Nuovargio klyksmas miške
Vienoje feisbuko moterų grupėje moteris, tarkim Jolanta, paklausė, kaip kitoms sekasi derinti šeimą ir darbą. Nes jai labai prastai – jaučiasi išsekusi, o vyras net ir bandant su juo kalbėtis nelinkęs prisiimti namų ūkio atsakomybių. Kai kurios dirbančios (ir net 3 vaikus turinčios) moterys džiaugėsi, kad su savo vyrais lygiavertiškai dalinasi buities, rūpinimosi vaikais atsakomybėmis, ir kad viskas yra partnerių sąmoningumo, derybų, susitarimo reikalas. Agnei tiesiog nepasisekė su partneriu. Jei neišeina prikviesti partnerio deryboms ir susitarti dėl lygiavertiškesnio gyvenimo būdo, gal verta skirtis? Ir tada mintyse aš išgirdau vienos per karantiną dienoraštį rašiusios tyrimo dalyvės klyksmą. Visą dieną prabuvusi ankštame bute su mažais vaikais ir niekuo nepadedančiu, nereguliariai dirbančiu, o dar ir išgerinėjančiu vyru, ji išeidavo į netoliese namų esantį miškelį išsirėkti. Nes daugiau nebuvo su kuo pasidalinti slegiančiu nuovargiu ir beviltiškumu – išsiskyrusi tiesiog neišgyventų, net neturėtų kur eiti. Tai gal čia tik nedirbančių ar mažai uždirbančių moterų bėdos? O gal tokias Jolantas stabdo tik jų ribojantys įsitikinimai, kaip dabar madinga sakyti – jeigu tik tikėtų ir labai labai norėtų, viską pakeistų..?
Pablo Picasso. Dora and the Minotaur, 1936
Atsiverčiau Lietuvos sociologų mokslinę studiją „Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės“ (2009), kurioje yra ir Liutauro Kraniausko bei Jolantos Reingardės parašyti skyriai apie lyčių niuansus šeimos gyvenime, šeimos ir darbo vaidmenų derinimo konfliktus ir pan. Analizė rėmėsi daugybės kitų tyrimų duomenimis bei „Kartų ir lyčių tyrimo“ rėmuose atlikta kaip reta didelės imties (10 tūkst.) 18–79 m. Lietuvos gyventojų apklausa. Pasidalinsiu esminėmis šių skyrių mintimis, papildysiu savo įžvalgomis, keliomis mano kvietimu du mėnesius karantino dienoraščius rašiusių moterų patirtimis bei kitų tyrimų duomenimis. Ne tik apie moterų, bet ir apie vyrų realybę, kurioje (kartais) norisi klykti.
Kaip pastebėjo Kraniauskas, jau kelis dešimtmečius šeimos ir lyčių santykių tyrinėtojai aptarinėja gana paradoksalų reiškinį: nuostatų ir vertybių kaita, tiek vyrų, tiek moterų tarpe, demonstruoja slinktį link liberalesnio požiūrio į lyčių vaidmenis šeimoje, taip pat auga moterų profesinis užimtumas, kuriasi įvairios lygias galimybes bandančios įtvirtinti institucijos ar iniciatyvos, tačiau darbų pasiskirstymas šeimoje tarp vyro ir moters išlaiko gana stabilią struktūrą. Moterims vis dar tenka kur kas didesnė namų ūkio, vaikų priežiūros našta nei vyrams: net ir dirbdamos įprastus darbus jos vis tiek daugiau nei vyrai prižiūri vaikus, ruošia valgyti, tvarko namus, skalbia ir lygina rūbus, plauna indus ir t.t. Kai kurių tyrimų duomenimis, dirbančioms moterims tenka maždaug du trečdaliai visų namų ūkio darbų. Kodėl taip yra? Skaityti toliau…
„Niekada nemačiau tokios bendrystės. Nors Ukrainoje vyksta invazija, kankinimai, tuo pačiu žmonėse matyti daug vienybės bei atjautos. Kas ir yra vertingiausia gyvenime. Šis laikas – gera galimybė pamatyti žmonėse gėrį.“ – sako ukrainietė sociologijos mokslų daktarė Ala Marčenko. Prieš 8 metus Euromaidane dalyvavusi mokslininkė tyrinėja Ukrainos socialines transformacijas, Sovietų Sąjungos atspindžius visuomenėje, kolektyvinę bei kultūrinę atmintį, o šiandien – ir save, šiuolaikinį žmogų, patiriantį karą.
