Danijoj, manau, labiau paplitusi rūpestinga tolerancija, negu Lietuvoje. To priežastys yra daugiadimesnsinės: pragyvenimo lygis, pajamų paskirstymas, rizika iškristi iš darbo rinkos ir jon nebesugrįžti, švietimo sistemos programos, tolerantiškos kultūros tradicijos ilgaamžiškumas, žmonių bendruomeninę veiklą skatinančios iniciatyvos, programos, daugiabučių ir bendrabučių planavimo ypatumai ir istorija. Lyginant pagal šituos kriterijus abi šalis, Lietuva nusileidžia ir pagal pragyvenimo lygį, ir pajamų paskirstymas pas mus netolygesnis, ir netekus darbo Danijoj yra geriau paruoštos socialinės programos bedarbius vėl įtraukti į darbo rinką, todėl žmonės tiesiog jaučiasi saugesni ir turintys daugiau bendro vieni su kitais. Jie labiau jaučiasi tos įsivaizduojamos danų bendruomenės nariais, o ne vienišais konkurentais rinkoje. Užtat penktadienio vakarą Kopenhagoje tradicinis vaizdas yra daug girto jaunimo, kas su dviračiais, kas pėsti, bet jie nepiktybiški. Vienas kitas policijos patrulių ekipažas viso labo prižiūri, kad jie, pažeidinėdami visas įmanomas saugaus eismo taisykles, tiesiog nesusižeistų.

Tačiau šita sistema yra labai priklausoma nuo to, kas vadinama “Jantės įstatymu” – šiek tiek provincialios (pasak L. Donskio) tendencijos danų kultūroje vieniems kitus prižiūrėti ir kištis į vieni kitų reikalus, kaip kokiam mažam kaimely. O šitą kultūrą nemaža dalimi palaiko pastatų ir gyvenamųjų rajonų planavimas. Pvz., Kopenhagoje yra paplitę XX a. pirmos pusės daugiabučiai ir bendrabučiai, kurie ir savo eksterjeru (raudonos plytos, šlaitiniai čerpių stogai), ir uždarais kiemais sukuria viduramžių pilies įvaizdį. Interjere būtinai bus kokia nors bendra virtuvė, bendra skalbykla, bendras šaldytuvas ir šaldiklis, bendra poilsio erdvė, baras ir pan. Ir, žinoma, visi “trinsis” laikas nuo lako tose erdvėse, bus rengiami visiems privalomi vakarėliai, šventės, aukšto ir viso bendrabučio tarybos posėdžiai ir pan. Ir be išimties visi turės dalyvauti, nebent susirgo ar išvažiavo. Gyvenamieji rajonai ir namai organizuojami kaip kokie maži kaimeliai, tiek architektūriškai, tiek ir socialiai. Švietimo sistemoje irgi ilgą laiką labiau buvo skatinamos kolektyvistinės vertybės ir tik mūsų kartos žmonės yra labiau individualistai, nebijo išsiskirti iš minios, turėt aštresnę nuomonę. Net ir dėstytojai būna atsargūs savo pasisakymuose ir studentus skatina būti politiškai korektiškais, o jeigu taip nėra, tai gali ir pažymį sumažinti už politikavimą (čia apie sociologus).

Tai yra toks provincialus socializmas, bet jis Danijoj ir likusioj Skandinavijoj palyginus gerai veikia, nes bendrom pastangom pavyksta sukurti užtektinai lygybės ir gerovės, kad žmonės būtų pakankamai patenkinti sistema ir ją palaikytų. Ir jie sukiša į tą sistemą didelius mokesčius, bet, vėlgi, nekištų, jeigu nebūtų tos kultūros, kuri sukuria pasitikėjimą, kad kokie nors piktnaudžiautojai nepraslys, o jei praslys, tai vis tiek bus į dienos šviesą ištraukti. Įdomu, kad patiems danams atrodo, jog pas juos vis tiek pilna korupcijos, ypač priėjime prie prestižinių darbo vietų viešajame sektoriuje. Kita vertus, kai krizė užpuolė, tai paaiškėjo, kad būta to švaistymo ir ekonominio neefektyvumo viešajame sektoriuje. Pvz., geležinkelio kompanija DSB vėjais paleido apie porą mlrd. daniškų kronų, jei atmintis neapgauna. Bet tas daniškas rūpestingumas mane ilgainiui pradėjo erzinti, o ką jau kalbėti apie tai, kad šeštadienį netgi didieji prekybos tinklai užsidaro 17 val…

