Sociologinis turizmas: genijai gimsta provincijoj, o miršta Paryžiuj

Nebe pirmą kartą viešint Paryžiuj (o tai reiškia jau esant užlipus į Eifelio bokštą bei atstovėjus eilėje prie Monos Lizos paveikslo Luvre) bei turint daug laiko, keletą dienų galima skirti slampinėjimui a) be jokio tikslo, b) su tikslu, kurio esmė – turint netradicinį atskaitos tašką nueiti nežinia kur.

Pastarąjį tikslą, kurį įgyvendinau praėjusią vasarą, sugalvojau prisiminusi N. Mileriaus “Kasdienio pasaulio filosofijos” paskaitas bei jų metų išgirstas netradicines judėjimo po kasdienę aplinką idėjas, pvz. vaikščioti po Londoną pasitelkus Paryžiaus žemėlapį.

Pasiėmusi daugybę intelektualų savo salonuose priglaudusios sostinės žemėlapį peržvelgiau visas gatves ir išsirinkau penkias, kurios pavadintos kokio nors sociologo (ir ne tik) garbei. Pastarosios ir buvo mano atskaitos taškai. Tuo atveju, jei gatvės lokacijos rajonas man pasirodė jaukus, toliau vaikščiojau juo kur akys vedė, nežiūrėdama į žemėlapį.

Keliomis sociologinių pasivaikščiojimų ištraukomis pasidalinsiu su jumis. Tiesa, jas papildysiu nuotraukomis iš apsilankymų garsiose Père-Lachaise ir Montparnasse kapinėse. Kaip mėgsta sakyti vienas frankofonas Bacevyčia ”Genijai gimsta provincijoj, o miršta Paryžiuj“, tad smalsu ir tai, kaip atrodo paskutiniai mums gerai žinomų žmonių namai žemėje.

Pasivaikščiojimas prasidėjo ilga kelione Metro, kur galinėje stotelėje mane turėjo pasitikti Emilio Durkheimo gatvė. Su miesto pakraščiui būdingu nejaukumu pasitikęs rajonas įtraukė net kelioms valandoms ir išlydėjo su gera nuotaika/įkvėpimu. Pasirodo, sociologo gatvė juosia vieną Prancūzijos nacionalinės bibliotekos pusę! Netrukus pakilau mediniais jos laiptais, kur atsivėrė milžiniška erdvė pasivaikščiojimui ar prisėdimui ant suoliukų, ir viskas – iš medžio. Bevaikščiodama priėjau gilią medžiais apaugusią ertmę, vaizdas išties įspūdingas, o gal net bauginantis.

Kitapus bibliotekos atsivėrė ilga Los Andželo riedutininkų rojų primenanti gatvė. Stovėjau ir bandžiau prisiminti, kokį filmą primena matomas vaizdas, kai pro šalį prašvilpė dvi riedučiais pasikausčiusios jaunuolės.

Apėjusi visą ratą pastebėjau taipogi medinį per upę vedantį tiltą, kurio “banguojanti” forma išradingai pratęsė bibliotekos architektūrinę idėją. Atsidūrus kitapus atsigręžiau ir perskaičiau jo pavadinimą - Simone de Beauvoir! Geras, m?

Perėjusi tiltą suabejojau: pasukti į Metro ir judėti link naujo atskaitos taško, ar dar paslampinėti po šį rajoną. Iš pradžių visiškai nepastebėjau medžių slepiamų laiptų į kitą erdvę. Nusileidus laiptukais patekau į neapsakomai jaukų parką pavadinimu “Parkas” (Le Parc) :) Jame laisvalaikį leido jaunimas bei šeimos su vaikais: kas piknikavo, kas žaidė kamuoliu ar skaitė knygą – neapsakoma atmosfera, ypač kai to nesitikėjai. Vaikštinėdama po žalumą išvydau prancūzų filmoteką (Cinémathèque Française), kuri turi didžiausią pasaulyje filmų archyvą. Negana to, milžiniškame ant sienos kabančiame plakate išvydau ne tik pažįstamą, bet ir labai mėgiamą pavardę – o taip, čia vyko Stanley Kubrik’oparoda!!! Jei tą akimirką būčiau nušokus nuo tilto, mano kolegos, jei tik būtų skaitę Durkheimą, tikriausiai būtų atsekę, kurio tipo durkheimiškoji savižudybė tatai buvo :)

Na ką gi, pirmas bandymas nueiti nežinia kur, rodos, pavyko, ar ne?:)

Kaip ir minėjau, dalinuosi sociologijos klasiko antkapio nuotrauka, kurią padariau jau  kitų pasivaikščiojimų metu Montparnasse kapinėse.

