Dovydas Skarolskis: „Daugybė sociologinių tyrimų ir teorijų bando prašyti galimybių, lengvatų – laisvinti žmoniją iš įvairiausio tipo ir metalo narvų” komentarai

Autorius: Meilės diskursas grupės „Pergalė“ kūryboje | Sociali sociologija

Meilės diskursas grupės „Pergalė“ kūryboje | Sociali sociologija — Mon, 18 Mar 2013 08:28:08 +0000

[...] kad netaptų moraliosios visuomenės pykčio ir agresijos proveržio aukomis. Šiandien kolega Dovydas Skarolskis apžvelgia šios grupės kūryboje įžvelgiamos „meilės“ prasmes, lygina jas su [...]

Autorius: Antanas

Antanas — Sat, 19 Jan 2013 16:36:25 +0000

Pilvosofui,

“Akivaizdu kiekvienam mąstančiui, kad neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame nebūtų stebėtojo.”

Kaip čia pasakius, pasaulis (planeta), kuriame nėra jokios gyvybės, juolab savo egzistenciją suvokiančios gyvybės visai atitinka tokį apibūdinimą. O jeigu to pasaulio neatrado jokios protingos būtybės ir neištyrė, tai tas pasaulis tuo labiau tinka tokiam apibūdinimui. Toks pasaulis objektyviai yra, bet joks subjektas dar jo nestebėjo… Vat ir įsivaizdavau tokį pasaulį, kuriame nebūtų stebėtojo ir netgi tokį, kurio net pašaliniai stebėtojai nestebėjo. Ką jau kalbėt apie, pvz., paralelinę visatą, kurios fizikos dėsniai neleidžia atsirasti gyvybei. Tada iš vis galima kalbėti apie visatą, kurioje joks pasaulis (planeta) neturi stebėtojų. Štai jums ir prašom.

Kita vertus, tai, kad žmogus gali įsivaizduoti tokius pasaulius, tai dar nereiškia, kad visi pasauliai būtinai turi stebėtoją, kuris, šiuo atveju, ne stebi, o tik įsivaizduoja pasaulį. Vargu ar galima lyginti tikrą, materialią visatą ir elektrocheminius neuronų signalus. Abu dalykai yra tikri, bet tikros ir įsivaizduojamos visatos GEROKAI skiriasi. Galite fizikų pasiteirauti…

O žmogus gali į pasaulį žvelgti iš kokios nori pozicijos. Vienais atvejais tai yra erdvinė vaizduotė, kurią Albertas Einšteinas puikiai išnaudojo savo mintis eksperimentuose, kitais atvejais tai yra tiesiog empatija – gebėjimas pajusti kito žmogaus jausmus, pajusti, kokiame pasaulyje jis ar ji gyvena. Tam mes, regis, turime viedrodinius neuronus. Be šito sugebėjimo perprasti kitus žmones, pajusti tai, ką jie jaučia, vargu ar būtų įmanoma visuomenė.

Objektyviai visi žmonės gimė toje pačioje planetoje, jei neklystu? Vadinasi tame pačiame pasaulyje, jeigu pasaulį laikome planeta. Jeigu pasaulį laikome visata, tai irgi tada visi žmonės gimė toje pačioje visatoje, jei neklystu?

Žmonių smegenys yra skirtingos, dalinai dėl genetikos įtakos ir didesne dalimi dėl aplinkos įtakos, iš kurios žmogus gauna patyrimą, kurį apdoroja smegenys ir taip formuojasi. Jeigu žmogaus smegenys negauna iš išorės jokio patyrimo, nes, pvz., neturi ryšio su jokiais jutimo organais, tai vis tiek susikuria kažkokį savo pasaulį, nes genetiškai jau yra parengtos tokį pasaulį susikurti (jeigu ko nepainioju?), kuris aplinkiniams, deja, tampa nepažinus. Nors, šiuolaikinis neuromokslas ir šitą barjerą, regis, baigia perlaužti ir pamažu vis didina supratimą apie smegenis ir priartina galimybę tiksliai nuskaityti žmogaus mintis, jo smegenyse kylančius vaizdinius ir t. t. Tai štai jums skirtingi psichiniai pasauliai.