Tuo tarpu Lietuvoje 50 metų irgi buvo socializmas, bet jis buvo priverstinis, net iki stratocido, ir neveikė. Buvo partinių profesionalų sluoksnis ir visų kitų tarnautojų bei darbininkų sluoksnis, o lygybė tarp jų buvo fiktyvi, parodomoji, kaip ir rinkimai. O valdžios represinės struktūros, bauginimas, gyventojų skurdinimas ir privedė prie to, kad gyventojų socialinis kapitalas transformavosi į tai, ką P. Sztompka vadina parazitiniu inovatyvumu – žmonės išmoko išnaudoti sovietinę sistemą savo individualiai naudai. Ir jų socialiniai ryšiai kūrėsi per tą piktnaudžiavimą, per juodąją rinką. Atkūrus nepriklausomybę ir staigiai perėjus prie rinkos ekonomikos, socialinis kapitalas iš viso labai smuko ir kažkuriuo momentu 90-aisiais visi žmogiški santykiai telkėsi pagrinde rinkoje, kriminaliniame pasaulyje ir politikoje. Vat tada, manau, galutinai įsitvirtino tas lietuviškas individualizmas arba, kaip V. Kavolis mėgdavo sakyti, privatizmas: „man yra svarbu darbas, verslas, aš pats, mano šeima, mano automobilis, mano būstas ir žemės sklypas, o daugiau man niekas nerūpi.“

2000-aisiais su Euroatlantine integracija prasidėjo šito modelio kaita, nes palengvinta emigracija kažkiek ėmė keisti nuostatas, o taip pat švietimo, socialinės programos pasikeitė. Tačiau su ekonomikos nuosmukiu tas senasis privatizmo modelis atgavo savo aktualumą. Bet net ir per ekonomikos bumą daugiabučiuose žmonės vieni kitų nepažinojo, jiems buvo tebėra sunku bendru sutarimu išspręsti savo reikalus. Studentų bendrabučiuose irgi daugumai rūpi tik jų kambarėlis ir jų kambariokai (o kartais ir jie nerūpi, bet tada gyvenimas kartu tampa beveik nepakenčiamas). Su bendromis erdvėmis elgiamasi vis tiek pagal „atėjau, suvartojau ir palikau – kas nors sutvarkys“ modelį. Užtat nemažai studentų tiesiog nuomojasi butus su keliais kitais studentais ir paprastai gauna geresnes ne tik buitines sąlygas, bet ir sugyvena geriau, jeigu, žinoma, atitinka temperamentas, pomėgiai ir t. t. Kartais ir visai viešose universitetų erdvėse pasitaiko tas nerūpestingumas, pvz., ŠU SMF bibliotekoje ne kartą teko nemaloniai nustebti dėl „prišikau ir nepatikrinau ar nusileido“ problemos, bet VDU, VU ir KU neteko su tuo susidurti. Kita vertus, turbūt čia Šiauliečių ekonomistų taupumas kaltas, kadangi tam pastate kiekvienas unitazas turi nuleidimo vamzdį, kurie sukuria srovę (tą patį variantą namie naudoju), o ne bakelį, tad pludrų ekskrementą kartais tikrai sunku nuleisti – reikia užsiimti nemaloniu jo stumdymu su šepečiu. Grižtant prie temos, urbanistiniu požiūriu, tie mūsų daugiabučiai, net ir šiuolaikiniai, neturi to jaukumo ir kaimietiškumo kaip seni daniški ar šiuolaikinės jų interpretacijos. Juose vėlgi daugiau orientuojamasi į individo ar šeimos izoliavimą nuo kažkokių grėsmių – vyksta savotiška getoizacija.

Žinoma, Lietuvoje esama ir kolektyvizmo tradicijos, bet ji dėl jau minėtos sovietmečio ir posovietinės patirties, yra iš esmės gaujos tipo kolektyvizmas. Šitą gerai atsimenu iš savo patirties gimnazijoje ir kažkiek mažiau muzikos mokykloje. Jeigu nesi gaujoje, tai bent turi atitikti jos keliamus reikalavimus, kitaip iš tavęs šaipysis dėl skurdą išduodančių dalykų, dėl kūno proporcijų ar bet kokios ypatybės, kuri nėra laikoma standartine ir „normalia“. Buvimas gaujoje irgi yra kiekvieno jos nario fizinių ir emocinių išteklių išbandymas. Gaują valdo kažkoks stiprus, įtaigus individas, tad šitas kolektyvizmas turi ir asmenybės kulto požymių. Taip buvo mano laikais, o gal ir dabar kažkiek išlikę, nes, vėlgi, 90-aisiais vaikai, ypač berniukai, lygiuodavosi į visokius nuvorišus, kurie dažnai būdavo atėję iš kriminalinio pasaulio. Taip į moksleivių kultūrą įsiskverbė visokie mafijos, „vagių pagal įstatymą“ kultūros elementai. Net ir prasidėjus 2000-aisiais, tai kartai serialas „Sopranai – mafijos kronika“ buvo iš vis kultinis dalykas. Iki tokio laipsnio, kad sekmadieniais pažiūrėdavo naują seriją ir pirmadienį jau naudodavo R. Zemkausko kūrybiškai išverstas frazes-naujadarus: paplito visokios „nuopisos“, „močkrušiai“ ir pan.