Apie šių dienų aktualijas su sociologe kalbėjosi Monika Augustaitytė. Kviečiame skaityti.
Alla Marčenko (Studio Słoń nuotrauka)
Kaip šiandien vyksta gyvenimas Ukrainos universitetuose? Ar akademinės bendruomenės narių darbai dėl karo sustojo?
Karas drastiškai pakeitė darbo aplinką visiems, bet dauguma prie situacijos adaptuojasi. Akademinė bendruomenė čia jau turi šiokios tokios patirties: aukštosioms mokykloms keltis į kitus miestus teko ir 2014-aisiais Rusijai užpuolus Ukrainą. Didžioji universitetų dalis stengiasi dirbti nuotoliniu būdu net apgriautuose miestuose. Kai kurie universitetai negali dirbti dėl fizinių kliūčių, jie savo veiklą laikinai yra sustabdę, pavyzdžiui, Charkovo nacionalinis Vasilio Karazino vardo universitetas.
Mano kolegos ir buvę studentai įstojo į Ukrainos kariuomenės pajėgas. Labai gerbiu jų pasirinkimą. Pasaulyje jau tapo žinomas profesoriaus Fediro Šandoro iš Uzhhorodo pavyzdys, kuris paskaitas tęsė būdamas mūšio lauke. Kiti, kaip ir aš, padeda kitokiais būdais – savanoriaudami, skaitydami paskaitas, teikdami informaciją apie Ukrainą įvairiems šaltiniams. Šiuo metu kuriami tarptautiniai universitetų tinklai, remiantys Ukrainos mokslininkus ir jų ateitį Ukrainoje, viena tokių iniciatyvų – Ukrainian Global University.
Profesorius Fediro Šandoro dėsto nuotoliniu būdu
Kai 2015-aisiais Lietuvoje buvo atnaujinta šauktinių kariuomenė, nemažai jaunų vyrų ištiko šokas. Jie piktinosi, nematė tame prasmės, nenorėjo tarnybai švaistyti savo laiko. Rodos, dažnas nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus laikosi pacifistinių nuostatų. Ar prieš karą Ukrainos visuomenėje buvo panašios tendencijos? Kaip pacifistų požiūris keitėsi realios grėsmės akivaizdoje? Skaityti toliau…
Ar matėt, jaunas perspektyvus mokslininkas iš Vilniaus Facebook`e viešu post’u pasidalino nuotrauka su ant kojos nuvarvėjusia savo sėkla, o prieraše džiaugėsi, kaip gera būti ryšyje su ja? FB draugai ir draugės uždėjo virš 400 širdučių, o kelios dešimtys bendraminčių pakomentavo, kad irgi mokinasi užmegzti tikresnį, autentiškesnį, dvasingesnį ryšį su minėtu dalyku. Vienas bičas ironizuodamas įdėjo ir savo šlapimo nuotrauką atkreipdamas dėmesį, kad svarbu atrasti ryšį ir su visais kitais kūno skysčiais. 79 pikti bei verkiantys veideliai netrukus papuošė šį komentarą. Turbūt nematėt, aš irgi nemačiau. Bet panašūs vaizdiniai kilo po to, kai per paskutinius kelis metus jau trečią kartą pamačiau, kaip (savo asmenybėmis ir veiklomis man patinkančios) moterys socialiniuose tinkluose dalinasi nuotraukomis su savo nuvarvėjusiu mėnesinių krauju ir gražiais prierašais apie jų naują santykį su mėnesinėmis bei savo moteriškumu. Pirma reakcija – fak, kodėl aš tai matau? Nu kaaaaam? Antra reakcija – kaip džiaugiuosi, kad moterys laisvėja, nuo mėnesinių temos gramdo tabu ir stigmą, pačios domisi ir skatina kitas moteris domėtis savo kūnu, juo rūpintis ir jį pažinti ne tik per fizines, biologines, bet ir psichologines, dvasines plotmes. Jeigu prieš tai aprašytas vyro pavyzdys paskatintų ir kitus vyrus kurti sveikesnį santykį su savo kūnu bei atviriau dalintis savo jausmais, jei tai jiems padėtų surasti bendraminčių bei kurti darnesnius santykius, šeimas, tai aš tikrai su džiaugsmu tai priimčiau. Aš manau, o ir daugybę kartų praktiškai patyriau, kad atvirumas ir nebijojimas būti pažeidžiamu turi didžiulį terapinį, žmones suartinantį poveikį. Bet nuoširdžiai prisipažįstu, kad vis tiek yra kažkokia – mixed feelings – būsena, kuri ištinka socialiniuose tinkluose vis dažniau sutinkamus įvairiausios tematikos, laipsnio ir formos atsivėrimus skirtinguose kontekstuose.
