Ar feministės iš tikrųjų nesiskuta kojų, o romės neleidžia vaikų į mokyklą?

Socialių sociologų kvietimas apsilankyti „Gyvosios bibliotekos“ renginyje neliko nepastebėtas! Savo įspūdžiais dalinasi psichologijos studentė Simona Korsakaitė. Kaip tik ji galės papildyti savo lentyną nauja knyga!

Šiek tiek žvarbią ir snieguotą gruodžio 9d. popietę iš visų pusių į Seimo I rūmų parlamento galeriją sugužėjo visi norintieji sušildyti ne tik rankas, bet ir širdis. Nors „Gyvoji biblioteka” Seime viešėjo jau trečią kartą, tądien visi norintieji čia apsilankyti galėjo pirmą kartą. Žmogaus teisių gynimo dienos išvakarėse šiltu pozityvumu dalinosi organizatoriai, lankytojai bei, žinoma, pačios „gyvosios knygos“, kurių buvo tikrai nemažai ir įvairių, tad svetimas čia nesijautė net ir vienišas smalsus užklydėlis. Keletas pakalbintų „knygų“ bei jų „skaitytojų” noriai dalinosi savo mintimis ir jausmais apie dienos renginį ir apskritai, šį unikalų komunikacijos metodą.

Dovilė,  feministė,  Kauno moterų draugijos narė

Galbūt galėtum trumpai papasakoti, kokie skaitytojai dažniausiai Tave aplanko? Su kokiomis nuostatomis jie ateina?

Stereotipų apie feministes turi ir apie tai pasikalbėti ateina tiek vyrai, tiek moterys, tačiau atrodo, kad vyrai čia smalsesni. Nemažai jų ateina įsitikinę, kad feministės nori tapatintis su vyrais, būdamos nepatrauklios jiems, jų nekenčia ir nori visus sunaikinti. Neretai žmonės turi susikurtą būtinai vaikystėje prievartautos, tapusios homoseksualia ir neišsilavinusia, feministės modelį.

Kokių keisčiausių klausimų esi sulaukusi?

Keisčiausia buvo išgirsti klausimą apie tai, ar skutuosi kojas. Vyrai įsitikinę, kad feministės priežiūra savo išvaizda ne didesnė nei eilinio vyro. Taip pat esu sulaukusi klausimų apie tai, ar moku už seksą, ar palaikau smurtą. Stengiuosi skaitytojams atskleisti tikrąją feminizmo koncepciją, ir tikėti, kad išjudinsiu bent dalelę abejonės jų viduje. Žinoma, kaip ir kiekviename judėjime, feministų fronte yra ir radikalių šalininkų, tačiau nereikia jų požiūrio generalizuoti visam judėjimui apskritai. Skaitytojai labai nustemba sužinoję, jog feministės būna ne tik moterys, bet ir vyrai, jog feminizmas nėra judėjimas prieš vyrus, bet prieš žmonių, jų galimybių bei veiklos skirstymą pagal lytis. Pavyzdžiui, kodėl vyras, sakantis komplimentus moterims yra priimamas natūraliai, o šitaip besielgianti moteris dažnai laikoma gėdinga, laisvavale, išsišokėle? Skatinu žmones susimąstyti apie tai, kiek iš tiesų giliai įsišaknijęs suvokimas tiek vyrų, tiek pačių moterų sąmonėje, jog moters gebėjimas gimdyti būtinai turi būti išnaudotas, kaip dažnai galvojama, kad žmogaus gyvenimas gali būti įprasmintas tik naujos gyvybės sukūrimu? Iš tiesų manau, kad pirmiausia reikia šviesti ne tiek vyrus, kiek pačias moteris, kurios uždaro save į tradicinės moters rėmus. Tai ypač būdinga vyresnėms moterims, kurios neretai ateina į „Gyvąją biblioteką” išreikšti pykčio feministėms, šį judėjimą vadina gėda moterų giminei, turi šventą fatališką įsitikinimą, jog jų tėvų įdiegtos vertybės yra teisingiausios – moteris turi puoselėti savo švelnųjį pradą, akcentuoti moteriškumą, o jei yra palikta vyro ar yra jo smurto auka, greičiausiai kažkokiu būdu to „prisiprašė”, tinkamai neatliko savo vaidmens. Tiesa ta, kad pačios moterys nešiojasi savyje nemažai kaltės.

