Žurnalisto iškeltos problemos reikšmingumas priklauso nuo jos eskalavimo intensyvumo (masiškumo bei laikotarpio) ir aktualumo visuomenei (priimtinumo jos habitusui). Tuo tarpu grožinės literatūros kūrinio poveikis priklauso nuo individo imlumo, o populiarumas nuo atitikimo visuomenės vertybinėms nuostatoms. Aš nesiginčisiu dėl V. Pelevino populiarumo, tačiau fenzin.org jo apsilankymų skaičius mažesnis ne 50 tūkstančių. Aš tik norėjau atkreipti dėmesį, kad sureikšmindami kiekvieną Rusijos pirstelėjimą informaciniame lauke nebepastebime esmės. O politologų dominavimas lietuviškoje žiniasklaidoje dėl dėmesio medžiams neleidžia pamatyti miško.

Aš irgi nemėgstu kūrinių interpretacijų. Tačiau, nežinau ar tai įgimta, ar išugdyta, nevalingai fiksuoju romanų herojų vertybines nuostatas. Be to, aš turėjau puikią istorijos mokytoją, kuri po kiekvienos praeitos temos pasiūlydavo bent keletą grožinės literatūros kūrinių. Dažniausiai aš juos perskaitydavau. Aš rusišką fantastiką paprasčiausiai skaitau, kaip kiekvienas eilinis skaitytojas, tik kai kurie dalykai nevalingai yra fiksuojami ir dedami į atminties palėpę.

Visiškai nesutinku su šiuolaikinių Rusijos „piarščikų“ siejimu su sovietine propaganda. Mano nuomone, viena iš Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių buvo visiškas negebėjimas Komunistų partijos ideologų veikti atvirame informaciniame lauke. Bet kokios diktatūros išgyvenimas yra informacinio lauko kontrolė, o ne viešųjų ryšių specialistų profesionalumas. V. Putinas su savo „piarščikų“ komanda neturėtų jokių šansų laimėti rinkimų 1996 metų sąlygomis, kada prezidentu tapo B. Jelcinas, kuriuo pasitikėjo tik 4 proc. Rusijos gyventojų. Tai buvo didžiausia Rusijos viešųjų ryšių specialistų pergalė. Visi žinomiausi Rusijos PR atstovai susibūrė B. Jelcino rinkimų štabe ir jame susiformavo atskira bei labai įtakinga Rusijos visuomenėje grupė. 2004 m. iš manęs rusai šaipėsi, kad Lietuvos prezidentui išrinkti pakanka tik 5 mln. USD, nes Rusijoje gubernatoriaus postui laimėti galėjo nepakakti ir 20 mln. USD. O šiuo metu Rusijos viešųjų ryšių specialistai informacinio lauko kontrolės sąlygomis sparčiai degraduoja. Tačiau tai atskiro straipsnio tema.

Norėčiau dar atkreipti dėmesį, kad ypatingą dėmesį Rusijos PR atstovai skyrė analizei. Tai ne primityvios „Vilmorus“, ko gero geriausios Lietuvos kompanijos, sociologinė apklausos su trijų procentų paklaida. Pvz., jie pradėdami savo reklaminę kampaniją, žinodavo, kad daugumai svarbiau stabilumas nei korupcijos išgyvendinimas.

Tekstas apie „juodąjį piara“ įdomus, bet demonstruoja tam tikrą jo galimybių nesuvokimą. „Juodojo piaro“ pradininkas Rusijoje A.Košmarovas (gera pavardė) nesutiktų, kad šmeižtas – juodosios technologijos. Priklijuoti gerais klijais ant eilinio piliečio automobilio stiklo konkurento reklaminį plakatą daug efektyviau. Dar subtilesnė priemonė yra išleisti savo kandidatą kompromituojančią brošiūrą, nieko bendro neturinčia su realybę, ir dėlto apkaltinti konkurentą.

P.S. Alaus mielai kartu išgerčiau, tačiau perspėju, kad esu sunkiasvoris ir „rimtas pokalbis prie alaus“ gali prasidėti tik po ketvirto bokalo.