Dalis jūsų tikrai pastebėjote (Kristina ir Tautė tai tikrai), kad per paskutinius keletą metų viešoje erdvėje, ypač socialinėse medijose, imta vis dažniau ir atviriau kalbėti(s) apie temas, kurios ilgą laiką buvo tabu, kuriomis kalbėti buvo nepriimtina, apie kurias kalbėti žmonės gėdydavosi, bijodavo. Tai depresija, savižudybės, priklausomybės, valgymo sutrikimai, nerimo ir panikos atakos, onkologiniai susirgimai, seksualumas, lytiškumas, mėnesinės, smurtas artimoje aplinkoje, skyrybos, netektys, vaikystės traumos, nepagražinti tėvystės/motinystės ir apskritai kasdienio gyvenimo užkulisiai. Žmonės ima drąsiau dalintis savo asmeninėmis patirtimis įvairiose gyvenimo srityse, kurios tradiciškai buvo siejamos su intymia, privačia gyvenimo sfera. Didžia dalimi tos asmeninės problemos, dilemos, įtampos ar tragedijos, apie kurias kalba konkretūs vyrai ir moterys, yra susijusios ir mūsų visuomenės struktūrinėmis problemomis, kurios ypač sunkiai sprendžiamos, kai žmonės jose užsikonservuoja kaip pavieniai individai, bijo ir gėdijasi apie tai kalbėti, yra vieniši ir nesuprasti. Atvirumas socialiniuose tinkluose, manau, prisideda prie su(si)vokimo, kad mes nesame tokie atskiri, turim panašių patirčių ir apie jas dalindamiesi vieni su kitais galim ne tik pasijusti suprasti, atrasti bendrystę, bet ir padėti sau ir kitam. Tai ypač svarbu tiems, kurie neranda palaikymo savo artimoje aplinkoje (praėjusią savaitę mane sukrėtė atvejis, kai psichologinėje krizėje buvusi moteris skambino pagalbos socialiniuose tinkluose sekamai (bet asmeniškai nepažįstamai) moteriai, nes jautėsi jai artima. Vidury dienos (ar nakties) žinoma moteris pateko į nepažįstamo žmogaus gyvenimo dramą bei susidūrė su specifinėmis dilemomis. Šis atvejis man iškėlė dar daugiau apmąstymų apie socialinių tinklų gyvenimą, bet šįkart jų neliesiu). Taigi, šitas (pagaliau!) kalbėjimas(is), tikiu, prisideda prie siekio gerinti visuomenės psichikos sveikatą, didinti žmonių emocinį bei psichologinį raštingumą. Skaityti toliau…
Nebūčiau patikėjusi, kad ketinimas prieš miegą maloniai pasižiūrėti „Stambiu planu“ pokalbį su Benu Šarka išvirs į kelias dienas galvoje verdančias sociologines-filosofines refleksijas apie savaime suprantamas kasdienes sąveikas ir jų nerašytas taisykles; apie fanatišką ir nekritišką tikėjimą mokslu, ekspertiniu žinojimu; apie racionalų protą ir mokslinį įrankį kaip aukščiausią statusą turintį ir dažnai kitus pažinimo būdus (meninį ar mistinį) numenkinantį tikrovės pažinimo būdą; apie žmogaus subjektyvių patirčių bei jo galių numenkinimą, apie žmogaus patirčių sekvestravimą, kai tam tikros egzistencinės patirtys iš tiesioginės-bendruomeninės priežiūros pereina į institucinės-administracinės koordinacijos rankas. Pokalbis sutrigerino tai, ką jau ilgą laiką pastebiu įvairiuose socialiniuose kontekstuose kalbant apie įvairias temas.