Ar jaučiate „gyvosios bibliotekos” įtaką „skaitytojams” ir visuomenei?

Labiausiai širdį paglosto, kai pamatai, jog mūsų pokalbis iš tiesų padėjo žmogui nušviesti jo suvokimą apie feminizmą naujai. Kartais žmogus džiugiai taria: „O! Tai taip išeina, kad ir aš feministas!”. Džiugina, jog ateina ir žmonės, kurie nebijo atvirai lyginti savo turimų žinių su perskaitomomis „Gyvosios bibliotekos” „knygoje“. Vyresnėms moterims ypač sunku keisti savo nuostatas, nusileisti ir pripažinti, jog pokalbis kažką sujudino jų viduje, tačiau čia svarbu pastebėti ir subtilius pokyčius – kartais sulaukiu tokių komentarų – „Aš pati smurto nepatyriau, bet jeigu kada kokiai draugei tokia problema iškiltų, patarčiau jai ateiti pasikalbėti su Tavimi”. Tada supranti, kad nors ir mažais žingsneliais, tačiau judi į priekį, o tai ir yra svarbiausia.

Kristina,  turinti psichikos sveikatos sutrikimą

Galbūt galėtum trumpai papasakoti, kokie skaitytojai dažniausiai Tave aplanko? Su kokiomis nuostatomis jie ateina?

Ateina tiek jauni, tiek jau subrendę žmonės, kurie patys yra jautrios prigimties, turintys savo vidinių nuoskaudų, kažkokių neramumų. Jie noriai domisi, kaip ir kada ėmė vystytis mano sutrikimas, ar vaikystėje jaučiausi nemylima. Nesu susidūrusi su kaip nors priešiškai nusistačiusiais skaitytojais, nebent nedrąsiai nusistačiusiais, tačiau leidęsi į pokalbį jie greitai pamato, jog nieko baisaus čia nėra, kartais sulaukiu tokių komentarų: “man ramu šalia jūsų, net kai jūs nekalbat, jūsų buvimas šalia mane ramina”.

Ar jaučiate “gyvosios bibliotekos” įtaką skaitytojams ir visuomenei?

Mūsų šalyje trūksta vieningo požiūrio į psichikos sutrikimus turinčius žmones. Atrodo, kad visos reikalingos priemonės yra, tačiau jos neveikia. Manau, trūksta bendradarbiavimo ir vieningumo tarp pačių gydytojų ir tarp žmonių. Turintys sutrikimų žmonės dažnai yra jautrūs, nedrąsūs, todėl visiškai pasitiki gydytojų nurodymais, mano, jog šie žino geriau, o štai gydytojai retai stengiasi ištirti nuodugniau, kas vyksta su pacientu – jei viename sveikatos centre pacientą kaip nors įskaudino, jis tiesiog nusiunčiamas į kitą, jam išrašoma didesnė dozė vaistų, kad kuo mažiau jaustų. Tačiau už save galiu pasakyti – aš noriu kalbėti, o ne būti nutildyta, noriu pasidalinti jausmais, o ne juos slopinti, noriu dirbti ir gyventi normalų gyvenimą. Ilgą laiką jaučiausi, kaip sakė Raikinas, jog „žmonių tiek daug, o pakalbėti nėra su kuo”. Po truputį ėmusi kalbėtis su kaimynėmis, supratau, kad aplink mane yra daug žmonių, kurie jaučiasi panašiai ir patiria panašius išgyvenimus. Viena iš mano kaimynių ir pasiūlė sudalyvauti „Gyvojoje Bibliotekoje“. Kuo toliau, tuo labiau imu savo ligą vertinti kaip dovaną, o ne bausmę, kadangi mano jautrumas neleidžia būti abejingai kitų skausmui, ir tikiu, kad kalbėdamiesi ir kuriame tą vieningumą, kurio mums taip trūksta.