O “skirtingos vietos” gali reikšti ir kitus dalykus, pvz. skirtingas geografines vietas (jų, sąmonė, regis nelemia), skirtingą vietą (padėtį) visuomenėje. Sąmonė yra būtina tam, kad socialinėje aplinkoje individui susiformuotų savimonė (prisimenant veidrodinio “aš” teoriją), taigi tam, kad jis suprastų savo lūkesčius kitų atžvilgiu, kitų lūkesčius savo atžvilgiu ir taip įprasmintų savo vietą visuomenėje ir atitinkamai elgtųsi. Vadinasi, sąmonė, bent jau socializacijos prasme, nulemia “skirtingų vietų” buvimą.

O ir gimimo vietą gali nulemti, pvz., okupacijų atvejais, kai žmonės pasinaudodavo proga pakeisti savo pavardes, gimimo datą ir vietą, taip faktiškai nulemdami savo gimimo vietą. Aš, pvz, oficialiai esu gimęs Šiauliuose, bet faktiškai esu gimęs Kaune, nors mano tapatybę ir gimimą liudijantys dokumentai sako, kad Šiauliuose. Bet aš vis tiek renkuosi pabrėžti faktą, kad gimiau Kaune, nes man taip tiesiog labiau patinka… Ir nors dabar gyvenu Šiauliuose, vis tiek jaučiuosi Kaunietis. Turbūt todėl, kad ir sąmonėje, ir pąsąmonėje man Kaunas > Šiauliai. :)

Apibendrinant, Dovydas yra tik iš dalies teisus. Žmonės gimsta objektyviai ir viename pasaulyje (planetoje, visatoje) ir daugybėje skirtingų (geografinėje vietoje, socialinėje pozicijoje) pasaulių, o tie pasauliai dėl to, kad žmonės turi sąmonę, tampa dar skirtingesni ir netgi jų pačių konstruojami, tiek fiziškai, tiek socialiai…

Ir šiaip, Pilvosofai, tamsta galėjot būti dar rišlesnis ir glaustesnis, jeigu būtumėt palikęs tik pirmą sakinį ir paskutines dvi pastraipas, kurios, deja, yra labai jau ad hominerm… Ir kam taip reikėjo? Gi savo klausimų-argumentų tuo ad hominem nepstiprinot… Bet dėl klausimų tai turiu pagirti. Tikrai labai įdomūs ir dauguma jų dar nėra iki galo atsakyti. Dėkui, kad privertėt susimąstyt. Kita vertus, galima buvo ir naudingiau laika leist, bet tiek to – savaitgalis gi…

Autorius: Dovydas Skarolskis

Dovydas Skarolskis — Sat, 19 Jan 2013 16:02:32 +0000

Mielas Pilvosope, Espumizano Jūsų pilvui nepasiūlysiu, bet būtų smagu, jei žodyne sugebėtumėte perskaityti daugiau negu vieną reikšmę. Gal pasaulis pasirodytų įvairesnis. Vien dėl to Jūsų komentaras yra bukas. Nepykit – bučkis.