Buvo toksai sociologas Haroldas Garfinkelis, žinomas dėl sąveikos chuliganizmo eksperimentų. Tai tokie socialinių normų laužymo eksperimentai, kurių metu sąmoningai pažeidžiamos nerašytos įprastų kasdienių pokalbių ar sąveikų taisyklės. Na, pavyzdžiui, įprastame kasdieniame pokalbyje imi primygtinai reikalauti, kad pašnekovas aiškiai apibrėžtų atsitiktinių pastabų ar bendro pobūdžio posakių prasmę. Tarkim, atsisveikinant tau žmogus palinki „geros dienos“, o tu imi tikslintis: „ką turi omenyje sakydamas „geros“? Kuriai būtent dienos daliai to linki? Kurioje gyvenimo srityje linki gero?“. Atsisveikinantysis sutrinka – kokių nesąmonių čia klausinėji! Kai sutrikdai savaime suprantamą sąveikos tvarką, gali pamatyti kokiais principais ji rėmėsi. Šis pokalbis su Benu Šarka yra puikus to pavyzdys, tik kad laidos svečias nieko nevaidino, sąmoninai nieko nesiekė, o tiesiog buvo savimi. Vedėjas, savo ruožtu, pabuvo dalies mūsų visuomenės veidrodis, kuris, bent jau man, atspindėjo liūdinančias, kartais piktinančias savybes.
Pasikvietė Andrius Rožickas į laidą, kaip pats pristatė, garsiausią Lietuvos neformalą, panką-aktorių. Galvojo, anas kaip normalus žmogus papasakos, kokius meninius projektus vykdo, kuo užsiima, užsidėjęs koją ant kojos intelektualiai kedens savo gyvenimo filosofiją, konceptualiai kalbės apie gilias savo kūrinių prasmes, gal dar kokias nūdienos teatro problemas pareflektuos. O Benas nuo pat pradžių, tiesiog nuoširdžiai būdamas savimi, niekaip neįtelpa į gana nelankstaus vedėjo bandymus pašnekovą pritraukti prie sau ir žiūrovui įprasto pokalbio šablono. Dar blogiau, Benas ne mėgėjas ir neįpratęs medijose šnekėti apie save, nėra jam tokio poreikio, jam nesvarbu. Ir išvis nelinkęs skirstyti žmonių į kategorijas ar spręsti dilemas, kaip čia save pavadint. Žinot tą pirmojo pasaulio problemą, kai žmonės kokiame nors interviu pasakoja, kad jiems labai sudėtinga save įvardinti vienu žodžiu? Nes jie ir tą veikią, ir aną, ir trečią, reiktų kelių eilučių norint save įsivardint. Benui, skirtingai nei kai kuriems iš mūsų, nuoširdžiai px tie pavadinimai. Jo kasdienybėje kategorizacijos, kokios mums labai įprastos, tiesiog natūraliai neegzistuoja. Skaityti toliau…
Magdalena Beliavska iš žurnalo „Gatvės meno galerija“, rengdama straipsnį „Kontroversijos ir kontrastai: apie gatvės meną, paveldą ir žmones“, uždavė įdomių klausimų socialiai sociologei ir graffiti tyrėjai Veronikai Uronaitei-Barkauskienei. Magdalenos pasakojimą galite rasti naujausiame, ką tik pasirodžiusiame žurnalo numeryje online, o visą interviu tekstą kviečiame skaityti čia:
Kaip pristatytumėte save ir savo dabartinių tyrimų lauką mūsų skaitytojams?
Stebiu, fotografuoju graffiti ir gatvės meno darbus Vilniuje maždaug nuo 2004-ųjų, nuo 2008-ųjų pradėjau rašyti miesto temomis spaudoje, parašiau sociologijos magistro darbą apie graffiti ir miesto erdvės santykį Vilniuje, o dabar rašau disertaciją. Man įdomiausia, kaip patys graffiti piešėjai ir piešėjos mato, suvokia ir patiria miesto erdvę, kokias taktikas taiko pasirinkdami savo darbams vietas, ir kaip tas itin specifinis jų erdvės suvokimas kinta nuo pačių pirmųjų lietuviško graffiti apraiškų sovietmečio pabaigoje iki dabar. Taip pat – kaip laikui bėgant ir keičiantis pačiam miestui, kinta Vilniaus graffiti vietų „žemėlapis“. Jeigu reikėtų trumpai pristatyti savo pačios vaidmenį, tai būtų graffiti stebėtoja. Dar istorijų skaitytoja, klausytoja ir užrašytoja.
Kokie psichologiniai ir sociologiniai procesai slypi už gatvės meno, ypatingai ant legalumo ribos balansuojančio graffiti? Ar egzistuoja tam tikras bendruomenės kūrybos ir elgesio „kodeksas“?