Dovilė, ateistė

Kokie „skaitytojai“ ir kuo paprastai domisi atėję pasikalbėti su Tavimi?

Dažniausiai ateina žmonės, įsitikinę, jog ateistas nusistatęs prieš Dievą, ir apie religiją iš esmės nieko neišmano, o Bibliją greičiausiai laiko ne vertingesne už kokią receptų knygą. Tokie žmonės dažnai ateina su tikslu mane „atversti“ į tikėjimą, parodyti, jog klystu. O tiesa ta, kad nuo pat mažens turėjau stiprius ryšius su bažnyčia ir tikėjimu, tad nuo to nusigręžiau tikrai ne dėl tokio patyrimo trūkumo, bet atvirkščiai. Turiu labai religingą močiutę, būdama paauglė pati buvau įsitraukusi į katalikų bendruomenę, mokėjau giesmynus, mokiausi lotynų kalbos ir ne kartą studijavau Šventą Raštą, o vienu metu net labai rimtai svarsčiau tapti vienuole. Kuo daugiau skaičiau, lyginau gyvenimišką patyrimą su dieviškomis idėjomis, tuo labiau įsitikinau, kad ta religija, į kurią daugelis žmonių bėga, tėra pabėgimas nuo jų pačių laisvės. Tikinčiam Dievu yra daug saugiau, o laisvė sudėtinga. Sekant formaliąja religija, žmogui pasakoma, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kai žmogaus gyvenime nutinka kažkas gera, tai vertinama kaip Dievo malonė, o kai bloga – tai žmogaus kaltė, kadangi Dievas jam davė pasirinkimą, o šis pasirinko netinkamai. Visi žmonės patiria daug streso, sunkumų, spaudimą kelia darbas, šeima, tuomet ramybės jie ieško religijoje. Aš ėmiau viską vertinti savo akimis ir atradau, jog tikra ramybė gali būti surasta tik savyje – aš galiu save skatinti, aš galiu daryti gera, ir tuomet man gera ir viduje. Tarnavimas bažnyčiai nėra tikėjimas. Dievas yra toks, kokį jį susikuriu pati.

Aš tikrai neniekinu tikinčiųjų, jaučiu jiems pagarbą, nes tai jų pasirinkimas, tačiau yra nemažai tų, kurie tiki dėl kitų spaudimo. Mane ypač džiugina diskusijos su tikinčiaisiais, kurie yra išsilavinę, moka realistiškai analizuoti įvairias perspektyvas, tačiau tokių atsiranda ne itin gausiai. Neretai leidusis į diskusiją su tikinčiuoju ir pradėjusi vardinti savo argumentus, sulaukiu įžeidinėjimų, pertraukinėjimų, o ne logiškų argumentų iš jų perspektyvos. Dažniausiai jau „skaitytojui“ besiartinant galima pajausti, ar žmogus ateina provokuoti, ar diskutuoti, kažko išmokti. Tiems, kurie ateina tik provokuoti, nesistengiu atiduoti visos savęs, nes galų gale, tai reikalauja daug energijos, o kam ją švaistyti, jei žmogus pasistatęs neįveikiamą sieną.

Kokį įsimintiniausią pokalbį turėjai „Gyvojoje bibliotekoje“?

Vieną kartą turėjau labai turiningą diskusiją su tikybos mokytoju, kuris pats buvo „knyga“ „Gyvojoje bibliotekoje“ ir atstovavo kataliką. Jis pats save vertina ne kaip bažnyčios klerką, bet visų pirma, kaip žmogų, tad jo Dievas nepripažįsta griežtų skirstymų į gera-bloga, teisinga-klaidinga. Mano manymu, augimas galimas ieškant bendrų taškų. Norėtųsi, kad žmonių, pasiryžusių tų taškų ieškoti, atsirastų daugiau.