Apibendrinant, daniška sugyvenimo kultūra yra individus raminančio, sutaikančio, nors kiek ir apribojančio bei erzinančio pobūdžio. Kita vertus, lietuviški sugyvenimo modeliai – gaujos kolektyvizmas ir privatizmas – yra ganėtinai sprogstamas mišinys, trukdantis pasiekti visuomenės stabilumą. Belieka tikėtis, kad ES sustiprės ir mūsų integracija joje gilės. Tada gal ir mes labiau artėsime prie skandinaviškos sugyvenimo tradicijos ar bent jau transformuosime savo tradicijas pozityvesne linkme. Juolab, kad ir ta skandinaviška tolerancija, beje, nėra labai gerai prisitaikiusi, prie, pvz., imigrantų, juolab laikinų. Net ir pats sulaukiau orientalistinių pašaipų savo atžvilgiu.

O kuris variantas labiau patinka man, nesu iki galo tikras. Teoriškai labiau patinka skandinaviškas, bet praktiškai su juo turiu problemų, nes tiesiog pernelyg esu įpratęs gyventi vienas ir kolektyvinio gyvenimo situacijose pritrūkstu socialinių įgūdžių, o tuo pačiu ir drąsos įsilieti į bendruomenę. Bet kadangi esu socializuotas ir toje gaujos kolektyvizmo terpėje, visada jaučiu tam tikrą spaudimą iš vidaus įsilieti, prisišlieti, prisitaikyti, tad kai nepavyksta, jaučiuosi izoliuotas, pradedu depresuoti, nepaisant to, kad anksčiau ir leisdavau laiką daugiausiai būdamas vienas. Taigi, galiu prieiti prie išvados, kad daugumoje situacijų pats geriau jaučiuosi atsainesnės tolerancijos sąlygomis. Kita vertus, apkūnių ar nutukusių žmonių atveju, kaip tos kategorijos atstovui, labiau norisi rūpestingos tolerancijos.

privertei mane nusišypsoti. :)
Tai nebuvo tavo teksto visiškas paneigimas. Tai buvo būtent tai, ko norėjai – diskusija su išsakytais teiginiais. Mintys visada yra neišbaigtos ir jų “galutinai tiksliai” nesudėliosi. Tuo ir žavu – juk tik dėl to ir įmanoma diskusija.
Dėl kūrybiškų idėjų bei disciplinos – irgi pritariu, bet čia mano neaidumas – užmiršau įterpti, kad mano galvoje sukasi mokyklos aplinka, kur labiau palaikomi disciplinuoti vaikai, o hiperaktyvūs kūrybingieji netoleruojami. (apsidrausdama sakau, žinoma, šis teiginys nepretenduoja į universalumą ir absoliutumą)
Dėl egalitarizmo ir totalitarizmo priešpriešos – jei jau kalbame apie tai, kaip turi būti, tai manau, egalitarizmas neturėtų būti abejingas. Jis turėtų būti besirūpinantis kito interpretacija, kito supratimu apie pasaulį, o ne ignoruojantis, ne sakantis, kad “man tavo interpretacija nerūpi, todėl gyvenk kaip nori”. Tai reiškia, jis turi būti ir jautrus, ir neabejingas (kiek tai įmanoma didžiulio skaičiaus žmonių visuomenėje). Tą turėtų reikšti ir tolerancijos sąvoka. Kad nereiškia – čia jau yra daugybė sociologinių ir kitokių paaiškinimų, į kuriuos galėtų išplėsti diskusija apie šią tavo provokaciją. :)
O ar laikomės abejingo egalitarizmo, ar nejautraus (irgi, ar tikrai?) totalitarizmo, tai jau ideologinės pozicijos. Aš žinau, kokiame pasaulyje mieliau rinkčiausi gyventi aš, bet būtent dėl to suprantu, kodėl yra žmonių, kurie rinktųsi gyventi kitokiame.

O dėl totalitarizmo, na tai dar kartą galiu pakartoti, ką sakau tekste: aš siūlau skaitytojams susimąstyti, kad kartais reikia balanso tarp primetimo savo valios kitiems ir abejingumo. Tas balansas kiekvienu atveju gali būti skirtingas, todėl kažkokio recepto visiems ir nepasiūliau. Galbūt reiks kitą kartą atsargiau dėstyti mintis, sudėti akcentus tiksliau, nes matau, kad tekstą perskaitei priešingai, negu buvo mano intencija. Kita vertus, žmonės skaitydami tekstus atkreipia dėmesį į tuos akcentus, kurie jiems atrodo svarbūs, o ne autoriui, tad nieko čia nepadarysi. :)