Graffiti kaip miesto erdvės žymėjimo sistema labai susijusi su priklausomybe subkultūrai – gana uždarai kultūrinei grupei, kuri nuo plačiosios visuomenės skiriasi tam tikromis vertybėmis, miesto erdvės suvokimu ir patyrimu, turi jai būdingą slengą. Tai lyg mažas alternatyvios visuomenės visuomenėje modelis. Kalbant apie „kodeksą“, tai graffiti darbų atlikimo stilistika, forma ir turinys, taip pat erdviškumas turi gana griežtas taisykles, bet šios nėra absoliučios. Kai pasieki tam tikrą meistriškumo lygį, gali tas taisykles interpretuoti laisviau, improvizuoti, tačiau pradedantiesiems reikalavimai yra aukšti – turi įrodyti, kad turi gerai išlavintą ranką ir pojūtį, kur galima, o kur nevalia palikti savo žymės.
Pasigilinkime: kokia grafičio reikšmė miesto audinyje? Gal tai žodžio, meninės raiškos laisvės įrodymas? Pilietinės pozicijos pareiškimas?
Trumpai aiškiai apibrėžti graffiti reikšmes nėra paprasta, nes pats reiškinys yra itin daugiasluoksnis. Graffiti sieja daug gana skirtingų sričių: vizualumą, subkultūrą, socialinių konvencijų pažeidimus, miesto erdvės transformacijas, ekonominę naudą iš graffiti ir gatvės meno. O ir pačių graffiti rūšių yra nemažai (memorialinis, defamacinis, politinis, subkultūrinis graffiti, gatvės menas). Iš čia kyla pavojus graffiti analizuojant bet kuriuo vienu aspektu, pernelyg supaprastinti, redukuoti kitas, visada šalia esančias, reikšmes ir sritis. Pavyzdžiui, labai paprasta ir gana įprasta žmonėms „iš šono“ vienpusiškai politizuoti, perdėtai romantizuoti ar demonizuoti graffiti. Graffiti yra labai visoks. Graffiti gali būti tiesioginis ar netiesioginis politinis pareiškimas, bet tai yra tik viena iš daugelio galimų rašymo ir piešimo ant miesto paviršių negavus leidimo motyvacija. Graffiti gali būti ir absoliučiai apolitiškas, eskapistinis gestas. Meninės kūrybos motyvacija taip pat egzistuoja, bet irgi nėra absoliuti. Subkultūriniame arba TTP (tag-throw up-piece) graffiti svarbus yra komunikacijos su kitais piešėjais momentas. Tuo tarpu gatvės meno (street art) kūrėjams paprastai svarbesnis ryšys su platesnėmis auditorijomis, todėl jie renkasi universaliau atpažįstamus ir perskaitomus motyvus, kuriais lengviau užmegzti ryšį nei subkultūrinio graffiti parašais, taip pat daugiau dėmesio teikia erdvei, savo idėjų pritaikymui atsižvelgiant į estetinius, istorinius ir kitokius vietos kontekstus.
Kokia graffiti reikšmė miesto audinyje? Sakyčiau taip: vis pasirodantys graffiti darbai yra miesto gyvybės, nesterilumo požymis. Graffiti šiais laikais nerastumėte tik ten, kur yra didžiulė viešosios erdvės kontrolė, taigi – nedemokratiškai valdomose teritorijose. Bet ir tai, netgi tokiose vietose graffiti taip pat egzistuoja, tik randa kitus raiškos būdus arba itin nuošalias, saugias erdves, kuriose gali išvengti tos absoliučios kontrolės. Miestas be graffiti ir gatvės meno atrodytų sterilus, absoliučiai sukontroliuotas, todėl nuobodus ir negyvas, toks, kuriame tavęs niekas negali nustebinti, pabudinti iš letargo. It kokia distopija. Skaityti toliau…
Kai nebetenkina „per daug ir per kažkaip“: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui
„laikas – tai toks vabzdys / kuris deda kiaušinius / tau po oda ˂…˃
laikas – tai tu / susiėmęs galvą rankomis /
vis susidėjęs vienatvės kiaušinius / sau po oda“
Šiandien kviečiame skirti laiko mūsų, žmonių, santykio su laiku, su savo darbu ir su savimi refleksijai. Šiame straipsnyje, pasitelkdamos dviejų laiko sampratų priešpriešą, artikuliuojame šių dienų poindustrinių visuomenių daugiausia darbingo amžiaus miesto gyventojams būdingas įtampas ir jų sprendimus individualiu lygmeniu. Laiko dimensijos svarbą tiriant nūdienos žmonių gyvenimą atskleidžiame pasitelkdamos greitojo ir lėtojo laiko koncepcijas analizuojančių sociologų literatūros analizę ir kokybinio tyrimo, kurio metu paėmėme interviu iš 18 asmenų, savo gyvenimo pokyčius siejančių su gyvenimu skirtingais laiko režimais, rezultatus. Atsigręžimas į lėtąjį laiką daliai greitojo laiko režimu gyvenančių žmonių tampa esminiu principu siekiant svarbių egzistencinių pokyčių, kurie veda prie subjektyviai prasmingesnio, kokybiškesnio, laisvesnio ir autentiškesnio gyvenimo.
