Įsipareigojimų naikinimas kaip žaidimas komentarai

Autorius: Myli, nemyli, myli, nemyli… myli? | Sociali sociologija

Myli, nemyli, myli, nemyli… myli? | Sociali sociologija — Mon, 09 Jul 2012 07:47:45 +0000

[...] nors kitaip neišeina jos išreikšti. Kitaip sakant – tiksliai žinai, kam nepritari (pvz. štai kam), tačiau nerandi ir kam pritarti, o savo suformuoti neišeina, bet pasakyti tai vis tiek norisi. [...]

Autorius: Kristina

Kristina — Sun, 01 Jul 2012 08:20:24 +0000

Pati, jau baigusi pirmą kursą, esu puikus įrodymas, kad dar tik besiformuojančiam kritiniam mąstymui (pirmakursiui studentui) nevalia duoti skaityti Baumano, nes jis taip įtikina, jog atrodo, kad pasaulis jau nebegali žemiau pulti. Su kolege rašėme darbą panašia tema, kad vartotojiškumas persikelia į santykius. Pradžioje neabejojome nei vienu Baumano žodžiu, jis ir buvo pagrindinis darbo argumentas, kol nesupratom, kad darbas turinio prasme gan absurdiškas. Visą darbą keisti nebeužteko nei laiko nei noro, o kad nebūtų taip tragiška, sumąstėme pabrėžti, kad viskas tėra teorinis modelis, tarsi yra pakankamai “įkalčių” tiesiog kalbėti apie santykių trapumą ir pan. Tai nepanaikino gėdos įteikiant darbą, guodė tik tai, kad darbas buvo gerai “sukaltas”.
Na, o straipsnį buvo taip pat įdomu skaityti kaip ir Baumaną, tik dabar darosi labai keista, kad čia minimi dalykai (t.y. tiesiog besikeičiantys santykiai) tapatinami su amoralėjimu. Susidaro įspūdis, kad tokios tematikos tekstuose kalbama apie kažkokius “amoralius kvailius” kurie vartoja tiek, kiek tik pajėgia, bet apie save, tokius tekstus kuriantys žmonės, nieko panašaus negalėtų pasakyti. O kas galėtų apie save taip pasakyti? Žinoma, nebūtina savęs identifikuoti kaip nenumaldomo vartotojo, kad toks būtum, tačiau tuomet reikėtų sumąstyti būdą, kaip pamatuoti tokį dalyką. :)

Autorius: Veronika

Veronika — Tue, 19 Jun 2012 22:15:19 +0000

heh, simboliška, kad tekstas pasirodė dieną, kai Seime buvo atmesta Konstitucijos pataisa dėl šeimos sampratos:)

kaip pastebi autorius, ištikimybės statiškam socialiniam vaidmeniui sampratą keičia ištikimybė nuolat atnaujinamai santykių “sutarčiai” (kuria grindžiamas ‘pure relationship’), tik visai nemanau, kad toks kismas vertas pasmerkimo. antra ištikimybės samprata – lanksti, likvidi, reikalaujanti refleksijos ir daug partnerių pastangų, todėl trapi. kaip trapi yra ir tradicinė “kad ir kas benutiktų” tipo ištikimybė, iš kurios tik nedidelė dalis santykių netampa nykiu fasadiniu gyvenimu “dėl vaikų” arba dvasinėmis skyrybomis.

tai gal vis dėlto geriau didelis skyrybų procentas Lietuvoje nei mažai skyrybų ir daug specialių restoranų su uždarais kambarėliais slaptų meilužių pasimatymams Armėnijoje?..

Autorius: Milda

Milda — Tue, 19 Jun 2012 09:15:28 +0000

Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad ištikimybės samprata galėtų išlikti tokia pati, aš sakau – puiku, kad ji keičiasi ir prisipildo naujų nuostatų (ir prie to prisideda ne tik vartotojiškumas)! Kita vertus, jeigu kaip atskaitos tašką “idealiam ištikimybės tipui” paimsime tą tradicinę sampratą, apie kurią kalba autorius, kuri pati yra tik konstruktas, tada kyla klausimas, kodėl ji yra ta “atskaitinė”? Kas pasakė, kad štai tokia turi būti ištikimybė?

Autorius: Milda

Milda — Tue, 19 Jun 2012 09:14:42 +0000

Visiškai sutinku su Dalia :)

Autorius: d.

d. — Tue, 19 Jun 2012 07:26:38 +0000

šiaip tai, tiek daug dabar rašoma (ypač mėgsta baumano paskaitę studentai apie tai rašyti) apie tuos vartotojišku tarpusavio santykius, kad tikrai norėtųsi pamatyt kokio gero kiekybinio reprezentatyvaus tyrimo rezultatus – kiek toks požiūris į santykius yra paplitęs, ar tai dominuojantis modelis, ir kokius santykius jis apima: dažnai keičiamus mylimuosius, “naudingus” draugus, “parankius” pažįstamus? taip pat ir dėl minimo spaudimo. ar “pamatuota”, jog tokio esama? na ir žinoma, įdomu – o kas siūloma alternatyvai :)