Autorius: Antanas

Antanas — Sat, 19 Jan 2013 14:24:34 +0000

Žinai, Agne, man atrodo, kad ir komentatoriai ir mes visiškai nukrypome nuo interviu, kaip žanro esmės. Sakyčiau, kad interviu galima palyginti su portreto tapymu. Tu pasikvieti žmogų tam, kad kartu nutapytumėt jo portretą, tik tapymas vyksta žodžiais, kurie yra dažnai, o teptukai yra tavo ir pašnekovo kalbos įgūdžiai.
Nepaslaptis, kad tapant portretą kai kurie dalykai yra jau iš anksto žinomi, pvz., veido proporcijos, nes žmonių veido proporcijos yra tipiškos, panašios. Taigi, formuluodamas interviu klausimus, tu nupieši grubų eskizą, o pašnekovas tą eskizą pripildo detalių, nuspalvina jam patinkančiomis spalvomis. Ir kas šiame procese yra vadovas? Tokio nėra. Abu pokalbio ar portreto tapymo dalyviai spontaniškai sureaguoja į vienas kito kalbėjimą, jie žaidžiai, konkuruoja, pokštauja, bando susitelkti ir pan. Ir taip atsiranda kažkoks pašnekovo portretas. Šiuo atveju tai yra vieno iš daugybės socialios sociologijos skaitytojų portretas. Kažkam gali nepatikti tas portretas, kažkas gali nesuprasti ir nemėgti tokio tapybos stiliaus portretų. Pvz., kažkam klasikinė tapyba neįdomi, o kažkam modernusis menas atrodo baisiai (tarp jų ir naciams). Be to, net ir fotografiniai portretai tik iš dalies, tendencingai ir stilizuotai perteikia pasirinkto asmens charakterį, jo padėtį visuomenėje, jo nuotaiką. Portretas jokiu būdu nėra objektyvus tikrovės atkartojimas ir dažniausiai ne tam tikslui portretai tapomi (išskyrus nuotraukas pasui). Šituo interviu mėginau supažindinti skaitytojus su Dovydu, kuris irgi yra mūsų tinklaraščio skaitytojas. Ir viskas. Ar mes turime kiekvienu tekstu stengtis užkariauti kuo daugiau auditorijos? Man regis, kad mes ne kariauti susirinkome, o tiesiog bendrauti. Tą ir darome. Pikti komentarai ir atsakymas į juos yra bendravimo dalis.

Pridurčiau, kad, mano nuomone, mes savo veiklą organizuojame ne kaip kariuomenė, kuriai nurodinėja generolas-redaktorius, o demokratiškai. Manau, kad mes visai neblogai išpildome Vytautą Kavolio pamėgtą palyginimą, kad demokratiška kultūra yra kaip komitetas be pirmininko. Aišku, sakydamas “mes” aš nenoriu pasakyti, kad mano nuomonė būtinai atitinka visų socialių sociologų nuomonę. Aš visai mielai priimčiau pasakymą “nu ir nusišnekėjai, Antanai”, jeigu tik jis bus argumentuotas. :)

Autorius: Pilvosopas

Pilvosopas — Sat, 19 Jan 2013 13:57:01 +0000

Na straipsnis tai visiškas viduriavimas žodžiais

“juk gimstame, objektyviai žvelgiant, tame pačiame pasaulyje, bet subjektyviai skirtingose vietose.”

Ką tai turėtų reikšti?

objektyvùs, -ì adj. (4) TrpŽ
1. fil. būdingas pačiam objektui arba atitinkantis jį, egzistuojantis nepriklausomai nuo sąmonės

subjektyvùs, -ì adj. (4) Š, NdŽ, DŽ1 būdingas tam tikram asmeniui, asmeniškas; šališkas

1. Kaip įmanoma objektyviai žvelgti į pasaulį? Turi omenyje žvelgti į pasaulį ne iš subjekto (aš), o iš… ?… pozicijos. Akivaizdu kiekvienam mąstančiui, kad neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, kuriame nebūtų stebėtojo. Todėl šita sakinio dalis yra visiškas marazmas,

2. Jei objektyviai mes gystame tame pačiame pasaulyje, t.y. žvelgiant nešališkai, tai kodėl subjektyviai skirtingose vietose? Kame čia subjektyvumas? Žiūrint iš “Aš” pozicijų matome, kad subjektas nulemia savo gimimą skirtingoje vietoje? Ar mūsų sąmonė lemia skirtingų vietų buvimą?