Taigi kviečiame skaityti apie gyvenimą greitojo laiko ritmu, to pasekmes, bei egzistencinius pokyčius persijungus į lėtesnę pavarą. Šiame straipsnyje nagrinėjamos greitojo ir lėtojo laiko temos dėl pandemijos įvesto karantino įgauna dar daugiau atspalvių. Tad rasite skyrių, kuriame svarstome, ar COVID-19 pandemija galėtų būti galimybė pasinaudoti „mirusiu laiku“ ir inicijuoti gyvenimo pokyčius ilgalaikėje perspektyvoje. Tikime, kad kai kurie iš jūsų tekste tikrai atrasite bent dalį apie save, bei bus įdomus ir prasmingas skaitinys.
[Straipsnis perspausdintas iš mokslinio žurnalo „Sociologija. Mintis ir veiksmas“, tad jei norėsite cituoti, naudokite pirminį šaltinį: Milda Pivoriūtė ir Karolina Poškauskaitė „Kai nebetenkina ,per daug ir per kažkaip‘: egzistenciniai pokyčiai kintant gyvenimo ritmui“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2019, 45 (2), p. 39-67.]
⌁Iliustracijas specialiai mūsų straipsniui nupiešė „Socialios sociologijos“ bičiulė, iliustratorė Ūla Šveikauskaitė ❤
✘ Įvadas
Technologijų pažanga, jų išplitimas bei prieinamumas masėms kasdienį individų, institucijų ir visuomenių gyvenimą, rodos, turėjo padaryti lengvesnį ir suteikti jiems daugiau laisvo laiko – nemažą dalį rutininių darbų turėjo nudirbti ar bent palengvinti naujosios technologijos. Tačiau didelė dalis miestų gyventojų moderniose poindustrinėse šalyse patiria nuolatinį laiko trūkumą, jaučiasi per daug užsiėmę ir vis labiau skubantys. Sociologas Hartmutas Rosa tai įvardija kaip pagreičio visuomenės paradoksą: kartu su technologijų pažangos ir jų įsivyravimo kasdieniame individų ir visuomenių gyvenime pagreičiu atsiranda ir socialinių pokyčių bei gyvenimo ritmo pagreitis – kasdienis gyvenimo tempas tik didėja (Rosa 2003). Patirčių, įspūdžių, veiklų, informacijos, komunikacijos, pasirinkimų padaugėjo, o laiko liko tiek pat. Tomas H. Eriksenas, kuris knygoje Akimirkos tironija (2004) analizavo greitąjį ir lėtąjį laiką nūdienos pasaulyje, taip pat pastebi panašias tendencijas: nenustygstantis laikas vis labiau veikia poindustrinių šalių gyventojų gyvenimo ritmą. Laikas atokvėpiams ir pertraukoms, lėtoms mintims, kalboms ir veiksmams tampa atgyvena – tai, ką galima atlikti greitai, išstumia tai, kas paprastai daroma lėtai. Be to, sunkiai gebame atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Skęstame detalėse, keliose sferose, pamesdami bendrą vaizdą. Naujausioje savo knygoje Perkaitęs pasaulis: paspartintų pokyčių antropologija (2016) Eriksenas teigia, kad šie procesai įgavo didžiulį pagreitį ir kalba apie mus, perdegančius „perkaitusiame pasaulyje“ (•1). Pasak jo, žmonės patiria naujas deficito rūšis: lėtojo laiko, saugumo, nuspėjamumo, bendruomeniškumo, nekintančio identiteto, švarios aplinkos, nuoseklumo, ramybės ir pan., o skubantis laikas bandymus siekti šių dalykų nukelia vis toliau į ateitį (Eriksen 2004). Greitį tyrinėjęs filosofas Paulas Virilio mano, kad poindustrinėse visuomenėse įsivyravęs greičio kultas veikia kaip pažangos propaganda (Virilio 2012; 38), o gyvenimas greičio, produktyvumo, efektyvumo apsėstame bendrabūvyje individams ir visuomenėms turi destruktyvų poveikį. Skaityti toliau…
Koks valdančiųjų ryšys su Lietuvos ir kitų šalių universitetais? Kas valdė Lietuvą 2016-2020 m.?
