnett darbais) ir žymiai didesnėmis galimybėmis tyrinėti galimybes ir keisti savo gyvenimo kryptį, nei bet koks kitas amžiaus tarpsnis. Ir iš tiesų, šio amžiaus jaunuoliai dažniausiai nemato savęs nei kaip suaugusiųjų nei kaip paauglių. Kita vertus, savo tapatumo paieška kuri buvo visą laiką siejama su paauglyste, dabar taip pat vyksta iki praktiškai 25-30 metų amžiaus, kas rodo, kad iš tiesų nemaža dalis požymių kurie yra anksčiau buvo būdingi tik paaugliams, dabar yra būdingi ir vyresnio amžiaus jaunuoliams.
Man pačiam, gana ilgai besidomint šio amžiaus problematika, vis daugiau artimesnė tampa mintis, kad galbūt visai verta atsisakyti kažkokios griežtos amžiaus tarpsnių periodizacijos. Manau iš tiesų jaunimo gyvenimas kuo toliau tuo labiau tampa individualizuotas (gyvename labai skirtingai ir einame savo individualiu keliu), bei destandartizuotas (tam tikrus gyvenimo pokyčius išgyvename labai skirtingu metu), todėl, galbūt verta kalbėti ne apie tai kas yra būdinga šiuolaikiniam jaunimui, o kaip gyvena ir tampa suaugusiuoju tam tikros specifinės jaunuolių grupės. Kitaip tariant svarbu nagrinėti ne bendras tendencijas, o specifines trajektorijas, specifinį perėjimą į suaugusiojo gyvenimą ir su tuo ateinančias pasekmes. Iš tiesų kai kurie mūsų suaugusiais tampa gana anksti (anksti baigia mokytis, pradeda darbinę karjerą, tuokiasi ir susilaukia vaikų), tuo tarpu kiti tampa gana vėlai, visai netampa, arba tapę po kurio laiko vėl grįžta į besiformuojančio suaugusiojo būseną  (skiriasi, keičia profesiją, grįžta gyventi pas tėvus ir t.t.). Ką reiškia būti suaugusiuoju šiuolaikinėje visuomenėje yra kitas labai svarbus klausimas, kuris manau bus gana daug nagrinėjamas ir ateities tyrimuose.
Pabaigai visgi norėtųsi grįžti prie paauglystės temos. Kaip mini Schulenberg ir Zarrett apžvelgdami psichinės sveikatos pokyčius paauglystėje ir vėliau, besiformuojančio suaugusiojo periodas yra daugiau nei paauglystė ir daugiau nei tiesiog perėjimo į suaugusiojo gyvenimą periodas. Joks kitas gyvenimo tarpsnis neturi tiek potencialo ir galimybių dideliems pokyčiams visose gyvenimo srityse. Kartu būtent šiame tarpsnyje jaunuolių gyvenimai pradeda skirtis vienas nuo kito, kaip jokiame kitame. Vieniems mokyklos pabaigimas ir didėjanti nepriklausomybė nuo tėvų, gali reikšti naują pradžią, o kartu ir įvairių (tame tarpe ir psichologinių) sunkumų pabaigą. Tuo tarpu kitiems, kuriems regis viskas sekėsi paauglystės metu (iki 18os metų), šeimos ir socialinės aplinkos paramos ir kontrolės sumažėjimas (beje dažnai staigus) gali reikšti naujų problemų (o kartu ir psichopatologijos) pradžią. Todėl vadinti 10-18 metų ir 19-25/30 metų jaunuolių tais pačiais paaugliais visgi būtų gana netikslu ir paviršutiniška.

Autorius: A.

A. — Thu, 11 Oct 2012 07:39:03 +0000

Iš tiesų, keista hipotezė. Teiginys, kad šių laikų žmogus paaugliu būna iki 27 m., dešimčia metų ilgiau nei jų seneliai, man neskamba logiškai. Taip yra jau vien dėl to, kad jei paauglystė siejama su savęs ieškojimu, tai mano senelis man pats sakė, kad būtent universiteto laikai ir vėliau jam buvo savęs pažinimo metai.
Tai kas yra jaunystė gerokai skiriasi nuo paauglystės. Net nelabai tikiu, kad apskritai stipriai kažkas pasikeitė, kas liečia vidinį pasaulį, tiesiog išorinės aplinkybės šių laikų jaunimui gerokai padidino alternatyvų skaičių.

Ar tikrai šiuolaikiniai žmonės paaugliais išlieka net iki 27 metų? komentarai

Autorius: Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ | Kūlgrinda

Autorius: Rimantas

Autorius: A.