Antrasis dienos tikslinis taškas buvo Žano Polio Sartro gatvė, kurioje įsikūrusios dvi pastarojo veikėjo itin dažnai lankytos kavinės. Legendinės “Les Deux Magots” ir “Café de Flore“ garsėja tuo, kad jose rinkdavosi garsiausi to meto intelektualai, daugiausia filosofai, rašytojai ir menininkai. Kavinių istorijose menama, kad dažną rytą Sartras ateidavo su Simona de Beauvoir, trumpai pasišnekučiavę jie imdavo rašyti. Šis užsiėmimas trukdavęs valandų valandas, dažnai – be jokių pauzių. Tiesa, kartais juos pertraukdavo Ernestas Hemingvėjus, taip pat reguliarus kavinių lankytojas. Atėjus vakarui vykdavo nuolatiniai susitikimai su bendraminčiais, virsdavę karštomis diskusijomis iki išnaktų.  ”Tai gali atrodyti keista, bet šioje kavinėje mes esame namie <..> Kelias į kavinę visus tuos metus buvo kelias į laisvę.”,-  taip, pasak ”Café de Flore“, sakydavo garsusis egzistencialistas.

Išgėriau ir aš čia kakavos, nors ir už ypač ypatingą kainą :) Galvojau pajusiu tų laikų dvasią. Deja ne – abi kavinės uzurpuotos turtingų ar bent pasiturinčių turistų, kurie, lygiai kaip aš, tikėdamiesi pajusti “tų laikų dvasią” patys ją išvaiko. Pasak padavėjo, kartais čia vis dar apsilanko filosofai, o jų skiriamasis bruožas – raudonos skarelės ant kaklo bei tai, kad jie sėdi tik antrame kavinės aukšte.

Taip pat pasidalinu Sartro bei S. de Beauvoir antkapiu iš Montparnasse kapinių. Ar žinojot, kad jie palaidoti kartu?

Pasivaikščiojimą tęsiau nuklydusi iki Senos krantinės,  čia sąmoningai tikėjausi “atsitiktinai” prieiti, drįsčiau teigti,  jaukiausią visame Paryžiuje  knygyną “Shakespeare and Company“, įkurtą 1951 metais neseniai mirusio ekscentriškojo Džordžo Vitmano. Patikėkit, įėjus – nebesinori išeiti, o ir sąlygos neišėjimui sudarytos puikios – jei tik nori gali prisėsti ar net prigulti ant tam skirtų minkštasuolių.

Trečiasis bei paskutinis dienos taškas – Augusto Comto gatvė. Pasirodo, sociologo gatvė – gerai pažįstame rajone bei juosia vieną antro pagal dydį Paryžiaus viešojo parko Liuksemburgo sodų pusę. Viena vertus, nusivyliau – “aš čia jau buvau“, kita vertus, nustebau – “aš čia buvau ir nežinojau, kad visai šalia – kažką man reikšti galinti gatvė“. Taigi, dieną užbaigiau tingiai skaitydama knygą priešais įvairiaspalvę Liuksemburgo gėlių jūrą.

Taip pat dalinuosi sociologijos klasiko antkapiu iš “Père Lachaise” kapinių.

Likę du atskaitos taškai buvo dviejų filosofų, Renė Dekarto ir Imanuelio Kanto, gatvės. Tačiau nieko ypatingo šalia jų neatradau, todėl ir neturiu ką papasakoti.

Pabaigai labai rekomenduoju apsilankyti architektūrinio dekonstrukcionizmo principu sukurtame Viletės parke (Parc de la Villette). 25 hektaruose įsikūrę įvairūs muziejai, koncertų salės, skirtingo stiliaus “parkeliai”, mokslo ir verslo miestelis. Kūrėjų idėja buvo sukurti miestiečiams patrauklų laisvalaikio leidimo parką, kuriame būtų suderintos technologijos bei gamta.  Dekonstrukcinio architektūrinio principo tikslas – dekonstruoti savaime suprantamus dalykus. Štai eini takučiu ir prieini upę, atrodo savaime suprantama, kad turėtų būti tiltelis, tačiau jo nėra – taip ir suglumsti, nes kitoje upės pusėje matai besitęsiantį takelį. Tiesą sakant, šis parkas – labiausiai man patikusi laisvalaikio leidimo vieta gamtoje ar bent jos užuominose :)