Atsakyti į šiuos klausimus galime paskaičiuodami, kiek Seimo narių studijavo kurio nors Lietuvos ar užsienio universiteto vientisose ar pirmosios, antrosios pakopos, taip pat doktorantūros studijose ar dirbo universitete. Kiekvienas Seimo narys savo biografijoje galėjo turėti ryšių su daugiau nei vienu universitetu, o patys santykiai galėjo būti išreikšti silpniau arba stipriau pagal įsitraukimą į universiteto programas ar darbinę patirtį juose.
Kaip matyti iš duomenų, pateiktų 1 paveiksle, dažniausiai 2016-2020 m. kadencijos Seimo narių buvo susiję su Vilniaus universitetu, toliau rikiuojasi Kauno technologijų universitetas, VDU Žemės ūkio akademija (buvęs Aleksandro Stulginskio universitetas), Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir VDU Švietimo akademija (buvęs Lietuvos edukologijos universitetas). Užsienio (ne Sovietų sąjungos) universitetuose besibaigiančioje Seimo kadencijoje yra studijavę tik 10 Seimo narių.
Ar galėtume teigti, kad Vilniaus universitetas turėjo stipriausius ryšius su dabartiniu Seimu?
Ne.
Pastaruosius keturis metus Lietuvą valdė Seimo nariai, susiję su Kauno miesto universitetais. Daugiausia šie Seimo nariai yra Žemės ūkio akademijos, Kauno technologijų universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto absolventai ir dėstytojai. Jiems talkino su Mykolo Riomerio universitetu ir buvusiu Lietuvos edukologijos universitetu ryšį turintys Seimo nariai (žr. 1 ir 2 pav.). Dauguma su Vilniaus universitetu ryšį turėjusių narių priklausė ne valdančiajai daugumai, o opozicijai, todėl turėjo mažesnę įtaką priimant šioje kadencijoje sprendimus nei pozicijos nariai (žr. 1 ir 3 pav.). Ne tik Vilniaus universiteto, bet daugumos Vilniaus mieste veikiančių universitetų ir užsienio universitetų absolventai Seime dažniausiai buvo opozicijos nariai.
1 pav. 2016-2020 kadencijos Seimo narių ryšiai su universitetais (paspaudę ant grafiko galite padidinti vaizdą)
2 pav. Valdančiosios daugumos narių ryšių su aukštosiomis mokyklomis tinklas (paspaudę ant grafiko galite padidinti vaizdą) Skaityti toliau…
Pastaruosius kelis metus aplinkosaugos problematika buvo viena iš dažniausiai artikuliuojamų temų globaliame viešajame diskurse. Globalūs aplinkosauginiai judėjimai yra vienas iš faktorių, lėmusių aplinkosaugos temų išpopuliarėjimą. Tačiau pasaulyje išplitęs koronavirusas koreguoja aplinkosaugos tematikos pozicijas bei galimybes vykdyti protesto akcijas viešose erdvėse. Ištikusi pandemija taip pat daro įtaką suvokiamam klimato kaitos bei aplinkosaugos problemų reikšmingumui, kadangi politikos, verslo ir visuomenės veikėjai dabartiniame kontekste labiau diskutuoja apie pandemiją bei jos padarinius. Šiandien Justas Juodženis analizuoja, kaip COVID-19 bei jo pažabojimui taikomos priemonės keičia aplinkosauginius judėjimus ir jų protestų veiklą. Norėdamas atsakyti į šį klausimą Justas atliko medijų turinio analizę, paremtą The Guardian, DW, BBC, Inside Climate News nuo kovo 20 iki gegužės 15 d. publikuotais straipsniais ir video medžiaga, kuriuose nagrinėjama aplinkosauginė tematika pandemijos fone.