Taip nagrinėjant kiekvienas sakinys pasirodo marazmatinis. Man labiausiai patiko, kad tame pačiame pasisakyme, kur keikiamasi “subjektais” ir “objektais” minimas ir Heideggeris. Vaikai, paklausykite youtube bent kaip kalba pats Heideggeris, kaip jis nevartoja žodžių, kurių reikšmės nežino ir sugeba rišliai dėstyti savo mintis, ir tada atšoks fantazija kliedėti ir svaidyti patarimus akademikams.

Kaip kažkas aukščiau patarė, teisingai patarė – jei per maži skaityti Heideggerį, tai paskaitykite bent Šliogerį, gal šio to išmoksite apie gyvenimą.

Autorius: Agne

Agne — Sat, 19 Jan 2013 11:54:28 +0000

Piktas komentatoriau, lengva kalbėti apie tai, kaip jaučiasi ir ką apie save galvoja kažkas, ko nesuprantate, ar ne? Nėra visuose pasauliuose teisingos išvados. Tai, kad kažkas kalba paprasta kalba, visai nereiškia, kad jį supranti teisingai. Apskritai kalba nepajėgi perteikti daugelio dalykų. Ir tada lieka tik pasirinkimas tarp to, ar nori kalbėti kuo paprasčiau, bet šiek tiek netiksliai ir neteisybę, ar nori sakyti kuo tikslesnius ir labiau tiesą atitinkančius dalykus, ir kalbėti sudėtingai.
[tai nereiškia, kad pritariu sudėtingai kalbėsenai. tai reiškia - ne visi esame gabūs kalbėti. ir tai nepriklauso nuo to, ar ta kalba sudėtinga, ar ne.]

Autorius: Antanas

Antanas — Thu, 17 Jan 2013 14:42:29 +0000

Piktas komentatoriau, ne visus žmones atgraso jiems nesuprantama šneka. Kai kuriuos kaip tik sudomina ir jie pradeda wikinti, googlinti ar atsiverčia žodyną. Kartais reikia prajuokinti, sugluminti ir supykdyti žmogų, kad jis ar ji pradėtų mąstyti ir imtų dalintis savo idėjomis. Komentarai yra gerai, bet mums netgi dar labiau patiktų, jeigu visi pikti komentatoriai įkurtų po konkuruojantį tinklaraštį, kuriame būtų žymiai įdomesnis, ir patraukelesnis turinys negu pas mus.

Autorius: piktas komentaras

piktas komentaras — Wed, 16 Jan 2013 16:30:12 +0000

jaučiatės svarbūs mokslo žmonės, kalbantys aukštom frazėm, kurių nė patys nesuprantant. tokio susireikšminimo seniai nemačiau, gal kaip tik atsigręžkit į visuomenę kurią patys bandot suvokti ir prieikit visuose pasauliuose teisingos išvados, apie tai, kad kai niekas nesupranta, tai niekam ir neįdomu. manymas, kad aukštų frazių vartojimas yra labai didelės erudicijos ženklas yra ganėtinai klaidingas. kai paprastai kaimo bobutei gebėsit pasakyt ką nors panašaus, taip kad ji galėtų suprasti, tada galėsit jaustis mokslo žmonėmis, kurių mokslas pasiekia visą visuomenę :)

Autorius: Martynas

Martynas — Wed, 09 Jan 2013 13:58:02 +0000

Ne paskutinis šio veikėjo interviu, ne paskutinis.

Autorius: Antanas

Antanas — Tue, 08 Jan 2013 17:46:29 +0000

Tiesa, Igori, jeigu neišeina atskirti, ar mano komentaras į jūsų kritiką yra rimtas, ar nelabai, tai galiu pasufleruoti, kad jis yra adoksografinis. Beje, aš tikrai myliu adhoministus.