Dėl savirefleksijos klausimų – ar tai tikrai padeda išsivaduoti iš doxa apribojimų, ar ji pati nėra veikiama lauko taisyklių, ar su ja nėra pavojaus užsidaryti refleksijos dėl refleksijos žaidimuose – man Bourdieu tuo ir patinka, kad jis dėl to perspėja ir nurodo, kaip netgi jo paties poreikis atkreipti dėmesį į tokio pobūdžio reflektyvumą, kokį jis akcentuoja moksliniuose tyrinėjimuose – net ir tai ateina iš jo paties specifinio habitus Prancūzijos socialinių mokslų lauke.
Ir tada kartu su juo sėdi ir svarstai apie savo metodologines prielaidas, jų priklausomybę nuo tavojo habitus, bei paties šio svarstymo apie tai priklausomybę nuo tavojo habitus.

Tada tereikia imtis dar vieno papildomo žingsnio – neapsistoti tik ties svarstymais, bet imtis jais pagrįsto socialinės tikrovės stebėjimo. Kaip kad Bourdieu ir aprašo visose savo knygose.