Įvedus karantiną aplinkosauginiai judėjimai neteko vieno iš pagrindinių savo veiklos viešinimo bei paveikumo būdų – protestavimo ne virtualioje viešoje erdvėje, kuriuo atkreipiamas aplinkinių žmonių, masinių medijų ir įtakingų asmenų dėmesys. Aktyvumas viešojoje erdvėje socialiniams judėjimams suteikia galimybę tapti pastebimiems, todėl perėjimas prie aktyvizmo išskirtinai virtualioje erdvėje pasirodė labiau kaip privalomumas siekiant išlaikyti aplinkosaugos diskurso relevantiškumą besikeičiančiomis aplinkybėmis (1;5). Kadangi internetas tampa vis įprastesne gyvenimo dalimi, judėjimų veikla virtualioje erdvėje netenka kontrastinio elemento, emocionalių, konfliktiškų netikėtumo išraiškų – to, kas atkreipia dėmesį, kelia įspūdį ir netikėtumą stebintiesiems (15). Pavyzdžiui, dėl karantino uždarius mokyklas nebegalima sukelti atitinkamo penktadieninio pamokų nelankymo efekto, kuris siejamas su Fridays for Future judėjimu, inicijuotu švedų aktyvistės Gretos Thunberg (1). Skaityti toliau…
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą Socialioje sociologijoje dalinamės tekstu iš sociolingvistikos problematikos (žr. čia, čia, čia ir čia). Ar tikrai „svetimų“ kalbų vartojimas lietuvių kalboje yra kenkėjiška praktika? O kodėl tada taip yra daroma? Galbūt yra kitų paaiškinimų, nei tik neišsilavinimas ar beskonybė? Vasaros atostogų proga pasvarstyti apie neformalias kalbos funkcijas kviečia VU sociologijos absolventė Aistė Birietaitė.
Pastaraisiais metais vis tenka išgirsti skundų ir priekaištų dėl nepagarbos lietuvių kalbai – esą ji skurstanti ir kenčianti nuo kitų – dažniausiai anglų ir rusų – kalbų, kurios gadina ir susina mūsų gimtąją lietuvių. Tad natūraliai – na, gerai, sociologiškai – kyla klausimas – ar tikrai? Juk yra tiek užsienio kalbų vartojimo funkcijų! Šiame tekste ir mėginsiu į šį klausimą atsakyti bei pakalbėsiu bendrai apie kitų kalbų vartojimą gimtojoje kalboje (pvz. skolinimąsi, dvikalbystę, maišymą ir kt.).
Už šio straipsnio gimimą iš dalies „atsakingas“ „Granatų“ festivalis, davęs impulsą ir straipsnio pavadinimui. Štai taip 2013 metais „Granatos“ atvykti kvietė savo reklamoje, publikuotoje Facebook‘e:
Paimta iš Sociolingvistika.lt vaizdinių duomenų bazės.
Reklamoje matome net keturis pagal dabartines lietuvių kalbos taisykles nevartotinus žodžius – chill‘int, raskladūškę, festą ir louge‘o. Visi jie – įterpiniai iš kitų (šiuo atveju anglų ir rusų) kalbų. Jei pabandytume kvietimą „išversti“ – „Kviečiame atsipalaiduoti!!! Atsivežk savo sulankstomą lovą į festivalį ir prisijunk prie bendros poilsio zonos šeštadienio popietę!“, skambėtų mažų mažiausiai keistai ir juokingai. Kad visiškai cringe, pritartų man šios reklamos kūrėjai. Bet ar tikrai reikia versti? Juk reklamos tikslas yra ne (tik) komunikacija, o stiliaus raiška ir identifikacija su jaunimu. Skaityti toliau…
Pasirodžius Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio monografijai „Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“ nujaučiau, kad šiuo filosofų iš dalies sociologiniu pasvarstymu apie humanitarikos būklę susidomės vienas anksčiau su Socialia Sociologija bendravęs autorius, mums žinomas kaip Pašalietis (dabar jau atskleidžiantis savo tapatybę). Pasižiūrėjęs į šią knygą kaip į paskatą pasvarstyti apie socialinių ir humanitarinių mokslų situaciją iš labiau ideologinės pusės, jis pateikia mūsų skaitytojams jos recenziją. Skanaus skaitymo!
Temos aktualumas. Šimtas metų humanitarikai – tik akimirka!
Šis straipsnis – tai tik asmeninė nuomonė apie Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio monografiją „Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“ Tai jokiu būdu ne mokslinė kritika. Tai tik ideologinis vertybinis šios monografijos įvertinimas. Monografija be jokių abejonių yra mokslinė. Tačiau ji yra apie mokslo vertę ir apie ideologiją, kurios diskurse ši vertė suvokiama. Todėl ji nusipelnė ne tik mokslinės, bet ir ideologinės vertybinės analizės. Skaityti toliau…