Rita,  „Gyvosios bibliotekos“ lankytoja

Su kokiu tikslu atėjote į „Gyvąją biblioteką”? Galbūt jau „skaitėte“ kokią nors „knygą“?

Visų pirma, tai puiki proga susipažinti su pačiu projektu iš arti. Labiausiai domina pokalbiai su žmonėmis, su kuriais tenka rečiau susidurti savo pačios kasdienybėje. Pavyzdžiui, kalbėjau su judėjimo negalią turinčiu žmogumi, romėmis. Buvau girdėjusi, jog romės neleidžia savo vaikų į mokyklas, taigi buvo įdomu pasikalbėti apie tikrąjį jų gyvenimo būdą ir požiūrį, o ne tik tą, susidarytą iš nuogirdų ar straipsnių.

Kuo jus žavi „Gyvosios bibliotekos” idėja?

Tai naujoviškas ir efektyvus būdas kalbėti apie problemas, kuris yra prieinamas absoliučiai kiekvienam, kadangi nėra jokių apribojimų, mokesčių ir pan.

Evelina, Laimonas ir Donatas, mokiniai

Su kokiu tikslu atėjote į “Gyvąją biblioteką”? Galbūt jau „skaitėte“ kokią nors „knygą“?

„Gyvojoje bibliotekoje” esame pirmą kartą. Apsilankyti čia buvo mūsų mokytojos idėja, tačiau ji vykti nebegalėjo, tad nusprendėme ateiti vieni. Nei kiek nesigailime, šis projektas super! Buvo smalsu iš arčiau pažinti įvairių socialinių grupių asmenybes, pabandyti suprasti jų požiūrį. Kalbėjome su buvusiu kaliniu ir narkomanu, aktyvistu, rusu. Buvome gan tvirtai įsitikinę, kad buvę kaliniai ir išėję lieka nusikaltėliais, nesistengia keistis, bet pasikalbėjus paaiškėjo, jog jie nuoširdžiai stengiasi ir nebenori sugrįžti prie buvusio gyvenimo būdo. Paklausus, nuo ko toks gyvenimo būdas prasidėjo, sužinojome, jog labiausiai trikdė nuolatinis prieštaringas šeimos narių elgesys – pavyzdžiui, sako nevogti, bet patys tai daro.

Koks jūsų įspūdis apie “Gyvąją biblioteką”?

Labai džiaugiamės nusprendę čia apsilankyti, keista, kad niekada negirdėjome apie šį projektą ankščiau. Gaila, kad atėjome ne nuo pat renginio pradžios, norėjosi pasikalbėti daugiau. Būtinai pasidomėsime kada ir kur vyks kitos „Gyvosios bibliotekos”.

Laikrodžiui išmušus 15:30 visos knygos, organizatoriai bei lankytojai rinkosi į ratelį bendrai refleksijai. Ne vienas įgarsino savo pastebėjimą, jog žmonės nori kontakto ir šis noras vis drąsiau išreiškiamas. Knygos džiaugėsi, jog į „Gyvąją biblioteką” ateina ne tik stereotipų turintys žmonės, tačiau ir tie, kurie ir patys turi nemažai žinių, tačiau nori jas patikrinti, padiskutuoti, tiesiog pasikalbėti ir paklausyti. Vienok, buvo viliamasi sulaukti didesnio Seimo narių aktyvumo, kiti džiaugėsi tų, kurie apsilankė smalsumu, nuoširdžiu noru pagelbėti. Renginys buvo užbaigtas entuziastingu organizatorių palinkėjimu nustoti demonizuoti skirtingumą ir patiems gąsdintis, jog esame kitokie.